Kognityvinė elgesio terapija

Kognityvinė elgesio terapija

Kaip kognityvinės elgesio terapijos poveikis gali būti sustiprintas klasikiniais psichodeliniais junginiais

Šaltinis: “Mokantis paleisti: Kognityvinis Elgesio Modelis, kaip psichodelinė terapija skatina susitaikymą”

Įžanga

Šiame įraše rasite į lietuvių kalbą išverstą mokslinę publikaciją, kurioje pristatomas psichodelikų psichoterapinio naudojimo modelis, paremtas Kognityvine elgesio terapija. Augantis mokslinių tyrimų ir klinikinių bandymų su daug žadančiais rezultatais skaičius, JAV Federalinės maisto ir vaistų agentūros suteikti proveržio terapijos statusai ir šio vyksmo paskatintos rizikos kapitalo investicijos, didina žiniasklaidos publikacijų skaičių apie psichodelinių medžiagų renesanso keliamą revoliuciją psichiatrijoje.

Skambios antraštės ir pozityvios mokslinės naujienos skatina sergančiuosius domėtis potencialiai revoliucingu terapijos būdu, tačiau grėsminga Lietuvos įstatyminė aplinka ir su klasikiniais psichodelikais susijusios mokslu nepagrįstos stigmos gali paskatinti pogrindinę savigydą tokiais narkotikais kaip LSD, DMT ar psilocibinu be atitinkamų žinių, priežiūros ar pasiruošimo.

Kadangi psichodelinėje terapijoje svarbiausias yra ne psichodelikų o terapijos dėmuo, mūsų tvirtu įsitikinimu, Lietuvos psichoterapeutams ir psichiatrams būtų naudinga pažvelgti anapus propagandos šydo ir įsigilinti į gausėjančius mokslinius tyrimus apie didžiulį psichodelikų potencialą paspartinti psichoterapiją.

Žemiau pateiktoje mokslinėje publikacijoje aptariamas Kognityvne elgesio terapija paremtas psichodelinės terapijos modelis.

Jame teigiama, kad daug dvasinių sutrikimų atsiranda dėl pasąmonėje įsišaknijusių nemalonių išgyvenimų vengimo strategijų. Trumpuoju laikotarpiu jos sukelia palengvėjimą, tačiau ilguoju – psichologinį stresą ir dvasinius sutrikimus. Tinkamame kontekste psichodelikai sutrikdo įprastą sąmonės būseną ir išprovokuoja akistatą su įprastai vengiamomis emocijomis ar prisiminimais. Atsiranda psichologinio lankstumo langas, pro kurį tinkamai paruošti pacientai gali trumpam stoti į akistatą su vengiamais išgyvenimais, kurie, dėl pasichodelikų sukeltos ypatingos sąmonės būsenos, gali įgauti net vizualinį pavidalą.

Jei pacientas išdrįsta nors trumpam stoti į šią akistatą, dažnai patiriamas emocinis proveržis, kurio metu pamatoma, kad vengiami dalykai iš tiesų nėra tokie baisūs, todėl inicijuojama mokymosi grandinė, kurios pasekoje išmokstama ne vengti, bet spręsti savo vidines problemas, o galiausiai remiantis tomis įžvalgomis, pakeisti savo elgesį.

Publikacijoje pateikiamas ne tik konceptualus psichodelinės terapijos modelis, aptariami jo panašumai su kognityvine elgesio terapija, tačiau paliesti ir praktiniai bei etiniai aspektai, tokie kaip pasiruošimas, tinkamas paciento informavimas ir integracija, taip pat tinkami tokiai terapijai diagnostiniai kriterijai. Prieš teksto vertimą, pateikiame jame naudojamų savokų paaiškinimus.

 

Terminų žodynas

Kognityvinė elgesio terapija (KET)

Kognityvinės elgesio terapija yra psichoterapinės intervencijos, kurių tikslas – pakeisti neproduktyvų elgesį tokiu, kuris padėtų įveikti stresines situacijas, keičiant mąstyseną sumažinti psichologinį stresą. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra dažnai klaidingų įsitikinimų rezultatas. Kiekvienas mūsų turime paruoštą minčių rinkinuką, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinės situacijos metu. Jeigu jame vyrauja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, nerimą, depresiją. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Kognityvinės elgesio terapijos dėmesio centre yra ryšys tarp:

  • įsitikinimų (ką mes galvojame),
  • emocijų (ką mes jaučiame),
  • elgesio (ką mes darome).

