Haliucinacijos

Realybės iliuzija

O kaip jūs haliucinuojate savo dieną?

Daugiau nei prieš 300 metų filosofas René Descartes uždavė nerimą keliantį klausimą: kaip atskirti iliuziją nuo tikrovės, jei mūsų pojūčiais ne visada galima pasitikėti? Kodėl mes matome pasakojimą apie pasaulį – istoriją, o ne tikrovę? Ne todėl, kad evoliucija padarė mūsų protus ydingus. Iš tikrųjų tai naudingas evoliucinis prisitaikymas.
Kartais, kai mūsų jutimo organus pasiekianti informacija yra paini, smegenys turi dalį jos pašalinti. Kitais atvejais jos užpildyto kai kurias spragas, naudodamos spėliones. Suvokiamą tikrovę kuria mūsų smegenys, remdamosis netobulais pojūčiais ir ankstesne patirtimi.

Kai šviesa patenka į akies tinklainę, esančią akies obuolio gale, ji paverčiama elektriniu signalu, kuris turi nukeliauti į regos apdorojimo sistemą, esančią smegenų gale. Iš ten signalas keliauja toliau per smegenis, kurdamas tai, ką matome, ir formuodamas mūsų suvokimą. Šis procesas užtrunka. Maža – purvina jutimo sistemų paslaptis: jos yra per lėtos – atsilieka net 50 milisekundžių, o regos atveju – šimtus milisekundžių.

Jei pasikliautume tik šia pasenusia informacija, negalėtume atmušti teniso kamuoliuko ar priploti uodo. Mūsų koordinacija būtų prastesnė, todėl dažniau trankytumėmes į įvairius objektus. Taigi smegenys nuspėja judesio kelią prieš jam įvykstant. Jos pasakoja mums istoriją apie tai, kur objektas juda, ir ši istorija tampa mūsų realybe.
Iliuzijos yra “prietarų, magiško mąstymo pagrindas”, – sako Martinezas-Conde’as. Jos yra ir daugelio klaidingų įsitikinimų pagrindas. Mes labai nemėgstame netikrumo. Neaiškumas visada vienaip ar kitaip išsprendžiamas, net jei sprendinys neatitinka tikrovės. Lygiai taip pat, kaip galime žiūrėti į vaizdą ir matyti dalykus, kurių iš tikrųjų ten nėra, galime žvelgti į pasaulį, jį kurdami.

Net prietarus ir šališkumą galima laikyti socialine iliuzija. Tyrimais nustatyta, kad daugelis žmonių mano, jog juodaodžiai vyrai yra didesni (ir todėl potencialiai grėsmingesni), nei yra iš tikrųjų, todėl tamsesnį odos atspalvį ir tam tikrus veido bruožus sieja su nusikalstamumu.
Mūsų smegenys stengiasi iškreipti realybę, kad ji atitiktų mūsų ankstesnę patirtį ir mūsų emocijas taip spręsdamos nepatogumą dėl netikrumo. Taip atsitinka ne tik su mūsų rega, bet kartojasi vykstant sudėtingesniems procesams, pavyzdžiui, galvojant apie politiką, pandemiją ar klimato kaitą. Nors pasiklystame net paprastuose reiškinių ir aplinkos vertinimuose, arogantiškai bandome sukurti fizikos teoriją apie viską, kuri turi paaiškinti realybės prigimtį.

Erdvėlaikį laikome fundamentaliu nuo Einšteino laikų, tačiau šiuolaikinė fizika, pradedant kvantine lauko teorija ir baigiant gravitacija, rodo, kad erdvėlaikis, kaip fundamentali visatos savybė yra pasmerktas. Kas aš esu? Jei žvelgiu į veidrodį, atrodau kaip kūnas, kaip vienas iš daugelio daiktų erdvėje ir laike. Kai žvelgiu į nesuskaičiuojamą daugybę žvaigždžių žvarbią naktį, jaučiu, kad susitraukiu iki paprastos dėmelės, keliaujančios erdvėje ir skriejančios laiku. Mano panirimas yra absoliutus: erdvė ir laikas yra mūsų suvokimo tikrovė bet taip pat ir mūsų kognityvinis narvas. Jei tenka įsivaizduoti ką nors – bet ką – už erdvės ar laiko ribų, mes sutrinkame. Taip pat galime bandyti įsivaizduoti naują spalvą, kurios dar niekada nematėme – niekaip nesigauna.

