2nd rugpjūčio 2022

Sasha Shulginas apie karą prieš narkotikus

Parengė Osvaldas Grigas

JAV biochemijos profesorius Aleksandras Šulginas (1925 – 2014 m.), geriausiai žinomas už įvairių naujų psichoaktyvių junginių sintezę, dėl savo ilgametės patirties dažnai būdavo kviečiamas liudyti teisme kaip ekspertas bylose, susijusiose su nelegalių medžiagų vartojimu ar platinimu. Matydamas nerimą keliančius pokyčius teismų praktikoje, teisėsaugoje ir teisėkūroje, Šulginas neslėpė baimės, kad taip vadinamas “karas prieš narkotikus” kuo toliau, tuo labiau klampina jo mylimą laisvą šalį į policinės valstybės liūną. Būtų lengva manyti, kad tai tik vidiniai Jungtinių Valstijų reikalai. Visgi kitos šalys, gyvenančios JAV įtakos sferoje (įskaitant Lietuvą), yra linkusios perimti jų oficialią narkotikų kontrolės poziciją. Šulgino įžvalgos verčia išlaikyti budrumą ir padeda suvokti, kur veda atitinkami politiniai sprendimai, ypač tuomet, kai jie aklai kopijuojami nuo JAV. O individo kognityvinės laisvės idėja yra aktuali bet kurioje visuomenėje. Toliau pateikiame vertimą paskaitos, kurią Šulginas skaitė Kalifornijos universitete Berklyje. Ten jis dėstė toksikologiją, ir kartą pasinaudojo proga išsakyti savo nuogąstavimus studentų auditorijai.

Žinau, kad per šį man skirtą laiką turėčiau detaliai paaiškinti psichoaktyvių medžiagų poveikį smegenims. Paskaita vadinasi “Centrinę nervų sistemą veikiančių junginių farmakokinetika ir farmakodinamika”. Tačiau ketinu pasinaudoti viena iš brangiausių profesūros privilegijų – pakeisti temą. Kalbėsiu apie valdžią ir politiką.
Iš tikrųjų kalbėsiu apie žmogaus laisves ir tam tikrų laisvių varžymą, kuomet begėdiškai prisidengiama “karu prieš narkotikus”.
Mūsų šalies valdymo forma yra konstitucinė respublika. Federalinė struktūra buvo įkurta pasirašius Konstituciją, praėjus dešimčiai metų po mūsų nepriklausomybės deklaracijos. Po dar ketverių metų priimtas teisių bilis, – dešimt konstitucijos pataisų, – užtikrino daug neatimamų laisvių. Šios laisvės: žodžio, spaudos, religijos, apsauga nuo nepagrįstų kratų ir areštų, kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir būti teisiamam nešališkai – visa tai yra tautos pamatai, integruoti į mūsų gyvenimo būdą.

Šiam teisių biliui nuolat metamas iššūkis, dažniausiai tuomet, kai Kongresas priima įstatymus neatsižvelgdamas į tai, kaip jie riboja pagrindines laisves. Aukščiausiojo Teismo funkcija visada buvo apsaugoti Konstituciją nuo jos nepaisančių įstatymų. Deja, tapo akivaizdu, kad nebegalime pasikliauti šia apsauga.
Kai kurias laisves mes paveldėjome iš Anglijos, nors ir paskelbėme nepriklausomybę nuo jos. Anglija niekada neturėjo rašytinės konstitucijos, tik struktūrą, pagrįstą keliais žinomais dokumentais, pavyzdžiui Magna Carta. Šie dokumentai įvedė tokias sąvokas kaip habeas corpus (kuo esu kaltinamas) ir prisiekusiųjų teismas (kas mane teis), kurios dabar įrašytos šeštojoje Konstitucijos pataisoje.
Trys svarbiausios laisvės nebuvo įrašytos į Konstituciją, nors jos yra dalis to paties paveldo, ir jos visą laiką formavo mūsų nacionalinį įvaizdį: tai nekaltumo prezumpcija, teisė į privatumą ir laisvė tyrinėti. Šios laisvės sparčiai nyksta. Negana to, girdime vis dažnesnių raginimų išsižadėti šių nereikšmingų tradicinių teisių, jeigu tai padėtų pasiekti nacionalinį tikslą.

Šiuo metu plačiai linksniuojamas nacionalinis tikslas – tai taip vadinamas “karas prieš narkotikus” (War On Drugs). Ateityje tai gali būti karas prieš kurią nors kitą grėsmę nacionaliniam saugumui, – ši frazė visada veikė ir toliau patikimai veiks, – todėl kai teisės ir laisvės prarandamos, nėra paskatų jas atstatyti, bent jau ne mūsų laikais, taip pat ne mūsų vaikų ir anūkų laikais.
Privalome veikti patys, – tie iš mūsų, kurie supranta, kas vyksta, – individualiai arba kolektyviai, privalome reikalauti atstatyti tai, ką iš mūsų atėmė, ir užkirsti kelią tolesniems praradimams.
Įstatymai gimsta kaip sąvokos, bet kad turėtų poveikį, jie užrašomi žodžiais. Žodžių interpretacija labai priklauso nuo to, kaip jie naudojami viešojoje erdvėje, ir kaip suprantame jų reikšmę. Kadangi dėl kai kurių apibrėžimų neturėsime vieningo sutarimo, visada liks dviprasmiškumas. Pastaruoju metu keitėsi tvarka, kaip tvarkomasi su tokiais dviprasmiškumais, ir aš apžvelgsiu kelis pavyzdžius.

Panagrinėkime, kaip nustatoma kaltė asmens, papuolusio į teisėsaugos akiratį po to, kai kažkas jį apkaltino. Kadaise būdavo taip: kaltinimas turėjo būti įteiktas raštu kaip formalus dokumentas, asmuo turėjo būti sulaikytas, o ieškovas pateikdavo įrodymus.
Sunkaus nusikaltimo atveju (tokio, už kurį gresia kalėjimas) kaltė turi būti įrodyta “be pagrįstų abejonių” (beyond reasonable doubt). Abejonės, žinoma, yra kliūtis įrodymams, bet, dėl Dievo meilės, ką reiškia “pagrįstos”? Teismų praktikoje nusistovėjo toks “pagrįstumo” kriterijus: prisiekusieji vieningai sutaria, kad jų mintyse neliko jokių abejonių dėl kaltinamojo kaltės. Štai tokią kartelę reikia įveikti, norint nuteisti už sunkų nusikaltimą.

