Arnoldas Valkauskas

Viduramžių šamanas Arnoldas Valkauskas ir jo XXI a. iššūkiai

Savas vyrukas, apie demono išvarymą kalbantis paprastais žodžiais, tarsi santechnikas apie užsikimšusį klozetą. Kapelionas – egzorcistas Arnoldas Valkauskas nepailsdamas dalina patarimus, kaip išvengti piktosios dvasios. O velnias slypi detalėse.

Religija suteikia evoliucinį pranašumą?

Tikėtina, kad religijos yra evoliucijos produktas – jos atliko svarbią funkciją vystantis žmogaus rūšiai. Iš kur atsirado tikėjimas? Dalis mokslininkų (pvz. Richard Dawkins) religiją mato kaip virusą, kuris švaisto žmogaus laiką ir energiją. Tačiau yra evoliucinių biologų (pvz. Bret Weinstein), kurie teigia, kad religingi žmonės yra evoliuciškai stipresni už netikinčius, ne todėl, kad juos saugo dievybė, o todėl, kad religija yra prisitaikančios evoliucijos forma. Ji išplitusi pasaulyje, nes suteikia daug išgyvenimą palengvinančių pranašumų (nesusijusių su antgamtiškais dalykais). Čia galima pritaikyti pastaraisiais metais išpopuliarėjusią frazę “paraidžiui melas – metaforiškai tiesa”. Ateistas Sam Harris tai vadina ne metaforiška tiesa, bet naudingu melu. Pavyzdžiui, Dangus (nuostabi vietą, į kurią po mirties keliaus geri žmonės) šiaip yra melas, nes tokios vietos greičiausiai nėra, tačiau šis tikėjimas gali būti labai naudingas, nes jūsų palikuonys, žaisdami pagal krikščioniškas taisykles turi daugiau galimybių išgyventi – t.y. laikosi žaidimų teorijos Nešo pusiausvyros dėsnio, vengdami nulinės sumos (kai vienam laimėjus, visi kiti turi pralaimėti).  Akivaizdu, kad Nešo pusiausvyra, t.y. šiuo atveju – sinergiškas veikimas bendruomenėje, suteikia daugiau galimybių išgyventi ne tik genčiai, bet ir joje esantiems individams.

 

Misionieriaus poza

1995-aisiais metais garsus intelektualas Christopher Hitchens publikavo kritišką esė apie Motiną Terezę ironišku pavadinimu “Misionieriaus poza – Motina Terezė teorijoje ir praktikoje”. Knygoje argumentuotai teigiama, kad motina Terezė buvo suinteresuota ne padėti vargstantiems, o juos išnaudoti kaip neišsemiamą kuro šaltinį skleidžiant savo radikalius įsitikinimus. Motinos Terezės valdomose institucijose Kalkutoje trūko būtiniausių diagnostikos paslaugų, sergantiems nebuvo suteikiami net patys paprasčiausi vaistai nuo skausmo. Mirštantieji kančiose buvo krikštijami be jų sutikimo, teikiant pirmenybę bažnyčios dogmoms o ne jų poreikiams. Pasak Hitchens’o, motina Tereza buvo ne vargšų, o skurdo globėja, savo įsitikinimus diegusi naudojantis abejotinos reputacijos turčių ir galingųjų resursais. Misionieriaus poza yra būdinga daugėliui organizuotų religinių judėjimų. Dažnai kuru tampa ne skurdas; o baimės, prietarai, netikrumas dėl ateities.

 

 

Bažnyčia viduramžiais ir šiandien

Viduramžiais bažnyčia vaidino didžiulį vaidmenį kasdieniame gyvenime. Ji ne tik atlikdavo sielovados funkcijas, bet dažnai imdavosi valdžios, ar teisėsaugos vaidmens. XX amžiuje, technologinio progreso, mokslo ir kultūros pasikeitimo dėka, ji neteko savo didelės valdžios. Jos buvusią įtaką pasiskirstė demokratinės institucijos, psichoterapeutai, mokslininkai ir intelektualai. Nors bažnyčia daugeliu atveju prisitaikė prie moderniųjų laikų, daugelis organizacijos įsitikinimų, tikėjimo elementų ir praktikų siekia viduramžius. Net ir tikint evoliucine organizuotos religijos nauda, kyla klausimas, ar ta nauda vis dar aktuali mūsų laikais, kai bandome tobulinti demokratines institucijas, kuriame pilietinę visuomenę, komunikacijai naudojame socialinius tinklus, kuriame socialinės apsaugos tarnybas, o informacijos ieškome internete o ne vienuolyno bibliotekoje. Ar tikrai Lietuvoje reikia 10-ies praktikuojančių egzorcistų?

