Raganos, juodaskverniai ir liaudies velniai
Praėjus Vėlinėm ir Helouvynui, galima aptarti šluotkočiais į vaginą pristatomus narkotikus, juodaskvernius kunigus, neapykantą moterims, viduramžių politikos atgarsius XXI amžiuje ir liaudies velnius.
Liaudies velniai, raganos ir raganiai vaikščioja tarp mūsų. Jie kesinasi į krikščioniškas dogmas, gąsdina tradicijas ir pastovumą mėgstančius anglų kalbos dar nemokančius, bet rusų dar nepamiršusius bendratautiečius. Vieni liaudies velniai atranda liaudžiai nepriimtinų būdų pasitenkinti seksualiai, kiti – atsisako čierkos ir naudoja tautai menkai pažįstamus būdus svaigintis. Čierką mėgstantys gal ir velniūkščiai, bet užtat suprantami ir savi. Liaudies velnienės ir velniai neretai nuodija paprastą agroliberališką būtį feminizmu, genderizmu, Stambulo konvencijomis.
Didžiausią paniką visuomenėje kelia leftistiniai velniai, todėl neseniai iš naujo į seimą įpuolęs Remigijus tiesioginiame eteryje baisėjosi galimybę, kad kairieji gali pakviesti į koaliciją leftistus (Liberalų sąjūdį).
Folk devils – tai terminas, kurį septinto dešimtmečio pabaigoje sukūrė sociologas Stanas Cohenas, aptarinėdamas kitą savo sukurtą frazę – moralinę paniką. Šie terminai skirti apibrėžti tai, kaip visuomenė reaguoja į nukrypimus nuo įprastų normų arba taisyklių pažeidimus. Moralinė panika – tai nepritarimo, pasmerkimo ar kritikos apraiškos, kartkartėmis kylančios dėl reiškinių, kuriuos galima apibrėžti kaip deviantinius, o liaudies velniai – visuomenės antagonistai, tariamai atsakingi už tariamai žalingų reiškinių populiarinimą.
Stanley Cohenas manė, kad žiniasklaida atlieka svarbų vaidmenį skatinant moralinę paniką, net ir pranešdama naujienas. Jo nuomone, žiniasklaida pernelyg reaguoja arba sensacingai sureikšmina tam tikrus elgesio aspektus, kurie prieštarauja nusistovėjusioms socialinėms normoms. Žiniasklaidos reprezentacija padeda apibrėžti elgesį, o tai gali paskatinti pašalinius asmenis perimti ir stebėti elgesį pagal žiniasklaidoje matytą modelį. Žiniasklaidoje vaizduojama moralinė panika skatina tolesnį visuomenei nepriimtiną elgesį.
Kraštutiniais atvejais moralinė panika visuomenėje sukelia masinę isteriją. Plačioji visuomenė pradeda tikėti, kad viskas, apie ką pranešama, vyksta visur ir yra labai paplitę visuomenėje.
Vienas geriausių skaudžias pasekmes sukėlusių moralinės panikos pavyzdžių glūdėjo viduramžiuose. XVI-XVII a. leidybos revoliucijos metu įvyko spausdintinės medžiagos populiarumo sprogimas, demokratizavęs informaciją ir leidęs ją pasiekti daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. Ant didelio pigaus popieriaus lapo buvo galima atspausdinti skelbimą, papuošti jį medžio raižiniu išplatinti masėms. Šie plakatai buvo pardavinėjami už centus gatvių kampuose, klijuojami ant aludžių sienų ir klijuojami ant turgaus stulpų. Tuo metu (kaip ir dabar) buvo jaučiamas sekso ir skandalų istorijų alkis, o iliustratorių, spaustuvių ir platintojų tinklas pirmą kartą galėjo patenkinti šį troškimą.