Tačiau dabartiniame karo su narkotikais pamišime nebūtina sušaukti prisiekusiųjų, nebūtina netgi pareikšti kaltinimo, norint nubausti įtariamai dalyvavusį veikloje, susijusioje su narkotikais. Šiandien “pagauti” nusidėjėliui pakanka menkiausių įrodymų, kurių kiekio ir kokybės gerokai trūksta nuosprendžiui “kaltas, be pagrįstų abejonių”.
Pareigūnas gali atakuoti ne patį įtariamąjį, o jo turtą. Apkaltinti jo banko sąskaitą nelegalia veikla ir ją areštuoti. Apkaltinti jo vilkiką nelegalių medžiagų transportavimu ir jį konfiskuoti. Apkaltinti jo namą, esą jis buvo įsigytas už kokaino dolerius, ir jį atimti. Tai kriminalinio proceso virsmas į civilines procedūras. Įstatymas suteikia galią nuspręsti, kad jūsų automobilis, jūsų valtis, jūsų 20 akrų ganyklos yra kažkaip susiję su nusikalstama narkotikų veikla. Tuomet pasinaudojus civilinio konfiskavimo mechanizmais, galima perimti jūsų automobilį, valtį, žemę, ir nieko dėl to nepadarysite. “Sąsaja” su nusikaltimu tereiškia, kad areštuotas turtas buvo panaudotas nusikaltimo metu, arba kad jis buvo įgytas per nusikalstamą veiklą.

Visi šie valdžios organų veiksmai yra įmanomi be jokių prisiekusiųjų; tiesą sakant, be jokio teismo proceso. Apsauga nuo civilinio konfiskavimo yra dalis mūsų paveldo iš Britų bendrosios teisės, kuri Jungtinėse Valstijose buvo gerbiama nuo pat įkūrėjų laikų. Tačiau Kongresas ją nutraukė 1978 m. priimdamas Psichotropinių medžiagų įstatymą (Psychotropic Substances Act). Šis įstatymas turi būti atšauktas.
Tokie konfiskavimai vadovaujasi “įkalčių persvaros” (preponderance of evidence) kriterijumi.

Panagrinėkime žodžių junginį “įkalčių persvara”. Pirmiausia aplanko mintis, kad žodis “persvara” implikuoja įkalčių perteklių arba pranašumą. Taip rašoma žodyne, bet tai nesutampa su teismų praktika. Teisiškai “įkalčių persvaros” principu nustatomas ryšys (pavyzdžiui, tarp jūsų automobilio ir narkotikų), jei atsižvelgus į įkalčius, ryšys yra labiau pagrįstas nei nepagrįstas, kitaip sakant, bent 51% tikėtinas. Sprendimą neieškoti papildomų įkalčių gali priimti vienas asmuo: teisėjas arba net policininkas. Tad įrodymų kokybė gali būti labai menka.
Turėkite omeny, kad papildomai gauta informacija kartais “faktus” paverčia fikcija. Papildomi įrodymai gali nustatyti nekaltumą.
Jeigu grįžtate iš užsienio, ir jūsų kišenėje randa marihuanos nuorūką, imigracijos tarnybos gali atimti jūsų pasą. Jeigu aš, kaip pakankamai įtakingas asmuo, galvoju, kad 23 000 dolerių jūsų Wells Fargo Bank taupomojoje sąskaitoje yra pinigai iš narkotikų pardavimo sandorių, galiu juos areštuoti. Man nebereikia pateikti kaltinimų ar skundo ir tikrai nereikia laukti, kol būsite nuteistas. Tereikia pareikšti, kad mano nuomone, egzistuoja “įkalčių persvara”, kad jūs išdykavote.
Gąsdina tai, kad asmuo, kuriam nepatinka jūsų elgesys, gali iš esmės atimti galimybę jums išvykti į užsienį, arba gali areštuoti jūsų turtą, kurį būtumėt panaudojęs teisinei gynybai, kai galiausiai jums bus pareikšti kaltinimai.

Visai neseniai teismai nutarė, kad po apkaltinamojo nuosprendžio, susijusio su narkotikais (naudojantis kriterijumi “be pagrįstų abejonių”), bausmės skyrimo metu gali būti pateikiami papildomi faktai, atitinkantys “įkalčių persvaros” reikalavimą, ir jais vadovaujantis bausmė gali būti dar labiau sugriežtinta.
Pateiksiu pavyzdį, kaip tokia praktika gali ištrinti ribas tarp teismo proceso ir bausmės skyrimo. Asmuo suimamas radus tam tikrą kiekį efedrino jo miegamajame (tai vienas iš metamfetamino pirmtakų, tačiau paties efedrino disponavimas yra legalus). Apkaltinus ketinimu gaminti narkotikus, toks asmuo šiais laikais greičiausiai bus pripažintas kaltu. Tačiau taikant bausmės skyrimo gaires, bausmės griežtumą gali lemti legalaus pirmtako kiekis, rastas po lova.
Dabar prisiminkite kadaise šioje šalyje buvusį draudimą kariuomenei kištis į civilinės teisėsaugos reikalus (Posse comitatus), nebent išskirtiniais atvejais, kai tą įgalioja Konstitucija arba Kongresas. Viskas pasikeitė 1981 m. Kongresui priėmus Gynybos departamento įgaliojimo įstatymą (Department of Defense Authorization Act). Jis tiksliai apibrėžė, kokiu būdu kariuomenė padės civilinei teisėsaugai kovoti prieš nelegalius narkotikus.

1982 m. kariuomenė pirmiausia ištiesė pagalbos ranką Prezidento darbinei grupei Pietų Floridoje, su aviacija, radarais, logistika ir laivais. Nuo tada iki šių dienų, deklaravus komunizmo išstūmimą kaip karinį tikslą, kariuomenė vis labiau įsitraukė į karą prieš narkotikus, tuo pagrįsdama neišsenkantį Kongreso finansavimą. Pentagonas buvo įpareigotas veikti kaip žvalgybos ir ryšių centras, jungiantis įvairių JAV agentūrų kovos su narkotikais pajėgas. Tokia tvarka nepatinka konkuruojančioms agentūroms: DEA, FTB ir CŽV, – nes kiekviena iš jų turi savo žvalgybos struktūrą. Karinis bendradarbiavimas su vietos valdžios policija prieš gerai ginkluotas partizanų grupes centrinėje Peru dalyje turbūt paklojo pamatus tikram ginkluotam konfliktui. O neseniai Nacionalinei gvardijai buvo įsakyta panaudoti savo personalą kaip muitinės inspektorius, kad uostuose būtų daugiau darbo jėgos.
Mokesčių tarnyba (IRS) taip pat įsitraukė 1982 m. Mokesčių informacija dabar yra prieinama teisėsaugos institucijoms, kad su narkotikais susijusiose bylose būtų lengviau traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn.

Imkime terminą „pakankamas pagrindas manyti“. Tai dar labiau miglotas kaltės matas. Tačiau jis buvo naudojamas narkotikų srityje su siaubingu efektyvumu. Pakrantės apsauga visada galėjo priplaukti ir apžiūrėti jūsų burlaivį dėl saugos taisyklių pažeidimų, bet dabar škiperis turi teisę apieškoti jūsų laivą – jam tereikia pareikšti, kad kažkas atrodo keistai, ir jis turi “pakankamą pagrindą manyti”, kad laive gali būti narkotikų. O jei pakrantės apsauga nieko neranda? Jie vis tiek gali areštuoti jūsų laivą, saugoti jį kelias valandas ar paras, pašalinti kai kurias dalis, tol kol atras ką nors neteisėto arba kol galiausiai pasiduos.

