Hedonizmas
Hedonizmas yra kažkas, ko lyg turėtume gėdytis, tačiau psichoneurologijos mokslas rodo, kad jis gali padėti mūsų dvasinei sveikatai. Jei pavadinčiau save hedonistu, matyt įsivaizduotumėte mane suvyniotu euru šniaukščiantį kokainą nuo merginos krutinės. O jei manytumėme, kad hedonizmas yra maži malonumai – žaidimas su nukritusiais lapais, puikūs pusryčiai su kava, arba šuns ausies kasymas, bendravimas su draugais, tada sąvoka įgauna kitokią prasmę. Tokių malonumų ieškojimas nekelia didelių rizikų ir gerina psichinę sveikatą.
Plačiąją prasme, hedonistas bando didinti malonumą ir sumažinti kančią. Tai, kas filmuose vaizduojama hedonizmu, labiau primena paleistuvavimą – perdėtą kūniškų ir seksualinių malonumų vaikymąsi. Filosofas Epikuras hedonizmu vadino saikingus malonumus ir pagarbą kitiems.
Knygos “Malonumo kompasas” autorius ir neurologijos profesorius Davidas J. Lindenas remdamasis eksperimentais apie malonumo ir atlygio domino efektą smegenyse rašo: “Dauguma mūsų gyvenimo patirčių, kurias laikome transcendentinėmis, suaktyvina malonumo grandinę smegenyse ir sužadina nervinius signalus, kurie susilieja su dopaminą naudojančia malonumo grandine, kurią taip pat gali užvaldyti psichoaktyviosios medžiagos. Evoliucija iš esmės mus pripratino patirti malonumą nuo įvairių medžiagų ir patirčių.”
Užmerkus akis kartais prisimename malonumą keliančius dalykus ir apima lengvas jauduliukas: greičiausiai prisimename seksualines patirtis, skanų patiekalą, arba taurę puikaus vyno. Ar smegenys reaguoja į gaunamą malonumą, ar aktyviai jo siekia, ar ir viena, ir kita? Jei į šį klausimą pažvelgsime per Kemptono jogos prizmę, suprasime, kad sudėtinga veiksnių įvairovė, daranti įtaką smegenų aktyvacijai – nuo išorinių stimulų, tokių kaip psichodelikai ir seksualinis aktyvumas, iki vidinių apmąstymų ir ramybės, – malonumas ir jo terapinė nauda yra viena įdomiausių temų.
Be to, sunku atrasti ribą, kai malonumo siekimas tampa problematišku – nekontroliuojamas alkis malonumui ir jo tenkinimas neišvengiamai pašalina malonumą, palikdamas tik alkį.
Visais laikais skausmas ir malonumas buvo laikomi priešingybėmis, nors abu vienodai gerbiami kaip galingos, elgesį kontroliuojančios jėgos. Oksfordo universiteto mokslininkai Siri Leknes ir Irence Tracey atkreipia dėmesį į naujus duomenis, kuriuose aptariama kaip abipusis slopinamasis poveikis, kurį skausmas ir atlygio apdorojimas daro vienas kitam.
Ypač intriguojantis ryšys, kurį aptaria Leknes ir Tracey, yra “su malonumu susijusios analgezijos” įrodymai. Malonūs kvapai ar muzika, malonus maistas ar vaizdai ir seksualinis elgesys – visa tai gali sumažinti skausmą. Panašiai skelbiama dar daugiau tyrimų apie “placebo analgeziją”, t. y. jei tikimės, kad kažkas suveiks (pavyzdžiui, gydymo kursas ar veiksmai, skirti sveikatos problemoms spręsti), gali suaktyvėti mūsų smegenų atlygio lūkesčių tinklai.
Naujausi atradimai rodo, kad skausmas ir malonumas turi bendras neurochemines grandines, o tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad opioidų valdomi neurologiniai tinklai gali slopinti arba palengvinti skausmą. Tačiau dar įdomiau yra tai, kas nutinka, kai nieko nesitikima: kai vieno tyrimo dalyviai nesitikėjo, kad gaus skausmą malšinančių vaistų, buvo pranešta, kad skausmą malšinantis poveikis buvo gerokai mažesnis.
Jeilio profesorius Paul Bloom teigia, kad hedonizmas yra pervertinamas – kad gyvenimas būtų puikus, reikia patirti ir skausmą. Paprasčiausia žmogaus prigimties teorija, kad mes siekiame malonumo ir komforto, o dėl savo prigimtinės kančios, skausmo reikia vengti yra pernelyg primityvi.
Iš tiesų, mes ne tik siekiame malonumo, bet ir norime gyventi prasmingą gyvenimą, o tai reiškia, kad savo noru patiriame skausmą, nerimą ir kovą. Kitaip tariant, tai, kad už skausmą ir malonumą susijusios neuronų grandinės tarpusavyje susijusios, duoda užuominų, kad Paulo Coelho stiliaus banalybės apie pusiausvyrą turi mokslinį pagrindą.
Hedonizmo paradoksas teigia, kad jei ieškome malonumo ar laimės tik bandydami jais mėgautis, mums nepavyks. Turėtumėme siekti kažkokių tikslų, kad laimė ir malonumas būtų tik šalutinis poveikis.