Leidybos revoliucija sutapo su raganų medžiokle Europoje: moraline panika ir kolektyvine psichoze. Šios isterijos sėkla buvo pasėta 1484 m., kai du dominikonų inkvizitoriai kreipėsi į popiežių Inocentą VIII prašydami leidimo pradėti persekioti raganas. Po dvejų metų jie paskelbė traktatą Malleus Maleficarum, kuriame raganavimas pirmą kartą buvo prilygintas erezijai ir raganų naikinimas pateisintas popiežiaus autoritetu.
Knyga kartais apibūdinama kaip XV a. demonologijos literatūros santrauka, o Krameris savo požiūrį pateikė kaip Romos Katalikų Bažnyčios poziciją. Knygą pasmerkė aukščiausi Kelno inkvizicijos fakulteto teologai už tai, kad joje rekomenduojamos neteisėtos procedūros ir kad ji neatitinka Romos katalikų demonologijos doktrinų.
Veikalas, remdamasis tariamu popiežiaus pritarimu, piešė siaubingą raganavimo paveikslą ir skelbė būtinybę nugalėti šį iš esmės dar nepažįstamą blogį.
Pasak veikalo, raganų buvo visur. Prisipažinimams išgauti knygoje buvo rekomenduojama kankinti, mirties bausmė paskelbta vienintele priemone nuo raganavimo, o sudeginimas ant laužo pasiūlytas kaip tinkamas egzekucijos būdas. Vienu ypu buvo pradėtas raganų persekiojimas ir sukurta ištisa metodika šiai veiklai. Knyga tapo bestseleriu ir stipriai paveikė du šimtus metų trukusią raganų medžioklės maniją, pamažu plitusią žemyninėje Europoje, o vėliau ir Skandinavijos šalyse, kurias ši tema apsėdo ypač stipriai.
Moterys sudarė didžiąją daugumą kaltinamųjų ir nuteistųjų mirties bausme už raganystę. Apskaičiuota, kad Anglijoje moterys sudarė apie 90 proc. kaltinamųjų, Vengrijoje – 90 proc., Šveicarijoje – daugiau kaip 95 proc., o kai kuriose Prancūzijos dalyse – 76 proc. Yra šios tendencijos išimčių. Islandijoje moterys sudarė tik aštuonis procentus kaltinamųjų, nedideli skaičiai taip pat pastebimi Rusijoje (32 proc.) ir Estijoje (40 proc.).
Kodėl moterys, o ne vyrai buvo dažniau kaltinamos raganyste? Heinricho Kramerio 1487 m. išleistame „Malleus Maleficarum“ aprašoma, kad moterys „dažniausiai yra priklausomos nuo piktų prietarų“, pasak autoriaus jos, patiklios, silpno proto ir kūno, su slidžiu liežuviu, pavydžios prigimties ir linkusios pasiduoti velnio įtaigai.
Raganos buvo trūkstama socialinės dėlionės dalis. Viduramžių klimatas buvo nepalankus visuomenės nariams, kurie neatitiko bažnyčios palaikomos katalikiškos struktūros. Raganos buvo naudojamos kaip atpirkimo ožys, laikantis tradicinio vakarietiško (mes irgi vakarai) modelio – kaltę deleguoti nedidelei visuomenės grupei, kuri kiek skiriasi nuo daugumos (čia buvo užuomina į Holokaustą).
Krikščionybės plėtra visoje Europoje ir bandymas išnaikinti prietaringus tikėjimus ir praktikas, slopinant visų formų magiją sukūrė destruktyvią atmosfera, kuri skatino persekioti tariamas raganas ir jų amžininkus. Raganas popkultūroje ar pasakose vaikams dažnai matome skraidančias ant šluotų.