Tereikia pakankamo pagrindo manyti.

Toliau, atkreipkime dėmesį į žodį „geranoriškas“ (in good faith). Mes vis labiau tolstame nuo tvirtų įrodymų ir artėjame link užgaidų. Čia jau tinka viskas, nes teigdamas, kad pareigūnas nesielgė geranoriškai, turite įrodyti, kad jis arba ji melavo arba elgėsi neapgalvotai. O tą įrodyti yra ypač sunku. „Užuodžiau metilaminą, kuris man visada siejosi su metamfetamino laboratorija, ir taip gavau orderį kratai. Na, paaiškėjo, kad tai buvo LSD laboratorija, o metilamino joje neradome. Bet viskas gerai, nes elgiausi geranoriškai.” Orderis vis dar galioja.
„Mano dresuotas šuo man pasakė: „ten yra kanapių“. Paaiškėjo, kad ten buvo psilocibino grybų, bet jokios marihuanos. Viskas gerai, nes elgiausi geranoriškai, remdamasis savo šuns reakcija.“ Orderis vis dar galioja.

To tęsinys yra profiliavimas, kuomet (vėlgi, geranoriškai) stabdomas ir apieškomas kiekvienas, kuris atitinka su narkotikais susijusio asmens įvaizdį. Tikslus profilio apibrėžimas laikomas paslaptyje, tačiau oro uostuose į jį patenka tokie veiksniai kaip odos spalva, skubėjimas, bilietas į vieną pusę, grynųjų pinigų naudojimas. Jei asmuo atitinka „kurjerio“ profilį, jis gali būti sulaikytas, apklaustas ir apieškotas tiek intymiai, kiek to nori pareigūnas. Jei asmuo atitinka „rijiko“ profilį (kuris ryja maišelius su narkotikais), jis be sutikimo gali būti fotografuojamas rentgenu ir laikomas tol, kol žarnyno turinys natūraliai pasišalins.
Greitkeliuose į profilį įeina vairuotojo išvaizda, automobilio kokybė ir modelis ir netgi greičio ribojimų laikymasis (kad nepatrauktų dėmesio). „Jis turėjo Floridos numerius ir prabangų automobilį, ir jis važiavo tiksliai leidžiamu greičiu. Mano nuomone, jis atitiko narkotikų kurjerio profilį. Aš sustabdžiau jį ir daiktadėžėje aptikau beveik 5000 dolerių grynais. Ant banknotų buvo aptinkamas kiekis kokaino. Pinigus konfiskavau, tačiau nepateikiau jam jokių kaltinimų.“

Konfiskavimas galioja, nes buvo atliktas geranoriškai. O kokainas ant pinigų galėtų būti kažkokios su narkotikais susijusia nusikalstamos veiklos ženklas.
Tačiau teismo medicinos chemikai įrodė, kad šiuo metu Jungtinėse Valstijose atsitiktinai parinkti popieriniai doleriai yra užteršti aptinkamu kokaino kiekiu. Šiuolaikiniai instrumentai yra tokie jautrūs, kad gali aptikti kokaino pėdsakus ant bet kokio nominalo banknotų, bet kurioje piniginėje.
Nors Aukščiausiasis teismas pernai davė leidimą profiliuoti oro linijų keleivius, vis tiek jaučiu, kad teisėsauga gali pernelyg lengvai piktnaudžiauti tokia sulaikymo ir apklausos forma, ir šioje šalyje to nei reikia, nei norime. Jei šioje kaltės įrodymų kokybės mažėjimo skalėje nersime dar giliau, pasieksime lygį, kuriame pareigūnas netgi neprivalo nieko įtarti. Tai sparčiai besiplečianti policinės valstybės veiklos sritis, kuri tiesiog panaikina bet kokią nekaltumo prezumpciją. O kai asmuo nebėra laikomas nekaltu, jis pagal nutylėjimą yra kaltas. Pats kaltinamasis turi įrodyti, kad jis nepadarė nusikaltimo. Aš kalbu apie privalomąjį šlapimo tyrimą.

Gali nuskambėti griežtai, bet aš nuoširdžiai tuo tikiu: nėra jokio pateisinimo, jokiu metu, jokioje mano šalies vietoje, atlikti privalomąjį asmens šlapimo testą, nebent nurodoma priežastis manyti, kad buvo įvykdytas nusikaltimas. Leiskite perfrazuoti. Reikalauti, kad asmuo šlapintųsi į puodelį kada tik užsimanysite, be dokumentuoto pagrindo įtarti, kad asmuo vartojo nelegalų narkotiką, mūsų respublikoje yra netoleruotina. Jūs jam sakote, „Įdomu, ar kartais nesielgi man nepriimtinu būdu. Įrodyk.“
Tai įžūlu. To negalima toleruoti.

Man nerūpi, ar tas asmuo pilotuoja Air Force One su Prezidentu denyje, ar jis atsakingas už dvidešimt keturių Trident II D-5 raketų paleidimą branduoliniame povandeniniame laive. Nesuvokiama, kaip galima reikalauti atlikti šlapimo testą be pagrindo įtarti, kad asmuo turi sutrikimų. Taip, gali būti, kad kartais prarasime lėktuvą, arba kur nors kils susirėmimas, bet tai būtų nedidelė kaina sumokėti už tautą, kuri gerbia asmens privatumą ir jo nekaltumo prezumpciją.
Asmuo gali būti blogos savijautos dėl daugybės priežasčių (kivirčas su mylimąja, pridegęs skrebutis), todėl turėtume nukreipti pastangas į jo elgsenos, pajėgumų ir įgūdžių vertinimą. Galbūt turėtume patikrinti jo refleksus ir koordinaciją, ieškodami galimų sutrikimų. Šlapimo tyrimas yra pateisinamas tik nustačius, kad asmuo nėra kompetentingas atlikti savo darbą.
Bet kokiu atveju akla narkotikų paieška piloto šlapime gali suteikti tik minimalią apsaugą nuo neįprasto elgesio, nes lėktuvu jis skris šiandien, o tyrimo rezultatai bus gauti tik kitą savaitę. Tokiomis sąlygomis apsauga neveikia.