Nenuostabu, kad šimtmečius mokslas erdvę ir laiką laikė realybės pamatais. Izaokui Niutonui jie buvo fundamentalūs ir atskirti vienas nuo kito. Albertas Einšteinas juos sujungė į erdvėlaikį.
Mes jaučiame jo išlinkimą kaip gravitaciją ir suvokiame singuliarumus kaip juodąsias skyles. Erdvėlaikyje veikia ir pripažintas standartinis dalelių fizikos kvantinis modelis. 2005 m. fizikai minėjo erdvėlaikio šimtmetį ir pranašavo jo žlugimą. Nobelio premijos fizikoje laureatas David Gross pagerbdamas Einšteiną prognozavo, kad erdvėlaikis yra “pasmerktas”, nes jis nėra fundamentalus, Su juo sutinka daug fizikų. Jų teigimu, erdvėlaikis neturi jokios praktinės reikšmės žemiau “Planko skalės” (trumpiausias laiko ir erdvės vienetas) matmens.

Pavyzdžiui, norėdami išmatuoti subatominės dalelės padėtį didesne skiriamąja geba, turime naudoti mažesnio bangos ilgio spinduliuotę. Kvantinė teorija teigia, kad mažėjant bangos ilgiui didėja jos energija. Einšteinas savo erotiškiausioje lygtyje įrodinėja, kad energija ir masė yra tas pats. Taigi, norėdami suprasti realybę ir matavimo prietaisu didindami skiriamąją gebą (taikydamiesi į realybės pikselį), į mažesnę erdvę sutalpiname daugiau energijos, todėl ir daugiau masės. Kai skiriamoji geba priartėja prie Planko ilgio, masės tankis tampa toks didelis, kad gravitacija sugadina vakarėlį: sukuria juodąją skylę ir sunaikina mūsų matavimą.

Taigi kvantinė lauko teorija ir gravitacija kartu reiškia, kad erdvėlaikis nėra fundamentalus. Tačiau jos negali pasakyti, kas yra fundamentalu, kas yra už erdvėlaikio ribų. Kaip galėtume tai išsiaiškinti? Teks atlikti kūrybinį šuolį. Turime pasiūlyti naują teoriją su naujomis už erdvėlaikio esančiomis struktūromis ir procesais. Tai smagu, įdomu ir spekuliatyvu, tačiau bet kuri mūsų siūloma teorija turi būti projektuojama į erdvėlaikį. Erdvėlaikio fizika turi atsirasti būtent kaip mūsų naujos teorijos specialusis atvejis. Kvantinė lauko teorija negali pasakyti, kokie objektai slypi už erdvėlaikio ribų, tačiau ji gali vetuoti blogus spėjimus.

Kaip gali egzistuoti kažkas už erdvėlaikio ribų? Darvinas mus informavo, kad mūsų pojūčiai išsivystė tam, kad išlaikytų mus gyvus, kol pasidauginsime ir išauginsime vaikus (bei truputį ilgiau). Ar evoliucija iš tiesų sukūrė mūsų jutimus tam, kad suvoktumėm objektyvią realybę?
Menkai tikėtina. Tai stulbinantis evoliucinės žaidimų teorijos, matematiškai formuluojančios Darvino įžvalgą, nuosprendis. Mūsų pojūčiai lemia adaptyvų elgesį (kad galėtumėm daugintis ir rūpintis vaikais), bet jie nėra langas į tikrovę. Erdvėlaikis gali būti tik patogi vartotojo sąsaja.
Mūsų realybės suvokimas yra padedanti prisitaikyti prie išgyvenimo fikcija. Tarsi kompiuterio ekranas, arba virtualios realybės akiniai – tik nepalyginamai geresnės raiškos. Erdvėlaikis – tai tik projekcija virtualios realybės akiniuose, kuria bendraujame su nepažinia tikrove. Iki šiol mokslas tyrinėjo tik mūsų virtualios realybės turinį ir formatą.
Šios teorijos išvados yra įtikinamos. Mes nematome pasaulio tokio, koks jis yra. Viskas, ką matome, yra supaprastinta reprezentacija, kurią mūsų smegenys apdoroja, kad padėtų mums išgyventi ir daugintis.

