Džiazo ir kanapių demonizacija

„Tu su ja gerai jautiesi, žmogau. Ji tave atpalaiduoja, padeda užmiršti visus blogus dalykus, kurie gali nutikti žmogui. Tu jautiesi reikalingas ir jei esi su kitu rūkoriumi, jauti ypatingą giminystę.“

Louis Amstrong

Menininkai dažnai naudoja kanapes, kad save įkvėptų ir išplėstų kūrybos horizontus. Žolė tampa pagalbininke tapytojams, muzikantams, skulptoriams, rašytojams ir fotografams. Marihuana legalizuojama arba dekriminalizuojama daugelyje pasaulio vietų ir tai neturėtų stebinti, nes tai yra pats populiariausias nelegalus narkotikas pasaulyje. Kokia yra meno ir kanapių draugystės paslaptis?

Legendos apie kanapes ir kūrybiškumą girdėtos daugeliui, tačiau mokslininkai atskleidė ir neurologinį jų tarpusavio ryšį. Pasak mokslų daktarės – neurologės, smegenų stimuliacijos ekspertės Alice Weaver Flaherty, kanapės veikia smegenų priekinę skiltį, kuri yra ypač aktyvi pas kūrybiškus žmones. Marihuana yra stimuliantas, o stimuliantai sužadina įvairius dalykus.  Pasak mokslininkės, marihuanos poveikis kūrybiškumui priklauso nuo dozės ir asmeninių vartotojo savybių. Teigiamai stimuliuodamas vienus menininkus, augalas gali sukelti katastrofiškus padarinius kitiems, nes narkotikas kiekvieną asmenį veikia skirtingai.

Dozės dydis gali lemti marihuanos naudą arba žalą. Augalas gali išplėsti sąmonės galimybes ir padidinti kūrybinį produktyvumą, tačiau gali nuslopinti, sukelti paniką, ar sukelti didelę psichologinę ir santykinai nedidelę fizinę priklausomybę.

Menininkai, kurie jaučia nerima teikia pirmenybę raminančiai Indica marihuanos rūšiai, tio tarpu kiti renkasi motyvuojančią Sativa kanapę, kuri stimuliuoja kūrybiškumą. Marihuana lydėjo kūrėjus šimtmečius. Šį narkotiką vartojo tiek Viljamas Šekspyras tiek Pablas Pikaso, sukūręs ypatingą abstrakčios tapybos stilių.

Su kanapių kultūra tampriai susijusi džiazo muzika.

Kanapės ir džiazas

Rekreacinis kanapių naudojimas būdingas daugeliui Pietų Amerikos ir Karibų kultūrų. Žolė buvo naudojama nuraminti nežmoniškomis sąlygomis įkalintiems vergams. Ją pavergtiesiems Jamaikoje pradėjo duoti britų užkariautojai, o Brazilijoje – portugalų. Kanapės buvo pelningas mokesčių šaltinis taip pat socialinės kontrolės būdas. Vergai marihuaną naudojo kaip būdą trumpam pabėgti iš gniuždančios realybės. Kai pabėgeliai iš Meksikos atsivežė kanapes su savimi į Jungtines Amerikos valstijas, jos jau buvo tapusios Pietų Amerikos kultūros dalimi.

Marihuana, kaip ir ispanakalbių antplūdis, buvo netikėti amerikiečiams. Žolės įvaizdis buvo susietas su imigrantais, vargšais, spalvotais žmonėmis. Baltųjų dauguma visai nesidžiaugė šiuo kultūriniu pokyčiu, nors ironiškai, būtent baltieji vergvaldžiai per prievartą ir supažindino spalvotuosius su kanapėmis.

Taip prasidėjo šimtmetį trukęs karas prieš marihuaną, prasidėjęs nuo rasistinės paranojos. Šis karas suformavo ir spaudimui atsparią, maištingą subkultūrą. Baltųjų diskriminuojamoms mažumoms, kaip ir jų protėviams – vergams kanapės suteikė atokvėpį nuo sunkaus gyvenimo.

