Psichodelikai be psichoterapijos
Pastaruoju metu galima pamatyti džiuginančią tendenciją, kad psichodelikų terapiją siūlo Bolt taksistai, savo nuomone apie psichodelinę terapiją dalinasi interneto skiltininkai, temos nevengia ir televizijos.
Pastaruoju metu galima pamatyti džiuginančią tendenciją, kad psichodelikų terapiją siūlo Bolt taksistai, savo nuomone apie psichodelinę terapiją dalinasi interneto skiltininkai, temos nevengia ir televizijos. Tačiau, daugėjant informacijos apie psichodelikus, daugėja ir su jais susijusių mitų. Vienas jų – psichodelikai be psichoterapijos nenaudingi. Terminas “psichodelikų padedama psichoterapija” yra viena iš dogmų, kuri atsirado dėl klinikiniuose tyrimuose dalyvaujančių psichoterapeutų. Tiesa ta, kad daugelyje sekmingų psichodelikų klinikinių tyrimų jie suteikia psichologinę paramą, o ne teikia psichoterapijos paslaugas.
Plačiai žinoma, kad psichodelikai veikia kaip psichoplastogenai – palengvina smegenų gebėjimą keistis. Tai suteikia užuominų, kad psichodelikai tik pradeda pokyčių smegenyse procesus, ir jie nesibaigia su subjektyvaus šių vaistų poveikio pabaiga. Todėl be jokios abejonės, psichoterapija gali būti nepaprastai naudinga integruojant psichodelines patirtis ir įtvirtinant teigiamus pokyčius smegenyse. Bet ar ji būtina?
Neseniai ypač sėkmingai pasibaigęs kompanijos MindMed LSD taikymo generalizuotam nerimo sutrikimui tyrimas su 100 mcg junginio doze be psichoterapijos rodo, kad pastaroji toli gražu ne visada būtina. Tai yra gera žinia todėl, kad būtent psichoterapija yra labai brangi sudedamoji “psichodelikais paremtos terapijos” dalis. Vienkartinė geriamoji LSD dozė be psichoterapijos per 12 savaičių, palyginti su placebu, “kliniškai ir statistiškai reikšmingai” sumažėjo Hamiltono nerimo skalės (HAM-A) rodiklis, o klinikinis atsakas buvo 65 % klinikinė remisija – 48 %.
Kita kompanija – Compass Pathways sėkmingai atliko vienos psilocibino dozės IIB fazės tyrimą be psichoterapijos gydymui atspariai depresijai. Šiame tyrime remisija siekė 30%, o tai irgi labai pozityvūs rezultatai, turint omenyje tiriamųjų ligos nepasidavimą jokiems vaistams.
Ketamino asistuojama psichoterapija (KAP) ir ketamino infuzijų terapija – tai du ketamino naudojimo psichikos sveikatai palaikyti būdai. Nors abu metodai apima ketamino vartojimą klientui, jie skiriasi pagal tai, į ką jie orientuoti ir kokioje aplinkoje yra taikomi.
Daugelį klientų, ieškančių gydymo ketaminu, supainioja terminai “ketaminu paremta psichoterapija” ir “ketamino terapija”. Norint nustatyti optimalų gydymo ketaminu būdą, svarbu suprasti šių gydymo būdų skirtumus.
Įrodytas antidepresinis ketamino poveikis taip pat susijęs su smegenų pokyčiais, kuriuos galima sustiprinti ir palaikyti taikant palaikomąją psichoterapiją. Tyrimai rodo, kad po gydymo ketaminu atsiveria neuroplastiškumo langas, paprastai prasidedantis per kelias valandas ir trunkantis kelias dienas ar ilgiau.
Daugelis su ketaminu dirbančių terapeutų vadovaujasi “vidinio gydytojo” modeliu, padedančiu klientui pasiekti vidinį išminties šaltinį, padedančiu rasti prasmę ir savo kelią į išgijimą.
Priešingai, ketamino infuzijos klinikose daugiausia dėmesio skiriama vien tik neurofarmakologinei ketamino naudai. Ketamino infuzijų klinikose daugiausia dėmesio skiriama ketamino infuzijoms kaip savarankiškam psichikos ligų gydymui. Šiose klinikose klientams paprastai kelis kartus per savaitę atliekamos intraveninės infuzijos be psichoterapijos. Nors ketamino infuzijos padeda gydyti ūmius simptomus, pavyzdžiui, polinkį į savižudybę, ilgalaikė tokios terapijos nauda gali būti mažesnė, tačiau ir kaštai – gerokai mažesni.
Įsitikinimą, kad psichodelikai veikia tik su psichoterapija, gali paaiškinti psichodelinį poveikį sukeliančių vaistų medicininės istorija. XX a. šeštajame dešimtmetyje beveik visi įtakingi Jungtinių Valstijų psichiatrai buvo baigę psichoanalizę ir kalbėjo psichodinaminės psichoterapijos kalba.