Dialektinė elgesio terapija

Dialektinė elgesio terapija yra kognityvinės elgesio terapijos forma, orientuota į dėmesingumo (atidos), susitaikymo, patvirtinimo ir pasitikėjimo kūrimą. Iš pradžių ji buvo skirta žmonėms, sergantiems ribiniu asmenybės sutrikimu, vėliau buvo pritaikyta ir kitoms dvasinės sveikatos problemoms gydyti. Vienas iš didžiausių dialektinės elgesio terapijos ir kitų terapijos formų skirtumų yra susitaikymo su savimi akcentavimas.

Operantinis sąlygojimas

Operantinis sąlygojimas, arba operantinis mokymasis yra bet kokia procedūra, kurios metu elgesys pastiprinamas arba pasilpninamas, priklausomai nuo pasėkmių. Operantinis sąlygojimas taip pat vadinamas instrumetiniu mokymusi. Su gyvūnais atliekama didžioji dalis operantinio sąlygojimo eksperimentų . Siekiant išaiškinti gyvūnų protinius sugebėjimus, eksperimentus su jais atlikinėjo Edward Lee Thorndike. Žymiausi jo bandymai buvo atlikti su katėmis – mokslininkas į „galvosūkio dėžę“ su maistu įdėdavo alkaną katę; maistas buvo idedamas taip, kad katė jį matytų, tačiau negalėtų pasiekti. Dėžė turėjo dureles, kurias katė galėtų atidaryti paprastu veiksmu (pvz. trūktelėjus virvutę). Iš pradžių buvo stebimas neefektyvus katės elgesys, tačiau galiausiai katė sugebėdavo atidaryti dureles. Kartojant eksperimentą su ta pačia kate, neefektyvūs veiksmai mažėdavo,  kol galiausiai  katė, įdėta dėžėn, iš karto traukdavo virvutę. Thorndike padarė išvadą, kad elgesys dažniausiai pasižymi dviejų tipų pasėkmėmis. Tyrėjas padarė išvadą, kad elgesį, už kurį atlyginama, linkstama kartoti. Šį teiginį išplėtojo ir bene didžiausią indėlį operantinio sąlygojimo tyrimams paliko B. F. Skinneris. Tyrimams jis sukūrė operantinę kamerą (Skinnerio dėžę), kurioje yra svirtis/mygtukas, kurį nuspaudęs gyvūnas gauna maisto arba vandens, bei prietaisas gyvūno reakcijoms fiksuoti. Išskirti keturi operantinio mokymosi tipai: teigiamas pastiprinimas, neigiamas pastiprinimas, teigiama bausmė bei neigiama bausmė. Teigiamo pastiprinimo metu reakcijas seka stimulo pasirodymas arba stimulo sustiprėjimas. Neigiamo pastiprinimo metu elgesys stiprinamas stimulo intensyvumo sumažėjimu, arba visišku stimulo panaikinimu. Ir teigiamomis (suteikiant nepageidaujamą pasėkmę), ir neigiamomis (atimant kažką pageidaujamą) bausmėmis siekiama sumažinti poelgių dažnį.

Susitaikymas

Susitaikymas su savimi arba savęs priėmimas reiškia pripažinimą fakto, kad esame klystantys žmonės. Padarome klaidų, nesiseka, galime elgtis sau ir kitiems nenaudingais būdais, imame nervintis, galime neteisingai vertinti vienas kitą ir panašiai. Save teisiant blogėja psichologinė ir emocinė sveikata, kuri neigiamai veikia mūsų veiklą. Tikėjimas, kad esame visiškai nesėkmingi ir nieko verti sukelia depresiją ir nerimą. Tokioje būsenoje protas užprogramuotas save skriausti, o ne mąstyti kaip pakeisti padėtį ar išspręsti problemas. Tai nėra švelnioji psichologija, o susitaikymas savimi nereiškia, kad “mes esame pasirengę klysti”, arba turėtume pritarti savo klaidoms. Tai reiškia nusivylimo pripažinimą ir savo elgesio ir jo efektyvumo vertinimą, bet ne savo asmenybės visumos nuteisimą.

Kognityvinė elgesio terapija pasisako už susitaikymą su savimi, kaip klystančiu žmogumi. Tai veda prie dėmėsio nukreipimo į savo tikslus ir sukuria įsitikinimus, pritaikytus spręsti problemas nesėkmių ir nusivylimų akivaizdoje.

