Marihuanos legalizavimo istorija

Kaip milijardierius George Soros su bendražygiais kovojo dėl legalios kanapės

Kanapė išbraukta iš pavojingiausių narkotikų sąrašo

Jungtinių Tautų komisija, vadovaudamasi Pasaulio Sveikatos organizacijos rekomendacijomis pripažino, kad kanapė nėra rizikingas narkotikas, išbraukdama ją iš IV-ojo Vieningos narkotikų konvencijos  psichoaktyvių medžiagų sąrašo. Šiame sąraše marihuana buvo 59 metus – tai reiškė, kad augalas buvo laikomas vienu pavojingiausių narkotikų, visiškai netinkamu medicininiam naudojimui. Istoriniame balsavime, kuriame 27 atstovai iš 53 šalių balsavo už, o 25 prieš, buvo atvertas kelias naudoti šį visuomenėje labai paplitusį, tačiau griežtai draudžiamą augalą.

Šis sprendimas gali pagreitinti medicininių augalo savybių mokslinius tyrimus, paskatinti šalis augalą legalizuoti medicininiams tikslams ir pergalvoti rekreacinio narkotiko naudojimo politiką.

2019-ųjų sausio mėnesį Pasaulio Sveikatos organizacija (PSO) pateikė 6 kanapių reguliavimo rekomendacijas. Nors balsavimas turėjo įvykti 2019 metų kovą, daugelis šalių paprašė daugiau laiko klausimo nagrinėjimui. Be kitų dalykų, PSO patvirtino, kad kanabinolis – psichoaktyvaus poveikio nekeliantis kanapių komponentas  negali būti kontroliuojamas kaip narkotikas. CBD pastaraisiais metais išpopuliarėjo kaip sveikatai padedantis maisto papildas.

Šiuo metu daugiau nei 50 šalių pradėjo medicininės marihuanos programas, o Kanada, Urugvajus ir 15 valstijų JAV legalizavo rekreacinį žolės naudojimą, o prie šio sprendimo priartėjo Meksika ir Liuksemburgas.

Įdomu, ar nuo 1992-ųjų dėl šių pokyčių savo pinigais kovojęs George Soros užtrauks pergalingą suktinę?

Kova dėl kanapės legalizavimo

Kiekvieną kartą prasidėjus diskusijoms apie narkotikų dekriminalizaciją, dalis visuomenės ar politinių veikėjų pradeda šaukti apie narkotikų legalizavimą, dažnai tyčia maišydami sąvokas. O kognityvinėse paraštėse gyvenantys mūsiškiai puola save ir aplinkinius gąsdinti George Soros finansuojamu pasauliniu sąmokslu, kurio tariamas tikslas –  sunaikinti visas tradicines vertybes ir paskandinti pasaulį narkotikų liūne. George Soros iš tiesų smarkiai prisidėjo prie kanapių legalizacijos Jungtinėse Amerikos valstijose. Kodėl ir kaip?

Tikrąją istoriją žino nedaugelis. 1992-aisiais metais Džordžas H. W. Bušas vis dar dirbo baltuose rūmuose – tai buvo prezidentavimas, daugeliu aspektų pratęsęs dvejas Ronaldo Reigano kadencijas. Tuo metu iš Vengrijos kilęs finansininkas, 1980-aisiais paskyręs šimtus milijonų kovai su Sovietų sąjungos rėžimu centrinėje Europoje, nežinojo kas galėtų tapti jo kitu filantropiniu tikslu. Sugriuvus Sovietų sąjungai Sorosas buvo sutrikęs – prieš kokį priespaudos rėžimą kovoti dabar?

Filantropas imigravo į Jungtines Amerikos valstijas 1950-aisiais. Soroso turtai augo, taip pat augo nerimas dėl baudžiamosios karo prieš narkotikus prigimties. Jis abejojo, ar verta jį ką tik priimusioje šalyje kelti narkotikų politikos klausimus, todėl jų griebėsi prabėgus keturiems dešimtmečiams. Be to, jis apie narkotikų politiką žinojo mažai, todėl paprašė pagalbininkų surasti kažką, ją išmanantį. Sorosui buvo patarta susitikti su Etanu Nadelmanu (Ethan Nadelmann) – jaunu Princtono universiteto profesoriumi, kuris pasisakė už įstatymų reformą. 1992-aisiais jis buvo vienas iš kelių tyrinėtojų, dirbančių su narkotikų politika.