Egzorcizmas

2020-ųjų pabaigoje arba 2021-aisiais katalikų bažnyčia planuoja išleisti naują egzorcizmo gidą kunigams, anglų kalba. Egzorcizmas, tai ritualas, atliekamas dar nuo biblinių laikų, skirtas išvaryti piktas dvasias iš žmonių ar vietų. Pirmasis žinomas egzorcizmo gidas išleistas dar 1614-aisiais. Egzorcizmo praktiką turi ne tik katalikų bažnyčia, bet ir islamas bei judaizmas.

XVII a. pradžioje katalikų bažnyčia buvo tikrai svarbesnė už neuro-mokslą, todėl pakitęs elgesys, asmenybės pokyčiai, ištrinti atsiminimai, traukuliai ar alpimas buvo laikomi senovinės piktos dvasios apsėdimu, o ne neurologiniu sutrikimu. Nepaisant to, kad šiais laikais Vatikanas vis dar tiki, kad demoniški apsėdimai yra realūs, net ir pastebimas atvejų gausėjimas pasaulyje, mokslas gali geriau paaiškinti šiuos iš pirmo žvilgsnio antgamtiškus nutikimus. Greičiausiai, rankoves turėtų raitotis psichiatrai ir neurologai, o ne egzorcistai.

Amerikiečių žurnalistė Susannah Cahalan 2016-aisiais metais išleido biografinę knygą, kuriose nupasakojo savo kančias po to, kai jai buvo neteisingai diagnozuota šizofrenija, ir ji buvo patalpinta gydymui į psichiatrinę ligoninę. 2012-aisiais, nepaisant neteisingos diagnozės, niekas neįtarė demoniško apsėdimo. Retos – autoimuninės ligos  – NMDA receptorių antikūnių encefalito simptomus, tikint krikščioniškais prietarais būtų nesunku priskirti  velnio apsėdimui. Susirgusios žurnalistės smegenis ėmė pulti jos pačios imuninė sistema. Neurologinės ligos simptomai: susijaudinimas, paranoja, psichozė, žiaurus elgesys, keisti lūpų ir galūnių judesiai.

Anneliese’i Michel 1975-aisiais pasisekė mažiau. ji pakliuvo į rankas egzorcistams. Po metų jauna, religinga vokietė mirė nuo dehidratacijos ir bado, nesulaukusi rimtos, profesionalios pagalbos. Ar ją buvo apsėdęs demonas? Aneliese tikėjo, kad visas būrys blogiečių: Liuciferis, Kainas, Judas Iskarijotas, Adolfas Hitleris, Neronas ir Valentinas Fleischmann’as (prastos reputacijos XVI a. kunigas iš Bavarijos). Prieš egzorcizmo seansus merginai buvo diagnozuota smilkinio skilties epilepsijos sukelta psichozė. Ar jai galima buvo padėti medicininėmis priemonėmis, niekada nesužinosime.

 

Šamanizmas ir medicina

Neseniai Ričardas Savukynas (aka Rokiškis Rabinovičius) rašė apie Ajurvedinius šamanus ir Ajurvedos medicinos įteisinimą Indijoje šalia tradicinės medicinos tam, kad dėl licenzijavimo tvarkos šamanai turėtų nors kruopelytę paramediko išsilavinimo. Bažnyčia greičiausiai mokosi iš klaidų, ir egzorcizmo seansus leidžia kiek atsargiau nei prieš 50 metų, bet ar egzorcistai pakankamai kvalifikuoti, kad nepakenktų ligoniams žaisdami savo viduramžiškus žaidimus? Ar neturėtų egzorcistas įgyti ir klinikinio psichologo kvalifikacijos?

