Gėjai – demonai, LSD ir moralinė panika
Jauni, įvairiomis spalvomis plaukus dažantys, anglų bei lietuvių kalbas plakantys didesnių miestų gyventojai yra natūralus tam tikrų politinių jėgų taikinys kiekvieną kartą, kai užsimezga diskusija apie narkotikų politiką.
Ir visai nesvarbu – žolė, grybai, ar kokainas; net beveik nesvarbu, kuri politinė partija dalyvaus diskusijoje; šnekos visada panašios – gėjai, lesbietės, narkotikai – karas prieš tradicinę šeimą. Tokį mąstymo būdą (tiesa taikydamas R*sijai) amerikiečių analitikas Peter Zeihan pavadino karu prieš gėjus – demonus.
Ši moralinės panikos rūšis būdinga tik posovietinėms šalims – įstatymus dėl psichoaktyvių medžiagų dekriminalizavimo (o kartais ir legalizavimo) Jungtinėse Valstijose stumia tiek kairieji, tiek dešinieji. Moralinė panika Lietuvoje turi ne vieną variklį – aukodama savo kraują, Ukraina vieną jų baigia perkaitinti. Visai gali būti, kad išsipildžius grupės Leningrad dainai apie degantį Kr*mlių, išnyks ir Jevgenijaus Prigožino finansuojami FB troliukai netikromis paskyromis, rašinėjantis kaip čia visi tuoj narkomanais virs.
Liks tik Kr*mliaus metodus ir pasakas kartojanti, kiek išsivaikščiojusi, kolūkyje užgimusi kariauna. Ji iš traktorių, pagal geriausias rytietiškas tradicijas, persėdo į Cadillac Escalade ir kitus gangsterių mėgstamus autovežius. Jiems kažkodėl pritars ir Lietuvos katalikų bažnyčia, pamiršusi, kaip dvasininkiją okupacijos metais persekiojo tokie patys eskaladiniai.
Bažnyčiai choru atlieps ir dalis konservatorių su agroliberalais, taip pat tarp savo sovietinio ir vakarietiško identiteto pasimetę, seime save kažkodėl socialdemokratais vadinantys politikai. Visi tie, kurie rėkia, kad reikia mus saugoti nuo narkotikų, sodinant mus į kalėjimus, tai daro ne dėl nuoširdaus rūpesčio rinkėjais. Visa tai jau matyta ir girdėta. Atpažinti ir interpretuoti karo prieš gėjus – demonus požymius lengviausia, kai žinom psichoaktyvių medžiagų draudimo istoriją.
LSD epas prasidėjo 1938 m., kai šveicarų chemikas Albertas Hofmannas atsitiktinai susintetino lizergo rūgšties dietilamidą. Hofmanas netyčia suvartojo nedidelę LSD-25 dozę ir atrado, kad ši medžiaga turi protą keičiančių savybių. Sandoz Pharmaceuticals, kuriai Hofmannas atliko tyrimus, atkreipė mokslininkų dėmesį į LSD-25 ir 1949 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo klinikiniai junginio tyrimai.
Dėl su LSD susijusių haliucinacijų ir pakitusios psichikos būsenos jis iš pradžių buvo laikomas psichomimetiku, t. y. medžiaga, imituojančia psichikos ligas, pavyzdžiui, šizofreniją. Šeštojo dešimtmečio pradžioje gydytojai siekė panaudoti LSD, kad daugiau sužinotų apie psichikos ligas, tačiau planas nepavyko.
Vartojant junginį, savanoriai būdavo stebimi medicinine įranga, jiems atlikdavo psichologinius ir kognityvinius testus. Įprastinė LSD patirtis – tai intensyvių vaizdų, linijų, spalvų ir raštų haliucinacijos, laiko ir pojūčių iškraipymai. Kai kurie tiriamieji patyrė euforiją, o kiti jautėsi neramūs, tušti ir vieniši. Mokslininkai tikėjosi, kad junginio poveikis bus panašus į šizofreniją ar paranoją, todėl dalis visuomenės LSD suvokė kaip varginančią ir nemalonią patirtį.