Duodamas interviu The Stranger, Nadelmanas atsiminė, kad jie susitiko labai karštą vasaros dieną Niujorke. Sorosas pakvietė Nadelmaną į savo biurą, kur abu papietavo. Pokalbis buvo ugningas ir gyvas, tačiau jo pabaigoje Sorosas pasiūlė jaunam mokslininkui sandėrį.

Finansų magnatas jam pasakė: “Matau, kad mes sutinkame dėl pagrindinių klausimų. Aš esu labai užsiėmęs žmogus, bet valdau ženklius resursus. Manykime, kad noriu tau suteikti galimybę pasiekti mūsų bendrus tikslus.”

Šis sandėris pakeitė Jungtines Amerikos Valstijas.

 

Praėjo du mėnesiai. Po šio susitikimo Sorosas pradėjo didžiausią lošimą savo karjeroje: jis pastatė savo pinigus prieš Anglijos Banką, lažindamasis finansiniais instrumentais, kad institucija turės devalvuoti savo valiutą. Kai visiems netikėtai bankas taip ir pasielgė 1992 m. rugsėjo 16 d., ta diena Jungtinėje Karalystėje buvo praminta juoduoju ketvirtadieniu, o Sorosas uždirbo milijardą.

Palengva milijardierius tapo multimilijardierium, o įvairiems socialiniams projektams jis išdalino daugiau nei 32 milijardus dolerių, tačiau jo karas prieš karą su narkotikais tapo vienu sėkmingiausių projektų.

Per kitus tris dešimtmečius Nadelmanas naudojosi Soroso fondais koordinuodamas Jungtinių Valstijų narkotikų reformos iniciatyvas, kurdamas turtingų, už kanapių legalizavimą pasisakančių donorų tinklą. Tarp jų buvo keletas kitų milijardierių: Peteris Lewisas (Peter Lewis) – generalinis Progressive Insurance direktorius ir Džonas Sperlingas (John Sperling) – Phoenix universiteto įkūrėjas. Nadelmanas susirinko lėšų ir iš Rokfelerių šeimos įpėdinio bei Džordžo Zimerio, Men’s Wearhouse įkūrėjo.

Trys milijardieriai, sudarę Nadelmano fonų tinklo branduolį – Sorosas, Sperlingas ir Lewisas per 20 metų išleido 70 milijonų dolerių kanapių politikos reformai. Tai buvo 20 metų trukusi nedidelių laimėjimų serija, kuri leido Jungtinėms Amerikos Valstijoms atsidurti ant visiško marihuanos legalizavimo slenksčio.

Kiek nuopelnų galima priskirti šiai trijulei? Pasak narkotikų politikos tyrinėtojo Džonatano Kaulkinso (Jonathan Caulkins), “Paprasčiausias paaiškinimas, kodėl įvyko marihuanos reforma, yra tai, kad trys milijardieriai nusprendė, kad tai turėtų įvykti ir finansavo pastangas daugelį metų.”

Kaulkinso teiginiai atrodo labiau įtikinantys supratus, kaip drastiškai pasikeitė pasaulis nuo tada, kai Nadelmanas pietavo su Sorosu 1992-aisiais. Tuo metu 80% amerikiečių manė, kad žolė turi būti nelegali. Niksono pradėtą karą prieš narkotikus tęsė Ronaldas Reiganas ir Bilas Klintonas. Kiekviena populiariosios kultūros Amerikoje dalis manė, kad marihuana turi būti nelegali: nuo filmų iki TV evangelistų, palaikančių demokratų kandidatus į prezidentus.

2020-ųjų metų JAV prezidento rinkimuose Demokratų kandidatui neremti marihuanos legalizacijos būtų buvę politinė savižudybė. Net ir respublikonų politikai, matantys visuomenės apklausų rezultatus švelnina savo požiūrį į kanapių draudimą.

Praėjus 28 metams po finansų magnato pokalbio su jaunu profesoriumi, kai jam buvo pažadėti finansiniai resursai organizuoti politikos pakeitimo judėjimą, mes gyvename visiškai kitokiame pasaulyje. Galbūt tai nebūtų įvykę be Soroso pagalbos.