Patirties vengimas

Kai mes patiriame nemalonias mintis, emocijas ar pojūčius, dažnai natūralus reagavimo būdas yra vengti šių sunkių patirčių, kartais už tai sumokant labai brangiai. Tai vadinama patirties vengimu, kuris, kaip įrodė mokslas, kuria ir palaiko psichologinį stresą. Mes visi turime savyje įcementuotą išgyvenimo instinktą, kuris sukuria mūsų nemalonias reakcijas į nemalonius ar nepatogius įvykius. Šis giliai įsišaknijęs instinktas paveikia mūsų vidinius procesus, atjungdamas asmenybę nuo minčių, emocijų ir fizinių pojūčių, nes jis mums sako, kad pastarieji gali būti pavojingi ir kenksmingi. Nesvarbu, kaip sunkiai bandome pabėgti nuo savęs ir visų savo jausmų, vidinių minčių, patirčių ir emocijų, jie vistiek yra įkalinti mūsų viduje. Mokytis susijungti su jais ir su savimi yra mums labai naudinga – net jei šios emocijos ir baimės gali atrodyti gąsdinančios ir skausmingos. Kai mes bandome jų išvengti, savyje sukuriame mūšio lauką. Mes iš tiesų sau paskelbiame karą, kuriame nebus laimėtojų – vien pralaimėtojai. Norėdami atsigauti nuo vidinio skausmo, turėtumėm atverti save vidinei patirčiai, kurios taip stengiamės išvengti. Tai padaryti yra labai sunku.

Vengimo jautrumas

Vengimo jautrumu čia vadinamas procesas, primenantis sinesteziją. Sinesteziją sukelia neįprasta skirtingų smegenų sričių sąveika, kurios pasekoje galima matyti garsą. Vengimas psichodelinėje būsenoje gali sužadinti jutiminius suvokimo centrus smegenyse panašiai, kaip sinestezijoje persipina vaizdo ir garso suvokimas. Pavyzdžiui, bandant užslopinti nemalonią emociją, ji sugrįžta kaip gąsdinantis vaizdas. Taigi, vengimo jautrumas yra psichodelikų sukurta reakciją į bandymą pabėgti nuo sunkių psichologinių patirčių. Kai atsisakoma su jomis stoti į akistatą, šios patirtys sustiprėja, ir gali įgauti dar labiau bauginančią formą.

Asmeniniai įvykiai

Šią psichologinę savoką 1945-aisiais metais pristatė Skinner’is. Psichologiniame kontekste „privatūs įvykiai“ reiškia privačius dirgiklius ir paslėptus atsakymus, akcentuojant tai, kad „kiekvienas kalbėtojas turi mažą, bet svarbų asmeninių stimulų pasaulį“, kuris, esant tam tikriems socialinės pastipros atvejams, gali kontroliuoti verbalines reakcijas.

Skinneris teigė, kad galimybės stebėti privačius dirgiklius ir paslėptus atsakymus yra ribotos, tačiau jie nestokoja fizinių išraiškų. Nuo tada  privačių įvykių koncepcija naudojama įvairiomis aplinkybėmis, kai psichologai aptaria tokius klausimus kaip jausmai, emocijos, mąstymas, svajonės ir kt.

Pastiprintasis mokymasis

Pastiprintas mokymasis yra gebėjimas išmokti sąsajas tarp dirgiklių, veiksmų, malonių asmeninių įvykių (vadinamų apdovanojimais), arba nemalonių asmeninių įvykių (vadinamų bausmėmis). Terminas „pastiprintas“ nurodo šių asociacijų formavimosi ir stiprinimo procesą, kurį įtvirtina stiprintojas, kurį sudaro atlygis (teigiami stiprintojai), ir bausmės (neigiami stiprintojai).

Neigiamas pastiprinimas

Neigiamas sustiprinimas skatina tam tikrą elgesį pašalinant dirgiklius arba išvengiant neigiamų jų padarinių. Ji skiriasi nuo bausmės, kuria siekiama atgrasyti nuo konkretaus elgesio. Neigiamas pastiprinimas taikomas mokant vaikus, taip pat ir kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, jei skamba signalas, kai žmogus pradeda važiuoti automobiliu neprisisegęs saugos diržo, įlipęs į automobilį jis greitai išmoks užsisegti saugos diržą, kad išvengtų nemalonaus pavojaus signalo.

