Kūnas mena viską ir MDMA
Besselis van der Kolkas (“Kūnas mena viską” autorius), vienas geriausių pasaulyje psichinės traumos ekspertų, buvo skeptiškai nusiteikęs, kai pirmą kartą jo paprašė ištirti psichodelikų poveikį potrauminio streso sutrikimui (PTSS).
Tyrimų rezultatai galiausiai įrodė, kad jis suklydo – ir tai nuostabu.
Neseniai paskelbto tyrimo išvados pateikia naujų įžvalgų, kaip terapija kartu su MDMA – psichodeliniu junginiu, paprastai vadinamu ekstaziu, – gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo traumuojančios patirties.
Van der Kolkas buvo girdėjęs apie MDMA terapinį potencialą. Tyrimai jau buvo parodę, kad siūlant terapiją su MDMA, PTSS sergantiems žmonėms labai palengvėjo simptomai – taip smarkiai, kad kai kurie iš jų jau po kelių junginio sesijų nebeatitiko diagnostinių kriterijų.
Tačiau kai Rickas Doblinas, Daugiadisciplininės psichodelikos studijų asociacijos (MAPS) įkūrėjas, pakvietė van der Kolką padėti vadovauti naujam MDMA ir traumos tyrimui, van der Kolkas jį perspėjo.
“Aš bandžiau daryti spaudimą Rickui, kad jis neįtrauktų (dalies) žmonių į tyrimą, – pasakojo jis. “Sakiau jam, dėl Dievo meilės, kad neįtrauktų žmonių, kurie nesijautė saugūs niekada gyvenime.”
Jis atskyrė sergančiuosius potrauminio streso sutrikimu, kurie vėliau gyvenime patyrė vieną traumą (tarkime, automobilio avariją), nuo tų, kurie patyrė vystymosi traumą, besitęsiančią nuo pat vaikystės, pavyzdžiui, tėvų prievartą. Pastaroji grupė nėra linkusi taip gerai reaguoti į psichoterapiją, todėl van der Kolkas nemanė, kad po MDMA tyrimo jiems pagerės.
Ant kortos buvo pastatyta daug: tai buvo MAPS tyrimo, kuriuo siekiama įtikinti Federalinę vaistų administraciją patvirtinti MDMA terapiją nuo potrauminio streso sutrikimo, paskutinis – trečiasis – etapas. Doblinas žinojo, kad jei dalyviai nepajus pagerėjimo, tai gali pakenkti jo tyrimo rezultatams. Vis dėlto jis atsisakė atsižvelgti į įspėjimą.
“Aš pasakiau Beseliui, kad antrajame etape mes dirbome su žmonėmis, sergančiais kompleksišku PTSS, patyrusiais seksualinę prievartą vaikystėje, išmokusių įvairiausių blogų prisirišimo stilių, ir atrodė, kad jiems pagerėjo! Taigi mes ir toliau įtrauksime tokius asmenis”, – prisiminė Doblinas.
Dabar van der Kolkas džiaugiasi, kad Doblinas buvo užsispyręs. Tyrime dalyvavo ir ankstyvosios vaikystės traumas patyrę dalyviai, jų buvo net 84% tarp visų tiriamųjų, ir jie labai gerai reagavo į gydymą. Van der Kolkas man sakė: “Gavome pačius geriausius duomenis apie MDMA efektyvumą, kokius esu matęs bet kokiame tyrime”, kuriame buvo bandoma gydyti raidos traumos pasekmes.
Kodėl būtent MDMA turi tokį nuostabų poveikį ir koks traumų gydymo mechanizmas?
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad daugelis traumą patyrusių asmenų pasižymi ribotais emociniais gebėjimais, todėl jiems sunku sėkmingai baigti į traumą orientuotą psichoterapiją. Kai kurie nesugeba pastebėti ir identifikuoti, ką jaučia viduje. Kiti kovoja su stipria gėda ir savigrauža. Dar kitiems neįtikėtinai sunku toleruoti kančią.
