Rebuso modelis – kaip pasveikti nuo depresijos
“Psichodelikai yra draudžiami ne todėl, kad mylinti valdžia nerimauja, jog galite iššokti pro trečio aukšto langą. Psichodelikai yra nelegalūs, nes jie griauna nuomonių struktūras ir kultūriškai nusistovėjusius elgesio bei informacijos apdorojimo modelius. Jie atveria jums galimybę, kad viskas, ką žinote, yra klaidinga.”
Terrence McKenna
Mūsų supratimas apie smegenų neurobiologiją ėmė sparčiai vystytis tada, kai buvo sukurti vaizdavimo metodai, kaip PET, MEG ir, ko gero, labiausiai (f)MRT. Remiantis šių metodų atradimais ir idėjomis, smegenų kaip interpretavimo mašinos samprata palaipsniui pasikeitė į požiūrį, kad smegenys yra labiau prognozavimo mašina. Teorinis pagrindas šios hipotezės pagrindas vadinamas prognozuojančiu kodavimu. Prognozuojantis kodavimas yra viena iš pagrindinių paradigmų, pagal kurią šiuo metu suprantamos ir tiriamos smegenys, nes juo galima paaiškinti daugelį suvokimo įdomybių ir patirties bei elgesio aspektų.
Kita aktuali neurobiologijos tema, ypač susijusi su psichoterapija ir psichiatrija, yra antroji psichodelikos tyrimų banga, dar vadinama psichodelikos renesansu. Psichodelikų naudojimas turi vis didesnį mokslinį pagrindą ir FDA jau suteiktą “proveržio terapijos” statusą konkretiems gydymo modeliams Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl tėra tik laiko klausimas, kada psichodelinė terapija bus įtraukta į psichoterapeutų priemonių rinkinį. Tačiau iki šiol niekas nedrįso integruoti nuspėjamojo kodavimo su įspūdingais psichodelikų tyrimų rezultatais. Iki šiol trūko visa apimančio teorinio modelio, paaiškinančio psichodelinės terapijos poveikį smegenims ne tik neuronų struktūrų ar receptorių lygmeniu.
Rebus’as ir smegenų anarchija
Robinas Carhartas-Harrisas ir Karlas Fristonas, du žymiausi Anglijos neurologai, pabandė suformuluoti tokį visa apimantį modelį, sujungdami savo entropinių smegenų ir laisvosios energijos principo teorijas į prognozuojančio kodavimo sistemą. Jie pavadino šį modelį: REBUS (RElaxed Beliefs Under pSychedelics and the anarchic brain – Liet. Atpalaiduoti įsitikinimai psichodelikų poveikyje ir anarchiškos smegenys).
Hierarchinis prognozuojantis kodavimas
Šio teksto įžangoje teigiama, kad mūsų požiūris į smegenis keičiasi, t. y. nuo interpretavimo pereinama prie prognozavimo mašinos. Mokslininkai, kalbėdami apie įvairias kūno dalis, dažnai naudoja mašinų, ypač kompiuterių, analogijas funkcijoms vizualizuoti. Akivaizdu, kad smegenys nėra tiesiog mašinos. Tačiau net ir kalbant apie tokį sudėtingą dalyką kaip smegenys, analogija turi prasmę: Paprastai tariant, neuronai yra arba “įjungti”, arba “išjungti”. Mašinos paprastai grindžiamos matematika, tad kaip į smegenų biologiją išversti į tokią abstrakčią kalbą? Kitaip tariant, ką reiškia vertinti smegenis kaip prognozavimo mašiną?
Kuo daugiau sužinome apie smegenis, tuo labiau suprantame, kad mūsų suvokiama tikrovė kuriama prognozuojant ir klystant, remiantis įvestais duomenimis (sensorine informacija). Prognozuojantis kodavimas yra būtent toks: su amžiumi mes geriau pažįstame pasaulio veikimo principus ir įgyjame didesnį santykinį tikrumą, kad konkretūs įvykiai turi konkrečius rezultatus, kurie laikui bėgant kartojasi. Po daugybės metų “duomenų rinkimo” ir modelių formavimo mūsų smegenys nuolat kuria aiškinamuosius modelius apie tikėtinus įvesties duomenis, numatydamos mūsų aplinkos ir patirties priežastis ir kilmę bei tikrindamos pagal tai faktinius įvesties duomenis. Aukštesnio lygio modeliai yra tai, ką galime vadinti mūsų “pasaulėžiūra” arba “įsitikinimais” ir jie atnaujinami Bajeso metodu, atsižvelgiant į mūsų nuostabos laipsnį, kai įvyksta kas nors netikėto.