Įtariu, kad pagrindinė priežastis, kodėl taip peršami šlapimo testai, yra ta, kad tai nauja, sparčiai auganti ir pelninga pramonė.
Yra ir daugiau teisėsaugos veiksmų, iliustruojančių požiūrį „laikykime juos kaltais, ir tegu patys įrodo priešingai“. Praėjusiais metais Kovos su narkotikais administracija (DEA) susisiekė su visomis įmonėmis, kurios reklamavo hidroponikos reikmenis kontrkultūros žurnale „High Times“. Jų klientų sąrašai buvo konfiskuoti, o visus pirkėjus (nesvarbu, ką pirkusius) aplankė DEA atstovai, manydami, kad jie augina marihuaną. Entuziazmas atslūgo tik po daugelio reidų nekaltų orchidėjų augintojų soduose. Tačiau šios iniciatyvos nuožmumas iš tiesų atskleidžia bauginančią mūsų teisėsaugos institucijų veiklos viziją.
Siekiant atkeršyti įstatymų leidybos lygmeniu ir įrodyti rinkėjams, kad kiekvienas kongresmenas daro viską, kad laimėtų karą su narkotikais, nuolat reikalaujama vis griežtesnių bausmių nusikaltėliams.
Nusistovėjo nelankstūs įkalinimo terminai ir baudų mokėjimo grafikai, kuriuos privalu skirti už štai tokius veiksmus su antai tokiais kiekiais nelegalių medžiagų. Jūsų minimalus laikas kalėjime priklauso nuo to, kiek rasta narkotikų, ar turite ypatingų įgūdžių, ar anksčiau buvote suimtas ir ar buvo įveltas ginklas. Čia reikia prisiminti vieną labai svarbų dalyką. Jei konfiskuotoje maišalynėje aptinkamas bet koks kiekis nelegalaus narkotiko, visas maišalynės svoris bus laikomas narkotiko svoriu. Jei esate laivo kapitonas, teisininkas arba turite aukštesnįjį išsilavinimą, vadinasi, turite specialių įgūdžių, ir jums gali būti skirta griežtesnė bausmė. Galbūt namuose miegamojo stalčiuje yra ginklas, toli nuo tariamo nusikaltimo vietos? Visa ši informacija gali prisidėti prie prailgintos laisvės atėmimo bausmės, kurios trukmė svyruoja nuo kelių mėnesių iki kelių metų ir iki gyvos galvos, o piniginė bauda gali siekti milijonus dolerių.

Jei esate stambus narkotikų platintojas (kad ir ką tai reikštų), šiuo metu parengti keli įstatymų projektai reikalauja, kad tam tikromis aplinkybėmis jums būtų skirta mirties bausmė. Ką tik Senato priimtas įstatymas sako, kad jums tereikia parduoti tam tikrą kiekį tam tikrų narkotikų, ir štai – jūs jau „stambus“ platintojas. O jei būsite pripažintas kaltu, jums bus įvykdyta mirties bausmė. Mirties bausmė už daugiau nei XYZ gramų žolės. Kur dar pasaulyje yra tokia tvarka, išskyrus Iraną ir galbūt Malaiziją? Beje, neteisėtas atominės bombos turėjimas užtraukia daugiausiai 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
Tikiu, kad šis įstatymo projektas, kuris netrukus bus pateiktas Kongresui (senatoriaus Grammo ir atstovo Gingricho), niekada nebus priimtas, tačiau pats faktas, kad jis yra rimtai svarstomas, kelia šiurpą. Jame įvedamos naujos kartos bausmės už nusikaltimus, susijusius su narkotikais (greta privalomo mirties bausmės vykdymo asmeniui, turinčiam daugiau nei tam tikrą kiekį). Šios nuobaudos apima atsisakymą paleisti anksčiau laiko, kol sueis ne mažiau nei penkeri metai; įpareigoja valstiją atlikti visų areštuotų, įkalintų, paleistų ar lygtinai paleistų asmenų šlapimo tyrimus (kaip sąlyga valstijai išlikti federalinių lėšų gavėja); reikalauja, kad kiekvienas, nuteistas už narkotikų vartojimą arba laikymą, apmokėtų teismo proceso išlaidas ir dar 10 % metinių pajamų dydžio baudą; suteikia aiškų leidimą valstijoms, apskritims, miestams, mokyklų sistemoms ir privatiems subjektams periodiškai atlikti atsitiktinius narkotikų testus.

Mūsų mokyklose galima pastebėti kur kas subtilesnę ir klastingesnę laisvės praradimo formą. Finansuodama mokslinius tyrimus ir taip kontroliuodama jų kryptį, vyriausybė atlieka de facto cenzūrą koledžuose ir universitetuose. Tuo tarpu per žiniasklaidą vykdoma tiesioginės propagandos kampanija, kuriai niekas nemeta iššūkio, ypač tie, kurie žino faktus ir turėtų reikalauti tiesos. Apžvelkime šias veiklas atskirai, nes kiekviena iš jų yra orientuota į savo tikslinę grupę.

Valstybinėse mokyklose pastangos nukreiptos į moksleivį. Žinutė tokia: „Tiesiog pasakyk ne“. Jokios informacijos, švietimo, kompleksinės žinių visumos, kurios reikėtų sprendimui priimti. Tiesiog paprastas pamokslas, kad narkotikai žudo. Čia tavo smegenys. Čia tavo smegenys narkotikų poveikyje. Skrunda, skrunda, skrunda, ir galiausiai iškepa. Jūsų miela nekalta dukrytė buvo nužudyta, nes neišmoko pamokos apie narkotikus. Ji turėjo susiprasti ir „tiesiog pasakyti ne“. To negalima vadinti švietimu. Tai bandymas paveikti elgesio modelius, kartojant tą pačią žinutę vėl ir vėl. Tai propaganda.
Įvairiausios psichoaktyvios medžiagos yra giliai ir visam laikui įsišaknijusios mūsų kultūroje, įsiliejusios į mūsų gyvenimo būdą. Mūsų vaikai turi būti mokomi apie jų naudas ir rizikas, atvirai ir sąžiningai.
O kokia gi mokslinių tyrimų būklė mūsų šalyje: medicinos mokyklose, universitetuose, pramonės laboratorijose? Galiu jus patikinti, kad joks universitetas ar medicinos mokykla neskiria pinigų psichodelinių junginių poveikio žmonėms tyrimams, kadangi šie junginiai nėra oficialiai pripažinti tinkamais tokiems tyrimams.

Taip jau yra, kad šiandien visi akademinio lygio tyrimai yra remiami beveik išimtinai valstybės lėšomis, o jei paraiška dotacijai neatitinka agentūros norų arba poreikių, tyrimai nėra finansuojami, todėl neatliekami. Farmacijos pramonės kontrolė yra kitas veiksmingas mechanizmas tyrimams drausti. Vaistų tyrimai gali būti patvirtinti medicininiam naudojimui tik tuo atveju, jeigu vaistai turi medicininiu požiūriu priimtiną naudą. O yra oficialiai konstatuota, kad visoje viliojančioje psichodelikų srityje nėra medžiagų, anei vienos medžiagos, kuri turėtų bent vieną priimtiną medicininę naudą. Suprantate, jos visos yra įtrauktos į draudžiamų medžiagų sąrašą (Schedule I), todėl pagal apibrėžimą nei jos, nei jų analogai negali turėti medicininės naudos.