Nuspėjimo klaidos

Nuspėjimo klaidos psichologijoje yra neatitikimai, atsirandantys tarp to, ko tikimasi, ir to, kas vyksta iš tiesų. Jos yra gyvybiškai svarbios kažko mokantis. Mokslinė nuspėjimo (arba prognozavimo) klaidų teorija slypi net liaudies išmintyje “mokykis iš savo klaidų”. Sergant dvasinėmis ligomis, jautrumas nuspėjimo klaidoms yra sumažėjęs dėl pernelyg įsišaknijusių, neplastiškų įsitikinimų, todėl atitinkamai sutrikdomas ir mokymosi procesas.

Kognityvinis elgesio modelis psichodelinėje psichoterapijoje

Psichodelikų padedamos terapijos paremtos ilgalaikiais pasikeitimais, kuriuos sukelia susitaikymas su patirtimi vietoje jos vengimo, kurį įgalina ir palengvina psichodelikų naudojimas. Šiame straipsnyje rasite konceptualų modelį, kuriame nurodyti potencialūs psichologiniai mechanizmai, slypintys po šiuo pokyču, atskleidžiantys esmines paraleles tarp psichodelinės terapijos ir kognityvinės elgesio terapijos. Mes teigiame, kad atidžiai kontroliuojamas psichodelinės terapijos kontekstas, kuris pritaikomas šiuolaikiniuose klinikiniuose tyrimuose, ir psichodelikų sukeltas įsitikinimų atpalaidavimas gali padidinti motyvaciją susitaikyti per operantinį sąlygojimą, taip sužadindamas smarkiai sustiprintos akistatos su privačiais įvykiais potyrius, beveik jų nevengiant.  Esant šioms unikalioms mokymosi sąlygoms, įsitikinimai, susiję su patirties vengimu, gali būti paveikti korekcine informacija ir, atitinkamai, peržiūrėti, o tai paaiškina ilgalaikį susitaikymo sustiprėjimą ir sumažėjančią psichopatologiją.

Pastaraisiais metais, ne vienas ankstyvos stadijos klinikinis bandymas pateikė įrodymų, kad klasikiniai serotonerginiai psichodelikai – daugeliu atveju  – psilocibinas, tačiau taip pat LSD (lizergo rūgšties dietilamidas) ir DMT, randamas haliucinogeniniam Ajavaskos nuovire, gali sukelti didelį, ir dažnai ilgalaikį simptomų sumažėjimą pacientams su depresija, arba besigydantiems gyvybei pavojingą ligą ir susiduriantiems su emocinėms jos pasekmėmis, taip pat sergantiems obscesiniu – kompulsiniu sutrikimu ar priklausomybės sutrikimais.

Manoma, kad psichodelinė terapija veikia sumažindama patyriminių išgyvenimų vengimą ir skatindama prisitaikantį susitaikymą (viršuje rasite terminų paaiškinimus). Kaip bebūtų, vis dar nėra aišku, kaip psichodelinė terapija gali sukelti tokius pasikeitimus. Žvelgiant iš kognityvinės elgesio terapijos perspektyvos ir remiantis neseniai pristatyta psichodelikų savybe atpalaiduoti sutabarėjusius įsitikinimus greitai paveikiant smegenis, šiuo straipsniu bandoma patikslinti psichologinius mechanizmus, slypinčius po susitaikymą (kitaip – priėmimą) skatinančiu psichodelinės terapijos poveikiu.

Mes siūlome konceptualų modelį, paaiškinantį kaip psichodelikų sukeltas įsitikinimų atpalaidavimas, derinamas su specifiškais konteksto veiksniais, kurie paprastai dalyvauja psichodelinėje terapijoje, gali palengvinti tą patį susitaikymą skatinantį mokymosi procesą, į kurį taikomasi kognityvinės elgesio terapijos intervencijomis. Šiame tekste mes pristatome vengimo ir susitaikymo koncepcijas, apibrėžiame kaip kognityvinė elgesio terapija skatina susitaikymą,  taip pat apžvelgiame įrodymus, kad psichodelinė terapija taip pat skatina susitaikymą. Tada trumpai apžvelgiame įsitikinimų atpalaidavimo atvejus ir remdamiesi jais, pasiūlome konceptualų modelį, paaiškinantį kaip psichodelikai skatina susitaikymą. Tada seka diskusija apie atvirų tyrimų klausimus ir klinikinės praktikos implikacijas.