Matematiniuose smegenų veiklos modeliuose netikėtumas suprantamas kaip prognozavimo klaida, t. y. skirtumas tarp to, ką smegenys numatė, kad įvyks, ir gautos jutiminės informacijos. Hierarchinis aspektas yra tas, kad šis prognozavimo procesas vienu metu vyksta keliuose smegenų organizacijos “lygmenyse”. Formuojant ir tikrinant modelius skirtingose smegenų žievės dalyse, aukštesnio lygmens (“iš viršaus žemyn “) įsitikinimai ar prognozės gali paveikti mūsų suvokimą “iš apačios į viršų “, paaiškindami ar racionalizuodami dalį patirtos nuostabos (dar vadinamos prognozavimo klaida).
Svarbu pažymėti, kad esami modeliai turi tam tikrą “svorį”, kurį galime suvokti kaip jų tvirtumą arba tikrumą. Kuo didesnis įsitikinimo svoris, tuo didesnė tikimybė, kad jis galės paaiškinti bet kokį netikėtumą. Pavyzdžiui, dauguma žmonių žino “kėdės su drabužiais” efektą: tamsiame miegamajame jūsų kėdė sekundės dalį gali atrodyti kaip kambaryje stovintis žmogus. Po akimirkos šis suvokimas akimirksniu sugrįžta prie kėdės su drabužiais matymo. Šis akimirksnio kismas yra hierarchinis nuspėjamasis kodavimas: jūsų aukštesnės eilės smegenų žievė praneša jūsų suvokimo sistemai, kad ji suklydo. Gauta prognozavimo klaida paaiškinama, atnaujinant realybės modelį pagal turimas žinias apie tai, kas iš tikrųjų yra Jūsų kambaryje.
Laisvos energijos principas
Fristonas išplėtė nuspėjamojo kodavimo teoriją ir iškėlė hipotezę, kad organizmai stengiasi sumažinti neapibrėžtumo arba netikėtumo, vadinamo laisvąja energija, kiekį, kurį jie patiria per visą gyvenimą. Kadangi biologinis organizmas gali keisti gaunamą informaciją veikdamas aplinką, jis bando išvengti būsenų, kuriose patirtų neapibrėžtumą arba netikėtumą. Toks neapibrėžtumas priverstų organizmą keisti savo pasaulio modelius, o jis to vengia, nes modelių atnaujinimas yra energetiškai brangus ir nemalonus užsiėmimas. Žmogus gali apsiriboti aplinka, kuri labiausiai atitinka jo įsitikinimus apie pasaulį, ir taip išvengti didelių netikėtumų (arba, kalbant apie prognozavimo kodavimą, prognozavimo klaidų). Atkreipkite dėmesį, kad šis apribojimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis, pvz. pasakojimo sau keitimas.
Entropiškų smegenų hipotezė
Carhartas-Harrisas, remdamasis savo tyrimų su psilocibinu duomenimis, pasiūlė teoriją, kaip skirtingos sąmonės būsenos susijusios tarpusavyje. Jis teigia, kad patiriamos subjektyvios patirties kokybė – arba informacijos turtingumas – yra tiesiogiai susijusi su smegenų entropijos matu. Paprastai tariant, entropija reiškia atsitiktinio aktyvumo arba netvarkos lygį. Smegenys pasižymi ne tik sinchroniniu aktyvumu, bet ir atsitiktiniu arba asinchroniniu aktyvumu. Vadovaujantis šia pagrindine sinchroniškumo ir asinchroniškumo sąvoka, smegenų entropijos matas yra smegenų veiklos nenuspėjamumo laipsnis, t. y. kiek jose yra atsitiktinio arba spontaniško aktyvumo.
Trumpai tariant, Carharto-Harriso hipotezė apie entropines smegenis teigia, kad nelanksčios sąmonės būsenos, tokios kaip depresija ar obsesinis-kompulsinis sutrikimas, kurias iš dalies apibūdina mąstymo kilpos yra žemame smegenų entropijos spektro gale. Nestabilios sąmonės būsenos, tokios kaip ankstyvoji psichozė ir psichodelinės būsenos, yra viršutinėje spektro dalyje. Pavyzdžiui, norint sugalvoti naujos problemos sprendimo strategiją, reikia kūrybiškai mąstyti ir gebėti mąstyti ne pagal savo įprastinę sistemą. Jei smegenyse visiškai trūktų entropijos, būtų sunku sugalvoti originalią mintį, neparemtą tuo, kas jau egzistuoja. Tačiau, kita vertus, maksimaliai entropiškos smegenys neturėtų jokios minčių darnos, todėl būtų neįmanoma konstruktyviai veikti remiantis tomis kūrybiškomis ir keistomis mintimis, sklandančiomis galvoje.