 

Džiazo gimimas ir kanapių demonizacija

Naujojo Orleano raudonųjų žibintų kvartale afroamerikiečiai sukūrė naują muzikos stilių. Šie muzikantai buvo vergų iš Afrikos palikuonys, o jų muzika bvo pavadinta džiazu. Šiandien jį mėgsta daugėlis žmonių visame pasaulyje, tačiau taip buvo ne visada. Pagrindiniai džiazo elementai, užkrečiantys meile šiai muzikai yra improvizacija, kūrybiškumas ir chemija tarp muzikantų. Būtent jie pavertė naująjį muzikos stilių kritikos taikiniu, nes daugelis manė, kad džiazas tėra muzikalus triukšmas be struktūros. Naujasis muzikos stilius buvo toks pat kontroversiškas, kaip ir kanapių vartojimo kultūra.

Džiazas neišmokstamas muzikos klasėje. Tai yra dvasia, kurios pradžia gali būti užrašyta muzika, tačiau ji tėra improvizacinio skrydžio pradžia. Džiazo muzikinė kelionė prasideda keliomis suplanuotomis natomis, tačiau kūrybingas džinas tuojau pat pabėga iš butelio (o gal bongo). Šioje muzikoje galima išgirsti priespaudą kenčiančių mažumų laisvės šauksmą. Tai sunkiai įrodoma, tačiau galime įtarti, kad kanapės stipriai prisidėjo prie tada naujoviško būdo kurti muziką.

1920’ųjų Amerika buvo du skirtingi pasauliai. Vienas jų buvo galimybių rojus, kuriame įmanoma viskas, o kitame klestėjo skurdas, palietęs daugiau nei pusę JAV gyventojų. Pabėgti iš skurdo Amerikoje nebuvo lengva. Vienas iš būdų buvo alkoholis, kuris ilguoju laikotarpiu nerimą ir depresiją tik sustiprindavo. Nepaisant alkoholio draudimo, visuomenės girtėjimas pasiekė pavojingą lygį, o pogrindinė prekyba alkoholiu leido sustiprėti mafijai. Nelegalus alkoholis pasiglemžė neuskaičiuojamus kiekius neturtingų amerikiečių gyvybių. Kitas narkotinio pabėgimo nuo realybės būdas buvo kanapės. Žolė suteikė muzikantams ir kitiems menininkams dvasinės erdvės, kurios jiems reikėjo, kad išreikštų savo jausmus muzika.

Gilus džiazo ir kanapių ryšys pavertė džiazo muzikantus Federalinio Narkotikų Biuro taikiniais. Šiai įstaigai vadovavo pasižymėjęs rasistas Haris Aslingeris (Harry Aslinger), paskelbės asmenį karą žymiausiems džiazo muzikantams, tokiems kaip Louis Amstrong, Thelonius Monk, Count Basie, Duke Ellington ir Billy Holiday. Federalinio Narkotikų Biuro vadovo padejėjas kovoje prieš marihuaną dr. Džeimsas Munchas teigė: “Jei esi muzikantas, grosi muziką, išspausdintą ant popieriaus. Bet jei rūkai marihuaną, tarp pirmos ir paskutinės natos prikursi dvigubai daugiau. Taip elgiasi džiazo muzikantai. Matote, jie tiki, kad taip prašviesins ir praturtins muziką”.

1938-aisiais metais Etelė “Triušis” Sol (Ethel “Bunny” Sohl) kartu su drauge Ženevieva (Genevieve Owens) buvo teisiamos už autobuso vairuotojo nužudimą Niu Džersyje. Pasak kaltintojų, Sol nuspaudė gaiduką ir su bendrininke paėmė iš vairuotojo 2 dolerius 10 centų. Tai buvo Didžiosios Depresijos metai.