Malonumo būsena yra susijusi su streso mažinimu. Kai jaučiame malonumą, nurimsta mūsų simpatinė nervų sistema – kovos arba pabėgimo reakcija, kurią patiriame, kai jaučiame grėsmę. Pirmiausia dirgiklis mus sužadina, tada, jei situaciją įvertiname kaip saugią, pasireiškia “stresą mažinančios reakcijos”, kurias patiriame kaip atsipalaidavimą arba streso sumažėjimą, todėl hedonizmas gali būti ir terapinis.
“Apšviestasis hedonizmas” yra naujas reiškinys, kai dėka psichoneurologijos žinių, hedonistinių malonumų siekiame atsižvelgdami į mokslo žinias. Jis apima ir narkotinių medžiagų grynumo tikrinimą buitiniais cheminiais reagentais, ir taip vadinamas “dopamino detoksikacijos” programas arba neuro-koučingą.
Ar kada nors susimąstėte, kodėl jus užplūsta geri jausmai, kai pasiekiate tikslą, gerai išsprendžiate testą ar suvalgote mėgstamo deserto kąsnį?
Šią grandinę vadiname dopamino atlygio grandine, nes ją sudaro kelios smegenų dalys, kurios, veikiamos dopamino – cheminės medžiagos smegenyse, atsakingos už tuos gerus jausmus ir motyvaciją, – imasi skirtingų veiksmų.
Deja, smegenys tiksliai nenurodo, dėl ko turime jaustis gerai, todėl viskas, kas sukelia šiuos jausmus įtraukiama į elgesio stiprinimo procesą. Kalbant apie dopamino atlygio grandinę, gavus puikų testo įvertinimą, vyksta tas pats procesas kaip ir suryjus labai nesveiką desertą ar sušniaukštus takelį kokaino.
Hedonistinis prisitaikymas, dar vadinama “hedonistiniu bėgimo takeliu”, yra pozityviosios psichologijos mokslininkų ir kitų laimės ir gerovės tyrinėtojų tyrinėjama sąvoka, reiškianti bendrą žmonių polinkį grįžti į individualų – standartinį laimės lygį, nepaisant gyvenimo pakilimų ir nuosmukių.
Tam tikros veiklos rūšys yra labiau priklausomos nuo hedonistinio prisitaikymo – jų teikiama laimė greičiau išsisklaido. Kai kurias iš šių veiklų mokslininkai ir psichologai vadina greitais malonumais. Malonumu tyrėjas Martinas Seligmanas teigia, kad malonumai – tai reakcijos, turinčios aiškius jutiminius ir stiprius emocinius komponentus, kuriuos filosofai vadina neapdorotais pojūčiais: ekstazė, jaudulys… džiaugsmas, linksmumas, pakili nuotaika ir komfortas.
Laimėjus loteriją, po trumpo euforijos laikotarpio grįžtama į tradicinę būseną. Tas pats atsitinka po avarijos netekus galimybės valdyti kojų. Mokslininkai įrodė, kad pirmas skanus kąsnis yra daug geresnis nei trečias ar dešimtas. Todėl gratifikacija (premija) yra vertingesnė už malonumą.
Hedonizmas turi savo veidrodinį atspindį. Anhedonija yra gebėjimo jausti malonumą praradimas. Ji dažnai lydi depresijos ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimus. Ją gali sukelti sumažėjęs prieškaktinės smegenų srities, vadinamos Ventral stratium, susijusios su atlygiu ir motyvacija, aktyvumas.
Dopaminas reguliuoja su atlygiu susijusį elgesį mezolimbiniu – dopaminerginiu smegenų keliu. Stresas veikia dopamino kiekį ir dopamino neuronų aktyvumą mezolimbinėje dopamino sistemoje, kuri svarbi veikime, motyvacijoje ir nuotaikoje. Nemalonios stresinės situacijos neigiamai sureguliuoja dopamininę atlygio sistemą ir provokuoja depresijos simptomą – anhedoniją.
Neišsilavinę hedonistai dažnai maišo laimę su malonumu. Fiziologiškai laimė skiriasi nuo malonumo, tačiau juos lengva supainioti, nes abu yra faini. Laimę pirmiausia lemia neuromediatorius acetilcholinas ir parasimpatinė nervų sistema. Laimė gali būti susijusi ir su dideliu neuromediatorių serotonino (ryšys) ir gama amino sviesto rūgšties (GABA, atsipalaidavimas) kiekiu.
Pažymėtina, kad laimė gali pasireikšti trūkstant dopamino: nesant poreikiui judėti, daryti ir kažko siekti. Laimė atsiranda tik patiriant saugumo būseną. Pasitenkinimas yra svarbesnis laimei nei malonumas.
Hedonizmą tyrinėjusi dr. Daniela Becker teigia, kad nors savikontrolė yra rekomenduojamas kelias į laimę ir ramybę, gebėjimas mėgautis akimirkos malonumu padeda ilgalaikei laimei, mažina depresijos tikimybę ir nerimą. Žmonės, nemokantys pasinerti į hedonizmą ir vietoje jo galvojantys tik apie ilgalaikius tikslus ir veiksmus jiems pasiekti riboja savo gyvenimo pilnatvę ir gali jausti nerimą bei depresijos simptomus.
Kokia išvada? Mylėkimės, skaniai valgykime (apie baltą miršrainę kukliai patylėkime), gerkime vyną, šokime su MDMA, bet viskam reikia saiko.