Antropologai teigia, kad raganų ryšys su šluotomis gali būti susijęs su pagonišku vaisingumo ritualu, kurio metu kaimo ūkininkai šokdavo ant lazdų, šakių ar šluotų mėnulio pilnaties šviesoje, kad paskatintų derliaus augimą. Ilgi lazdos formos daiktai tikriausiai apskritai simbolizavo falus, o visas šokis iš pradžių buvo žaismingas pasityčiojimas iš seksualumo, lengvabūdiškos linksmybės ir humoras, galbūt peraugęs į tikrą ekstazę, kuri iki šiol yra daugelio pagoniškų apeigų dalis.
Viduramžiais dauguma žmonių niekada nesilankė pas gydytoją. Juos gydydavo vietinė specifinių žinių turinti moteris, kuri mokėjo naudotis žolelėmis, arba kunigas, arba kirpėjas, kuris ištraukdavo dantis, sutvarkydavo lūžusius kaulus ir atlikdavo kitas operacijas. Jų gydymas buvo prietarų (labai populiarūs buvo stebuklingi akmenys ir amuletai), religijos (pavyzdžiui, piktųjų dvasių išvarymas iš psichikos ligonių) ir vaistažolių (kai kurios iš jų naudojamos ir šiandien) mišinys. Vienuoliai ir vienuolės savo vienuolynuose taip pat turėjo ligonines, kuriose buvo gydomi ligoniai ir prižiūrimi mirštantieji. Tikri gydytojai paprastai gydydavo tik turtinguosius.
Ankstyvaisiais viduramžiais dauguma žmonių magiją ir raganavimą (gerą ir blogą) laikė kasdienio gyvenimo dalimi, o išmanantys augalų mediciną ir burtus kaimuose turėjo gydytojo statusą, o dalis vaistažolių pasižymėjo psichoaktyviomis savybėmis.
Viduramžių Europoje psichoaktyvūs augalai buvo gana lengvai prieinami. Panašų į LSD poveikį žmogui turinti, ant rugių auganti skalsė buvo stiprus haliucinogenas. Kiti lengvai prieinami haliucinogeniniai augalai buvo juodoji drignė, vaistinė šunvyšnė, mandragoros šaknis ar durnaropė. Šie augalai buvo raganų nuovirų ar tepalų ingredientai.
Geriant stiprų skopalomino ir kitų pavojingų alkaloidų turinį gėrimą gali kilti problemų. Galima rimtai pakenkti sveikatai, ar net mirti. Viduramžiais buvo atrastas ir saugesnis raganiškų haliucinogenų vartojimo būdas – per odą, o ypač gerai veikia vietos, kuriose oda ploniausia, pavyzdžiui pažastis, išangė ar makšties gleivinė. Iš XV a. Jordanes de Bergam rašė:
“Raganos prisipažįsta, kad tam tikromis dienomis ar naktimis jos patepa lazdą ir ant jos skrenda į paskirtą vietą arba tepa save pažastyse ir kitose plaukuotose vietose.”
Deginant ir skandinant moteris, apie jas buvo kuriama mitologija, paremta kankinimu išgautais prisipažinimais. Galima rasti informaciją, kad 1477 m. Savojos ragana Antuana Rožė kankinama prisipažino, jog velnias davė jai 18 colių ilgio lazdą ir indą su “skraidymo tepalu”. Ji tariamai ištepdavo lazdą tepalu, tada trindama jį su lazda sau tarp kojų ir šaukdavo: „Skrisk, velnio vardu, skrisk!“.
XVI a. gydytojas Andresas de Laguna taip pat tyrinėjo raganų eliksyrus. Kartą jis paėmė vieną jų iš raganavimu kaltinamos moters namų ir išbandė jį su kita moterimi. Anot de Lagunos, tyrimo subjektas „užmigo tokiu giliu miegu, kad maniau, jog niekada negalėsiu jos pažadinti“. Laimei, po 36 valandų jam tai pagaliau pavyko.
