Ketaminas ir disociacijos priežastys sergant PTSS
Neseniai atliktas asmenų, sergančių potrauminio streso sutrikimu (PTSS), tyrimas parodė, kad disociacija gali atsirasti ne dėl pernelyg didelio emocijų slopinimo, kaip manyta anksčiau.
Tyrime, paskelbtame žurnale “Psychopharmacology” buvo nagrinėjama, kaip ketaminas – vaistas, žinomas kaip disociatyvus psichodelikas, – veikia smegenų jungtis tarp sričių, susijusių su emocijų apdorojimu.
Keista, bet ketamino vartojimas nepadidino ramybės būsenos funkcinio ryšio tarp migdolinės liaukos ir medialinės prefrontalinės žievės (mPFC) – smegenų srities, kuri yra svarbiausia reguliuojant emocines reakcijas. Ši išvada paneigia prielaidą, kad disociacija atsiranda dėl padidėjusios emocinės kontrolės (per stiprios emocijų moduliacijos), ir leidžia manyti, kad ją gali sukelti alternatyvūs mechanizmai.
Disociacija – tai psichologinė būsena, kai žmogus patiria atsiskyrimą nuo savo minčių, jausmų, prisiminimų ar tapatybės jausmo. Manoma, kad ji veikia kaip gynybinis mechanizmas reaguojant į traumą ar didžiulį stresą, leidžianti protui atsiriboti nuo skausmingų išgyvenimų.
Dažniausiai pasitaikančios disociacijos formos yra depersonalizacija (atsiskyrimo nuo kūno jausmas) ir derealizacija (atsiskyrimo nuo aplinkos jausmas). Sunkiais atvejais disociacija gali sukelti atminties spragas arba fragmentuotą savęs suvokimą. Daugelis disociaciją patiriančių asmenų pasakoja, kad jaučiasi nejaukiai, arba tarsi stebėtų save iš tolo.
Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai atrado, kad ketaminas – vaistas, pirmiausia naudojamas kaip anestetikas, – mažesnėmis dozėmis taip pat gali sukelti disociacijos simptomus. Ketamino sukeliami disociaciniai simptomai yra panašūs į tuos, kuriuos patiria asmenys, sergantys psichikos sveikatos sutrikimais, pavyzdžiui, potrauminio streso sindromu (PTSS).
PTSS paprastai būdinga nepakankama emocijų moduliacija (sunkumai kontroliuoti emocijas), kuri yra susijusi su tam tikrais smegenų veiklos modeliais. Tačiau PTSS su disociaciniais simptomais būdinga perteklinė emocijų moduliacija – per didelis emocijų slopinimas ir kontrolė. Asmenų, kuriems būdinga perteklinė emocijų moduliacija, smegenys pasižymi ramybės neuroninio aktyvumo modeliu, kuriam būdingas padidėjęs funkcinis ryšys tarp medialinės prefrontalinės žievės (sritis, atsakinga už sprendimų priėmimą ir emocinę reguliaciją) ir migdolinės liaukos (sritis, susijusi su emocijų apdorojimu).
Tyrimo autorė Sarah K. Danböck ir jos kolegos norėjo ištirti ketamino poveikį ramybės būsenos funkciniam junglumui tarp migdolinės ir medialinės prefrontalinės žievės asmenims, sergantiems potrauminio streso sutrikimu. Jie siekė nustatyti, ar disociacinių simptomų sukėlimas naudojant ketaminą padidins funkcinį ryšį tarp šių regionų, o tai rodo emocijų perteklinę moduliaciją. Funkcinis ryšys reiškia dviejų smegenų sričių tarpusavio ryšio lygį.
Tyrime dalyvavo 26 suaugusieji, sergantys potrauminio streso sutrikimu ir šiuo metu nedalyvaujantys į traumą orientuotoje terapijoje. Dalyviai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: vienai grupei, atliekant funkcinio magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą (fMRI), buvo infuzuojamas ketaminas (0,5 mg vienam kg per 40 min.), o kitai grupė, atliekant tą pačią neurovaizdavimo procedūrą, gavo midazolamo. Midazolamas yra greitai veikiantis vaistas, paprastai vartojamas nerimui malšinti, sedacijai arba miegui sukelti prieš medicinines procedūras.
Priešingai nei tikėjosi tyrėjai, ketaminas nepadidino ramybės būsenos funkcinio ryšio tarp mPFC ir migdolinės liaukos. Tiesą sakant, ketaminą gavusių dalyvių, palyginti su midazolamo gavusiais dalyviais, ryšys tarp šių regionų pastebimai sumažėjo. Šis ryšio sumažėjimas labiausiai pasireiškė tarp 10 ir 20 infuzijos minučių, o tai rodo, kad ketaminas iš tikrųjų gali sutrikdyti, o ne sustiprinti fronto-limbinį ryšį, kuris, kaip manoma, lemia emocijų perdėtą moduliaciją.
Atsižvelgiant į tai, kad ramybės metu padidėjęs mPFC ir migdolinės liaukos ryšys dažnai laikomas perteklinės emocijų moduliacijos (arba padidėjusios emocinės kontrolės) rodikliu, tokio padidėjimo nebuvimas kartu su ketamino sukeltais disociacijos simptomais rodo, kad disociacija nebūtinai susijusi su pernelyg dideliu emocijų slopinimu. Priešingai, šie rezultatai rodo, kad disociaciją kartais gali lydėti nepakankamas emocijų reguliavimas, kai smegenys silpniau geba valdyti emocines reakcijas.
„Apskritai mūsų išvados rodo, kad disociacija nebūtinai gali būti susijusi su neigiamų emocijų slopinimu, kuriam tarpininkauja fronto-limbinė perteklinė emocijų moduliacija. Priešingai, kai kuriais atvejais ji gali apimti ir nepakankamą emocijų reguliavimą, kuriam tarpininkauja frontolimbinis hipokonjunktūriškumas“, – daro išvadą tyrimo autoriai.
Šis tyrimas prisideda prie mokslinio supratimo apie disociacinių simptomų neuroninį pagrindą. Tačiau svarbu pažymėti, kad tyrime dalyvavo labai maža dalyvių grupė. Dėl šios priežasties buvo galima aptikti tik labai stiprų poveikį, o tyrimo metu galėjo būti nepastebėti kiti poveikiai, kurie nebuvo pakankamai stiprūs, kad būtų užfiksuoti tokioje mažoje imtyje. Reikalingi tolesni tyrimai, siekiant ištirti disociacijos pagrindinius mechanizmus įvairiomis aplinkybėmis ir patobulinti PTSD sergančių pacientų, turinčių disociacinių simptomų, gydymą.