Finansų magnatų paskirti pinigai padėjo pakeisti Jungtinių Valstijų požiūrį į žolę. Jų darbas reformuojant narkotikų politiką yra pavyzdys, kaip milijardieriai gali keisti šalies politiką ir skatinti politinį aktyvizmą. Kodėl narkotikų reforma pavyko, tačiau kitose sferose progresas nebuvo toks ženklus? Jungtinės Valstijos nenuveikė labai daug ekologijoje, pajamų nelygybėje arba pasenusios infrastruktūros pertvarkyme.

Kiekvienas patyręs žolininkas žino skaičių – 420. Tačiau jei jie studijuotų istoriją, trys skaitmenys – 215 taptų svarbiausiu marihuanos pasaulio simboliu. Kalifornijos balsuotojai 1996-aisias metais pritarė pasiūlymui 215 ir valstija legalizavo medicininę marihuaną. Kalifornijoje galima buvo auginti ir turėti žolės, turint įrodymus, kad gydytojai ją rekomendavo gydymui.

Šis įstatymas buvo pirmoji ženkli marihuanos legalizacijos judėjimo pergalė. Ji parodė efektyvų narkotikų reformos kelią: judėjimo veidais rinktis sunkiai sergančius, ir parodyti, kad gydytojai remia marihuanos legalizavimą. Pirmą kartą per dešimtmečius, draudimų politika pradėjo rodyti silpnumo ženklus.

Ir vėl, be Džordžo Soroso pinigų, tai greičiausiai nebūtų įvykę. Pasiūlymui 215 reikėjo 700.000 parašų, kad įvyktų balsavimas. 1995 metų gruodį, artėjant galutinei datai, iniciatyvos kurėjas Denisas Peronas (Dennis Peron) turėjo surinkęs tik apie 25.000 parašų. Ilgametis marihuanos augintojas ir aktyvistas Edas Rozentalis paskambino Nadelmanui ir paklausė, ar šis galėtų įtikinti Sorosą padėti.

Nadelmanas įtikino finansininką skirti 500.000 dolerių. Jis taip pat suorganizavo po pusės milijono dolerių pagalbą iš Zimerio ir Lewiso. Tai buvo pirmas kartas, kai profesorius įtikino turtuolius remti marihuanos reformą.

Nadelmanas teigia, kad jie vienas kito nepažinojo. Būtent jis visus tris finansininkus įtikino veikti drauge. Be didelės piniginės injekcijos reforma nebūtų pavykusi. Kiti du milijardieriai prisidėjo tik todėl, kad Sorosas sutiko padėti. Prisijungus pastariesiems, buvo nesunku įtikinti Rokfelerių dinastijos atžalą Laurencą Rokfelerį prisidėti dar 50.000 dolerių.

Profesoriaus pastangos buvo sėkmingos. Su solidžiu finansavimu, pasiūlymo 215 rėmėjai sugebėjo nusamdyti profesionalų kampanijos vadybininką ir surinkti reikiamą balsų skaičių, kad įvyktų balsavimas. Kampanijos veidais tapo skleroze ir AIDS sergantys ligoniai, o tai įtikino Kalifornijos balsuotojus. 55% balsavusiųjų pritarė iniciatyvai legalizuoti medicininę kanapę. JAV žmonės įgavo aiškią teisę turėti ir auginti marihuaną medicininiams tikslams.

1990-aisias visi narkotikai (išskyrus alkoholį) turėjo labai prastą reputaciją. Tai buvo karo prieš narkotikus pikas, kai respublikonai ir demokratai varžėsi, kas priims griežtesnius įstatymus. Reiganas 1989-aisias karui prieš narkotikus paskyrė 6,6 milijardo dolerių. Vidutinis įkalinimo laikas už nusižengimus, susijusius su narkotikais tarp 1980-ųjų ir 1992-ųjų išaugo daugiau nei 6 kartus. Susumavus nuteistųjų metus vienutėje, jų skaičius išaugo nuo 4.500, 1980-aisiais iki 135.000, 2001-aisias. Prezidento Bilo Klintono lyderystė dar pablogino padėtį.