Vienas mokslininkas turėjo kitokių idėjų apie LSD. Daktaras Sidney Cohen’as buvo klinikinės farmakologijos profesorius, tyrinėjęs ligas ir narkotikus, taip pat domėjosi LSD, tačiau vėliau tapo šio junginio priešininku. 1955 m. jis pats pradėjo jį vartoti, kaip darė daugelis tuometinių tyrėjų, norėdami sužinoti, ką patiria jų pacientai. Kaip pats Cohenas apibūdino junginio poveikį, “kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir nusivylimai išnyko; jų vietoje įsiviešpatavo didinga, saulės nušviesta, dangiška vidinė ramybė”. Cohenas tikėjosi paranojos, o vietoje jos patyrė į gilią meditaciją panašią būseną.
Jis pradėjo daryti eksperimentus, laikydamasis kitokio požiūrio nei jo kolegos – mokslininkas bandė iš naujo apibrėžti LSD, kaip sąmonės pokyčius, o ne psichozę ar paranoją sukeliantį junginį. Panašia patirtimi dalijosi ir kiti intelektualai, pavyzdžiui, Aldous Huxley, savo įžvalgas aprašęs knygoje “Suvokimo durys”. Tokios knygos buvo ypač populiarios jaunų, liberalių studentų ir hipių bendruomenėse.
1956 m. hipiai buvo toli gražu ne vieninteliai žmonės, turėję teigiamos patirties su LSD. Cohenas ir jo kolegos junginį naudojo psichoterapijoje ir tyrinėjo jo galimybes gydant alkoholizmą ir depresiją. Pacientai, turintys nedidelių asmenybės sutrikimų ir sergantys alkoholizmu, maždaug metus vartoję nedideles LSD dozes, pajuto didelį pagerėjimą. Psichodeliko naudojimą rėmė anoniminių alkoholikų įkūrėjas Billas Wilsonas, kuriam psichodeliko davė daktaras Cohenas ir jo kolegė Betty Eisner.
Vėliau Wilsonas Niujorke įkūrė privačią LSD grupę. Jis teigė, kad vaistas leido alkoholikams pasiekti gilesnį sąmonės lygį, kuriame jie galėjo patirti dvasinį nušvitimą, o tai ir buvo anoniminių alkoholikų programos tikslas. Nuoširdus Wilsono įsitikinimas, kad žmonėms, dalyvaujantiems susilaikymo nuo priklausomybės programoje, psichodelinio junginio vartojimas gali būti naudingas, buvo prieštaravimas, kurio Anoniminių alkoholikų organizacijos vadovybė net nenorėjo svarstyti. Wilsonas galiausiai nenoromis sutiko nutraukti LSD naudojimą.
Cohenas ir kiti tyrėjai, tokie kaip Oscaras Janigeris, taip pat tyrinėjo, ar LSD gali padidinti kūrybiškumą. Šie eksperimentai buvo neįtikinantys ir daugelis rezultatų niekada nebuvo viešai paskelbti, tačiau idėja, kad LSD gali turėti teigiamų pasekmių už klinikinės aplinkos ribų, paplito.
Timothy Leary ir Richardas Alpertas, kuriam vėliau buvo suteiktas Ram Dasso vardas, yra bene svarbiausi šios istorijos žmonės, nes jie dažniausiai siejami su LSD ir jo kriminalizavimu. Abu vyrai buvo Harvardo universiteto psichologijos profesoriai, septintojo dešimtmečio pradžioje propagavę psichodelikų vartojimą terapijoje. Leary ir Alpertas ne tik tyrinėjo psichodelikų poveikį klinikinėje aplinkoje, bet ir patys vartojo LSD bei dalijosi juo su savo draugais. Svarbu pažymėti, kad tuo metu LSD dar nebuvo kriminalizuotas, todėl junginio platinimas, nors kai kurių laikomas neetišku, buvo visiškai legalus.