Kalbant apie žiniasklaidoje stumiamas žinutes, pernelyg dažnai yra publikuojama kokia nors niūri istorija, kuri vėliau paneigiama, bet paneigimas yra ignoruojamas. Tą galiu iliustruoti keliais pavyzdžiais.
Prieš kokaino vartojimą yra nukreipti tokie šūkiai: „Net pirmas kartas gali nužudyti“ ir „Net gryna medžiaga gali nužudyti“. Abu buvo skelbiami kaip faktai po tragiškos sportininko Len Bias mirties (jis mirė perdozavęs kokaino). Tai nutiko kritiniu metu, likus kelioms savaitėms iki balsavimo dėl vaistų įstatymo projekto, kuris rengiamas kas dvejus metus.
Pasak laikraščių, skrodimo ataskaita parodė, kad jaunuolis vartojo kokainą pirmą kartą, ir kad kokainas buvo be priemaišų. Tai tiesiog nesąmonė. Pomirtinė organizmo audinių analizė negali parodyti nei medžiagos grynumo, nei jos vartojimo dažnumo. Kai buvo paskelbta galutinė skrodimo ataskaita ir ją publikavo Journal of the American Medical Association, mokslininkams tapo akivaizdu, kad ponas Biasas gavo didelį kiekį kokaino per burną (turbūt gaiviajame gėrime, nes nerasta alkoholio), ir buvo iškelta mintis, kad ne jis pats tą padarė. Išvertus tai reiškia, kad jis galėjo būti nužudytas.
Pastaroji nuomonė nebuvo skelbiama, o tos dvi patrauklios frazės iki šiol naudojamos dėl savo „edukacinės“ vertės. Net pirmas kartas gali nužudyti. Net gryna medžiaga gali nužudyti.

Kovos su narkotikais įstatymo projektas, be abejo, buvo priimtas su įspūdinga persvara.

1987 m. pradžioje prie Baltimorės miesto įvykusioje traukinio avarijoje žuvo 16 žmonių, o dar 170 buvo sužeisti. Laikraščiai trimitavo žinute, kad avarijos kaltininko inžinieriaus kūne buvo aptikta marihuanos. Tai buvo viena iš pagrindinių varomųjų jėgų, nukreipusių visuomenės dėmesį į būtinybę atlikti šlapimo testus kaip esminį visuomenės saugumo aspektą, ypač transporto srityje.
Po šešių mėnesių, peržiūrėjus bylos įrodymus, parengta ataskaita parodė, kad marihuanos radinius pateikusios laboratorijos (FAA, Oklahoma) vadovas kelis mėnesius klastojo testų rezultatus. Testai apskritai niekada nebuvo atlikti, nes laboratorija neturėjo žmonių, mokančių valdyti tuos sudėtingus instrumentus.

Pabandžius užginčyti tam tikras bylos išvadas, pirminiai kompiuterio duomenys kažkur prapuolė. Ir neliko kraujo mėginio pakartotinei analizei. Niekada nesužinosime, ar tas inžinierius iš tiesų buvo paveiktas marihuanos, tačiau politinis ir emocinis kapitalas vis dar semiamas iš pradinės istorijos versijos.
Nuolat spaudoje linksniuojama frazė „karas prieš narkotikus“ klastingai veikia visuomenės nuomonę. Ji formuoja tokį vaizdą, kad yra „mūsų pusė“, priešinga „jų pusei“, ir kad vyksta kova už pergalę. Nelaimėti – tai neišlikti kaip tautai, nuolat girdime. Vis skelbiama žinia, kad didžioji dalis mūsų tautos bėdų: skurdas, bedarbystė, benamystė, kraupi nusikalstamumo statistika, augantis kūdikių mirtingumas ir sveikatos problemos, netgi grėsmė nacionaliniam saugumui, susijusi su terorizmu ir užsienio agentais, – visa tai yra tiesioginiai nelegalių narkotikų padariniai, ir kad visos problemos išgaruotų, jei tik rastume veiksmingą sprendimą šiai siaubingai rykštei.

Ar pamenate „Krištolinę naktį“ iš Vokietijos nacių istorijos trečiojo dešimtmečio pabaigoje? Tai buvo stiklo šukių naktis, kai valstybės įgaliota policija ir jaunieji naciai šlavė Vokietijos miestų žydų rajonus, kai buvo išdaužtas kiekvienas langas, susijęs su žydų kultūra – krautuvės, sinagogos, privataus namo. „Jei tik atsikratysime tų niekšų žydų, – sakė valdžia, – būsime išsprendę mūsų tautos socialines problemas.”
Čia įžvelgiu paralelę, tik su kelių žodžių pakeitimais. „Jei tik atsikratysime tų niekšų narkomanų, jei atimsime iš jų namus, jų kreko pinigais įgytą turtą, būsime išsprendę mūsų tautos socialines bėdas.”
Vokietijos žydai buvo užpulti ir sumušti, kai kurie nužudyti, – tai buvo sėkmingas bandymas nukreipti susikaupusią neviltį ir pagiežą į vieną žmonių rasę kaip tautos kančios priežastį. Tai suformavo nacionalinės vienybės ir krypties jausmą ir paklojo pamatus galingai fašistinei valstybei. Žinoma, žydų persekiojimas neišsprendė Vokietijos socialinių problemų.
Šiandien Amerikoje narkotikus vartojantys gyventojai atlieka panašią atpirkimo ožių funkciją, ir aš bijau, kad tai veda link tokio nacionalinio sutarimo, kuriame nebėra mums įprastų laisvių ir asmens teisių apsaugos, o rimtos socialinės problemos lieka neišspręstos.
Kokio dydžio problemą sukuria nelegalūs narkotikai, iš tikrųjų? Jei peržvelgsite apibendrintą statistiką ir surašysite visus faktus, pamatysite, kad ji nėra labai didelė. Visuomenės sveikatos požiūriu ji be galo maža.