Psichinės ar neurologinęs problemos gali išprovokuoti keistą elgesį, o ribines būsenas pasiekę ligoniai linkę pasiduoti įtaigai ir atitikti lūkesčius. Žmogus, kuriam vykdomas egzorcizmas, gali būti linkęs kartoti tai, ką žino apie egzorcizmus arba matė siaubo filmuose. Egzorcizmo metu patiriamas psichologinis stresas, taip pat gali paveikti ligonio elgesį. Visai gali būti, kad egzorcizmas kartais suveikia. Jį patiriantys asmenys gali būti hipnotinio transo būsenos, kurios metu jie lengvai pasiduoda įtaigai, todėl jų elgesys gali pakisti. Dramatiškas egzorcizmo ritualas gali būti paveikus giliai religingiems žmonėms. Kaip ir gerą ateitį iš Taro kortų burianti ragana gali pozityviai paveikti savo įtaigai pasiduodančią auką, ypač jei paslaugos nepigios.

Kunigas – egzorcistas Arnoldas Valkauskas

Pasak žiniasklaidos, Lietuvoje yra 10 praktikuojančių egzorcistų. Garsiausas jų – Rūklos kapelionas, teologijos mokslų daktaras, kunigas Arnoldas Valkauskas. Jis veda Marijos radijo laidas, aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, dažnai dalina interviu žiniasklaidoje, kuriuose dalinasi savo antgamtiškomis patirtimis. Pasak jo, net keli Holivudo filmai – “Egzorcistas” (1973) ir “Egzorcistas” (2011) tiksliai nupasakojo kunigo – egzorcisto darbo specifiką.

Galima pagirti kunigą, kad dažnai mini psichologus ir psichiatrus: gali būti, kad Arnoldas Valkauskas susipažinęs ir su liūdnai pagarsėjusiomis egzorcizmo istorijomis, todėl stengiasi nesukelti pavojaus ligoniams, iš tiesų bendradarbiaudamas su dvasinės sveikatos profesionalais. Tiesa jis teigia, kad patys psichiatrai (nenurodydamas pavardžių) jam atsiunčia apsėstuosius, nors šį teiginį paneigė psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė.

Kunigas Arnoldas Valkauskas pasisako prieš burėjus, mokesčius mokančias ir jų nemokančias raganas, astrologus, homeopatus, Qigong (ci-gun), pseudo-mokslines psichologijos doktrinas (pvz. šeimos konsteliacijas) – tokią veiklą sunku vertinti neigiamai.

Tačiau, tuo pat metu, Arnoldas Valkauskas pataria vengti jogos, meditacijos, Ajurvedos, Hario Poterio knygų ar filmų, nepirkti suvenyrų egzotiškose šalyse, taip pat siūlo vengti visų New Age judėjimo ir šamanizmo apraiškų. Visi šie dalykai, pasak kunigo, skatina demonišką apsėdimą.

 

Haris Poteris

Ar Haris Poteris yra demoniška literatūra? Pasak sekuliarių suaugusiųjų, šios knygos skatina vaikus skaityti, lavina jų vaizduotę, nagrinėja vaikams tinkamas temas, lavina humoro jausmą, leidžia vaikams identifikuotis su Hariu Poteriu ir stengtis daryti gerus darbus. Ar knyga skatina tikėjimą į magiją? Taip. Kaip ir kalėdų senelis, dantukų fėja, velykų zuikis, per kūčias naktį kalbantys gyvunėliai. Vaikai pasižymi magišku mąstymu, ir greičiausiai, tai yra svarbus vystymosi etapas. Žemiau pateikta knygos ištrauka:

Kartą Lėjos duktė Dina išėjo pasižiūrėti tos šalies dukterų. Šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo. Jo siela prisirišo prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja. Sichemas prašė savo tėvo Hamoro: „Leisk man vesti šią mergaitę!” Jokūbas sužinojo, kad Sichemas išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis. Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti. Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie įsižeidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti. Hamoras kalbėjosi su jais: „Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Prašau, leiskite mano sūnui ją vesti. Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite! Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”. Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: „O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik iš manęs paprašysite, duosiu. Prašykite pačio didžiausio kraičio ir dovanos; aš viską duosiu, ko paprašysite, tik leiskite man vesti mergaitę!” Jokūbo sūnūs klastingai kalbėjo su Sichemu ir jo tėvu Hamoru, nes Sichemas buvo išprievartavęs jų seserį Diną. Jie sakė jiems: „Mes negalime to padaryti-išleisti savo seserį už vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų mums negarbė ir gėda. Sutiksime su jumis tik su sąlyga, jei jūs tapsite kaip mes ir kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas. Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta. Bet jei mūsų nepaklausysite ir neapsipjaustysite, pasiimsime savo dukterį ir išeisime”. Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui. Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo įsimylėjęs Jokūbo dukterį. O jis buvo žymiausias savo tėvo namuose. Hamoras ir jo sūnus Sichemas atėjo prie miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams: „Šitie žmonės yra taikingi mūsų atžvilgiu. Jie telieka gyventi ir laisvai verstis mūsų krašte. Kraštas juk platus! Jų dukteris vesime, o savo dukteris leisime tekėti už jų. Tie žmonės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena tauta tik su šita sąlyga, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys, kaip jie yra apipjaustyti. Jų galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. Sutikime su jais, ir jie liks pas mus gyventi!” Visi miesto vyrai paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo ir buvo apipjaustyti. Trečią dieną, kai jiems labai skaudėjo, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė savo kardus ir, drąsiai atėję į miestą, išžudė visus vyrus. Jie taip pat nužudė Hamorą ir jo sūnų Sichemą, paėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo. Jokūbo sūnūs atėjo prie nužudytųjų ir apiplėšė miestą, keršydami už sesers išniekinimą.

Turbūt supratote, kad šį tekstą parašė ne J. K. Rowling.

Joga

Ar vaikystėje skaitėte Harį Poterį (ar Žiedų valdovą), o dabar trečiadieniais vaikštote į jogos studiją? Nenustebkite, jei jūsų namuose pasigirs keisti bildesiai, o pamačius kryžių ims niežtėti kūną ir apims sunkiai valdomas pyktis. Skaitant Arnoldo Valkausko, Stephen King literatūrą primenančius interviu, papuoštus jo pinčiukiškais portretais, gali pasidaryti neramu.

Senosios jogos praktikos buvo skirtos paruošti kūną ir protą meditacijai arba susitelkimui. O ką apie jogą sako mokslas? Deja, rimtų, didelės apimties tyrimų nėra gausu, tačiau pakankamai, kad galima būtų susidaryti nuomonę. Jogą, kaip vieną iš sąmoningo buvimo (mindfulness) praktikų, rekomenduoja ir psichoterapeutai, sergant tokiomis ligomis, kaip ribinis asmenybės sutrikimas.

Arnoldas Valkauskas teigia, kad jogos kvepavimas skirtas sumažinti deguonies kiekiui kraujyje, siekiant pasiekti transą. Teiginys yra netikslus, nes Arnoldas Valkauskas kalba apie rebifingą – kraujo prisodrinimą deguonimi kvepuojant. Vakarietiškoje jogos praktikoje kvepavimo valdymas skirtas nusiraminimui ir sąmoningumui. Kvepavimas sinchronizuojamas su jogos judesiais – asanomis. Tiesioginė tokio kvepavimo nauda moksliškai neįrodyta, tačiau žinoma, kad jis padeda mažinti stresą, kuris ir medicininiu požiūriu kenkia sveikatai.

Arnoldas Valkauskas kalba apie jogos ir meditacijos praktikus, kuriems prireikia psichiatro pagalbos. Teiginyje gali būti krislas tiesos: nors pastaraisiais metais sąmoningo buvimo (mindfulness) technikos buvo pritaikytos psichoterapijoje, asmenims linkusiems į psichozę derėtų sutelkti dėmesį į realaus pasaulio suvokimą ir buvimą jame (pavyzdžiui susitelkimas į kvepavimą, arba raumenų atpalaidavimą) o ne į ezoterines koncepcijas; tokias kaip kosminė energija, trečioji akis, čiakros ir t.t. Tokių žmonių atliekami pratimai turėtų būti trumpi, ir prižiūrimi mediko. Beveik visi meditacijos sukeltos psichozės atvejai nutiko meditacijos stovyklose, kuriose žmonės medituodavo daugelį valandų, kiekvieną dieną. Neurologinis maldos mechanizmas primena smegenų veiklą meditacijos metu, todėl turint polinkį į psichozę, derėtų vengti ir Arnoldo Valkausko propaguojamo ezoterinio pratimo – maldos, kuri tam tikrais atvejais gali būti naudinga, kaip ir meditacija.

