Tantra, Kundalini, MDMA ir dvasingumas. Kai rytai susitinka su vakarais.

Jūs žiūrite vienas kitam į akis. Lėtai sinchronizuojate kvėpavimą. Iš lėto, tarsi turėdami amžinybę, liečiate vienas kitą. Kvapnus aliejus varva nuo jos pečių ant krūtinės. Judate taip lėtai, kad žvakių liepsna vos mirga. Nebandote pasiekti orgazmo, nes didžiausias malonumas prisilietimuose, bandant vienas kitą pajausti ne tik kūnais. Lėtus judesius kartojate tarsi mantras, iš susijaudinimo abu virpate. Tampa sunku atskirti kūnišką malonumą nuo dvasinio.
Taip atrodo vakaruose populiarėjantis tantrinis seksas. Sunku pasakyti, ar ši praktika yra kelias į nušvitimą, ar tiesiog neotantrinis hedonizmas. Mesdamiesi į svetimos kultūros dvasines praktikas dažnai nepastebime, kad tam tikri iš pirmo žvilgsnio unikalūs kultūriniai aspektai yra universalūs visai žmonijai. Skirtingose kultūrose jie įgauna skirtingas formas, o jų pritaikymas vietinei kultūrai yra naudingesnis, nei kartais snobiškos kalbos apie kultūrinę apropriaciją. Ypač, kai dvasinės praktikos perimamos, pagarbiai studijuojant jų istoriją. Besižavėdami egzotiška kultūra nepastebime, kad patys vakaruose sukūrėme molekulę, skatinančią tas pačias, universalias vertybes. Ją uždraudėme.
Tad kas gi yra tantra, kokia jos istorija ir paskirtis?

 

Budistų vienuoliai tūkstančius metų žinojo tai, ką mokslas įsisavino neseniai: protą galima pakeisti jį lavinant. Neuroplastiškumas suteikia žmonėms gebėjimą augti ir tobulėti, nugalėti blogus įpročius ir tapti panašesniems į savo idealą. Vienas iš senųjų proto lavinimo būdų yra Tantros tradicijos, skirtingomis formomis praktikuojamos Indijoje, Kinijoje, Nepale ir Tibete.
Tantra nėra religija, nors tantrinė simbolika ir praktika gyva įvairiose religijose ir kultūrose. Šventos vyriškojo ir moteriškojo principų sąjungos ir šio ryšio nedualumo vaizdinių galima rasti dar 2000 m. pr. m. e. Indo slėnio civilizacijoje ir Egipto senojoje karalystėje. Kai kurie tantriniai principai būdingi mistiniam judaizmui (kabala), krikščionybei ir sufizmui. Kinų daoizmas yra dar viena tantros kryptis.
Tantra gimė Indijoje 300-400 m. po Kristaus, kai buvo užrašyti pirmieji hinduistiniai ir budistiniai tantriniai tekstai: poetinės metaforos, nuorodos į vienybę ir dieviškąją meilę. Šie pirmieji tekstai buvo sąmoningai neaiškūs, kad juos suprastų tik įšventintieji. Iki tol tantriniai mokymai buvo akylai saugomi ir mokytojo žodžiu perduodami mokiniui tik po ilgo pasiruošimo ir apsivalymo laikotarpio.

 

Tantros praktika pasklido XI-XII a., kai Indijoje buvo plačiai ir atvirai praktikuojama. Ji paneigė paplitusią nuostatą, kad išsilaisvinimą galima pasiekti tik per griežtą askezę ir materialaus pasaulio išsižadėjimą. Tantros jogai tikėjo, kad žmogaus kančios kyla dėl klaidingos dvasinio ir fizinio pasaulio atskirties. Jie pasisakė už juslinio gyvenimo šventimą ir už fizinio pasaulio transcendenciją.
Tantra buvo ir tebėra praktikuojama trimis pagrindinėmis formomis: vienuolynų, namų ir klajojančių jogų tradicija. Hinduizmas turėjo daugybę taisyklių ir įstatymų, įskaitant griežtą kastų suskirstymą, o tantra buvo visiškai nesusijusi su religijomis ir ją galėjo praktikuoti kiekvienas, net ir kasdieniame gyvenime.
Įprasta tantrą skirstyti į dvi kryptis. Tos, kuriose praktikuojantis asmuo dirba su savo seksualine energija viduje, vadinamos „dešiniąja tantra“ arba „baltąja tantra“. Yra ir tantros praktika, kuri apima tiesioginį seksualinį kontaktą tarp meilės partnerių, ir yra vadinama „kairiąja“ tantra arba „raudonąja tantra“. Tačiau šie terminai patys savaime yra modernesnės klasifikacijos sistemos dalis, kurią į vakarus atnešė viena New Age judėjimo pradininkių Helene Blavatskaja.