Kaip pavyzdį panaudokime šį Facebook įrašą. Atrodo, kad tai tekstas, kuriame yra simbolių, kuriuos, tinkamai sujungę, interpretuojame kaip rašytinę kalbą. Tačiau tai nėra tikra šio teksto prigimtis, tai tik supaprastintas vaizdas, kurį sukūrė kompiuterių programuotojai, kad palengvintų mums gyvenimą.
Tikroji šio įrašo prigimtis yra dvejetainis kodas, kuris perkeliamas ir saugomas naudojant elektronus ir magnetinius laukus. Net jei atidžiai įsižiūrėtumėte į tekstą ir atskleistumėte pagrindines ekrano sudedamąsias dalis – mažyčius spalvotus pikselius – jūsų supratimas apie tikrąją dokumento prigimtį vis tiek būtų ribotas ir nuo jūsų paslėptas.
Panašiai būtų, jei priartintume vaizdą iki atomų lygio ir paskelbtume, kad atradome visų fizikinių dalykų tiesą, evoliucijos mums primesti apribojimai reiškia, kad tik apgaudinėtume save, tikėdami tokiu pernelyg supaprastintu gamtos vaizdu. Visata neturi jokios priežasties pateikti mūsų juslėms baigtinį sudėtingumo ar suprantamumo lygį. Visata neturi jokios motyvacijos prisitaikyti prie mūsų rūšies pažintinių gebėjimų. Fundamentali mums pažinios visatos, kaip virtualios realybės teorija yra tik gilesnis mūsų haliucinacijos sluoksnis.
Neurologinė prognozavimojo apdorojimo teorija vaizduoja biologines smegenis kaip išsivysčiusį organą, kuris nuolat bando nuspėti savo ateities būsenas, naudodamas matematinius optimizavimo metodus, kad nuolat tobulintų savo spėjimus.

Smegenų serotoninerginė sistema yra pagrindinis elgesio moduliatorius. Sąmoningo turinio srautas turi savo funkcinį atitikmenį aukštesniųjų kortikalinių ir kortikalaminių tinklų veikloje, o afektinis sąmonės srautas kyla atskirų emocijų segreguotose gilesnėse smegenų struktūrose. Yra hipotezė, kad emocijų tinklai susilieja į serotoninerginius ir kitus moduliuojančius siųstuvų neuronus smegenų kamiene, kur susiformuoja susietas afektinio sąmonės srauto suvokimas.
Serotoninerginės sistemos sutrikimai gali ne tik sukelti elgesio ir somatinius simptomus, bet ir iš esmės paveikti sąmoningo afektinio srauto susiejimą su sąmoningu turinio (iš pasąmonės ir aplinkos) srautu, dėl ko atsiranda afekto paveikta subjektyvioji psichikos sutrikimų, tokių kaip nerimas, depresija ar šizofrenija, pusė.
Serotoninas yra vienas iš ilgiausiai žinomų neurotransmiterių smegenyse. Nors serotoniną gamina nedaug neuronų, atrodo, kad jis visur dalyvauja praktiškai visuose elgesio procesuose, kuriuos sugebame atlikti. Daugelis jo funkcijų yra gerai suprantamos. Sąmonė yra vienas iš smegenų gebėjimų, tikriausiai hierarchiškai aukščiausia jų funkcija.
Serotoninas jau seniai žinomas kaip svarbus sąmonės moduliatorius. Serotonino mums reikia, kad galėtume išreikšti sąmoningas reakcijas. Serotonino aktyvumo sumažėjimas gali sukelti depresiją, o jo perteklius gali prisidėti prie suvokiamos laimės (arba gyvybei pavojingo serotonino sindromo). Selektyvus serotoninerginis įsikišimas, kurį daro, pavyzdžiui, psichoaktyvieji vaistai, gali smarkiai paveikti sąmonės turinį.

