Uždegimas smegenyse
Psichodelinė terapija, kurios metu vartojamos natūralios medžiagos, tokios kaip psilocibinas, ibogainas ir ayahuasca, sulaukė didelio dėmesio dėl savo potencialo gerinti psichinę sveikatą. Šios terapijos nagrinėjamos siekiant gydyti įvairias psichikos sveikatos būkles, pavyzdžiui, potrauminio streso sutrikimą, depresiją ir piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis.
Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neurouždegimas – imuninis smegenų atsakas, slopina psichodelikų veiksmingumą. Esant traumos sukeltam neurouždegimui, keičiasi smegenų biochemijos sudėtis iš neuropermisyvios (leidžiančios) į neurorestrikcinę (ribojančią). Neuronai ir glijos ląstelės , veikiami neuropermisyvios aplinkos, veikia optimaliai, gamindami neurotransmiterius, fermentus, neuroreceptorius, neurosteroidus ir daugybę neurocheminių medžiagų, palaikančių sveikas smegenis. Priešingai, ribojanti aplinka suaktyvina glijos ląsteles, todėl išsiskiria uždegimą skatinantys citokinai, kurie didina oksidacinį stresą ir sukelia dar didesnį uždegimą, mitochondrijų disfunkciją, apoptozę ir neurotransmiterių bei jų receptorių nykimą.
Manoma, kad psichodeliniai vaistai, tokie kaip LSD, MDMA, magiškų grybų psilocibinas, ibogainas, ayahuasca ir DMT, veikia jungdamiesi prie specifinių smegenų receptorių, pirmiausia 5-HTA2 serotonino receptorių, taip juos aktyvindami. Šie receptoriai yra keliose smegenų srityse, įskaitant prefrontalinę žievę, kuri dalyvauja priimant sprendimus ir socialiniame elgesyje, ir vizualinę žievę, kuri apdoroja vaizdinę informaciją.
Kai psichodelinis junginys prisijungia prie 5-HTA2 receptoriaus, jis aktyvuoja signalų kaskadą neurone. Ši kaskada apima kelių signalinių kelių, įskaitant fosfolipazės C (PLC) kelią ir ciklinio AMP (cAMP) kelią, suaktyvėjimą. Šie keliai galiausiai lemia genų raiškos ir baltymų sintezės pokyčius neurone, kurie gali pakeisti jo funkciją.
Be to, tikslūs neurocheminiai mechanizmai, kuriais psichodelinės medžiagos sukelia savo poveikį, nėra iki galo išaiškinti, tačiau manoma, kad jos gali keisti jaudinančių ir slopinančių neuromediatorių pusiausvyrą. Pavyzdžiui, psichodelikai gali sumažinti slopinamojo neuromediatoriaus GABA aktyvumą ir padidinti jaudinamojo neuromediatoriaus glutamato aktyvumą, todėl apskritai padidėja neuronų aktyvumas. Šio atsako į taikomą psichodelinę medžiagą veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo atitinkamo neuromediatoriaus receptorių tankio ląstelėse. Pavyzdžiui, jei dėl neurouždegimo sumažėjo GABA receptorių, taip pat GABA, kiekis, bus sukeltas neuronus stimuliuojantis atsakas, sukuriantis hiperjautrumo būseną.
Be to, kai kurių psichodelinių medžiagų, pavyzdžiui, ayahuaskos, sudėtyje yra junginių, kurie gali slopinti monoaminooksidazės (MAO) – fermento, skaidančio neurotransmiterius, tokius kaip serotoninas ir dopaminas, – veiklą. Dėl šio slopinimo gali padidėti šių neuromediatorių koncentracija, o tai gali sustiprinti psichodelinę patirtį.
Svarbu pažymėti, kad psichodelinių vaistų poveikis smegenų funkcijai yra sudėtingas ir gali skirtis priklausomai nuo asmens, dozės ir smegenų neurochemijos. Neurouždegimas yra tarsi siena, kurią turi įveikti psichodelinis junginys. Sumažinus šį barjerą bus galima padidinti psichodelikų veiksmingumą, taip pat pagerinti smegenų aplinkos neurochemiją, kad būtų palaikomi psichodelinės medžiagos sukelti biologiniai pokyčiai.
Neuroimunouždegimas – įdomus ir sudėtingas procesas, apimantis centrinės nervų sistemos (CNS) imuninės sistemos suaktyvėjimą. Neuroimunouždegimas, kaip gyvybiškai svarbus gynybos mechanizmas, siekia apsaugoti smegenis nuo infekcijų ir sužalojimų, užtikrindamas tinkamą jų veikimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad lėtinis ar pernelyg didelis neurouždegimas gali turėti žalingą poveikį smegenų sveikatai ir yra susijęs su įvairiomis ligomis, įskaitant neurodegeneracinius sutrikimus, lėtinį stresą ir psichiatrines ligas.