 

Kairiosios rankos tantra nėra tai, ką vakariečiai dažniausiai įsivaizduoja vartydami tantrinės meilės kursų skrajutes. Ji labiausiai tinka pernelyg nušvitusiems, materialaus pasaulio atsisakiusiems, jogą ir meditaciją įvaldžiusiems tantros praktikams, kurie vis dar nėra iki galo išsilaisvinę, nes tapo priklausomi nuo savo tyrumo. Kairiosios tantros praktikos sudarytos iš „nušventinančių“ ritualų: žuvies ir mėsos valgymo, sekso orgijų intensyviai eksploatuojant partnerių kūno skysčius, alkoholio ar kitų intoksikantų naudojimo.
Šiandien Vakaruose tradicinių tantrinių praktikų galima rasti Tibeto budizmo tradicijoje ir Kundalini bei Krija jogos mokyklose, kurios visos yra dešiniosios tantros keliai.
Vakarų susidomėjimą kundalini praktikomis sukėlė Karlas Jungas. Jungo seminaras apie Kundalini jogą, 1932 m. pristatytas Psichologų klubui Ciuriche, buvo laikomas svarbiu Rytų minties ir simbolinių vidinės patirties transformacijų psichologinio supratimo etapu.

 

Mokslininkas Hugh Urbanas teigia, kad priežastis kodėl Vakaruose tantra taip aiškiai siejama su seksualumu, gali būti tiesiog tarpkultūrinis vojerizmas.
Komercinėse jogos mokyklose dažnai teigiama, kad Kundalini tantra joga – tai jogos forma, kurioje akcentuojamas Kundalini energijos pažadinimas meditacijos ir kitų technikų pagalba. Žodis „tantra“ taip pat gali reikšti „šviesos tinklą“, kuris susidaro, kai susijungia vyriška ir moteriška energijos.
Kundalini yra gyvybinė jėga (prana), kuri tam tikru būdu nukreipiama per nervų sistemą. Kundalini gyvena stuburo apačioje ir manoma, kad jos pažadinimas atneša dvasinį nušvitimą. Kundalini pažadinimas gali priminti labai intensyvią psichodelinę patirti su euforija, ego ištirpimu, virpėjimu visame kūne, šilumos pojūčiais. Viena iš daugelio problemų, susijusių su Kundalini mokymu, yra ta, kad jis yra labai dualistinis – kažkas turi įvykti, kad taptume „nušvitę“. Taip pat jis sukuria labai stiprų prisirišimą prie kažko konkretaus, kas įvyksta mūsų dvasinės praktikos metu, o tai supanašėja į dvasinį materializmą. Galiausiai, kaip patirtis, ji iš tiesų yra trumpalaikė, kaip ir visos kitos pakitusios sąmonės būsenos.

Atrodo, kad vakaruose Kundalini tantra yra Naujojo amžiaus „išminties“, ryšio užmezgimo pratimų ir energingos pranajamos mišinys. Tradiciškai buvo manoma, kad tokios stiprios praktikos, apimančios pakitusias sąmonės būsenas ar seksualumą, nėra tinkamos daugumai praktikuojančių tantrą, tačiau dabar jos tapo lengvai prieinamos Vakaruose, be jokių apsaugos priemonių ar rimtesnio pasirengimo.

 

Po savo kelionių Tibete rašytoja Jurga Ivanauskaitė sakė, kad nušvitimas nepasiruošus, gali nuvesti į psichiatrijos ligoninę. Sadhguru teigia, kad Kundalini yra pavojingiausia jogos forma. Transpersonalinės psichologijos tyrėjai mini pavojus arba psichologinius sunkumus, susijusius su intensyviu ar pernelyg intensyviu dvasinių disciplinų praktikavimu. Anot jų, nelaimingais atvejais tokia praktika gali sukelti Kundalini simptomatiką ir privesti prie dvasinės krizės būsenų. Net ir katalikų bažnyčia (gal kiek hipokritiškai) visas šias dvasines praktikas prilygina flirtui su velniu.

