Depresija

Depresijos gydymas

Depresijos priežastys

Ar kada susimąstėte kas sukelia klinikinę depresiją? Šis klausimas turbūt kyla visiems, susirgusiems sunkia depresijos forma: kodėl vieni serga depresija, o kiti ne? Tai yra sudėtinga ir nelengvai suprantama liga. Tikslus depresijos atsiradimo mechanizmas nėra visiškai aiškus, tačiau žinoma, kad ją gali sukelti skirtingos priežastys. Vieniems ją išprovokuoja sunki liga (pvz onkologinė diagnozė), kitiems – gyvenimo sukrėtimai, tokie kaip artimo žmogaus mirtis. Depresija taip pat gali būti paveldima arba kilti dėl nesuprantamų priežasčių.

Depresijos biologija

Tyrinėtojai atrado skirtumus sergančių sunkia depresija ir sveikų žmonių smegenyse. Pavyzdžiui nedidelė smegenų dalis, dalyvaujanti prisiminimų saugojime – hipokampas yra mažesnis pas klininkinę depresiją patyrusius asmenis. Mažesniame hipokampe telpa mažiau seratonino (kartais vadinamo laimės hormonu) receptorių. Seratoninas yra vienas iš smegenyse esančių chemikalų, vadinamų neurotransmiteriais. Jis padeda smegenų grandinėms tarpusavyje komunikuoti skirtingose smegenų dalyse. Hipokampo sumažėjimo priežastys nėra žinomos, tačiau yra teorijų, kad jį toksiškai veikia streso hormonas kortizolis. Yra manančių, kad kai kurie žmonės tiesiog gimsta su mažesniu hipokampu, todėl jie yra labiau pažeidžiami depresijai.

Smegenyse yra labai daug skirtingų, tarpusavyje komunikuojančių dalių, kurios gali dalyvauti depresijos atsiradime, todėl mažai tikėtina, kad viena struktūra ar neuronų grandinė gali būti atsakinga už ligos atsiradimą. Aišku tik viena: tai yra sudėtinė liga, kurią išprovokuoja daug priežasčių.

Depresijos genetika

Pastebėta, kad depresija gali būti paveldima. Tai rodo, kad bent iš dalies, dalį atvejų galima paaiškinti genetika. Statistiškai, jei šeimoje buvo sirgusių depresija, tikimybė ja susirgti ženkliai padidėja. Tačiau menkai tikėtina, kad egzistuoja vienas depresijos genas. Greičiausiai prie jos sukėlimo po truputi prisideda daugėlis su aplinka sąveikaujančių genų.

Depresija ir vaistai

Daliai žmonių depresiją gali sukelti ir vaistai: pvz. benzodiazepinas, barbituratai, izotretinoinas. Kortikosteroidai, opiodai, kraujo spaudimo vaistai beta-blokuotojai ar netgi antikolinergikai gali sukelti nuotaikos svyravimus.

Sunkios ligos diagnozė ir depresija

Yra žmonių, kurie depresija suserga dėl chroniškos ligos. Tai sunkiai išgydoma, trunkanti ilgai liga. Tačiau chroniškų ligų simptomus dažnai galima konroliuoti sportu, dieta, gyvenimo būdu arba vaistais. Depresiją gali sukelti diabetas, širdies ligos, artritas, inkstų ligos, ŽIV, vilkligė, išsetinė sklerozė, vėžio diagnozė. Tyrimai rodo, kad depresijos gydymas gali palenvinti ir kartu esančios ligos simptomus.

Depresija ir chroniškas skausmas

Jei skausmas jaučiamas savaites ar mėnesius, jis vadinamas chronišku. Tai daugiau nei skausmas: atsiranda nemigos pavojus, būna apribotos galimybės sportuoti, būti aktyviam, kenkiama santykiams ir darbo produktyvumui. Nieko keista, kad toks sutrikimas gali sukelti socialinę izoliaciją, liūdesį ir galiausiai – depresiją.

Depresija ir sielvartas

Sielvartas yra dažna ir normali reakcija į praradimą. Jį sukelia artimo žmogaus netektis ar išsiskyrimas su juo, darbo praradimas, skyrybos, mylimo gyvūno mirtis ar išėjimas į pensiją. Šiuos įvykius patiriame visi, tačiau jie išprovokuoja klinikinę depresiją ne kiekvienam. Sielvartas savaime nėra depresija. Su depresija paprastai siejama žema savivertė, tamsios mintys apie ateitį, savižudybės svarstymas.  Sielvartas tai ilgesys, tuštuma, praradimo jausmas. Kiekvienas asmuo su šiais jausmais tvarkosi individualiu būdu.

Depresija ir neuroplastiškumas

Neuroplastiškumas – tai pakitimai neuronų tinkluose ir sinapsėse, neuroninių tinklų atsiradimas ir nykimas, kuris atsiranda dėl skirtingų veiksnių: aplinkos, minčių, elgesio, neurologinių procesų. Tai yra smegenų gebėjimas save keisti, leidžiantis joms mokytis visą gyvenimą. Paprasčiausias būdas apibūdinti neuroplastiškumą yra sakinys “kartu iššaunantys neuronai susisieja”Tai reiškia, kad kuo ilgiau kartojamas tas pats elgesio ar minčių modelis, tuo sunkiau jį pakeisti. Tai paaiškina daugėlį negatyvių ir savidestrukciškų mūsų elgesio modelių bei ribotą antidepresantų, kurie sukurti padidinti seratonino kiekį sistemoje efektyvumą.