Sąmonė apibūdina gyvosios sistemos būseną, kai ji turi subjektyvią fenomenalią (subjektyvią) patirtį, kai suvokia išorinį pasaulį arba vidines kūno būsenas. Svarbus šio sąmoningo suvokimo bruožas yra jo dinamika. Būnant sąmoningam egzistuoja ne kažkoks vienas įspūdis, o nuolatinis turinio srautas, kuris patenka į sąmonę.
Sąmonė – tai nuolatinis dėmesys į išorinį pasaulį bei savo kūną arba pačių smegenų vidinių signalų apdorojimo dirgiklių srautas. Be to, sąmoningas suvokimas taip pat gali apimti žodinį turinį ir abstraktų mąstymą. Sąmoningas turinys paprastai yra susietas suvokimas, kuriame vienu metu veikia keli jutimo modalumai, nuolat vertinami pavieniai dirgikliai.
Žurnale “Neuronas” publikuotas tyrimas, kuriame atskleistas serotonino ir dopamino vaidmuo realybės suvokime. Tyrimo vadovas dr. Dan Bang teigė: “Manėme, kad dopaminas ir serotoninas tokiais greitais laiko intervalais yra susiję tik su atlygio apdorojimu, t. y. su tuo, koks geras ar blogas yra rezultatas atlikus veiksmą. Mes parodome, kad šie neuromoduliatoriai vaidina daug platesnį vaidmenį, palaikydami žmogaus elgesį ir mąstymą, ir ypač tai, kad jie susiję su tuo, kaip mes apdorojame išorinį pasaulį. Pavyzdžiui, jei judate kambaryje, kuriame išjungta šviesa, judate kiek kitaip, nes nežinote, kur yra objektai. Mūsų darbas rodo, kad šie neuromoduliatoriai – ypač serotoninas – atlieka tam tikrą vaidmenį signalizuodami apie tai, kad esame neužtikrinti dėl išorinės aplinkos.”

Atlikdami matavimus, mokslininkai taikė elektrocheminį metodą, vadinamą “greito nuskaitymo cikline voltamperometrija”, kai naudojamas mažas anglies pluošto mikroelektrodas, per kurį realiuoju laiku nustatomas dopamino ir serotonino aktyvumas.
Tyrimo metu mokslininkai, naudodami specialiai sukurtus elektrodus, fiksavo dopamino ir serotonino svyravimus penkiems pacientams, kuriems buvo atlikta giliosios smegenų stimuliacijos elektrodų implantacijos operacija, skirta gydyti esencialinį tremorą arba Parkinsono ligą. Operacijos metu pacientai buvo budrūs, matavimų metu jie žaidė kompiuterinį žaidimą, skirtą kiekybiniams mąstymo ir elgesio aspektams įvertinti.
Per kiekvieną žaidimo raundą pacientai trumpam pažvelgdavo į taškų debesį ir turėdavo įvertinti jų judėjimo kryptį. Dr. Bango ir UCL kolegos Dr. Steve’o Flemingo sukurtas metodas padėjo įrodyti, kad dopaminas ir serotoninas dalyvauja priimant paprastus suvokimo sprendimus, nesusijusius su tradiciniu neuropsichologiniu atlygio / bausmės kontekstu.
Tyrėjai nustatė, kad vienoje smegenų srities dalyje, vadinamoje uodeguotu branduoliu, serotonino kiekis sparčiai didėjo, kai buvo didelis neapibrėžtumas. Tada prieš atliekant veiksmą greitai padidėdavo dopamino kiekis (tarsi “spaudžiant akceleratorių”), o serotonino kiekis greitai sumažėdavo (tarsi “atleidžiant stabdį”).
Mokslininkas Lucio Tonello teigia, kad neuronai gali naudoti triptofaną (serotonino prekursorių) fotonų gaudymui, ir naudoti serotoniną judėjimui link šviesos šaltinio. Smegenys ir kvantinė fizika?

