MDMA (ekstazis) porų terapijoje
Prieš “MDA” pridedant antrą raidė “M”, mokslininkai nesugalvojo kaip pritaikyti psichodelikui meskalinui artimą junginį. 1914 m. “Merck” užpatentuotas kaip “metilsafrilaminas”, šis vaistas buvo padėtas į lentyną rinkti dulkėms be aiškios paskirties.
Taip buvo tol, kol Kalifornijos farmakologas Gordonas A. Allesas suprato, kad MDA iš tiesų yra gana įdomus. Jis sumanė patyrinėti šį junginį drauge su psichiatru iš Čilės Claudio Naranjo. Pastarojo kolega Aleksandras Šulginas susintetino artimą MDA junginį – MDMA, kuris pasirodė esąs mažiau haliucinogeniškas ir mažiau toksiškas nei MDA.
Ankstyvuoju MDMA entuziastu tapo psichoterapeutas Leo Zeffas, kuris 1961 m. savo praktikoje pradėjo naudoti psichodelikus. Po kelerių metų per vieną Šulgino bendradarbį jis atrado MDA. 1977 m. Šulginas supažindino Zeffą su savo naujai susintetintu, kompanijos Merck archyvuose nusižiūrėtu junginiu, kurį terapeutas iš karto pamėgo. Per ateinančius 12 metų jis apmokė daugiau kaip 150 kolegų, kaip juo naudotis, ir paskyrė MDMA su kitais psichodelikais daugiau kaip 4 000 klientų.
Viskas pasikeitė 1985 m., kai JAV vyriausybė MDMA įtraukė į I draudžiamų junginių sąrašą, teigdama, kad junginys nėra naudingas medicinoje. Daugelis terapeutų pateikė priešingus liudijimus, tačiau jų balsas skambėjo tyruose. Zeffas kartu su daugeliu kitų psichoterapeutų pasitraukė į pogrindį. Tai nebuvo pirmas vyriausybės žygis prieš empatogeninį junginį: XX a. šeštajame dešimtmetyje JAV kariuomenė paskelbė, kad šios psichoaktyvios medžiagos neturi karinės paskirties, nes vienintelis jausmas, kurį jos, regis, sukeldavo, buvo užuojauta ir empatija. Šaliai, kuri gynybai išleidžia daugiau nei bet kuri kita tauta istorijoje, tai paprasčiausiai netiko.
Kaip ir daugelis kitų Nixono tiek Reigano “karo su narkotikais” aukų, MDMA pateko į bėdą, nes išpopuliarėjo ne medicinoje, o šokių aikštelėse. Paaugliai, šokantys pagal klubinę muziką, buvo laikomi socialine našta. Žinoma, kaip ir beveik kiekvienas farmakologinis junginys, mdma kelia rizikas; ne kiekviena klubinė naktis baigdavosi laimingai.
Nors dabar įrodyta, kad MDMA padeda išgydyti potrauminio streso sindromą, o XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje daugelis terapeutų jį naudojo individualioms konsultacijoms, didžiausią naudą, vartodamos šį meilės junginį gaudavo poros. Rickas Ingrasci terapijoje naudojo LSD, o kai jį uždraudė, atsigręžė į MDMA. 1980-1985 m. jis dirbo su 100 pacientų per daugiau kaip 150 seansų, o trečdalis jų buvo skirti poroms.
MDMA neskirtas seksui. Kai Ann Shulgin, Aleksandro Shulgino žmona, jį skyrė pacientams, būdavo sutariama dėl keturių taisyklių, iš kurių viena – “jokių lytinių santykių”. Buvo lengva pažeisti ribas esant tokiai skaidriai ir atvirai būsenai.
Naudojant MDMA, ryšį stiprinantis elementas veikia mąstymą taip pat lengvai, kaip ir santykių iššūkiai, su kuriais susiduria poros. Profesionalai visada tai suprato. Nors Friederike Meckel Fisher buvo suimta už psichodelikų, įskaitant MDMA ir LSD, vartojimą savo terapijos praktikoje po to, kai atstumta vyro klientė jai atkeršijo, ji vis dar pasisako už psichodelikų vartojimą porų terapijoje. Pasak jos, MDMA mažina baimę, o tai leidžia žmonėms pasiekti tas proto dalis, kurias jie paprastai slopina. Kai jaučiatės saugūs būdami pažeidžiami su savo partneriu, tampa įmanomas gyjimas kartu ir augimas.
Londono South Bank universiteto Psichologijos katedros psichologė Katie Anderson 2016 m. įdarbino tyrimo “MDMA: meilės vaistas” dalyvius. Ji sukūrė terminą “MDMA burbulas”, kad apibūdintų “apsauginį apvalkalą”, į kurį patenka pora, kai ši medžiaga ima veikti. Jos suteikiamas ryšio jausmas pasitarnauja kaip galingas mechanizmas, padedantis susidoroti su praeities traumomis ir užtikrintai bei aiškiai judėti į priekį.
Nors teisės aktuose daugiausia dėmesio skiriama junginio keliamam pavojui, su MDMA (ir apskritai psichodeliniais preparatais) susijusios mirtys dažnai įvyksta nestruktūrizuotoje aplinkoje, esant nepatikimoms dozėms ir priemaišoms. Klinikinėje aplinkoje to nepasitaiko. Pastebėta, kad MDMA “padidina širdies ritmą, kraujospūdį ir kūno temperatūrą”, nors sveikiems asmenims tai nėra didelė problema, ypač kai nauda apima emocinį aiškumą, orientavimąsi intymioje aplinkoje, suartėjimą, savęs pažinimą, autentiškumą, padidėjusį jautrumą ir gebėjimą saugioje aplinkoje aptarti emociškai sunkius dalykus.
MDMA gali tapti galingu priešnuodžiu romantiško laikotarpio praradimui. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. DEA pritarė MDMA klinikiniams bandymams dėl potrauminio streso sutrikimo, o net du trečios pakopos klinikiniai tyrimai parodė aukštą saugumo ir efektyvumo lygį potrauminio streso sutrikimo gydyme, nėra jokios priežasties, kodėl junginys turėtų likti įtrauktas į I draudžiamų medžiagų sąrašą.
Paprastai tariant, mums reikia MDMA. Šis vaistas nėra sidabrinė kulka, tačiau nuo tada, kai buvo susintetintas, daugeliui jis suteikė didelę naudą, o draudimas tik didina riziką, mirčių ir problemų, susijusiu su neinformuotu naudojimu, kiekį. Perkant nelegalų junginį nekontroliuojamoje rinkoje galima įsigyti ne tai, ko tikėjotės. Psichoaktyvių medžiagų tikrinimo ir žalos mažinimo paslaugas Lietuvoje teikia organizacija Jauna Banga.