Visi šie veiksniai lemia prastus gydymo rezultatus. Pavyzdžiui, jei jaučiate didžiulę gėdą, galite netikėti, kad nusipelnėte gydytis ir jaustis geriau. Tyrėjai svarstė, ar MDMA gali veikti iš dalies padėdamas žmonėms įveikti šiuos sutrikimus.
Taigi mokslininkai į tyrimą įtraukė 90 nuo potrauminio streso sutrikimo kenčiančių dalyvių ir padalijo juos į dvi grupes: pusei jų buvo taikoma terapija su MDMA, o pusei – terapija su placebu. Tyrimo metu buvo vertinama, kaip jiems sekėsi valdyti įvairias emocines galias prieš gydymą ir po jo.
Paaiškėjo, kad MDMA vartoję žmonės pajuto daug didesnį pagerėjimą – tiek konkrečių emocinių gebėjimų, tiek paties PTSS atžvilgiu.
Vienas ryškus pagerėjimas buvo susijęs su gebėjimu pastebėti, atpažinti ir apibūdinti tai, ką žmogus jaučia viduje. Mokslininkai nesugebėjimą to daryti vadina aleksitimija, – graikiškai tai reiškia “neturiu žodžių emocijoms apibūdinti”.
Žmonėms, užaugusiems traumuojančioje ar aplaidžioje aplinkoje, ji kartais pasireiškia todėl, kad vaikystėje jie sužinojo, jog bendrauti apie savo jausmus yra neveiksminga ar net pavojinga, todėl jie bando atsiriboti nuo savo vidinių išgyvenimų.
Mokslininkai žino, kad aleksitimija neigiamai veikia psichikos sveikatą. Jos priešingybė – emocinis smulkmeniškumas – yra naudingas mūsų psichikos sveikatai. Dėl jo geriau suvokiame savo subjektyvius išgyvenimus, o tai savo ruožtu padeda mums lengviau reguliuoti emocijas ir išlaikyti pusiausvyrą. Štai kodėl ikimokyklinio amžiaus vaikus mokome atpažinti savo jausmus; pripažinimas, kad “aš pykstu” arba “man liūdna”, yra pirmas žingsnis į mokymąsi valdyti šias emocijas.
Tyrimo metu MDMA terapija buvo susijusi su reikšmingu aleksitimijos sumažėjimu, t. y. dalyviai geriau gebėjo atpažinti ir išreikšti savo emocijas. (Tie, kuriems buvo taikoma terapija su placebu, tokio pagerėjimo nepastebėjo.) “Tai rodo, kad MDMA padedama terapija gali palengvinti prieigą prie skausmingų prisiminimų ir išgyvenimų, su kuriais įprastomis sąlygomis susidurti yra pernelyg sunku ir baugu”, – rašo autoriai.
Tyrimas taip pat parodė, kad MDMA gavusiems dalyviams atsirado gerokai daugiau užuojautos sau nei tiems, kuriems buvo taikoma terapija su placebu.
Užuojautai sau matuoti tyrėjai naudojo psichologės Kristin Neff, kuri prieš du dešimtmečius tapo mokslinio užuojautos sau tyrimo pradininke, sukurtą skalę. Ji išskyrė tris užuojautos sau komponentus: palankumą sau, bendražmogiškumą ir dėmesingumą.
Palankumas sau reiškia, kad esate šiltas sau, kai kenčiate ar suklystate, o ne griežtai save teisiate. Bendražmogiškumas reiškia, kad primenate sau, jog kiekvienas kartais kenčia ar suklysta, o ne pasiduodate jausmui, kad yra vienintelis, kuriam tenka patirti tokius iššūkius. Sąmoningumas šiame kontekste reiškia, kad nei per mažai, nei per daug nesitapatinate su savo skausmingomis mintimis: jūs pripažįstate, kad jos yra skausmingos, bet taip pat pripažįstate, kad tai tik mintys, o ne visa jūsų esybė.
Naujojo tyrimo autoriai pažymi, kad užuojauta sau gali padėti žmonėms įgyti atsparumo, kurio jiems reikia, kad galėtų susidoroti su traumuojančia patirtimi, kurią jie bando įveikti. Užuojauta sau taip pat yra galinga priemonė prieš gėdą, kuri dažnai kamuoja traumą išgyvenusius asmenis.
