Haliucinogeniniai grybai

Psichoaktyvių grybų nauda ir rizikos

Magiškieji grybukai

Psichotropiniai grybai, narkotiniai grybai, shroomsai, magiški grybai, haliucinogeniniai grybai: šios gamtos dovanos turi daug vardų ir dar daugiau juos apipynusių legendų. Magiškaisiais grybais mes įpratę vadinti Psilocybe genties grybus, tačiau psichoaktyvūs ne tik jie. Nors magiškieji grybai sukelia haliucinacijas ir provokuoja dvasines įžvalgas,  su magija tai jie neturi nieko bendro. Daugėja mokslinių įrodymų , kad jie gali padėti išgydyti visą pluoštą psichikos  ir neurologinių sutrikimų, o jų vartojimas nesukelia priklausomybės.

Grybų karalystė labai turtinga, todėl magiškais galime vadinti ne tik psilocibiną. Gal ir netyčia, tačiau šie organizmai yra cheminės gamyklos, ruošiančios junginius, kurie gali būti labai naudingi žmogui. Nuo pievagrybio iki mirtinai nuodingo mirties angelo – žaliosios musmirės: galime rasti įvairių formų, dydžių ir skirtingomis savybėmis pasižyminčių grybų. Jie visi priklauso grybų karalystei, kartu su mielėmis ir pelėsiu. Nors aprašyta apie 100.000 rūšių, manoma, kad žemėje jų turėtų būti apie 5 milijonus. Yra ir tokių, kurie laikomi didžiausiais gyvais planetos organizmais.

Grybais vadiname iš žemės išlindusias grybienos sistemos dalis, kurios į aplinką išmeta sporas – grybų sėklas, kurios sklinda ir keliauja aplinkoje tam, kad grybai daugintųsi. Nors skamba, lyg būtų apibūdinamas augalas, šie organizmai genetiškai labiau primena gyvūnus.

Nors dažniausiai apie grybus kalbame kaip apie maistą, kai kurie jų gamina ir mūsų smegenis veikiančius chemikalus, kurių žinomiausias – psilocibinas, savo molekuline sudėtimi labai primenantis mūsų kūnuose gaminamą, emocijas reguliuojantį hormoną – serotoniną.

Žinome apie 200 psilocibino rūšių, šie grybai buvo žmonių vartojami  tūkstantmečius, tačiau priežastis, kodėl grybai gamina haliucinacijas sukeliantį junginį dar visai neseniai buvo paslaptimi. Prieš kelis metus mokslininkai suprato, kad psilocibinas atima apetitą vabzdžiams, todėl veikia kaip gynybinis grybų mechanizmas, kurį skirtingi grybai perdavė vienas kitam. Kiti mokslininkai mano, kad šis junginys gali traukti dalį vabzdžių, tarnaujančių grybams kaip sporų kurjeriai.

Grybų serotoninas

Nors grybai genetiškai atsiskyrė nuo mūsų protevių prieš milijonus metų, tarp mūsų ir jų galime rasti stebinančių panašumų. Pavyzdžiui kai kurios Lietuvoje augančių grybų Mėšlinukų rūšys (lot. Panaeolus), kaip ir mūsų smegenys, gamina serotoniną. Yra spekuliacijų, kad kai kurie grybai, kaip ir gyvūnai, gali turėti serotonino receptorius, kuriuos naudoja tarpląsteliniai komunikacijai, tačiau mokslinių įrodymų nėra.

Viena plaušabudžių rūšis – Inocybe aeruginascens gamina net 3 chemikalus, primenančius serotoniną: psilocibiną, baeocistiną ir aeruginasciną. Vokiečių mikologas ir chemikas Jochen Gartz, atradęs šį grybą teigia, kad net atsitiktinai jį suvalgius, nepasitaiko gąsdinančių psichodelinių patirčių. Daugiau nei 20 metų jis ieškojo psichoaktyvios aeruginascino molekulės ir kituose grybuose, tačiau jos kitur nerado.

Mokslininkas teigia žinantis 50 Inocybe aerunascens suvartojimo atvejų, iš kurių pusė nutiko per klaidą, tačiau vietoje dažnai Psilocybe grybų sukeliamo mirties jausmo, suvartoję juto ramybę ir euforiją, dažnai kartu su spalvingomis mistinėmis patirtimis. Terapinis šio grybo potencialas nėra ištirtas.

Haliucinogeninių grybų karališkoji šeima – Psilocibinas

Psilocibino genties grybai yra geriausiai ištirti ir žinomiausi haliucinogeniniai grybai. Nors mokslas tik atranda įspūdingą terapinį magiškųjų grybų – psilocibino potencialą, šie grybai šalia žmogaus auga tūkstantmečius, todėl Homo Sapiens ir psilocibino grybų keliai pinasi nuo priešistorinių laikų.

Terapinis psilocibino potencialas

  • Depresijos gydymas
  • Nerimo sutrikimų gydymas
  • Neurodegeneracinių ligų gydymas
  • Klasterinio galvos skausmo ir migrenos gydymas
  • Priklausomybių gydymas

Raudonoji musmirė

Paslaptingas grybas iš Alisos Stebuklų šalyje, prisidėjęs prie legendos apie Kalėdų senelį atsiradimo, gausiai auga ir Lietuvos miškuose. Manoma, kad senovės Lietuviai musmires pardavinėdavo Samių gentims, kurių šamanai jas naudodavo religiniams ritualamas.

Nors ir nėra tokios pavojingos kaip manoma, raudonosios musmirės turi kelis haliucinogeninius junginius – muscimolį ir iboteninę rūgštį, kurios sukelia kliedesius ir būseną, primenančią sapną. Grybai gali sukelti euforiją, svaigulį, raumenų spazmus, arba Alisos patirtys primenančias haliucinacijas – kūno augimą arba mažėjimą.

Muscimolis plačiai veikia GABA receptorius žmogaus smegenyse, todėl raudonųjų musmirių terapinis potencialas gali būti susijęs su raminančiu, disociatyviu efektu, primenančiu ketamino poveikį.