Du legalūs narkotikai – tabakas ir alkoholis – tiesiogiai sukelia virš 500 000 mirčių per metus šioje šalyje. Receptiniai narkotiniai vaistai prideda dar 100 000 mirčių per metus. Tuo tarpu bendras mirčių, susijusių su visais nelegaliais narkotikais, įskaitant heroiną, kokainą, marihuaną, metamfetaminą ir PCP, skaičius per metus yra 5000. Kitaip tariant, jei staiga mostelėjus burtų lazdele dingtų visi nelegalūs narkotikai, su narkotikais susijusių mirčių skaičius šalyje sumažėtų vienu procentu. Likę 99 % būtų vis dar negyvi, tačiau mirę legaliu, socialiai priimtinu būdu.
O kaipgi dėl tų plačiai skelbiamų 60 mlrd. dolerių vertės nuostolių verslui, kuriuos sukelia kritęs produktyvumas darbo vietose? Šis skaičius buvo gautas iš vieno tyrimo, kurio prielaidos buvo klaidingos, kaip vėliau pripažino Nacionalinis piktnaudžiavimo narkotikais institutas (National Institute of Drug Abuse). Šiame Research Triangle Park atliktame tyrime buvo apklausti beveik 4000 namų ūkių, o vidutinės pajamos buvo koreliuojamos su atsakymu į klausimą, ar kažkas iš namiškių reguliariai vartoja marihuaną. Pastebėta, kad tokios šeimos turėjo mažesnes pajamas, o to priežastis, kaip teigiama tyrime, – marihuanos vartojimas. Ekstrapoliavus iki visos populiacijos, kalkuliatorius parodė 28 mlrd. dolerių. Prie to pridėjus su narkotikais susijusių nusikaltimų, sveikatos problemų ir nelaimingų atsitikimų išlaidas, skaičius išaugo iki 47 mlrd. Atsižvelgus į infliaciją ir gyventojų skaičiaus didėjimą, skaičius padidėjo iki dažnai cituojamų 60 mlrd. Šis gėdingas tyrimas yra vienas iš pagrindinių ginklų, naudojamų kryžiaus žygyje prieš neteisėtų narkotikų vartojimą pramonėje.

Tai buvo vienintelis tokio pobūdžio tyrimas. Jame buvo užduoti klausimai taip pat ir dėl kitų nelegalių narkotikų. Jei koreliacijai būtų panaudoti ne marihuanos, o kokaino arba heroino duomenys, vidutinės namų ūkio pajamos nebūtų kritusios. Atsižvelgus į atsakymus apie kokaino arba heroino vartojimą, buvo galima daryti vienintelę išvadą – piktnaudžiavimas narkotikais visiškai nieko nekainuoja verslui. Skaičiavimams buvo parinkta vienintelė medžiaga, kuri galėjo pateikti skaičius, reikalingus narkotikų karo kurstymui.
Galbūt narkotikų problema nėra tokio masto, kaip mums peršama, bet visgi pakankamai didelė, kad keltų susirūpinimą. Kokios to priežastys? Didelė dalis skurstančiųjų jaučiasi bejėgiai, ypač jauni juodaodžiai ir ispanų kilmės vyrai. Dauguma miestų centrų gyventojų neturi jokios savivertės. Yra daugybė benamių, didėja atskirtis tarp žemesniosios ir vidurinės-aukštesniosios klasės. Vienoje pusėje populiarėja nuostata „Aš turiu savo, o tu eik velniop“, kitoje – „Neturiu ko prarasti, tad eik velniop.“

Turime didžiulę ir gėdingą visuomenės sveikatos problemų (AIDS, paauglių nėštumas, didėjantis kūdikių mirtingumas ir atsisakymas suteikti rimtą pagalbą kenčiantiems nuo psichikos ligų). Yra vaikų, kurie neturi šeimų, maisto, išsilavinimo ir vilties. Mūsų didmiesčių gatvėse beveik vyrauja anarchija, o kaimo vietovėse nyksta bendruomenės. Dėl visko kaltinama „narkotikų problema“, nors psichoaktyvių medžiagų vartojimas čia niekuo dėtas. Jis nesukelia nei vienos iš šių problemų. Jis gali būti jų rezultatas, bet ne priežastis. Nepaisant to, dedamos didelės nacionalinės pastangos įtikinti Amerikos žmones, kad pergalė „kare su narkotikais“ išties išgydys mus nuo visų negalavimų, jeigu dėl jos sutiksime paaukoti dar kelias asmens teises.
Šio karo neįmanoma laimėti, o bergždžiai siekdami pergalės mes tik prarasime vis daugiau ir daugiau laisvių. Mūsų pastangos turi būti nukreiptos į piktnaudžiavimo narkotikais priežastis, o ne vien pasekmes. Tačiau kol kas viskas sparčiai ritasi žemyn. Žmonės man sako, kad esu pralaimėtojas, kadangi siūlau akivaizdų sprendimą – legalizuoti narkotikų vartojimą suaugusiems, kurie patys pasirenka tą daryti.
Mane kaltino, kad skleidžiu žinutę, esą su narkotikais viskas yra gerai. Pašalinkite draudimus, sako jie, ir tauta per naktį pasiners į nežaboto svaiginimosi orgiją. Atsakau, kad mes jau dabar skęstame tarp nelegalių narkotikų, prieinamų visiems galintiems susimokėti, o jų kriminalizavimas atnešė tik daugiau organizuoto nusikalstamumo ir kruvinų teritorinių konfliktų, kokių nematėme nuo sausojo įstatymo laikų.
Taip, gali būti, kad panaikinus narkotikų ribojimus, keli nedrąsūs presbiterionai ims šnarpšti kokainą, tačiau iš esmės piktnaudžiavimas narkotikais bus ne blogesnis nei dabar, ir po trumpo eksperimentavimo periodo viskas grįš į savo vėžes. Nėra jokios „vidurio Amerikos“, pasiruošusios šėlti, vos tik neliks draudimų. Kita vertus, visuomenė gaus naudos iš tokios baudžiamojo teisingumo sistemos, kurios pajėgos bus vėl nukreiptos į vagystes, išžaginimus ir žmogžudystes – nusikaltimus, dėl kurių ir reikalingi kalėjimai. Atminkite, kad žolės rūkymas savaime nėra asocialus.
Leiskite užduoti tokį paprastą klausimą. Kaip atpažintumėte policinę valstybę, jeigu ji tyliai materializuotųsi priešais jus? Turiu omeny tokią valstybę, kurios nepakęstumėte. Tokią valstybe, kurioje narkotikų vartojimas mažėja, tačiau jūsų elgesį vis labiau diktuoja valdantieji.

Raginu kiekvieną iš jūsų nubrėžti asmeninę liniją priešais save – liniją, kuri reiškia: iki čia – gerai, bet už čia – jokiu būdu!
Leiskite pasiūlyti keletą idėjų. Tarkim, būtų privaloma šlapintis į plastikinį puodelį narkotikų analizei prieš atliekant gerovės patikrą, arba norint gauti darbą vietiniame „McDonalds“, arba priimant vaiką į valstybinę mokyklą? Ar nors vienas iš šitų reikalavimų įtikintų jus, kad mūsų tauta pateko į bėdą? Vis daugiau įmonių reikalauja atlikti šlapimo testą prieš įsidarbinant ir be įspėjimo atlieka papildomus testus darbo valandomis. Tai vyksta ne vien autobusų parkuose ar policijoje, bet ir baldų bei maisto prekių parduotuvėse. Kai kuriose mokyklose atliekami atsitiktiniai septintokų šlapimo testai, nors šiuo metu vis dar prašoma tėvų sutikimo.