 

Teigiama, kad šiuolaikinė Vakarų kultūra yra prastai pasirengusi tvarkytis su kundalini aktyvavimo požymiais. Todėl jis gali sukelti didelius socialinio ir psichologinio funkcionavimo sutrikimus žmonėms, patiriantiems kundalini simptomus, kurie dažnai pavadinami tiesiog psichozės epizodu.
Žinoma, kad net netikėtai sunkus tylos meditacijos mokymasis gali sukelti stiprų nerimą ar net psichotinį epizodą žmonėms, kurie šiaip atrodo sveiki ir stabilūs. Žmonės paskęsta savo proto dumble neįspėti, kad taip gali nutikti ir be jokių įrankių iškilti į paviršių. Mokiniams tiesiog liepiama tęsti toliau. Iš dalies tai teisinga, nes ir Karlas Jungas teigė: „žmogus nenušvis įsivaizduodamas šviesos formas, tai galima pasiekti tik įsisąmoninus tamsą“. Blogiau tai, kad be pasiruošimo, toje tamsoje galima ir likti.
Stanislavas Grofas, kurio žmona Kristina patyrė dramatišką mistinę patirtį, knygoje „Audringos savęs paieškos“ (The Stormy Search for the Self) papasakojo apie padidėjusį energijos lygį, drebulį, prisiminimus apie traumas, ekstremalias emocijas, vidinius garsus, vizijas, seksualinį susijaudinimą ir sunkumus kontroliuojant elgesį. Groffas su žmona rekomendavo visiems, patyrusiems šiuos išgyvenimus, atlikti medicininę apžiūrą pas gydytoją, išmanantį kundalini, nes simptomai panašūs į psichiatrinių ir medicininių problemų požymius.
Kai tarpininkai veda žmones per kvėpavimu pagrįstus pratimus, orientuotus į Kundalini sužadinimą, jie žaidžia su ugnimi. Iš ugnies galime išeiti atgimę ir pabudę, arba tiesiog sudegę. Vakarų susidomėjimas tantrinėmis praktikomis panašėja į kultūrinę apropriaciją, kuri, paradoksaliai, gali apsaugoti vakariečių protus nuo psichinio šoko, kuris galėtų ištikti perėmus tikrai autentiškas Tantros praktikas.

 

Indijoje moterų dalyvavimas Tantroje dažniausiai buvo susijęs su vyrų poreikių tenkinimu praktikoje ir ritualuose. Šiose apeigose dalyvavusios moterys dažnai buvo prostitutės, traumuotos arba neturtingos. Tantra gali būti naudinga moterims, savo Naujojo Amžiaus judėjimo formose, tačiau svarbu suprasti kultūrinį kontekstą ir mizoginiją, iš kurios šios praktikos atsirado.
Johanesas Suoranta, liūdnai pagarsėjusios „Natha“ mokyklos Helsinkyje atstovas sakė, kad „Natha“ moko klasikinės tantros, erotikos kaip dvasinio kelio, arba kaip panaudoti kūrybines, erotines energijas savo dvasiniam tobulėjimui. Visų pirma Tantra pabrėžia meilę kaip būtiną tantros praktikavimo sąlygą, taip pat kaip tam tikrą tikslą meilei stiprinti. Šioje mokykloje Tantros kursas apima jogos ir meditacijos pratimus, atliekamus pamokoje, o erotiniai pratimai pateikiami kaip namų darbai, kuriuos mylinčios poros gali praktikuoti.
„Natha“ mokykloje yra uždarų grupių, pavyzdžiui, Vira grupės vyrams ir Shakti grupės moterims. Viena iš pagrindinių tantros idėjų yra ta, kad per Shakti moteris gali atrasti savo vidinę erotinę deivę. Į šią Jogos mokyklą užsirašiusią Jenni labai nustebino tantros pamokose rodomi vaizdo įrašai: „Maniau, kad moterys nuotraukose atrodo labai pornografiškos, grubiai padažytos, su silikoninėmis krūtimis. Tada garsiai pasakiau, kad tikrai nemanau, jog tokios nuotraukos atspindi kokį nors moters dieviškumą. Kurso dėstytojas buvo labai nustebęs dėl mano kritikos“.
Vakaruose praktikuojamas Tantros formas derėtų vadinti neotantra. Jai galima būtų priskirti ir taip vadinamą tantrinę meilę, kai į mylėjimąsį įtraukiamos dvasinės praktikos ar veiksmai, meilės aktą paverčiantys dvasiniu ritualu.