Kodėl marihuana turėjo tokią blogą reputaciją 1990-aisias? Pasak Carnegie Melon profesoriaus, už tai atsakingi kūdikio bumo vaikai – babyboomer’iai. Jie namie augino paauglius, ir vienas svarbiausių rodiklių, lemianančių jų požiūrį į narkotikus buvo vaikų turėjimas arba neturėjimas. Reigano žinutė, kad fiziškai žalinga marihuana yra būsimos priklausomybės krekui pradžia, o jos naudojimas yra amoralus, labai paveikė jaunus JAV tėvus.

 

Šis požiūris pasikeitė radikaliai 2013-aisiais, kai kūdikio bumo vaikams sukako 49-67 metai, pusė jų jau pritarė marihuanos legalizacijai. Tai yra stebinantis posūkis, nes paprastai su amžiumi žmonės konservatyvėja, o ne progresyvėja. Kas šią kartą privertė pakeisti savo požiūrį į žolę?

 

„Aš nemanau, kad šie milijardieriai rėmė marihuanos legalizaciją tam, kad pasipelnytų. Galvoju, jog jie nuoširdžiai tikėjo, kad pavers pasaulį geresne vieta.“

Jonathan P. Caulkins

 

Medicininės marihuanos iniciatyvos, prasidėjusios nuo Pasiūlymo 215, įtikino žmones, kad Reiganas ir Klintonas apie žolę melavo. Medicininės marihuanos judėjimas sunaikino kanapių stigmą. Žmonių požiūris į vaistus visai nepanašus į narkotikų vertinimą – jeigu vaistas, tada pavojingas būti negali. Praėjus 4 metams po sanderio su Sorosu, Nadelmanas pasiekė pirmąją ženklią pergalę, kai medicininė marihuana tapo legali Kalifornijoje. Jis nesustojo.

Po balsavimo Kalifornijoje sekė balsavimai Oregone, Aliaskoje ir Vašingtone. 2008-aisiais kanapės buvo legalios 13-oje valstijų, o trys milijardieriai jau buvo išleidę 15,7 milijardo dolerių remti iniciatyvoms. Pasak Kaulkinso, jie nedarė to tam, kad pasipelnytų. Nors pats dažnai kritikavo marihuanos judėjimą, jis mano, kad jie iš tiesų tikėjo, kad daro pasaulį geresne vieta.

Nors milijardieriai finansavo judėjimą, didelę jo dalį motyvavo ne pinigai, o požiūris į žmogaus teises. Manyti, kad visas marihuanos judėjimas atsirado tik dėl trijų milijardierių paramos yra pernelyg primityvu. Daugelis judėjimo dalyvių dirbo todėl, kad griežti įstatymai buvo tiesiog sukurti terorizuoti silpnąsias Jungtinių Valstijų mažumas. Judėjimo sėkmė rėmėsi ne tik finansiniais donorais, bet ir socialinio teisingumo siekiančiais aktyvistais. Tai ir buvo sėkmės formulė.

Plintant medicininei marihuanai, visuomenė vis lengviau priemė narkotinį augalą. Pasak Nadelmano, vidiniai visuomenės nuomonės tyrimai parodė, kad palankiau į kanapes žiūrėjo tie, kad pažinojo kažką, jas rūkantį. Kanapės ėme asocijuotis ne su iš mokyklos išmestu dreduotu septyniolikmečiu, o brandžiais chemoterapija besigydančiais pacientais.

Nors visuomenė ir žiniasklaida pradėjo remti kanapių reformą, politikai išliko užsipyrę. Klintono administracija pasiūlymą 215 vadino klaidingai pavadinta, ciniška iniciatyva. Kai įstatymas įsigaliojo, prezidento administracija ėmė persekioti gydytojus, kurie rekomendavo marihuaną, tvirtindami, kad šie pažeidžia federalinį kontroliuojamų medžiagų įstatymą. Nors ir pasiekė pergalę, laisvos kanapės judėjimas buvo dar toli nuo galutinio tikslo – visiškos marihuanos legalizacijos.