Neuroplastiškumas yra dviejų krypčių gatvė: galima išmokti tiek blogus tiek gerus elgesio modelius, todėl efektyvus depresijos gydymas negali apsiriboti tik vaistais, kurie žongliruoja chemikalais smegenyse.

Depresijos gydymas

Antidepresantai

Populiariausias būdas gydyti depresija yra psichologinės terapijos ir antidepresantų derinys. Kadangi depresija nėra tiesiog cheminis smegenų disbalansas, ilgametės farmacijos kampanijų stebuklingos kulkos, galinčios įveikti ligą paieškos ir ribotos atrastų vaistų galimybės verčia susimąstyti apie naujus depresijos gydymo būdus. Moksliniai tyrimai aiškiai parodė, kad populiarūs antidepresantai tikrai veiksmingi kovoje su depresija, tačiau jie tikrai nėra šventasis gralis. Dėl neaiškaus antidepresantų poveikio mechanizmo, dažnai pakankamai sunku efektyviai parinkti tinkamą medikamentinį gydymą.

Yra ne viena antidepresantų rūšis. Populiariausi jų: selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai. Manoma, kad šios rūšies vaistai padidina seratonino smegenyse kiekį. Jie veikia stabdydami neurotransmiterio seratonino sugrąžinimą atgal į nervinę ląstelę jam padėjus persiųsti signalą tarp skirtingų nervinių ląstelių. Medžiaga išlieka ilgiau erdvėje tarp nervinių ląstelių, vadinamoje sinapse. Manoma, kad taip pagerinama vidinė komunikacija tarp nuotaiką kontroliuojančių smegenų dalių. Skirtingų rūšių antidepresantai blokuoja skirtingų neurotransmiterių reabsorbciją: seratonino, noradrenalino arba dopamino.

Mokslininkai nagrinėja galima ryšį tarp suletėjusio naujų neuronų hipokampe atsiradimo ir blogos nuotaikos. Antidepresantų poveikio tyrimai teikia užuominų apie šios teorijos teisingumą. Nors vaistai iškart padidina neurotransmiterių kiekį sinapsėse,teigiamo poveikio mažinant depresijos simptomus tenka laukti savaites ar net mėnesius. Mokslininkai kelia klausimą: jei depresiją sukelia per mažas neurotransmiterių kiekis, kodėl jį padidinus pacientai nepasijaučia geriau?

Galimas atsakymas: nuotaika gerėja tik augant naujoms nervinėms ląstelėms ir mezgantis ryšiams tarp neuronų, o tai neįvyksta per dieną. Bandymai su gyvūnais iš tiesų parodė, kad antidepresantai skatina nervinių ląstelių augimą hipokampe. Taigi, jei teorija teisinga, šie vaistai veiksmingi ne dėl cheminio disbalanso ištaisymo (kam jie ir buvo sukurti) o dėl neuronų augimo skatinimo. Taigi depresijos gydymas būtų daug efektyvesnis naudojant vaistus, kurie būtų sukurti tam, kad efektyviai skatintų neurogenezę.

Psichoterapija

Psichoterapija padeda sergantiems nustatyti depresiją skatinančius veiksnius ir suteikia psichologinius įrankius su jais tvarkytis. Patyręs psichoterapeutas gali tiksliai  apibrėžti depresiją skatinančias aplinkybes ir nustatyti kaip tų aplinkybių aspektus įmanoma teigiamai pakeisti nustatant realistiškus tikslus, kuriuos pasiekus galima pajusti ligos simptomų palengvėjimą.

Psichoterapijos metu išmokstama atpažinti negatyvius iškreipto mąstymo šablonus, kurie skatina beviltiškumo jausmą. Depresija sergantys žmonės linkę daryti pernelyg apibendrintas, radikalias išvadas, naudodami žodžius visada arba niekada. Geras psichoterapeutas skatina ieškoti pozityvių gyvenimo aspektų.

Psichoterapeutas padeda pacientui suvokti elgesio būdus, kurie skatina jo depresiją: pvz. elgesio su kitais žmonėmis šablonus.

Geras specialistas padeda sugrąžinti ir integruoti į gyvenimą džiaugsmą teikiančias ir pilnatvę skatinančias veiklas. Kartą patirtas depresijos epizodas padidina galimybes tai išgyventi dar kartą (dėl smegenų savybės į neuronų tinklus įrašyti ne tik teigiamus bet ir neigiamus modelius), todėl psichoterapija sumažina tikimybę jiems pasikartoti arba bent jau intensyvumą.

Psichodelikų terapija

Tai sritis, kurios moksliniai tyrimai yra ankstyvoje stadijoje, tačiau jau žada didžiulį potencialą. Psichodeline terapija vadinama psichoterapija, atliekama padedant klasikiniais haliucionogeniniais narkotikais. Klasikiniais haliucionogenais vadinamos psichodeliniai narkotikai, veikiantys žmogaus smegenų seratonino sistemoje: dėl savo molekulinio panašumo į seratoniną, prisitvirtinantys prie seratonino 2A receptorių. Klasikiniais psichodelikais vadinami LSD (lysergino rūgštis), DMT (dimetiltriptaminas), psilocibinas (veiklioji magiškųjų grybų medžiaga) ir meskalinas.

Nepaisant vis didėjančio sėkmingų psichodelinių narkotikų, kaip terapinio įrankio mokslinių tyrimų skaičiaus, jų vartojimas daugumoje pasaulio vietų vis dar gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir kvalifikuotą – legalią psichodelinę terapiją taiko nedidelis specialistų skaičius, o Lietuvoje jų nėra.

Daugiau apie psichodelikų terapiją skaitykite čia

 

 

You may also like