 

Laikais, kai seksualumas naudojamas kaip vartojimo skatinimo priemonė, ir ieškoma greitų sprendimų visoms problemoms, pamirštama, kad tantros seksualumo praktikos tėra mažoji tradicijos dalis. Suprasti Tantros mokymus nėra paprasta.
Tiems, kas nesidomi rytų ezoterika ir filosofjia, galbūt gali padėti neuromokslas. Mokslo pakraščiuose balansuojantis profesorius Todd Murphy teigia, kad Kundalini galima suprasti kaip smegenų ryšio su visu kūnu metaforą. Jis linkęs kritikuoti Vakaruose įsišaknijusį dvasios / kūno dualumo suvokimą. Neuromokslininkas čakras aiškina kaip smegenų ryšio su kūnu simbolius, o dvasinis darbas su jomis gali katalizuoti visai ne ezoterinius, o neuropsichologinius procesus.
Pavyzdžiui, jei esate grupėje ir norite išbandyti kundalini sistemos jėgą, visi vaikščiokite kambaryje ratais, ir bandykite kvėpuoti sutelkdami dėmesį į širdies (meilės) čakrą. Įsivaizduokite, kad kiekvieną kartą įkvėpus, meilės čakra padidėja, o iškvėpus, susitraukia. Suformuokite du žmonių ratus: vieną vidinį, kitą išorinį (galima vieną vyrų, kitą moterų). Sukantis ratams, žiūrėkite vieni kitiems į akis (iš vieno rato į kitą) tik du įkvėpimus. Gali būti, kad po šio pratimo, visi visus mylės taip, kaip mokė Jėzus. Du įkvėpimai nepakankamas laikas įvertinti žmogaus patrauklumą ar kažkaip jį nuteisti, todėl žmogaus neurologija nukreipiama artimo meilei.

 

Čikagos universiteto psichologė Stephanie Cacioppo, pastarąjį dešimtmetį tyrinėjusi romantiškos meilės neurobiologiją, aiškina, kad meilė susijusi su keliais sudėtingais pokyčiais smegenų atlygio sistemoje. 2012 m. Jutos universiteto psichologės Lisa Diamond ir Janna Dickenson, apžvelgusios meilės tyrimų literatūrą, nustatė, kad romantiška meilė nuosekliausiai siejama su dviejų smegenų sričių – ventralinės tegmentinės srities (VTA) ir uodeguotojo branduolio – aktyvumu. Šios sritys atlieka esminį vaidmenį mūsų atlygio neuronų grandinėje ir reguliuoja „geros savijautos” ir įpročių formavimo neuromediatorių – dopaminą. Kitaip tariant, ankstyvaisiais meilės etapais trokštate to asmens, nes dėl jo ar jos jaučiatės labai gerai.
Todd Murphy teigia, kad širdies čakra susijusi su kairiąja amygdala (dalyvaujančia pasitenkinimo ir laimės jausme) bei tuo pačiu uodeguotoju branduoliu. Dešinioji amygdala smegenyse dirba su baimės atsaku. Galbūt meilės meditacijos būdu galima stimuliuoti kairiąją amygdalą ir susijusias smegenų dalis, deaktyvuojant už stresą atsakingus neuroninius tinklus.
Ar vakarų kultūra, taip dažnai kopijuodama ir interpretuodama rytų dvasines praktikas turi saugesnių priemonių pajusti ekstazę, nušvitimą ir dieviškąją meilę?