Centrinė nervų sistema, anksčiau laikyta imunologiškai privilegijuota vieta, dabar pripažįstama kaip dinamiška aplinka, kurioje imuninės reakcijos sąveikauja su neuroniniais tinklais, darydamos įtaką įvairiems fiziologiniams procesams. Neuroimuninį uždegimą lemia sudėtinga imuninių ląstelių, glijos ląstelių ir neuronų sąveika. Mikroglijos, smegenyse reziduojančios imuninės ląstelės, veikia kaip pirmoji gynybos nuo patogenų ir pažeistų audinių linija. Suaktyvėjusi mikroglija išskiria prouždegiminius citokinus, tokius kaip auglio nekrozės faktorius alfa (TNF-α), interleukinas-6 (IL-6) ir interleukinas-1β (IL-1β), skleisdama CNS imuninį atsaką bei uždegimą.
Normaliomis aplinkybėmis neuroimuninis uždegimas tarnauja kaip adaptyvus atsakas, skatinantis audinių atstatymą ir CNS homeostazės atkūrimą. Tačiau šios subtilios pusiausvyros sutrikimai gali sukelti lėtines neurouždegimines būkles, turinčias rimtų pasekmių smegenų funkcijai ir psichinei sveikatai.
Daugėja įrodymų, kad lėtinis neurodegeneracinis uždegimas prisideda prie ligos progresavimo, o tai susiję su neurodegeneraciniais sutrikimais – tokioms ligoms, kaip Alzheimerio liga, Parkinsono liga ir išsėtinė sklerozė, būdingas suaktyvėjusių imuninių ląstelių ir padidėjęs uždegimą skatinančių mediatorių kiekis. Šios uždegiminės reakcijos gali sustiprinti neuronų pažeidimus ir prisidėti prie neurodegeneracinių procesų.
Be to, nustatyta, kad lėtinis stresas sukelia neuroimuninį uždegimą , kuris veikia ir smegenis, ir organizmą. Stresas suaktyvina pagumburio, hipofizės ir antinksčių (HPA) ašį ir simpatinę nervų sistemą, todėl išsiskiria streso hormonai ir prouždegiminės molekulės. Ilgalaikis šių uždegiminių mediatorių poveikis gali paveikti neuronų funkciją, sutrikdyti sinapsinį plastiškumą ir pakeisti nuotaikos reguliavimą, galimai prisidėdamas prie nuotaikos sutrikimų, tokių kaip depresija ir nerimas, išsivystymo.
Be to, įrodymai rodo, kad neurouždegimas vaidina svarbų vaidmenį visose psichiatrinėse ligose. Sergant tokiomis ligomis kaip šizofrenija ir bipolinis sutrikimas, padidėjęs uždegimo žymenų kiekis pastebėtas ir CNS, ir periferijoje. Dvipusis imuninės sistemos ir smegenų ryšys, vadinamas “imunopsichiatrijos” paradigma, pabrėžia neuroimuninio uždegimo svarbą formuojant kognityvines ir emocines funkcijas.
Nors tyrėjai padarė didelę pažangą suprasdami neuroimuninį uždegimą, daug klausimų lieka neatsakyti. Reikia tolesnių tyrimų, kad būtų galima išsiaiškinti sudėtingus mechanizmus, valdančius CNS imunines reakcijas ir jų poveikį smegenų sveikatai. Neuroimunouždegimas yra perspektyvi galimybė kurti naujus terapinius metodus, siekiant sušvelninti lėtinio uždegimo poveikį smegenų funkcijai ir pagerinti bendrus neurologinius rezultatus.
Psichodelinė terapija sulaukia vis didesnio susidomėjimo kaip galimas naujas įvairių psichikos sveikatos sutrikimų gydymo būdas, o klinikinių tyrimų rezultatai teikia vilčių. Šios terapijos apima kontroliuojamą psichodelinių medžiagų, tokių kaip psilocibinas ir LSD, vartojimą, vadovaujant terapinei pagalbai, siekiant sukelti pakitusias sąmonės būsenas. Gilūs ir transformuojantys potyriai, kurie gali pasireikšti psichodelinės terapijos metu, siejami su nuotaikos pagerėjimu, emocijų apdorojimu ir geresne introspekcija. Tačiau psichodelinės terapijos sėkmei gali turėti įtakos neurouždegimas – sudėtingas reiškinys, apimantis lėtinį uždegimą CNS.