Merginos advokatas teigė, kad ji tapo marihuanos sukeltos beprotybės auka. Jis pakvietė Džeimsą Munchą liūdyti apie marihuanos poveikį teisme. Šis teigė, kad tirti marihuanos poveikį jį nusamdė JAV vyriausybė. Munchas pripažino, kad ir pats išbandė suktinę:

“Rūkiau marihuaną sedėdamas kėdėje. Sapnavau. Sapnavau, kad 200 metų gyvenau rašalo butelyje. Tada užlipęs į butelio kakliuką parašiau knygą. Po to išskridau iš butelio kakliuko ir du kartus apskridau pasaulį. Tada atsibudau. Pamačiau, kad miegojau kėdėje 16 minučių.”

 

Bylos prokuras kėlė klausimą, ar Munchas yra tikrai ekspertas, nes jis nebuvo gydytojas, o pasakojo tik apie asmeninę marihuanos vartojimo patirtį.

Ši, kaip ir daugelis kitų bylų, yra vadovėlinis propagandos pavyzdys. Nusikaltėlė buvo pasodinta už grotų visam gyvenimui, o žiniasklaidos straipsniuose ir socialinėse reklamose, marihuana buvo susieta su jos nusikaltimu. Pavyzdžiui Nešvilio miesto laikraštyje 1938-aisiais metais buvo teigiama, kad marihuana yra narkotikas, skatinantis  žudymo priepuolius ir naikinantis smegenis. Pasak straipsnio, marihuana tokia pat mirtina kaip tuberkuliozė.

Ryšys tarp kanapių ir džiazo yra toks gilus, kad siekia šios muzikos šaknis. Galima net kelti klausimą, kaip be kanapių poveikio džiazui atrodytų šiuolaikinė muzika. Jei kanapės būtų buvusios legalios ir priimtinos socialiai, jos būtų tapusios baltųjų privilegija, o mes galbūt neturėtumėm didžiulės ir svarbios muzikinės kultūros. Ar tai iš tiesų būtų pakeitę džiazo likimą, mes niekada nesužinosime. Aišku tik tai, kad džiazas ir marihuana pasakoja pasipriešinimo ir laisvės istoriją.

Muzikinis laisvės šauksmas Lietuvoje

Džiazas Lietuvoje skambėjo nuo pat jo atsiradimo. Net ir tarpukaryje daugelis Lietuvos miestų turėjo savo oficialias džiazo grupes, nors dėl muzikinio stiliaus maištingumo, akademiniai muzikantai į jį žiūrėjo kreivai. Lietuvą užėmus sovietams, ši laisve alsuojanti muzika buvo numarinta. “Šiandien groji džiazą, ryt parduosi tėvynę”, “Nuo saksofono iki peilio – tik vienas žingsnis”, “Džiazas – storulių muzika”: tai tik keli propagandos prieš džiazą lozungai, pamėgti komunistų.

Po Stalino mirties, susidomėjimas džiazu grįžo į Sovietų Sąjungą. 1971-aisiais metais Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas sukūrė pirmąją tikrą džiazo grupę Lietuvoje. Džiazas tapo viena iš pasipriešinimo komunistiniam rėžimui formų. Lietuvoje džiazą lydėjo Sovietų Sąjungoje populiarus alkoholis, o ne kanapės.

Pasak Marijos Gimbutienės, kanapių naudojimas yra tampriai susijęs su Baltų kultūra. Sovietų okupacija, narkotikų draudimas Sovietų sąjungoje ir komunistų priešiškumas hipių judėjimui neleido Lietuvoje išpopuliarėti rekreaciniam kanapių naudojimu.

Be to, gyvenant sovietiniame kalejime bet koks vakarietiškos kultūros gurkšnis jau veikė kaip sąmonę praplečiantis narkotikas.

 

Susiję įrašai

Narkotikų dekriminalizacija

Lengvi narkotikai

Toksikologo Roberto badaro užuominos

Karas prieš narkotikus

Blaivybės kultai

You may also like