Po 20 metų, 2012-aisiais iniciatyvos 502 dėka, nedidelis marihuanos kiekis tapo legaliu Vašingtone. Tai neįvyko staiga, prireikė net dvidešimties metų, Sorosui ir Nadelmanui iš lėto vykdant planą. Prie revoliucinio pokyčio prisidėjo medicininės marihuanos judėjimai, kurie skelbė, kad kanapių legalizavimas gali sumažinti ligonių patiriamą skausmą; dekriminalizacijos judėjimai, kurie parodė, kad dangus nesugrius, jei policininkai nustos už suktinę areštuoti žmones, taip pat vyko Kanapių festivaliai, kurie irgi prisidėjo prie visuomenės švietimo. Tais laikais be piniginių resursų nebuvo įmanoma įgyvendinti nei vienos rimtesnės iniciatyvos, todėl turtuolių parama leido šiems judėjimams įgauti reikiamą pagreitį.

2016-aisiais trijulė milijardierių išleido milijonus Arizonoje, Masačiusetse, Meine ir Kalifornijoje, kurioje buvo pilnai legalizuotas rekreacinis marihuanos naudojimas. Tarp 1996-ųjų ir 2016-ųjų įstatymų reformai trys filantropai išleido 71,3 milijono dolerių. Kiekviena pergalė skirtingose valstijose leido lengviau atlikti kitą legalizacijos žingsnį. Kadangi po legalizacijos dangus nesugriuvo, vis daugiau žmonių suprato, kad marihuanos demonizavimas buvo nepagrįstas.

Legalizaciją paskatino dar vienas argumentas: mokesčių grąža. Kai Koloradas ir Vašingtonas pradėjo rinkti mokesčius už marihuaną, paaiškėjo, kad buvusios juodos rinkos reguliavimas yra garantuotas pajamų šaltinis. Valdžios institucijos, kurioms visada trūksta lėšų, atkreipė į tai dėmesį. Vis didėjantis priežasčių legalizuoti kanapes sąrašas pasipildė mokesčiais, todėl didėjantis argumentacijos spektras marihuanos legalizavimo nauda įtikina vis daugiau skirtingų politinių pažiūrų žmonių.

Tiek nuosaikūs politikai tiek liberalai, tiek socialistai ir konservatoriai suranda priežastis remti judėjimą. Filosofinis kanapių legalizavimo skėtis leidžia judėjimą palaikyti vis platesniam spektrui žmonių, o tai veikia tarsi nuo kalno riedanti sniego gniūžtė.

Praėjo 28 metai nuo tada, kai jaunasis profesorius pietavo su Sorosu. Tada jie dar nežinojo, kad pavyks įžiebti grandininę reakciją, kuri pakeis Jungtinių Valstijų, o tada pasaulio požiūrį į kanapes. Vis daugiau valstijų legalizuoja rekreacinę marihuaną. Medicininė marihuana legali net ypač konservatyviose valstijose, tokiose kaip Juta ir Oklahoma. Marihuana jau legali Kanadoje ir Urugvajuje. Panašu, kad judėjimas paskatins ir likusį civilizuotą pasaulį legalizuoti kanapes.

Judėjimo sėkmė sukūrė daugiamilijardinę kanapių industriją, kuri nepaisant finansinių burbulų formavimosi, toliau auga. Pasak Nadelmano, buvo neišvengiama, kad kanapių reforma sukurs ir pelno siekiantį judėjimą. Legalizavimas neišvengiamai paskatino pelno siekiančias kompanijas imtis kanapių, tačiau nei vienas iš trijų milijardierių nevaldo marihuanos verslų. Pelnas nebuvo juos motyvuojantis faktorius. Tai akivaizdu, matant kiek trūko pastangos pakeisti visuomenės požiūrį į šį augalą. Greita grąža to nepavadinsi.

Gyvenantys kognityvinėse paraštėse

Šis tekstas yra platinamas socialinių tinklų grupėse, kuriose tikima sąmokslo teorijomis. Dauguma jų narių niekada neperskaitys istorijos iki galo. Jie tekstą vertina patiktukais ir juo dalinasi tik todėl, kad iliustracijoje mato Soroso galvą, o teksto pristatyme rašoma apie pasaulinį žydų sąmokslą ir siūloma visus liberalus uždaryti į cypę. Gyvenantys kognityvinėse paraštėse gyvena ir tarp mūsų. Apima keistas deja vu jausmas.

 

Susiję įrašai

Kanapės. Rizika ir nauda

Narkotikų dekriminalizavimas. Portugalijos pamokos

Toksikologo Roberto Badaro užuominos

Lengvi narkotikai

Mamos mažytis padejėjas

Karas prieš narkotikus

Džiazo ir kanapių demonizacija

You may also like