Moteris buvo neįtikėtinai susijaudinusi dėl to, kad buvo pažadinta. „Kodėl pažadinote mane tokiu netinkamu momentu, kai aš buvau apsupta visų pasaulio malonumų“, – tariamai sakė ji. Gydyojas po to teigė:
„Iš viso to galime daryti išvadą, kad viską, ką tos nelaimingos raganos daro ir kalba, sukelia eliksyrai ir tepalai, kurie taip sugadina jų atmintį ir vaizduotę, kad jos pačios susikuria savo bėdas, nes pabudusios jos tvirtai tiki viskuo, ką sapnavo miegodamos.“
Raganos ir raganiai prisipažindavo jodinėjantys ant šluotų gana abejotinomis aplinkybėmis. 1453 m. Guillaume’as Edelinas pirmasis prisipažino, tiesa, irgi kankinamas, kad skraido ant šluotos ir stebėjo, kaip jo „sena motina, sėdėdama ant šluotos, švilpaudama išlindo iš namų pro kaminą“. Edelinas pats buvo kunigas, viešai kritikavęs bažnyčios inkvizicinę politiką. Netrukus jis buvo suimtas ir pats teisiamas už raganavimą.
Liūdnai pagarsėjusi ir viduramžius pralenkusi Ispanų inkvizicija taikėsi ne tik į raganas, bet ir į visus kitatikius (žydus, musulmonus), nes karaliai pastebėjo, kad bažnyčia yra nuostabi priemonė represijomis įtvirtinti savo valdžią. Ispanišką inkviziciją iki galo nutraukti pavyko tik karalienei Marijai Cristinai de Borbón 1834-aisiais.
Mes juokiamės iš šikusių gatvėje ir raganas deginusių mūsų protėvių viduramžiuose, bet tenka pripažinti, kad tik šokia tokia civilizacijos inercija XXI a. žmogų apsaugo nuo tokių viduramžių inkvizicijos praktikų. Magija ir raganavimas šiais laikais tik įgavo kitokias formas: viduramžių ankstyvąją spaudą ir paskalas pakeitė socialiniai tinklai, katalikų bažnyčiai buvo uždėtas šioks toks lenciūgas, mandragoros šaknų nuovirą pakeitė LSD, MDMA ir Ayahuasca. Viduramžių raganų sambūrius pakeitė reivai, ekstatiniai šokiai ir kakavos ceremonijos. Apie pikto raganavimo apraiškas girdime iš Opium naktinį klubą purtančio skandalo.
Manote, kad mandragoros ar šunvyšnių tepalu trinti makštį yra viduramžių atgyvena? Reddit’e pilna psichonautų, aptarinėjančių psichoaktyvių medžiagų vartojimo techniką per tiesiąją žarną. Teigiama, kad saugodamas savo nosies pertvarą, garsus dainininkas Rod Stewart kokainą kišdavo tik į subinę. Viena iš su psichoaktyviom medžiagom susijusių seksualinių praktikų – prieš penetraciją barstyti penį kokainu (yra atvejų, kai sukėlė praktika priapizmą). Šamanų irgi turime kas antrame bažnytkaimyje: kažkas gongais, kažkas musmirėm šamanauja.
Viduramžių inkvizitorius, Lietuvos kariuomenės kapelionas kunigas Arnoldas Valkauskas priverstas tenkintis raganų (ir įvairių magiškų praktikų) smerkimu YouTube, o represijas dėl farmakologinės raganavimo formos paprastai taiko teisėsauga, kuriai įstatymus kringeliuoja dažniausiai save tikinčiais vadinantys, “tradicines vertibes” ginantys politikai, kuriems pritariamai linkčioja bažnyčios tarnai. Kiekvieną vasarą inkvizicijos metodus taiko policijos pareigūnai, kratantys automobilius prie reivo festivalių, kuriuose gausu magijos ir raganavimo (nuo New Age iki farmakologijos). Mus nuo viduramžių skiria tik keletas kartų, todėl neverta užliuliuoti savęs technologine pažanga ir tariamu civilizuotumu.
O mes esame liaudies velniai, kovojantys prieš moralinę paniką.
