Ribinio asmenybės sutrikimo neurologija
Ką žinome apie ribinį asmenybės sutrikimą?
Draugas ar priešas? Plėšrūnas ar grobis? Valgomas ar nuodingas? Kategorijų mokymasis yra esminis pažinimo gebėjimas, evoliuciškai būtinas išgyvenimui. Objektų grupavimas į kategorijas leidžia organizmams apibendrinti informaciją ir daryti išvadas apie dar nepažintų dalykų savybes. Pavyzdžiui, įsisavinęs kategoriją “paukštis”, žmogus gali padėti atpažinti naujas, anksčiau nematytas rūšis kaip paukščius ir nuspėti jų biologines savybes. Kategorijų mokymasis yra sudėtinga pažinimo funkcija, todėl jame dalyvauja daug smegenų sričių, įskaitant prefrontalinę žievę, medialines temporalines skiltis, striatumą ir regos žievę.
Nors yra daug kategorijų mokymosi tipų, vienas iš labiausiai ištirtų kognityviniuose neuromoksluose yra taisyklėmis grįstas kategorijų mokymasis. Daugelis realaus pasaulio kategorijų yra susijusios su loginėmis, nors ir netobulomis, taisyklėmis. Pavyzdžiui, paukščių kategorijos narius dažnai galima suskirstyti į kategorijas pagal tai, ar jie skraido, ar deda kiaušinius. Apskritai manoma, kad taisyklėmis pagrįstas kategorizavimas priklauso nuo vykdomųjų kortikalinių ir striatinių kilpų, jungiančių prefrontalinę žievę ir uodeguotojo branduolio galvą.
Viena iš svarbiausių prefrontalinės žievės sričių, kurios vaidmuo mokantis kategorijų iki šiol nebuvo išsamiai paaiškintas, yra šoninės fronto-polinės žievės dalys, dar vadinamos rostrolateraline prefrontaline žieve. Žinoma, kad rlPFC dalyvauja atliekant daugelį aukštesnio lygio pažintinių funkcijų, įskaitant abstrakčius simbolinius samprotavimus ir analoginių problemų sprendimą, santykinių kategorijų ir tikslui motyvuojančio atlygio mokymąsi.
Žmonių rostrolateraline prefrontalinė žievė dažnai suaktyvėja atliekant taisyklėmis pagrįstas užduotis, susijusias su abstrakčiais simboliniais samprotavimais. Nustatyta, kad ši smegenų dalis yra aktyvesnė, kai dalyviai perjunginėja pažinimo rinkinius taisyklėmis grindžiamose užduotyse, užduotyse, kuriose reikia perjungti vidinį ir išorinį dėmesį, ir atlygio mokymosi užduotyse, kai tiriamos skirtingų pasirinkimų vertės.
Niujorko miesto koledžo, Kolumbijos universiteto ir Niujorko valstijos psichiatrijos instituto mokslininkai, vadovaujami CCNY psichologo Erico A. Fertucko, nustatė, kad rostro-medialinė prefrontalinė sritis tampa aktyvesnė, kai žmonės patiria atstūmimą.
Smegenys į atstūmimą santykiuose reaguoja rostro-medialiniu prefrontaliniu aktyvumu, tarsi kažkas būtų negerai su jų aplinka, o ne jais pačiais. Šis smegenų aktyvumas gali suaktyvinti bandymą bandyti atkurti ir palaikyti glaudžius socialinius ryšius. Rostro-medialinė prefrontalinė sritis taip pat suaktyvėja, kai žmonės bando suprasti kitų žmonių elgesį atsižvelgdami į savo psichinę ir emocinę būseną.
Tačiau BPD sutrikimą patiriantiems asmenims, kuriems būdingas tarpasmeninis jautrumas atstūmimui ir emocinis nestabilumas, rostro-medialinės prefrontalinės žievės aktyvumas, kai juos atstūmia kiti, nėra būdingas, todėl jie reaguoja daug jautriau ir kenčia socialiniame gyvenime.
Atlikus funkcinio MRT (fMRI) rezultatų, gautų asmenims, patiriantiems ribinį asmenybės sutrikimą meta analizę, paaiškėjo, kad apdorojant neigiamus emocinius dirgiklius padidėja aktyvacija kairioje amydaloje, kairiajame hipokampe ir užpakalinėje cingulinėje žievėje, taip pat sumažėja aktyvacija prefrontalinėse srityse (įskaitant jau aptartą – rostro-medialinę).
Atlikus PET skenavimą paaiškėjo, kad tų asmenų, kurie nurodė, kad gyvenime patiria mažai chroniško streso, dopamino gamyba buvo proporcinga grėsmės, kurią asmuo suvokė atlikdami streso testą, laipsniui. Tačiau žmonių, kurie gyvenime patyrė didesnį lėtinių nelaimių poveikį, grėsmės suvokimas buvo daug didesnis, o dopamino gamyba – daug mažesnė. Tai rodo, kad žmonėms, kurie nuolat patiria daugiau stresą keliančių gyvenimo patirčių yra sunkiau reguliuoti savo emocijas, o tai yra pagrindinis BPD diagnostinis požymis.
Dopaminerginė sistema dalyvauja kognityviniame ir emociniame apdorojime bei impulsyvaus elgesio reguliavime: šių procesų disfunkcija susijusi su BPD simptomais, kurie gali atsirasti dėl daugelio veiksnių, įskaitant genetinį komponentą.
Impulsyvumas – tai polinkis elgtis iš anksto neapgalvojus ar neapskaičiavus pasekmių, kuris yra pagrindinė įvairių psichikos sutrikimų, taip pat ir ribinio asmenybės sutrikimo sudedamoji dalis. Mokslininkai, manipuliuodami genais atskleidė, kad su atlygiu susijusiam impulsyviam elgesiui lemiamą vaidmenį atlieka dopamino D2 receptoriai, esantys amygdalos – smegenų baimės apdorojimo centro branduolyje.
Ribinis asmenybės sutrikimas nėra liga ar nuosprendis – tai dažniausiai neigiamų aplinkos faktorių paveikto vaiko neurologinio vystymosi pasekmė. Palaikant smegenų plastiškumą (gebėjimą keistis), save lavinant ir atidžiai renkantis psichiką veikiančias medžiagas, galima ne tik gyventi pilnavertį gyvenimą, bet laikui bėgant pasikeisti tiek, kad ribinio asmenybės sutrikimo diagnozė išnyktų kaip dūmas.