Daktarė Loretta G. Breuning, knygos “Pozityvumo mokslas” autorė teigia, kad maldos metu galima aktyvuoti smegenų centrus, išskiriančius hormoną oksitociną. Jis atsakingas ne tik už motiniškus moterų jausmus ir vaiko ryšį su tėvais, bet ir socialinį pasitikėjimą, prisirišimą. Šis hormonas leidžia jaustis gerai grėsmių pilname pasaulyje. Malda gali suteikti vidinį vilities šaltinį, kai sunku. Kunigas Arnoldas Valkauskas puikiai žongliruoja viešaisiais ryšiais: gąsdina demonais ir piktosiomis dvasiomis, siūlo gelbėtis ezoteriniais pratimais. Piktąsias dvasias šamanai gindavo nuo neatmenamų laikų, todėl sunku tokios veiklos autorystę priskirti vien katalikų bažnyčiai.

Suvenyrai iš egzotiškų šalių

Kunigas Arnoldas Valkauskas daugelyje interviu ispėja, kad parsiveždami statulėles iš egzotiškų šalių, su jomis galite importuoti ir piktąją dvasią. Taip pat ir sapnų gaudyklės, kristalai, akmenys, aromatų terapijos: visa tai eiliniai demono bandymai gundyti. Egzorcistas visai šiai velniavai apibūdinti naudoja Naujojo Amžiaus judėjimą (New Age). Kad suvokti kunigo susirūpinimo ironiją, reikėtų apžvelgti šio judėjimo ištakas. Istorikai sutaria, kad vienas judėjimo pirmtakų buvo švedų filosofas, mokslininkas, mistikas ir teologas Emanuel Swedenborg. Įkvėptas krikščioniškosios doktrinos ir susapnavęs Jėzų, jis užsimojo reformuoti bažnyčią.

Psichologijos doktrinos kurėjas Karlas Jungas, smarkiai įtakojęs New Age judėjimo atsiradimą, savo psichologijos mokyklą kūrė savaip interpretuodamas religiją ir žvelgdamas į ją pozityviai. Tarp judėjimo pradininkų tik Helena Blavatskaja buvo atvirai antikrikščioniška, savo okultišką išmintį žvejojusi rytuose.

Sąmoningai ar nesąmoningai, kalbėdamas apie Naujojo amžiaus judėjimo atributus, kunigas Arnoldas Valkauskas jiems taip pat priskiria magiškas galias. Vieninitelis akivaizdus skirtumas tarp jo ir New Age entuziastų yra tai, kad jie savo ezoteriniuose kristaluose, akmenyse ir sapnų gaudyklėse ieško ramybės ir dvasinio nušvitimo, o egzorcistas juose mato antgamtiškas blogio jėgas. Sunku sutvardyti šypseną, skaitant šventu vandeniu ir kryžiumi apsiginklavusio baltojo mago kritišką požiūrį į konkurentų žaislus.

Bažnyčios ir mokslo konfliktas

Arnoldas Valkauskas, postringaudamas apie Jėzaus mokymą ir velnius nesivaržydamas kalba ir apie mokslą. Tai neturėtų stebinti, nes Vatikanas, nors ir lėtai reformuojasi, supranta, kad taikant viduramžių požiūrį, bažnyčia susinaikintų. Įrodymais grįsta medicina gelbėja nepalyginamai daugiau gyvybių nei malda, todėl būtų kvaila ir trumparegiška neigti mokslą. Be to, nepaisant savo tamsumo ir nuodemingumo, viduramžiais bažnyčia buvo žinių ir mokslo centras, nes tiesiog geresnės institucijos neegzistavo. Tiesa, krikščioniškas mokslas buvo supančiotas dogmomis ir kanonais, tačiau juk nieko geresnio nebuvo.

Mokslas ir religija rimtai išsiskyrė 1633-iaisiais metais, kai Galileo Galilėjas tapo inkvizijos auka, atskleidęs tiesą: žemė sukasi aplink saulę. Taikymasis prasidėjo tik po 350 metų, kai bažnyčia oficialiai atsiprašė vargšo mokslininko (tiesa, kažin ar pastarąjam tai galėjo rūpėti). Civilizacijai beveik pavyko sutramdyti Vatikaną, ir tikėtina, kad už naują mokslinį atradimą nebūsite sudegintas ant laužo. Bažnyčia priversta leistis į kompromisus, ir bandydama neprarasti savo įtakos ieško kelių kaip vėl susidraugauti su mokslu, nepaisant visų savo anti-moksliškų kanonų.