 

Meilė veikia terapiškai, bet visuomenėse su epigenetinėmis traumomis, socialinėmis problemomis, hiperbolizuotu kapitalizmu, į pelno didinimą orientuotais socialiniais tinklais, ne visada pavyksta meilę pajusti, ar tuo labiau ją išlaikyti. Ar mes turime vakarietiškus įrankius pasiekti vyriškos ir moteriškos energijos sąjungai?
XX a. septintajame dešimtmetyje atlikti psichodelikų tyrimai leido iškelti hipotezę, kad psichodelikai yra neselektyvūs psichikos stiprintuvai ir kad psichodelinės patirties turinys pirmiausia priklauso nuo proto būsenos (lūkesčių, ketinimų, požiūrio ir asmenybės) ir aplinkos (fizinio ir socialinio konteksto, kitų žmonių, įskaitant slaugytoją, buvimo ir požiūrio). Ši „set and setting“ hipotezė yra naudingas modelis, padedantis suprasti ir „vakarėlių narkotiko“ MDMA patirtį. Nepaisant to, universaliu bendrumu pasižymi šios būsenos: ekstazė, empatija, atvirumas, užuojauta, ramybė, priėmimas, atleidimas, gydymas, vienybė ir rūpestis, kurias sukelia junginys.
Būtent šie jausmai paaiškina, kodėl III pakopos MDMA klinikiniai tyrimai parodė, kad šis junginys, kartu su psichoterapija ypač efektyviai gydo potrauminio streso sutrikimo sindromą. Ar farmakologija gali būti vakarietiškas rytų mistikų kelio atitikmuo?

 

Aštuntajame dešimtmetyje MDMA vartojimas tapo madingas tiek tarp psichoterapeutų, tiek naujoje jaunimo kultūroje – reivo ir šokių klubų scenoje. MDMA nėra haliucinogenas ar enteogenas, bet geriausiai apibūdinamas kaip empatogenas, nes junginys atpalaiduoja individualaus ego gniaužtus ir atveria kelią nepaprastai aukštam intymumo ir bendravimo lygiui. Dėl bendros ramybės, giedrumo ir erdvumo patirties kai kuriuose sluoksniuose jis vadinamas „Budos junginiu“.
Brolis Bartholemew buvo vienuolis, MDMA vartojęs kaip pagalbinę priemonę religinei patirčiai įgyti. Paprastai jis tą darydavo vienas, tačiau yra bandęs ir tarp bendraminčių. Poveikį jis apibūdino kaip tiesioginio ryšio su Dievu užmezgimą, nes giliai suvokė jo užuojautą. Vienuolis niekada neprarado šios įžvalgos aiškumo ir ji išlieka kaip rezervuaras, į kurį jis gali kreiptis.
Tinkamai vartojamas, MDMA yra beveik sakramentinis. Jis gali nukreipti žmogų teisingu keliu į dieviškąją vienybę. Pasak vienuolio, jo nereikėtų naudoti, jei žmogus iš tiesų neieško Dievo, jis netinka hedonistams, (pavyzdžiui paaugliams reiveriams). Vieta, kurioje MDMA vartojamas, turėtų būti tyli ir rami. Tarp tų, kurie dalijasi patirtimi, turėtų būti glaudus emocinis ryšys. Patirtis turi būti vykdoma tam tikru mastu prižiūrint, nes dėl MDMA poveikio atsiranda polinkis nukreipti dėmesį į nesvarbius dalykus. Taip pat kyla pavojus iššvaistyti patirtį, užuot pasiekus dvasinę sritį, užsisklęsti euforiniuose jausmuose.

 

Bertranas buvo dzenbudistų vienuolis ir meditacijos mokytojas. Būdamas 47-erių, jis patyrė dvasinį prabudimą nuo meskalino patirties, kuri privertė jį iš naujo įvertinti gyvenimą ir ieškoti naujo kelio. Tai paskatino jį pradėti mokytis Rinzai dzeno pas griežtą japonų mokytoją. Nors mokymasis buvo labai sunkus, galiausiai jis tapo dzeno vienuolyno abatu.
Per 10 metų Bertranas MDMA vartojo maždaug 25 kartus. Paprastai jis junginį naudojo antrąją septynių dienų meditacijos dieną ir mano, kad ši molekulė leido jam nesiblaškyti. Būdamas studentas, jis taip pat kartą atliko dzen praktiką su MDMA. Per koanus meistras įvardija užduotį, kurią mokinys turi apmąstyti, pavyzdžiui, klasikinę: „Koks yra vienos rankos pliaukštelėjimo garsas?“. Mokinys turi parodyti, kad jį suprato.