Galiausiai, emocijų reguliavimas taip pat yra labai svarbus psichikos sveikatai ir veiksmingam potrauminio streso sutrikimo gydymui. Kadangi gydymas paprastai apima skausmingų prisiminimų atskleidimą, kad vėliau galėtumėte juos pakeisti, turite gebėti toleruoti skausmingų prisiminimų keliamą kančią. Tačiau valdyti tokias emocijas PTSS sergantiems žmonėms gali būti labai sunku, ir tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės nutraukia gydymą.
Tyrimo metu nustatyta, kad terapija su MDMA turėjo didelį poveikį emocijų reguliavimui, sumažindama emocinį nestabilumą ir disreguliaciją maždaug du kartus efektyviau nei terapija su placebu.
Apie psichologinį MDMA poveikį jau žinome nemažai, ne tiek iš PTSS tyrimų, kiek iš geraširdžių reiverių atskleistų duomenų.
Kaip gali paliudyti visi, kurie kada nors matė apsikabinusius reiverius, MDMA daro mus labiau socialiais. Žinoma, kad jis skatina atvirumo ir ryšio su kitais jausmą. Tyrimai taip pat rodo, kad jis sustiprina mūsų teigiamus jausmus, susijusius su maloniais prisiminimais, ir sumažina neigiamus jausmus, susijusius su skausmingais prisiminimais. Be to, jis slopina tai, kaip baimingai reaguojame į emociškai grėsmingus dirgiklius.
Šis poveikis gali padėti pagrindą žmonėms, kad jų traumuojanti patirtis taptų labiau adaptyvia.
Van der Kolkas mano, kad emocinių gebėjimų pokyčiai lemia užuojautos sau gebėjimo stiprinimą, kuris gali būti mechanizmas, dėl kurio pradedate mažiau neigiamai vertinti skausmingus prisiminimus. Galbūt pradėsite galvoti: “Padariau viską, ką galėjau, tuomečiu supratimu ir sąmoningumu”, užuot galvoję: “Aš taip susimoviau, nes esu baisus, gėdingas žmogus”.
Kitas pavyzdys: geresnis gebėjimas reguliuoti emocijas, kaip nustatyta tyrime tarp MDMA vartojusių pacientų, gali būti mechanizmas, dėl kurio galite mažiau baimingai reaguoti į emociškai grėsmingus dirgiklius, įskaitant, galbūt, kankinančius prisiminimus, kuriuos atgaivinate, kai apdorojate traumą.
“Strategiškai, kai reikėjo sugalvoti, kokį vaistą išbandyti ir kokią būseną gydyti, aš tikrai maniau, kad MDMA pasižymi didesne tikimybe gauti gerų rezultatų nei bet kuris kitas klasikinis psichedelikas dėl to, kad MDMA sumažina baimę”, – sakė Doblinas.
“Per LSD baimė nesumažėja, o per MDMA – sumažėja”, – teigė jis. Jo patirtis siūlant psichodelikais paremtą terapiją rodo, kad žmonės, bandantys apdoroti traumą naudodami LSD, kartais taip paniškai bijo skaudžių prisiminimų, kad negali padaryti pažangos. Čia gali padėti MDMA baimę mažinantis poveikis.
Tai nereiškia, kad vien psichodelikais galima išgydyti traumą. Gydymas vyksta ne tik dėl tam tikrų neurocheminių pokyčių, kurie automatiškai suveikia suvartojus junginį, bet ir dėl to, kad jie vartojami psichoterapijos kontekste.
Van der Kollkas sakė, kad jis rekomenduotų terapiją kaip pirmą žingsnį žmonėms, sergantiems potrauminio streso sutrikimu. Ir, kaip rodo naujasis jo tyrimas, jei žmonės iš pradžių pasižymi emocinio intelekto gebėjimais, jiems labai gerai sekasi ir psichoterapija be psichoaktyvių junginių. Kitiems gali padėti psichedelikai.