Šį konfliktą taikliai iliustravo astrofizikas Neil Degrasse Tyson. Pasak jo, problema glūdi ne religijos ir mokslo susipriešinime, o konflikte  tarp religijos dogmų ir naujų, empiriškai patikrinamų idėjų. Pasak mokslininko, visai nesvarbu kuo tiki tavo gydytojas, kol jis sugeba taikliai nustatyti diagnozę ir paskirti tinkamus vaistus. Ar bažnyčia vis dar pasirengusi kompromisams, mokslui skverbiantis net į dvasingumo teritoriją?

Arnoldo Valkausko dažnai minimi neurologijos ir psichologijos mokslai sparčiai imasi iki šiol religinių judėjimų, religijos ir meno uzurpuotų sričių: dvasingumo bei metafizikos.

Johns Hopkins universitetas studijuoja psichodelinių narkotikų sukeltas būtybių vizijas

Nors psichodelikai vis dar yra mokslo pakraščiuose (nors ir patiria tyrimų renesansą), psichodelikų mokslas turi ir savo pakraščius: Johns Hopkins universiteto psichodelinių tyrimų centras, be haliucionogenų terapinio pritaikymo galimybių studijų,  pasinėrė ir į žmogaus pasąmonės gelmes taip giliai, kad viso pasaulio egzorcistai turėtų kryžiumi gulti ant universiteto durų, o švęstam vandeniui prireiktų ne vienos gaisrinės cisternos.

Daktaras Alan Davis publikavo didžiausią, kada nors atliktą apklausą, apie keistas, autonomiškas būtybes, kurias žmonės sutiko, parūkę ypač greitai veikiančio, labai stipraus haliucionogeno N – dimetiltriptamino (DMT). Šio tyrimo šaknys – prieš tai atlikta gerokai mažesnė apklausa, šventvagiškai praminta “Susitikimo su Dievu patirtys, sukeltos klasikinių psichodelinių junginių”.

Naujausio tyrimo metu internetu buvo apklausta 10000 asmenų, atmetant subjektus, kurie yra patyrę psichozės epizodų anksčiau, pasirenkant tik tuos, kurie patyrė tik DMT sukeltas haliucinacijas – sutiko specifiškas autonomines būtybes. Po filtravimo liko 2500 apklausų. “Būtybė” arba “gidas” buvo dažniausiai sutinkamas žodis, apibūdinti sutiktoms esybėms. Dauguma apklausos dalyvių naudojo teigiamus emocinius apibūdinimus, patirčiai aprašyti (džiaugsmas, pasitikėjimas, meilė, kilnumas). Šis tyrimas gal ir erzinantis, tačiau rimtesnės grėsmės bažnyčiai nekelia.

Transcendentinė patirtis, kaip terapijos forma

Johns Hopkins ir daugėlis kitų mokslinių įstaigų šiuo metu vykdo psichodelinių medžiagų potencialo gydyti dvasinius sutrikimus tyrimus. Jau vien narkotikų, tokių kaip LSD naudojimas terapijoje, gali sukelti daug triukšmo. Tačiau jų veikimo mechanizmas, panašu, primena intensyvius jausmus maldos, ar bažnytinio atsivertimo metu, patiriančiųjų išgyvenimus ir tų išgyvenimų sukeltas pasėkmes. Kiek ilgai truks tariama bažnyčios ir mokslo draugystė, kai po sėkmingų klinikinių tyrimų psichodelinė terapija perims religinės epifanijos funkcijas? Jei narkomanai nuo opioidių priklausomybės gydysis psichodelikais o ne malda, kai priešmirtinės būklės pacientai prašys magiškų grybų o ne paskutinio patepimo? Kai išpažinties sakramentą pakeis pokalbis su psichoterapeutu suvalgius psichodelinį grybą.

Ar psichodelinė terapija bus kontroliuojamas, klinikinėje aplinkoje vykdomas apsėdimas? Kunigui – egzorcistui Arnoldui Valkauskui nusimato daug darbo. Ne varant velnius, o surandant prasmingą veiklą.

 

Neatlygintina Liuciferio politinė reklama
Užsakymo nr. 666666

 

You may also like