Naujausi tyrimai rodo, kad neurouždegimas gali trukdyti teigiamiems psichodelinių terapijų rezultatams. Neurouždegimo sukelti neurotransmiterių sistemų, susijusių su psichodelikų poveikiu, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir glutamatas, funkcionavimo pokyčiai gali potencialiai sumažinti šių terapijų terapinį poveikį.
Serotoninas, neurotransmiteris, žinomas dėl savo vaidmens reguliuojant nuotaiką ir apdorojant emocijas, atlieka pagrindinį vaidmenį psichodelikų poveikiui. Tokie psichodelikai kaip psilocibinas ir LSD pirmiausia sąveikauja su serotonino 2A receptoriais (5-HT2A), todėl pakinta suvokimas ir pažinimas. Neurouždegimas gali pakeisti serotonino receptorių raišką ir funkciją, todėl gali sumažėti reakcija į psichodelikus ir sutrikti jų terapinis veikimas.
Be to, lėtinis uždegimas gali turėti įtakos dopaminui ir glutamatui, kurie taip pat yra susiję su psichodelinėmis būsenomis. Dopamino kiekio disbalansas yra susijęs su nuotaikos sutrikimais, o neurouždegimas gali prisidėti prie dopamino kelių dereguliavimo.. Panašiai su psichikos sutrikimais siejama glutamato disreguliacija, o neurouždegimas gali sutrikdyti glutamato neurotransmisiją, todėl gali turėti įtakos atsakui į psichodelinę terapiją.
Be to, neurouždegimas turi įtakos neuronų tinklų plastiškumui, kuris yra labai svarbus psichodelikų terapiniam poveikiui. Teigiama, kad psichedelikų vartojimas didina neuroplastiškumą, todėl terapijos metu atsiranda naujų ryšių ir įžvalgų. Tačiau lėtinis uždegimas gali pakenkti neuroplastiškumui, trukdydamas smegenų gebėjimui prisitaikyti ir persitvarkyti reaguojant į terapines intervencijas.
Ryšys tarp neurouždegimo ir psichodelinės terapijos rezultatų yra sudėtingas ir daugialypis. Neurouždegimas asmeniui gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, įskaitant genetinį polinkį, aplinkos poveikį ir gyvenimo būdo pasirinkimą. Dėl to atsakas į psichodelinę terapiją gali priklausyti nuo individualaus kintamumo, todėl išryškėja individualizuoto požiūrio į gydymą svarba. Nors psichodelikai kaip priešuždegiminiai agentai veikia patys, uždegimus galima mažinti ir prieš psichodelines patirtis.
Neurouždegimo, kaip terapinio proceso dalies, šalinimas gali būti perspektyvus metodas, siekiant optimizuoti psichodelinės terapijos rezultatus. Psichodelikų derinimas su papildomais gydymo metodais, nukreiptais prieš uždegimą ir skatinančiais sveiką gyvenimo būdą (mankšta, gera hidratacija, subalansuota mityba, atsipalaidavimas ir alkoholio nevartojimas), kuris sušvelnina lėtinį uždegimą, gali padidinti šių terapijų veiksmingumą. Be to, reikalingi tolesni tyrimai, kad būtų išsiaiškinti tikslūs mechanizmai, kuriais neurouždegimas veikia atsaką į psichodelinius preparatus, ir sukurti pritaikyti metodai maksimaliai oadidinti terapinį poveikį.
Psilocibinas – magiškuosiuose grybuose esantis veiklusis junginys – yra daug žadantis kandidatas gydyti tokias ligas kaip depresija ir nerimas. Jo unikalus gebėjimas sukelti pakitusias sąmonės būsenas ir palengvinti transformuojančią patirtį sulaukė didelio susidomėjimo psichikos sveikatos terapijos srityje. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neurouždegimas gali pakenkti pageidaujamam psilocibino terapiniam poveikiui.
Neurouždegimas, kuriam būdingas lėtinis uždegimas centrinėje nervų sistemoje (CNS), gali sutrikdyti sudėtingą neuronų signalų perdavimą, kurį veikia psilocibinas. Uždegiminiai procesai gali sutrikdyti tikslius veikimo mechanizmus, kuriais psilocibinas sąveikauja su serotonino 2A receptoriais (5-HT2A). Šie sutrikimai gali trukdyti psilocibino gebėjimui skatinti neuroplastiškumą – procesą, kuris yra labai svarbus psichodelikų terapiniam poveikiui, pavyzdžiui, geresniam emocijų apdorojimui ir introspekcijai.