Carhart-Harriso hipotezė teigia, kad suaugusio žmogaus smegenys paprastai mažina savo entropijos laipsnį nuo kritinio taško iki nekritinio taško. Kritiškumą galima laikyti “tobula pusiausvyra” tarp tvarkos ir netvarkos smegenyse, kai informacijos apdorojimas yra maksimaliai efektyvus, t.y. būtent taškas tarp dviejų pirmiau pateiktų pavyzdžių. Remdamasis duomenimis, gautais iš psilocibino bandymų dalyvių, Carhart-Harrisas įrodinėja, kad psichedelikai gali išstumti smegenis iš subkritinės būsenos į būseną, artimesnę tikrajam kritiškumui.
Apibendrinant galima teigti, kad hierarchinis nuspėjamasis kodavimas paaiškina, kaip aukštesnės hierarchijos įsitikinimai, priklausomai nuo jų “svorio”, gali pakeisti arba apriboti jutiminių duomenų interpretaciją. Be to, pagal laisvosios energijos principą organizmai siekia sumažinti savo subjektyvų neapibrėžtumą, veikdami aplinką, kad per savo gyvenimą dar labiau sumažintų savo laisvąją energiją (t. y. neapibrėžtumo poveikį). Galiausiai Carhart-Harriso entropinė smegenų hipotezė teigia, kad neuronų entropija yra tiesiogiai susijusi su subjektyvios patirties “turtingumu” ir kad psichodelikai didina entropiją, priartindami smegenis prie kritinio taško.
Ką tai reiškia gydant depresiją ar nerimą?
Carhart-Harris ir Fristonas teigia, kad pagrindinis neuroninis mechanizmas, dėl kurio psichodelinė terapija yra efektyvi, tai aukštesnio lygmens įsitikinimų susilpnėjimas. Didinant entropiją ir taip skatinant kūrybinį mąstymą, silpnėja nusistovėję mąstymo modeliai, smegenys gali laisviau bendrauti tarpusavyje, todėl daugiau informacijos “teka prieš srovę”. Taip laikinai suardomas laisvosios energijos principas; žmonės išsilaisvina iš energiją taupančios pasaulėžiūros. Tokiu būdu galima iš naujo pasverti savo pasaulėvaizdį ir rasti naują optimalų variantą, kuriuo remiantis būtų galima veikti, užuot apsiribojus pernelyg griežtu prognozuojančiu modeliu.
Įsivaizduokite, kad žmogus jaunystėje patyrė smurtinį traumuojantį įvykį. Šokas toks stiprus, kad sunaikinamas įsitikinimas, jog “žmonės iš prigimties yra geri”. Vėliau ima dominuoti naujas įsitikinimas, kad “žmonės paprastai turi blogų ketinimų”. Metai bėga, ir šis įsitikinimas vis labiau stiprėja, nes bet kokie priešingi įrodymai paaiškinami remiantis įsitvirtinusiu negatyviu modeliu; dar vienas didelis pasaulėžiūros pokytis būtų per daug sudėtingas. Sulaukęs 45-erių, žmogus pastebi, kad sunku suartėti su žmonėmis ir užmegzti santykius, nes nepasitikėjimas kitais taip įsišaknijęs, kad užkerta kelią naujiems bandymams.
Šis pavyzdys iliustruoja kelias pirmiau minėtas sąvokas. Hierarchinis prognozuojamo kodavimo modelis apibūdina staigų įsitikinimų atnaujinimą po traumuojančio įvykio. Po to veikia laisvosios energijos principas, atimantis netikrumą dėl to, kas yra “geras”, o kas – “blogas”, kad būtų galima taikyti (trumpalaikę) energiją taupančią strategiją, t. y. visus priskirti blogiems. Laikui bėgant – grįžtant prie prognozuojamo kodavimo – šis įsitikinimas stiprėja ir netgi pradeda neigiamai aiškinti teigiamus žmonių poelgius.
Dėl psichodelinės terapijos poveikio aukštesnio lygmens įsitikinimų sistemoms ir bendram proto nelankstumui žmogus gali “žengti žingsnį atgal” ir stebėti šiuos įsitikinimus ir jų pagrindus iš tolimesnės perspektyvos – pakitusios sąmonės būsenos. Susilpnintą įsitikinimą galima atnaujinti arba, kitaip sakant, “persverti”. Tarsi pernelyg globėjiško tėvo gniaužtai būtų atlaisvinti, nes jo baimės nuramintos. Psichodelikai sušvelnina įsitikinimą, suteikdami galimybę apsvarstyti kitus įsitikinimus ir į sąmonę įvesti kitą suvokimo informaciją, be griežto įsitikinimo spaudimo ir kontrolės.