Nors Learis ir Alpertas tikėjo, kad LSD padeda jiems išplėsti protą, kiti mokslininkai, kaip Cohenas, buvo susirūpinę dėl atsitiktinio psichodelikų vartojimo ir dėl kylančios panikos visuomenėje. Paplitimas pradėjo kelti dar didesnį rūpestį, kai liaudis sužinojo apie Harvardo psilocibino projektus. Tai buvo eksperimentas, kurio metu Timas Leary ir Alpertas duodavo LSD magistrantams, dažnai ir patys būdami apsvaigę nuo šio junginio. Harvardo dėstytojai ėmė rūpintis šių eksperimentų etika. Anot jų, abu profesoriai, atlikdavo tyrimus “prastai kontroliuojamomis sąlygomis, tiriamuosius atrinkę ne atsitiktine tvarka”. Iki 1962 m. prieštaringai vertinami bandymai buvo nutraukti, o Leary ir Alpertas buvo atleisti iš pareigų Harvarde.
Pakvaišę mokslininkai visuomenėje toliau populiarino LSD, o junginį priėmė ir pop kultūra: tuo metu išryškėjo neigiamas visuomenės požiūris į hipius. Kadangi psichodelikai tapo buvo esmine kontrkultūros dalimi, LSD virto patogiu atpirkimo ožiu ir įrankiu hipių terorizavimui. 1966 m. laikraščio “LA Times” straipsnyje “JAV planuoja intensyvią kampaniją prieš LSD” žurnalistas Rudy Abramsonas rašo, kad FDA LSD laikė “beveik tokiu pat pavojingu kaip narkotikai” ir manė, kad LSD pernelyg lengvai pasiekiamas studentų miesteliuose.
Tais pačiais metais Naujojo Džersio narkotikų tyrimo komisija viešai pareiškė, kad LSD yra “didžiausia grėsmė šaliai” ir “pavojingesnis už Vietnamo karą”. 1967 m. žurnalas “Science Magazine” netgi paskelbė melagingą teiginį, kad LSD pažeidžia vartotojų chromosomas. Dėl tariamai patikimų šaltinių, kuriuose LSD buvo įvardijamas kaip grėsmė visuomenei, buvo ignoruojamas faktas, kad jis turi ir medicininį potencialą, o LSD vaizdavimas žiniasklaidoje tapo neproporcingas realioms LSD keliamoms rizikoms.
Niujorko valstijos Stony Bruko universiteto sociologijos profesorius E. Goode’as teigia, kad žiniasklaida naudojo “stereotipus, perdėjimą, iškraipymą ir sensacizaciją”, kad sukeltų priešiškumą ir moralinę paniką LSD atžvilgiu ne dėl jo materialios grėsmės atskiram vartotojui ar visuomenei, bet dėl jo “deviantinio potencialo”. Atsitraukimas nuo visuomenės normų aiškiai matomas hipių aplinkoje: jauni suaugusieji karštai propagavo netradiciškumo, seksualinio išsilaisvinimo ir konstruktyvaus nesutarimo pažiūras. Jie dažnai buvo laikomi purvinais, nes buvo basi, barzdoti ir ilgaplaukiai, kurie rekreaciniais tikslais vartojo LSD ir kitus psichodelikus.
Queens’o koledžo sociologijos docentas Michaelas E. Brownas teigia, kad toks iracionalus ir kraštutinis vaizdavimas žiniasklaidoje paskatino institucinį hipių persekiojimą. Jis pateikia keletą tokio persekiojimo pavyzdžių: nuo ženklų su užrašais armijoje “Hipiai čia netarnauja” arba “Laikykite Ameriką švarią: nusikirpk plaukus” iki policijos išpuolių. Žiniasklaida sugalvojo daug marginalizuojančių epitetų hipiams: “rūgšties galvos”, “driskiai”, “haliucogenų kultas”. Tokios antraštės kaip “Hipė motina suimta dėl sūnaus nužudymo” nukreipė dėmesį nuo pagrindinių judėjimo propaguotų idėjų: taikos, meilės ir bendruomeniškumo.
Taikytos priemonės priminė afroamerikiečių priespaudą per pilietinių teisių judėjimą, Meksikos amerikiečių priespaudą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ir Japonijos amerikiečių priespaudą per Antrąjį pasaulinį karą. Hipių judėjimas buvo vaizduojamas kaip turintis neigiamą poveikį visos visuomenės moraliniam charakteriui. Hipių juodinimas žiniasklaidoje lėmė neapykantos standartą, kuris vėliau atsispindėjo įstatymų pakeitimuose.