Esant neurouždegimui, gali pakisti serotonino receptorių ir neurotransmiterių sistemų, dalyvaujančių nuotaikos reguliavime ir emocijų apdorojime, reaktyvumas. Šių sistemų disreguliacija gali apriboti psilocibino gebėjimą sukelti transformacinius išgyvenimus ir sumažinti jo terapinį potencialą asmenims, sergantiems lėtiniu CNS uždegimu.
Pastaraisiais metais metilendioksimetamfetaminas (MDMA), gatvėje vadinamas ekstaziu, sulaukė daug dėmesio dėl galimo terapinio naudojimo potrauminio streso sutrikimui (PTSS) gydyti. Atlikti tyrimai leidžiančia manyti, kad MDMA padedama terapija galėtų palengvinti proveržį emocijų apdorojimo srityje ir sustiprinti teigiamų terapinių ryšių užmezgimą. Vis dėlto neurouždegimo buvimas asmenims, sergantiems PTSS, kelia intriguojančių klausimų dėl galimo poveikio gydymo rezultatams.
Neurouždegimas yra susijęs su PTSS patofiziologija. Trauminė patirtis gali sukelti imuninį atsaką centrinėje nervų sistemoje, dėl kurio išsiskiria prouždegiminiai mediatoriai, tokie kaip citokinai ir chemokinai. Šie uždegiminiai procesai gali prisidėti prie potrauminio streso sutrikimo simptomų išlikimo ir trukdyti smegenims prisitaikyti ir veiksmingai apdoroti emocines traumas.
Anksčiau buvęs uždegimas gali neigiamai paveikti atsaką į MDMA padedamą gydymą. Prouždegiminiai mediatoriai potencialiai gali trikdyti tikslius veikimo mechanizmus, kuriais MDMA veikia neurotransmiterių sistemas, ypač serotonino ir oksitocino. MDMA didina serotonino išsiskyrimą ir slopina jo atgalinį įsisavinimą, todėl padidėja šio neurotransmiterio kiekis sinapsėse. Tačiau dėl esamo neurouždegimo asmenims, sergantiems potrauminio streso sutrikimu, serotoninas atlieka lemiamą vaidmenį nuotaikos reguliavimui, emocijų apdorojimui ir socialiniam elgesiui, todėl jis yra pagrindinis MDMA terapinio poveikio veikėjas.
Be to, MDMA taip pat skatina oksitocino, dažnai vadinamo “meilės hormonu”, išsiskyrimą dėl jo vaidmens užmezgant ryšius ir socialinius santykius. Oksitocinas yra susijęs su teigiamų terapinių ryšių tarp pacientų ir terapeutų susidarymu, sukuriant palankią ir empatišką aplinką, kuri palengvina emocinį apdorojimą per sesijas su MDMA pagalba.
Neurouždegimo kontekste šių neuromediatorių sistemų disreguliacija potencialiai gali riboti MDMA padedamos terapijos veiksmingumą. Uždegiminiai procesai gali sutrikdyti serotonino receptorių funkciją ir trikdyti empatinį ir prosocialų oksitocino poveikį, potencialiai slopindami pageidaujamus terapinius rezultatus. Be to, nustatyta, kad prouždegiminiai citokinai, vartojant MDMA, gali sukelti neurotoksiškumą.
Norint optimizuoti gydymo veiksmingumą ir pacientų gydymo rezultatus, labai svarbu suprasti sudėtingą MDMA ir neurouždegimo sąveiką. Reikia tolesnių tyrimų, kad būtų išsiaiškinti tikslūs mechanizmai, kuriais neurouždegimas veikia MDMA ir CNS sąveiką. Nustatant galimus papildomus gydymo būdus, nukreiptus prieš neurouždegimą, arba tiriant individualizuotus gydymo metodus, pagrįstus asmens uždegimine būkle, būtų galima dar labiau padidinti ir taip didelį MDMA palaikomos terapijos veiksmingumą gydant PTSS.
Kadangi psichodelinės terapijos sritis toliau vystosi, neurouždegimo poveikio MDMA terapiniam poveikiui nagrinėjimas gali padėti tobulinti psichikos sveikatos gydymo metodus ir suteikti vilties nuo potrauminio streso sindromo kenčiantiems asmenims, kad jie bus veiksmingesni.
Ibogainas, psichoaktyvus junginys, gaunamas iš ibogos augalo, ir ayahuasca, gėrimas, gaminamas iš Amazonės vynmedžio Banisteriopsis caapi, sulaukia vis daugiau dėmesio dėl jų potencialo gydant priklausomybės sutrikimus. Abi medžiagos siejamos su transformaciniais ir introspektyviais išgyvenimais, kurie gali turėti terapinę vertę asmenims, kovojantiems su priklausomybe. Tačiau su lėtiniu narkotikų vartojimu susijęs neurouždegimas kelia svarbių svarstymų dėl galimo poveikio ibogainui ir ajahuaskos terapijų veiksmingumui.
