Naujieji šiauriečiai ir narkotikai
Mes, naujieji šiauriečiai, susiduriame su gėdingomis visuomenės sveikatos problemomis (depresija, psichologinis smurtas, skurdas).
Yra vaikų, kurie neturi šeimų, maisto, išsilavinimo ir vilties, jų laisvalaikis – gatvė. Ne narkotikų vartojimas tai sukėlė. Ne narkotikai nenuvedė savo vaiko į dailės mokyklą ar šachmatų būrelį, ne narkotikai vietoje apkabinimo jam įgrūdo planšetinį kompiuterį. Narkotikų vartojimas nėra nei vienos iš šių bjaurių problemų priežastis. Tai tikrai gali būti viena iš pasekmių, bet ne priežastis. CBD produktų kioskelio savininkas su įstatymo numatytas normas viršijančio THC kiekio produkcija sukėlė vos įžiūrimą grėsmę visuomenės sveikatai ir gerovei. Jam įkalinimą rusiško tipo kalejime skyręs teisėjas gyvena ne naujoje Skandinavijoje, o kažkur Murmanske. Net jei jo Temide dengta subinė šildo kėdę Laisvoje Lietuvoje.
Ne viskas ką vadiname narkotikais iš tiesų yra narkotikai. Tik sovietinėmis išrūgomis maitintas sociopatas – pseudo eruditas gali sau leisti Silicio slėnio “narkomanų” sukurtame socialiniame tinkle švaistytis įžeidinėjimais. Narkomanas – tai žodis, po savimi slepiantis povandeninį aisbergą stereotipų. Pasakius “narkomanas” jus turite įsivaizduoti į zombį panašų pabalusį degradą, plešiantį iš automobilių magnetolas ir VHS grotuvus iš butų. Mus narkomanais vadina tokie, kurie išeidavo iš baro, kuriame prisiragavę importinio alaus rasdavo iškultus langus savo Opel Kadett’uose. Jie, aišku, jau moka apsimesti vakariečiais, bet neverta apsigauti. Ačiū, kad stovėjote prie televizijos bokšto, linkime orios senatvės – daugiau laiko parkuose, mažiau socialinių tinklų.
Narkomanais XX amžiuje mes vadinome priklausomybe psichoaktyvioms medžiagoms sergančius asmenis, kurie keldavo socialines problemas. XXI amžiuje sužinojome, kad ne visos psichoaktyvios medžiagos yra žalingos ir narkotikai tėra nedidelė dalis psichoaktyvių junginių (naudojamų medicinoje arba parduodamų gatvėje). Taip pat sužinojome, kad valstybės aparato biurokratams sugalvojus uždrausti kažkokią psichoaktyvią medžiagą, ji dėl draudimo automatiškai nepasidaro narkotiku. Biurokratams mes nemokame tokių didelių atlyginimų, kad motyvuotumėm juos dirbti mums ir kalbėtis su mokslininkais. Mokame tiek, kad jie mokėtų nukopijuoti lotynišką pavadinimą ir uždėti antspaudą.
Mūsų seimo nariai dėl mūsų pačių kaltės yra beveik socialiai remtini. Tik visiški ubagai gali savintis kanceliarines išlaidas. Jie tokie vargšai, kad nepakliuvus į seimą kitai kadencijai, gręsia nepriteklius. Nieko keisto, kad priklausomybių problemas jie sprendžia rodydami susirūpinusius veidus televizoriuje (taip, XX a. visi žiūrėdavime į tas dėžes) ir priiminėdami kvailiausius įstatymus Europoje. Ar įsivaizduojate Europos šalį, kurioje buvęs sveikatos apsaugos ministras XXI amžiuje skambina policijai ir skundžia psichoaktyvių medžiagų žalos mažinimo organizaciją dėl tinklapyje pateiktos psichoaktyvių medžiagų rizikos mažinimo informacijos? Nenorėčiau gyventi tokioje šalyje.
Priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų dažniausiai yra pasekmė, o ne priežastis. Laikas baigti gydyti temperatūrą, pakalbėkime apie ligą, nors ne visi mes sergame. Tikrai serga verkšlenantys, kad reiveriai pradėjo skaityti mokslinius tyrimus apie psichoaktyvias medžiagas ir drįsta turėti nuomonę. Mes galime užminuoti savo valstybės sienas, pakelti gynybos biudžetą iki 4%, bet ne mažiau svarbu išvaryti mongolų totorių ordą iš savo sielų.