 

Pavartojęs MDMA, Bertranas įspūdingai lengvai įveikė koanus. Du kartus jis jautėsi netgi nušvitęs, nors tai vertina atsargiai. Jis taip pat pažįsta vieną šveicarų dzenbudistą, kuris vartoja MDMA, tačiau niekada apie tai nepasakojo savo mokytojui. Jis mano, kad ši patirtis būtų labai vertinga kai kuriems jo atsidavusiems, bet sustabarėjusiems kolegoms dzenbudistams. Junginys paprasčiausiai leidžia visa širdimi susitelkti į užduotį, o rezultatas visais atžvilgiais yra toks pat tikras, kaip pasiektas ilgomis dvasinėmis praktikomis. Iš tikrųjų MDMA leido jam nueiti toliau, nei jis būtų galėjęs be jo.
Tibeto budizmo mokytojas Chögyam Trungpa 1974-aisiais įsteigė Naropa universitetą, kuris 2020 metais, bendradarbiaudamas su MAPS organizacija, pradėjo mokyti specialistus MDMA padedamos psichoterapijos.

 

MDMA vis dažniau vertinamas kaip būdas išlaikyti romantiškus santykius ir santuoką. Dažnai klaidingai manoma, kad šis junginys išimtinai susijęs su seksu arba neatsargiu intymiu elgesiu. Nei vienas, nei kitas teiginys neatitinka tikrovės.
Daugiau nei 90% tiriamųjų MDMA vidutiniškai arba stipriai padidino potraukį ir pasitenkinimą seksu. Orgazmui pasiekti prireikė daugiau laiko, bet jis buvo suvokiamas kaip intensyvesnis. Erekcija poveikio metu sutriko net 40% vyrų. Atrodo, kad MDMA didina potraukį ir pasitenkinimą, bet blogina lytinį pajėgumą, tad junginys labiau susijęs su emocijomis, o ne lytiniais instinktais.

Taip pat buvo atliktas tyrimas, kuriuo bandyta nustatyti, ar MDMA klaidinančiai didina pasitikėjimą žmonėmis, kuriais geriau nepasitikėti. Tam buvo pasitelkta žaidimų teorija. Tyrimas parodė, kad MDMA sustiprino pasitikėjimą tik pasitikėjimo vertais oponentais žaidime.
MDMA nekelia fizinės priklausomybės, tačiau jis nelaikomas saugiausiu iš terapijoje bandomų draudžiamų junginių. Yra duomenų apie jo neurotoksiškumą, nors ir nelabai patikimų: pavyzdžiui, viename moksliniame tyrime tyrėjai vietoje MDMA netyčia ištyrė amfetaminą. Kaip bebūtų, pernelyg dažnas šios galingos medžiagos vartojimas tikrai gali sukelti neigiamas pasekmes. Su junginiu susijusios mirtys paprastai ištinka dėl perkaitimo ir dehidratacijos šokant tvankiame naktiniame klube. Dažnai jį naudojant, magiškas poveikis dingsta, o be to, galima susirgti depresija.
Tiek autentiškos Tantros praktikos, tiek neatsakingas MDMA vartojimas kelia rizikas neparuoštai psichikai ir kūnui. Sunku būtų pasakyti, kurios iš jų didesnės. Tiek dvasinis, tiek psichofarmakologinis kelias turi panašumų: abiem atvejais atsisakoma kūno ir dvasios dualumo. Su MDMA pasiekiamas artimumo ir intymumo lygis reikalautų daug Tantros treniruočių, kurios kelyje pas Shakti, ne vieną sudegintų. O MDMA reikalauja tik teisingo vandens kiekio, tinkamos temperatūros, geros aplinkos ir nusiteikimo. Nesunku įsivaizduoti ne tik MDMA padedamą porų terapiją, bet ir 6 valandų tantrinės meilės sesiją MDMA poveikyje, kuri, po tinkamos psichologinės integracijos leistų porai pasiekti didesnę harmoniją ir kasdieniuose santykiuose. Ją galima įtvirtinti ir meditacijos arba atidos pratimais. Tai nebuvo tekstas apie seksą ir narkotikus. Tai tekstas apie dvi labai skirtingas bet panašias kultūrines tradicijas.

—
Jokiu būdu neskatiname ir nerekomenduojame uždraustų junginių vartojimo.
Autorius: Ignas Kazlauskas
Redagavo: Osvaldas Grigas, Gintarė Matulaitytė