Žiniasklaidoje vis dažniau dominuojant neigiamam LSD įvaizdžiui, visuomenė ėmė bijoti psichodeliko, todėl federalinė vyriausybė ėmėsi veiksmų, kai šio narkotiko priešininkai pradėjo teikti savo argumentus kongresui. 1963 m. priėmus pataisą, kurioje teigiama, kad FDA ( Federalinė maisto ir vaistų administracija) privalo iš anksto pritarti visų tiriamųjų vaistų bandymams, 1967 m. vyriausybė oficialiai uždraudė LSD. Junginys buvo priskirtas I sąrašui, kurį DEA apibrėžia kaip “narkotikus”, medžiagas ar chemines medžiagas, kurios neturi pripažintos medicininės paskirties ir pasižymi dideliu piktnaudžiavimo potencialu. Kadangi šie teiginiai niekada nebuvo moksliškai įrodyti, galima daryti išvadą, kad pagrindinė LSD kriminalizavimo priežastis buvo hipių persekiojimas dėl jų įtakos visuomenei ir politikai.
Straipsnyje “Psichodeliniai vaistai biomedicinoje” teigiama, kad LSD nesukelia priklausomybės, o jo sudėtyje yra cheminis komponentas, kuris, priešingai nei nurodyta I sąraše, pasižymi priklausomybę mažinančiomis savybėmis. Tam tikri žmogaus smegenyse esantys baltymai, vadinami su mikroaminais susijusiais receptoriais (TAAR), palengvina dopamino ir serotonino raišką smegenyse. LSD gali būti labai svarbus gydant žmones, kurių dopamino ir serotonino kiekis yra mažas, o jų trūkumas gali kelti depresiją ir išprovokuoti priklausomybes. Įrodytas faktas, kad LSD nekelia priklausomybės, visiškai prieštarauja I narkotiko sąrašo apibrėžimui.
Nepaisant kultūrinės stigmos, LSD buvo ir tebėra pripažįstamas daugelio psichiatrų ir tyrėjų kaip turintis didžiulį potencialą gydyti alkoholizmą, nerimą ir depresiją. Dėl nelegalaus LSD statuso ir nepakankamo mokslinių tyrimų finansavimo jis negali būti taikomas kaip gydymo priemonė ir retai bandomas su žmonėmis, todėl, nors yra įvairių tyrimų, atliktų šeštajame ir septintame dešimtmečiuose, pastarąjį dešimtmetį atliktų tyrimų nėra daug. Dėl su LSD susijusių stigmų, vyksta gerokai daugiau psilocibino (natūralaus, iš grybų išgaunamo psichodeliko) mokslinių tyrimų.
LSD taip pat pasirodė esąs saugus. Simon Reiche atliktoje LSD, kaip nerimo ir depresijos gydymo priemonės, tyrimų analizėje nurodoma, kad galimas trumpalaikis šalutinis poveikis yra pykinimas arba vėmimas, galvos skausmas, kvėpavimo sutrikimai, nerimas ir nedidelis kraujospūdžio padidėjimas. Palyginus su kitais receptiniais vaistais, šie šalutiniai poveikiai yra itin įprasti.
Simon Reiche analizuotuose 1960-1970 metais atilktuose tyrimuose nepranešama apie jokias rimtas medicinines komplikacijas ar medicininės intervencijos poreikį, susijusį su LSD. Reiche taip pat analizavo ilgalaikį tyrimų poveikį, iš kurių svarbiausias yra psichologinis aspektas. Jo nagrinėtuose tyrimuose nebuvo užfiksuota nė vieno suvokimo sutrikimo (HPPD) ar užsitęsusios psichozės atvejo.