Yra žinoma, kad lėtinis narkotikų vartojimas centrinėje nervų sistemoje sukelia imuninį atsaką, dėl kurio kyla neurouždegimas. Uždegiminiai procesai gali sutrikdyti su priklausomybe susijusias nervų grandines, įskaitant atlygio kelius ir motyvacijos centrus. Neurouždegimo sukelti pokyčiai gali prisidėti prie priklausomybę sukeliančio elgesio išlikimo ir apsunkinti smegenų gebėjimą veiksmingai prisitaikyti prie terapinių intervencijų.
Esant išankstiniam neurouždegimui, gali kilti problemų dėl ibogainui ir ayahuasca paremtų terapijų veiksmingumo gydant priklausomybę. Uždegiminiai procesai gali trukdyti tiksliems veikimo mechanizmams, kuriais šios medžiagos daro poveikį smegenims. Manoma, kad ibogainas sąveikauja su įvairiomis neuromediatorių sistemomis, įskaitant serotoniną ir glutamatą, kurie yra susiję su priklausomybe ir nuotaikos reguliavimu. Panašiai ir ayahuaska turi dimetiltriptamino (DMT) ir harmalos alkaloidų, kurie moduliuoja serotonino receptorius ir gali skatinti introspekcinius ir transformacinius išgyvenimus.
Neurouždegimas sutrikdo neurotransmiterių sistemų, į kurias nukreiptas ibogainas ir ayahuasca, pusiausvyrą, apribodamas jų gebėjimą sukelti transformacinius išgyvenimus ir palengvinti terapinį procesą. Be to, uždegiminiai procesai gali trikdyti neuroninių tinklų plastiškumą, kuris yra labai svarbus šių medžiagų transformuojančiam poveikiui su priklausomybe susijusiam elgesiui.
Neurouždegimas, kylantis dėl įvairių trauminių ir netrauminių iššūkių, daro didelę ir žalingą įtaką sudėtingai smegenų neurochemijai. Šis kaskadinis poveikis pagreitina svarbiausių fermentų sistemų suirimą, sutrikdo sudėtingą biosintezę, apimančią DNR, RNR, ribosominius kompleksus ir adenozintrifosfato (ATP) gamybą mitochondrijose. Šių molekulinių sutrikimų bendra kulminacija yra neurotransmiterių ir jų receptorių išsekimas, neurosteroidų, reguliuojančių pažinimą ir elgesį, pusiausvyros sutrikimas, esminių energijos išteklių, reikalingų neuronų atstatymui, trūkumas ir kliūtis pasiekti visą psichodelinės terapijos teikiamą naudą.
Ši sudėtinga grandininė reakcija pabrėžia, kad labai svarbu suprasti ir spręsti neurouždegimo problemą optimizuojant psichodelinę terapiją. Pripažįstant, kad neurouždegimas ne tik sutrikdo sudėtingą biochemiją, valdančią smegenų veiklą, bet ir daro apčiuopiamą poveikį gyvybiškai svarbių neuroreceptorių fizinei struktūrai, tampa protinga taikyti išankstinį gydymo režimą asmenims, pradedantiems transformuojančią kelionę taikant psichodelinę terapiją. Idealus išankstinio gydymo protokolas turėtų apimti neuroendokrininį tyrimą ir kliniškai patikrintų junginių, kurie nukreipti į centrinį neurouždegimą, vartojimą.
Pirmieji klinikiniai tyrimai šioje įdomioje srityje atskleidė daug žadančius rezultatus, parodančius stebėtiną klinikinių rezultatų pagerėjimą naudojant priešuždegiminius, nanoliposominius produktus prieš taikant psichodelinę terapiją.
Įgyvendindami išankstinio gydymo priešuždegiminėmis intervencijomis koncepciją, gydytojai ir mokslininkai gali padidinti psichodelinės terapijos veiksmingumą iki dar neregėtų aukštumų. Šis progresyvus požiūris turi viliojantį potencialą skatinti neurobiologinę aplinką, palankią geresniam neuroplastiškumui ir gilių transformuojančių patirčių palengvinimui.
Vis dėlto psichodelinės terapijos tobulinimo paieškos tęsiasi, o moksliniai tyrimai ir toliau padės išsiaiškinti tikslias dozavimo strategijas ir jų pritaikomumą įvairioms pacientų grupėms.
Grybų valgymas dar nėra psichodelinė terapija.