Socialinio būsto, studijų paskolų ir akademinių stipendijų gavėjai privalo užtikrinti aplinką be narkotikų. Šiandien pakanka žodinio pasižadėjimo, o kaip bus rytoj?
Ką manote apie kasdienį galvos ir kūno skutimą, kad būtų neįmanoma paimti plaukų mėginio, įrodančio ankstesnį draudžiamų medžiagų vartojimą? Daugėja raginimų po teisėto suėmimo atlikti plaukų mėginių tyrimą ir naudoti jį kaip potencialų įrodymą, kad praeityje buvo vartojami nelegalūs narkotikai.
O kas, jei privalėtumėte pateikti prašymą ir gauti raštišką leidimą išvežti iš šalies daugiau nei 300 dolerių savaitės atostogoms Olandijoje? Arba 200? Anksčiau limito nebuvo, tada jis nusileido iki dabartinio 10 000 dolerių lygio, tačiau griežtėjant teisės aktams, susijusiems su narkotikų pinigų plovimu, šis skaičius tikrai mažės.
Daugelis dalykų, apie kuriuos kalbėjau, yra susiję su „tais kitais“, ne su jumis. Tai jūsų narkomanas kaimynas, kuris turės gyventi baimėje, ne jūs. Lengva nekreipti dėmesio į asmens teisių pažeidimus, kai jie tiesiogiai neliečia jūsų. Tačiau leiskite užduoti ne tokį jau paprastą klausimą, į kurį jums patiems svarbu atsakyti: kur yra jūsų asmeninės ribos?
Jei kažkas kitas nori vardan visuomenės gerovės kontroliuoti jūsų elgesį, kokio lygio kontrolę pateisintumėte? Tarkim, jūs ne prieš atlikti šlapimo testą dėl kokaino. Greičiausiai nevartojate kokaino. Ar leistumėte atlikti šlapimo testą dėl tabako vartojimo? O kaip dėl alkoholio? Kavos?

Kiek giliai sutiktumėte įsileisti valdžios institucijas į savo asmeninį gyvenimą? Tarkim, kad nepadarę jokio nusikaltimo, į savo namus įsileistumėte policininką be orderio. O kaip dėl pareigūnų, kurie įeina į jūsų namus jums nesant? Ar vis tiek sakysite: „Aš ne prieš, neturiu ko slėpti!“.

Abejoju, ar daugelį trikdo tai, kad egzistuoja nacionalinis pirštų atspaudų registras. O kaip dėl nacionalinio genetinių žymenų registro? O kaip su policijos kortelėmis, skirtomis kelionėms šalies viduje? Kaip reaguotumėt į įstatymą, reikalaujantį pateikti plaukų mėginius grįžus iš užsienio? Kaip jaustumėtės dėl automatinio laiškų skaitymo? Visa tai galima pateisinti kaip veiksmingus įrankius kare su narkotikais.
Kur jūsų asmeninė riba?
Kiekvienas turime patys apdairiai nusibrėžti šią ribą. Visiškai subjektyvus sprendimas, kur besti lazdą į žemę ir piešti liniją – iki čia, ir ne toliau.
Yra dar antras sprendimas, ne mažiau svarbus, kurį turite priimti.
Pirmuoju sprendimu nustatysite ribą, iki kurios leisite ardyti laisves ir teises vardan pergalės narkotikų kare. Antrasis sprendimas – ką darysite, kai ta riba bus peržengta. Tai taškas, kuriame sakote: „To jau per daug. Laikas imtis veiksmų.“

Nutarkite, kokie tai bus „veiksmai“. Juos turite apgalvoti gerokai iš anksto. Ir būkite budrūs – pernelyg lengva pasakyti „Nors mano linija buvo peržengta, visa kita neatrodo taip blogai ar grėsmingai, tad gal aš perkelsiu savo liniją iš čia į ten.“ Kaip tik toks racionalizavimas kainavo milijonus nekaltų žmonių gyvybių nacių okupuotoje Europoje.
Jei galite perkelti savo liniją, vadinasi, ta linija iš pat pradžių nebuvo nuoširdžiai nubrėžta. Kur jūsų linija? O kai ji bus peržengta, ką darysite?
Nuolat domėkitės, koks dabar politinis klimatas ir kokia kryptimi jis juda. Iš anksto suplanuokite savo veiksmus, ir darykite viską, kas jūsų galioje, kad apsaugotumėte piliečių teises ir laisves.
Neatiduokite savo teisių vien tam, kad palengvintumėte policijos darbą. Taip, teisėsauga pagaus daugiau nusikaltėlių, bet kartu ji taps vis didesnė grėsmė jums patiems. Policininko užduotis neturėtų būti lengva, kaip aiškiai įvardino šios šalies įkūrėjai. Laisvoje šalyje policininko užduotis visada yra sunki.
Laisvų žmonių visuomenėje visada bus nusikaltimų, smurto ir socialinių trikdžių. Čia niekada nebus visiškai saugu. Alternatyva – policinė valstybė. Policinė valstybė gali duoti saugias gatves, bet tik žmogaus laisvės kaina.

Apibendrinant, atminkite, kad kaltinamasis visada turi būti laikomas nekaltu, ir jam turi būti leidžiama apsiginti teisme. Smalsus pilietis turi gauti atvirą prieigą prie visos reikalingos informacijos ir galimybę išmokti visko, kas jį domina, o savišvietos procese joks kitas asmuo neturi primesti savo ideologijos.
Vienišam keistuoliui turi būti leista pasitraukti į savo privačią valdą ir gyventi bet kokiu jam tinkamu būdu, nesvarbu, ar tokį gyvenimą supranta kaimynai. Jis turi teisę visą dieną žiūrėti televizorių, jei taip pasirenka leisti laiką. Arba be perstojo kalbėtis su savo katėmis. Arba vartoti sąmonę keičiančias medžiagas, jeigu jis taip nusprendžia. Kol jis netrukdo kito žmogaus laisvei ir gerovei, turėtume leisti jam gyventi taip, kaip jis nori, ir palikti jį ramybėje.
Tikiu, jei palaipsniui išstumsime įstatymus, susijusius su suaugusiųjų narkotikų vartojimu, jei skleisime tiesą apie skirtingų psichoaktyvių junginių pobūdį ir poveikį, – teigiamą ir neigiamą, – jei atsisakysime šlapimo testų ir iškreipto teisingumo, neabejotinai turėsime mažiau kalinių, o kartu ir galimybę panaudoti „narkotikų karo“ lėšas labai reikalingoms socialinėms bei visuomenės sveikatos programoms: pavyzdžiui, benamystės mažinimui, psichinių ligų ir priklausomybės nuo narkotikų gydymui. O teisėsaugos specialistai galės vėl nukreipti savo energiją į nusikaltimus, kurie verti jų dėmesio ir įgūdžių.
Galime spekuliuoti, kad mūsų šalis tam tikrais atžvilgiais taps mažiau saugi, tačiau ji taip pat bus sveikesnė – kūnu ir dvasia, – o ginkluoti jauni vyrai mūsų miestų gatvėse nebegalės pasipelnyti iš narkotikų. Piktnaudžiaujantys narkotikais galės nedelsiant gauti pagalbą, užuot laukę šešis mėnesius ar ilgiau, sumišę ir bejėgiai. O mūsų mokslo centruose vėl atgis psichoaktyvių medžiagų poveikio ir terapinio taikymo tyrimai.