Roger Penrose ir Stuart Hameroff teigia, kad smegenų veikimas, įskaitant kvantinį veikimą, susiję su hidrofobinėmis mikrotubulių sritimis, kurių elektronų debesys pereina į orkestruotas superpozicijas ir redukcijas, dėl kurių susidaro sąmoningi elementai, arba “bingai”, virstantys sąmoningais patyrimais. Mikrotubulės yra 25 nanometrų tuščiaviduriai ląstelės citoskeleto elementai.

  • Tačiau mokslininkų hipotezės nepaaiškina subjektyvios patirties, apie kurią tiek diskutuojama, sprendžiant ar dirbtinio intelekto kalbų modeliai gali būti sąmoningi. Daugelis mokslininkų, tarp jų Pankseppas, Demasio ir Tononi įnešė didelį indėlį į šią sritį, tačiau nė vienas jų nepaaiškina, kaip materialūs biologiniai procesai įgyja sąmonės subjektyvumą.
    Neuromokslininkas Donaldas Hoffman’as sunkiąjai sąmonės problemai (kaip materija sukuria subjektyvias patirtis) siūlo naują paaiškinimą. Jame jis sujungia tris persidengiančias teorijas:
    Prisitaikymas svarbiau nei teisybė (jau aptarta evoliucinė apgavystė)
  • Sąsajos suvokimo teorija (mūsų suvokiama realybė tėra vartotojo sąsaja)
  • Sąmoningas realizmas (Teigiama, kad objektyvųjį pasaulį sudaro sąmoningi agentai)
    Trečiojoje teorijoje, apjungdamas primas dvi Hoffman’as teigia, kad fundamentali yra ne materija, o sąmonė, ir būtent ji kuria erdvėlaikį bei objektus jame. Visa “realybė” yra platus tarpusavyje sąveikaujančių sąmoningų agentų socialinis tinklas, kuriame kiekvienas agentas gali veikti kitų agentų patirtis.

Taip Hoffman’as sprendžia ir sunkiąją sąmonės problemą – kaip neuronų aktyvumas kurią sąmoningą, subjektyvią patirtį – kaip neuronai sukuria mums pažįstama vanilės skonį.
Stebėtojo sąryšį su realybe įrodinėja ir Kopenhagos kvantinės mechanikos interpretacija, kuri aiškina, kad kvantinė dalelė egzistuoja ne vienoje ar kitoje būsenoje, o visose galimose būsenose vienu metu. Norint suardyti banginę tikimybių funkciją ir pamatyti dalelės būsenos tikrumą, reikia stebėtojo.

Jei mokslas sako, kad mūsų smegenys kuria “istoriją” apie tikrovę, ar neturėtume domėtis ir net ieškoti atsakymų apie tos tikrovės klaidingumą.
Tai nereiškia, kad reikia abejoti viskuo, kas ateina per mūsų pojūčius. Reikia ieškoti savo aklųjų dėmių, siekiant tapti geresniais mąstytojas. Kai kiti žmonės klaidingai suvokia tikrovę, galima nesutikti su jų interpretacija, bet galime suprasti, iš kur ji kyla. Smegenys mums pasakoja istorijas apie mažiausius dalykus, tačiau jos taip pat pasakoja mums istorijas apie sudetingiausius dalykus.
Gal bandymas suprasti mūsų pačių pažinimo ribotumą ar LSD sukeltas erdvėlaikio išsilydymas gali mus išmokyti empatijos žmonėms, kurie nesutaria dėl mūsų realybės interpretacijos? Mes juos kartais vadiname pamišusiais, bet iš tiesų visi esame tokie patys.

You may also like