Kai “Sandoz” laboratorijos pradėjo pardavinėti LSD, pakuotės lapelyje buvo nurodyta, kad jis turi būti “vartojamas analitinėje psichoterapijoje, siekiant sukelti represuotų emocijų išsilaisvinimą ir suteikti psichinį atsipalaidavimą”.
Buvo nurodyta, kad rekomenduojama dozė labai skiriasi priklausomai nuo paciento, ji turi būti didinama mažais žingsneliais (nuo 25 mikrogramų) per savaitinius apsilankymus ir numatoma 7-10 tokių apsilankymų lengvesniais atvejais ir 14-15 – sunkesniais. Dėl galimų nepageidaujamų reakcijų labai svarbi buvo “tinkama psichiatrinė priežiūra”. Taigi buvo aiškiai rekomenduojama palyginti mažas LSD dozes vartoti kaip pagalbinę psichoterapijos priemonę, arba, vartojant to meto terminologiją, kaip psicholitiką.
Tačiau nuo pat LSD vartojimo medicinoje pradžios egzistavo konkuruojanti tradicija vartoti LSD dozėmis, kurios netiko oficialiai sąveikai su terapeutu. Psichiatras Humphry Osmondas su bendradarbiu Abramu Hofferiu ketino imituoti neigiamą delyrinio tremenso poveikį, kad atgrasytų pacientus nuo žalingo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Bet jie pastebėjo, kad didelės dozės poveikis gali būti teigiamas ir terapinis. Osmondas sukūrė terminą “psichodelikai”, reiškiantį proto apsireiškimą, kuriuo apibūdino poveikį, kurį sukelia įvairūs dabar žinomi psichodeliniai vaistai, veikiantys 5-HT2A ir kitus serotoninerginius receptorius.
Psichodelinės patirties, kaip pagrindinės terapinės priemonės pacientų grupėms, atsiradimas prasidėjo nuo atviro obsesinio-kompulsinio sutrikimo tyrimo, kurio metu buvo vartojamos nedidelės psilocibino dozės. Vėliau sekė kontroliuojami tyrimai su pacientais, kuriems diagnozuotas vėžys. Psilocibinas, vartojamas palyginti didelėmis dozėmis, sukėlė tipišką psichodelinį poveikį, įskaitant padidėjusį susietumą, vizualinį restruktūrizavimą ir emocinį praeities įvykių išgyvenimą.
Londono imperatoriškojo koledžo grupės atliktas bandomasis tyrimas su gydymui atsparia depresija suteikė psichodelinių psilocibino dozių taikymui labiau įprastą kryptį. Jis parodė, kad psilocibino vartojimas vidutinio sunkumo ar sunkia depresija sergantiems pacientams pasirodė saugus ir gerai toleruojamas.
Remiantis šia patirtimi, vykdant COMPASS Pathfinder finansuojamą 2 fazės tyrimą su tiriamuoju vaistu – sintetiniu psilocibinu, 22 vietose 10 šalių buvo įdarbinti 233 pacientai, sergantys gydymui atsparia depresija. Pacientai dažniausiai nebuvo turėję psichodelinų patirčių anksčiau. Poveikis nuotaikai pasireiškė iš karto.
Pasirengimas yra pagrindinė sesijų, kurių metu pradedamas vaisto vartojimas, elementas, nes stiprius emocinius išgyvenimus – tiek teigiamus, tiek neigiamus sukeliantis vaistas tiesiog reikalauja tinkamo pasirengimo ir psichoedukacijos. Klinikiniuose tyrimuose pasirengimui buvo skiriama iki 8 valandų.
Duomenų apie integracijos poveikį po psichodelinės patirties vis dar nėra daug.
Kontroliuojamuose gydymui atsparios depresijos tyrimuose patirties integracija buvo palyginti trumpa (du seansai). Be to, nuo dozės priklausantis depresijos simptomų sumažėjimas respondentams visiškai pasireiškė kitą dieną po gydymo prieš vykstant bet kokiai psichodelikų integracijai.
Emocinį proveržį psilocibino sesijos metu matuojanti skalė prognozuoja depresijos simptomų sunkumo sumažėjimo lygį po kelių savaičių .Taigi, iš esamų tyrimų galima daryti tik nedidelę išvadą apie didelį integracijos, t. y. bendro gydymo elemento, kuris akivaizdžiausiai susijęs su paciento ir terapeuto sąveika, būdinga psichoterapijai, poveikį.
Psichoterapijos ir psichodelikų nauda yra įrodyta, ir, greičiausiai šie gydymo būdai, taikomi kartu, yra efektyvesni. Psichoterapeuto konsultacijos gali apsaugoti nuo su psichodelikų vartojimų susijusių rizikų. Tačiau teiginiai, kad psichodelikai gali būti tik priedas prie psichoterapijos nėra pagrįsti moksliškai.