Ir mes vėl būsime laisvos šalies laisvi piliečiai – pavyzdys likusiam pasauliui.
Pabaigai noriu perskaityti ištrauką iš laiško, kurį gavau vakar. Jį siuntė jaunas rašytojas, kurio augimui labai pasitarnavo psichodelikai:
“Neturėtume stebėtis, kad įstatymai, draudžiantys psichoaktyvių medžiagų vartojimą, nuo seno buvo ignoruojami. Koks siaubingas yra žmonių ego, koks didis naivumas įsivaizduoti, kad jie turi teisę ir jurisdikciją kontroliuoti mano kūną ir mano protą!
Tiesą sakant, tai tokia iškrypusi neteisybė, kad jei nebūtų taip liūdna – netgi tragiška! – tai būtų juokinga.

Panašu, kad jokia visuomenė negali egzistuoti be įstatymų, taisyklių ir nuostatų struktūros. Tik užkietėjęs, fanatiškas anarchistas su tuo ginčytųsi. Tačiau aš, kaip atsakingas, suaugęs žmogus, niekada niekam nesuteiksiu galios reguliuoti, ką dedu į savo kūną arba kur keliauju savo protu. Visa, kas po mano oda, yra mano jurisdikcija, argi ne? Aš renkuosi, kuris meras negali peržengti šios sienos. Esu Muitinės agentas, Pakrantės sargyba, vienintelė teisinė ir dvasinė šios teritorijos Vyriausybė, ir čia galioja tik tie įstatymai, kuriuos priimu savo viduje!
Jei įsibraučiau į kito žmogaus teritoriją arba ją sabotuočiau, tuomet išoriniai Tautos įstatymai turi pilną teisę – ir pareigą – patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn.
Bet ką aš galvoju? Kur kreipiu savo dėmesį? Kokias biochemines reakcijas renkuosi sukelti savo teritorijos viduje? Visa tai nepavaldu jokio kito asmens įsitikinimams, moralei, taisyklėms ar pageidavimams!
Esu suvereni valstybė ir jaučiu, kad mano sienos yra kur kas šventesnės nei bet kurios šalies politiškai nubrėžtos ribos.
Prie to galiu pridurti tik „Amen“. Viskas. Pasimatysim kitą savaitę.

Šią paskaitą A. Šulginas skaitė 1987 m., taip vadinamoje Reigano eroje. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė? Ar šiandien Amerikos piliečiai pagaliau gali atsikvėpti?
Nuo 1971 m., kai tuometinis prezidentas Richardas Nixonas kartu su žiniasklaida išpopuliarino terminą „karas prieš narkotikus“, ir ypač nuo 1981 m. startavusios Ronaldo Reigano politikos, buvo sistemingai griežtinama tvarka, draudimai ir bausmės. JAV kalėjimų populiacija vis augo ir augo. Narkotikai yra ne vienintelis, bet visgi dominuojantis to veiksnys. Nuo 1993 iki 2009 m. už nusižengimus, susijusius su nelegaliomis medžiagomis, į kalėjimus kasmet patekdavo daugiau žmonių nei už smurtinius nusikaltimus. [1]
Kokia situacija šiandien, 2022 m.? Nors frazė „karas prieš narkotikus“ jau išėjo iš mados, skaičiuojama, kad JAV šiam „karui“ vis dar išleidžia 51 mlrd. dolerių kasmet. [2] Nors woke idėjų paragavęs jaunimas kovoja už socialinį teisingumą, teisėsauga ir toliau profiliuoja žmones, turėdama geresnes nei bet kada masinio sekimo priemones. Iki šiol kiekvienais metais policija atlieka po 1 milijoną suėmimų už nelegalių medžiagų turėjimą. [3] Nemaža dalis jų pasilieka už grotų. O privatūs kalėjimai, kadangi tai pelno siekiančios organizacijos, išnaudoja tokią tvarką kaip lengvą pajamų šaltinį. [3] Viso to rezultatas – šiandien JAV lyderiauja pasaulyje kaip daugiausiai kalinių (2 milijonus) turinti valstybė.

Kovos su narkotikais eigą ir pasekmes analizuojanti Pasaulinė narkotikų politikos komisija (Global Commission on Drug Policy) [4] – pasaulio lyderių ir intelektualų grupė, turinti sekretoriatą Ženevoje – 2011 m. ataskaitoje pareiškė:
„Karas su narkotikais žlugo, visame pasaulyje palikęs pražūtingų padarinių žmonėms ir visuomenėms.“

2014 m. ataskaitoje GCDP pakartojo raginimą dekriminalizuoti narkotikus.
2016 m. jie dar kartą pabrėžė, kaip svarbu visiems pripažinti, kad psichoaktyvių medžiagų kriminalizavimas buvo klaida.
2017 m. ataskaita siūlė tarptautiniu mastu keisti nusistatymą prieš „narkomanus“, nes toks įvaizdis stabdo reikalingas politines reformas.
2018 m. GCDP pateikė planą, kaip pereiti nuo nelegalių narkotikų rinkų prie legaliai reguliuojamos aplinkos, taip mažinant kriminalinių organizacijų galią.
2019 m. ataskaita skelbė, kad psichoaktyvių medžiagų klasifikacija yra šališka, neatitinkanti realios jų naudos ir žalos.
2021 m. GDCP pasaulio lyderius ragino kurti modernią atsakingos narkotikų kontrolės sistemą, gerbiančią žmogaus teises, o Pasaulio sveikatos organizaciją – tarpininkauti keičiant psichoaktyvių junginių klasifikaciją remiantis mokslo žiniomis, kad jie būtų prieinami visiems, kuriems reikia.

Visa tai skamba gražiai, bet kol kas tai tik rekomendacijos, kurias kartais pritaiko pavienės šalys. Nors narkotikai nebėra toks tabu kaip Reigano laikais, teisinė situacija JAV ir visame pasaulyje keičiasi lėtai. A. Šulgino žinutė vis dar aktuali. Pokyčiams reikia viešumo ir informacijos skaidrumo.

https://www.brookings.edu/blog/social-mobility-memos/2015/11/25/drug-offenders-in-american-prisons-the-critical-distinction-between-stock-and-flow/
https://web.archive.org/web/20170705125711/http://www.drugpolicy.org/drug-war-statistics
https://www.prisonpolicy.org/reports/pie2022.html
https://www.globalcommissionondrugs.org/reports