Netikslūs ekstazio tyrimai

Penecilinas sielai

Kaip ir daugelio kitų psichoaktyvių junginių, cheminės medžiagos 3,4-metilendioksimetamfetamino, geriau žinomo kaip MDMA, draudimą labiau lėmė baimė ir politika nei mokslas. MDMA, 1912 m. sukurtas kaip kraujo krešėjimą skatinanti medžiaga, XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje junginys išpopuliarėjo kaip vakarėlių narkotikas ir psichoterapijos priemonė, naudojama kartu su tradiciniais gydymo būdais. Nors Maisto ir vaistų administracija šio junginio nepatvirtino, kai kurie terapeutai įtraukė jį į savo gydymo schemas pacientams, kovojantiems su potrauminio streso sindromu, depresija, fobijomis ir santykių problemomis. Jie pripažino, kad MDMA skatina empatiją, ir pavadino šį junginį “penicilinu sielai”.

Situacija pasikeitė aštuntojo dešimtmečio viduryje per pirmosios ponios Nancy Reagan kovos su narkotikais kampaniją “Tiesiog sakyk ne”. Staigus jaunų vartotojų skaičiaus padidėjimas ir mokslo žurnaluose neskelbti tyrimai, rodantys, kad panašus amfetamino darinys, vadinamas MDA, švirkščiamas žiurkėms sukelia kognityvinių funkcijų sutrikimus, paskatino Narkotikų kontrolės administraciją 1985 m. paraginti skubiai uždrausti MDMA. DEA (Narkotikų kontrolės agentūra) MDMA priskyrė I sąrašui – griežčiausiai baudžiamajai kategorijai, skirtai tokiems narkotikams kaip heroinas, kurie, kaip manoma, neturi medicininės paskirties ir kelia didelę piktnaudžiavimo riziką.

DEA pareigūnai buvo šokiruoti, kai psichikos sveikatos specialistai pasipriešino iniciatyvai drausti MDMA. Per 1985 m. vykusias konsultacijas psichiatrai, farmakologai ir biochemikai pateikė įrodymų ir liudijimų apie MDMA terapinę naudą, tačiau DEA atmetė šiuos argumentus, kaip ir atmetė administracinio teisėjo rekomendaciją priskirti junginį kur kas lengvesniam III sąrašui. Išskyrus 8-ojo dešimtmečio pabaigos laikotarpį, kai klasifikacija buvo trumpam užginčyta, MDMA liko I psichoaktyvių medžiagų sąraše.

2002 JAV federalinė vyriausybė buvo pradėjusi nacionalinę kampaniją, kurios metu viešai skelbė apie klubinių narkotikų keliamą pavojų, remdamasi daugybe tyrimų, kuriuose buvo išsamiai aprašytas MDMA neurotoksiškumas, susietas su tokiomis ligomis kaip depresija, atminties problemos, miego sutrikimai, paranoja, psichozės epizodai ir motorinė degeneracija. Oprah savo TV laidoje parodė išsigandusiems tėvams skenogramas, kuriose tariamai buvo matyti skylės, kurias MDMA pramušė merginos smegenyse.

Per kelerius ateinančius metus daugelis ankstyvųjų tyrimų buvo kritikuojami dėl to, kad atliekant bandymus su graužikais buvo naudojamos didelės dozės, gerokai viršijančios įprastai žmonių vartojamas dozes, ekstrapoliuojami duomenys, gauti atlikus gatvės ekstazio tyrimus, kai MDMA kiekis kiekvienoje tabletėje nežinomas, nesudarytos tinkamos kontrolinės grupės ir junginys buvo švirkščiamas, o ne vartojamas per burną, kaip paprastai vartoja žmonės.

Tuo pat metu nauji tyrimai atskleidė detalesnį junginio poveikio smegenims vaizdą. Daugelyje tyrimų pateikta įrodymų, kad MDMA gali pažeisti ląsteles, gaminančias serotoniną – cheminę medžiagą, susijusią su nuotaikos ir temperatūros reguliavimu, o sunkiai vartojantiems asmenims kyla ypač didelė rizika, tuo tarpu kituose tyrimuose nustatyti tik nedideli kognityvinių gebėjimų skirtumai tarp vartojančių ir nevartojančių asmenų.

“Tikėjimas neurotoksinų modeliu išblėso”, – sako Charlesas Grobas, Kalifornijos universiteto Medicinos mokyklos psichiatrijos ir biologijos ir elgesio mokslų profesorius. Č. Grobas atliko MDMA tyrimus ir rašė apie šio junginio politinę istoriją. Jis teigia, kad MDMA iš tiesų kelia rizikų: pavyzdžiui, didesnę aukšto kraujospūdžio reakcijų ir paveldimos ligos, vadinamos piktybine hipertermija, epizodų tikimybę. Tačiau jis taip pat sako, kad “dėmesys MDMA neurotoksiškumui buvo pabėgimas nuo tolesnio tikrųjų rizikų, kurias gali patirti vartotojai, tyrinėjimo”.

Nors tyrimai tobulėja, esama įrodymų, kad metodologinės problemos išlieka. Vienoje apžvalgoje, kurioje nagrinėta 19 MDMA tyrimų (kai kurie iš jų paskelbti tik 2009 ir 2011 m.), nustatyta, kad sunkiųjų ir lengvųjų vartotojų apibrėžtys įvairiuose tyrimuose taip skiriasi, kad “viename tyrime problematiški vartotojai buvo laikomi lengvaisiais vartotojais kitame tyrime”.

Atskiroje 2018 m. to paties autoriaus parengtoje apžvalgoje pažymima, kad dabartinius ir ankstesnius MDMA tyrimus dar labiau riboja atvejai, kuriuose renkami duomenys iš dalyvių, vartojančių gatvėje pirktą ekstazį, kurio sudėtyje dažnai būna mažai MDMA arba jo visai nėra. Apžvalgoje taip pat nustatyta, kad statistinės klaidos, šališkumas ir metodologinės problemos šioje srityje yra tokios paplitusios, kad, nepaisant gausybės tyrimų, kuriuose nurodoma, jog MDMA sukelia smegenų pažeidimus, šie teiginiai kelia labai dideles abejones.

Yra vilčių, kad įrodžius gydomąjį poveikį MDMA gali būti išbrauktas iš I kontroliuojamų medžiagų sąrašo ir galbūt dekriminalizuotas. Tai aišku nepadės tiems, kurie šiuo metu nuteisti.