Suvokimo sutrikimo sindromą sudaro pasikartojantys su psichodeline kelione susijusių suvokimo ypatumų, pavyzdžiui, geometrinių haliucinacijų ar sustiprėjusių spalvų, išgyvenimai. HPPD paplitimas laikomas nedideliu, tačiau didelį susirūpinimą kelia tai, kad apie jį trūksta žinių, ypač kaip jis susijęs su anksčiau buvusiomis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija ir bipolinis sutrikimas. Nors duomenys apima daugybę tyrimų, negalima daryti skubotų išvadų remiantis vien jais.
Daugelis ankstyvųjų tyrimų pasižymėjo psichologinio pasiruošimo LSD vartojimui trūkumu, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl pirmieji eksperimentai sukeldavo nepageidaujamas psichologines reakcijas. Aplinka daro didelę įtaką tam, kokia bus LSD vartotojo patirtis. Pavyzdžiui, tiriamieji, esantys estetiškesnėje patalpoje, o ne metalinėje, klinikinės išvaizdos patalpoje, taip pat tiriamieji, turintys galimybę klausytis muzikos ar naudotis dailės reikmenimis, dažniau patiria teigiamą poveikį.
Nusiteikimas prieš pradedant vartoti LSD, veikia kaip savaime išsipildanti pranašystė. Psichologinio pasirengimo stoka gali pakenkti patirčiai: pavyzdžiui, tiriamieji, kuriems iš anksto buvo pasakyta, kad jie pateks į psichozės ar į šizofrenijai artimą būseną, būdavo labiau paranojiški ir neramūs, kai vartodavo LSD. Nors nenuspėjamumą kai kurie laiko LSD trūkumu, nusiteikimas ir aplinka gali būti ne tiek kliūtis, kiek galimybė pagerinti LSD seanso patirtį.
Žiniasklaida ir vyriausybės dešimtmečius LSD vaizdavo kaip visuomenei žalingą narkotiką, o jo priskyrimas I sąrašui ir pripažintų tyrimų trūkumas sustiprina klaidingą nuomonę, kad LSD neturi medicininio potencialo ar yra pavojingas visuomenei. Teiginiai, kuriais grindžiama klaidinga nuomonė, yra menkai pagrįsti, jei apskritai yra pagrįsti.
JAV valdžia persekiojo ir tildė hipius dėl jų netradicinio gyvenimo ir mąstymo būdo, naudodama neatsakingo LSD vartojimo pavyzdžius propagandai ir demonizavimo kampanijai, bet nutylėdama junginio naudą. Taip elgiamasi, kai politinės jėgos įžvelgia grėsmę tradicinei visuomenės hierarchinei struktūrai.
Lietuvos policija platino pareiškimą spaudai, apie LSD perdozavusią aštuoniolikmetę, nors kiekvienas specialistas žino, kad nėra žinoma žmonių mirčių dėl LSD intoksikacijos, perdozavus net šimtus ar tūkstančius kartų. Jei kažkas velniai žino ko pavartojęs Lietuvoje prisidirba, skubama apkaltinti LSD, nes šitas junginys yra istoriškai patogus atpirkimo ožys. Kiek atlaidžiau žiūrima į alkoholį, nes prie jo keliamų bėdų esame įpratę. Prieš Vakarų pasaulio keliamas grėsmes Lietuvoje pagal gražiausias M*skvos stačiatikių bažnyčios tradicijas kovoja ir Lietuvos katalikų funkcionieriai.
Jei kažkas puola postringauti apie tradicines vertybes ir šeimą, taip pat puola mus “gelbėti” nuo narkomanijos, vertėtų atsiminti ir 70-ųjų moralinę paniką, kurios abecelę įvaldė ir bankrutuojančios degalinės propagandistai, cerkvę naudojantys kaip ginklą. Kai pareigūnai už kelis grybus ar augalus semia jokios grėsmės visuomenei nekeliančias moteris, dirbtinas šypsenas pasidabinę kunigai aiškina, kaip kalėjimu galima užkardyti priklausomybes, o prezidentas dėl narkotikų politikos kaitalioja nuomonę atsižvelgdamas ne į specialistų, o į knygoms ar mokslui atsparesnės visuomenės dalies baimes, apima déja vu jausmas.
Lietuvą apsėdo gėjai – demonai.