 

Susitaikymo skatinimas kognityvinėje elgesio terapijoje

Daugelis dvasinių ligų požymių gali būti interpretuojami kaip vengimas. Tai labiausiai akivaizdu sergant nerimo sutrikimais, kai nerimą provokuojančių situacijų vengimas yra svarbus simptomas, tačiau vengimas yra ir daugelio kitų diagnostinių kategorijų dalis: sergant depresija –  pasyvumas, pasitraukimas, ir ruminavimas gali tarnauti kaip būdas vengti nelaukiamų emocinių patirčių. Intoksikacija atlieka panašų vaidmenį piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis sutrikimuose. Sergant obscesiniu – kompulsiniu sutrikimu, prausimosi ritualai gali neutralizuoti užsikrėtimo baimę, ir panašiai. Žvelgiant į tokius elgesio šablonus kaip į vengimo strategijas, šie sutrikimai trumpuoju laikotarpiu sumažina varginančių patirčių grėsmę. Tačiau už šią trumpalaikę nauda sumokama ilgalaikė kaina, nes individo asmeninė laisvė yra suvaržoma, o sutrikimas įcementuojamas.

Nors vengimo aktualumas pripažįstamas visose svarbiausiose psichoterapijos mokyklose, jis ypač akcentuojamas taip vadinamoje trečioje kognityvinės elgesio terapijos bangoje. Čia patirties vengimas yra apibrėžtas kaip bandymas išsivaduoti, pabėgti, arba kitaip pakeisti privačius įvykius (emocijas, mintis, atsiminimus, kūno pojūčius ir pan.), nepaisant kenksmingų ilgalaikių padarinių, ir yra laikomas centrine plataus psichopatologijų spektro vystymosi ir stiprėjimo priežastimi.

Susitaikymas reiškia vidinę diskusiją apie galimybę vykti privatiems vidiniams įvykiams be bandymo juos kontroliuoti. Todėl susitaikymas yra tampriai susijęs su atida (mindfulness) ir yra laikomas kertiniu teigiamo elgesio pasikeitimo mechanizmu trečiosios bangos kognityvinėje elgesio terapijoje, tokioje kaip dialektinė elgesio terapija, atida paremtoje kognityvinėje terapijoje, susitaikymo ir įsipareigojimo terapijoje. Be šių, susitaikymu paremtų terapijos metodų, kognityvinė elgesio terapija  (toliau KET) pabrėžia vengimo vaidmenį ir nerimo sutrikimuose, taip pat bandoma surasti būdų sumažinti kenksmingą vengimo elgesį peržengiant diagnostinius barjerus.

Kad palengvinti ilgalaikius pasikeitimus iš patirties vengimo į susitaikymą, kognityvinio elgesio terapeutai naudoja internevcijas, nutaikytas į skirtingus tarpusavyje susijusius susitaikymo skatinimo ir mokymosi procesus (1 paveikslėlis). Kognityviniame lygmenyje, KET leidžia peržiūrėti su vengimu susijusius įsitikinimus, t. y. tikėjimo struktūras, kurias motyvuoja (ar palaiko) patyriminis vengimas. Jas gali sudaryti ir numanomi neigiami lūkesčiai, tai pat pasąmoninės prielaidos, arba aiškesni įsitikinamai apie privačius įvykius (pvz. manymas, kad nerimas yra pavojingas), su jais susijęs savęs konceptualizavimas (pvz. “aš negaliu susidoroti su nerimu”) ir iš to išplaukiančios taisyklės (pvz. “turiu vengti nerimo bet kokia kaina”). Verbalinės intervencijos, skirtos palengvinti šių įsitikinimų permąstymą gali orientuotis į elgesio turinį, arba jo funkcinį poveikį, į jas gali būti įtraukti sokratiškieji dialogai, metaaforos, decentralizavimas arba psichologijos distancijos kūrimas, defuzijos pratimai ir pan.

 

Kognityvinė elgesio terapija

1 paveikslėlis

Elgesio lygmenyje, akistata be vengimo pritaikoma, kad sukeltų korektyvines patirtis, su kitais atvejais vengiamais privačiais įvykiais. Prototipinis akistatos tipo gydymas taikomas nerimo sutrikimams klasikinėje KET, kai bandoma sumažinti sąlygotą baimę, pakartotinai konfrontuojant pacientą su baimę iššaukiančia stimuliacija, tačiau be neigiamų pasekmių. Akistata naudojant elgesio eksperimentus, t. y. švelni konfrontacija su vengiamomis patirtimis, kad pacientas peržiūrėtų su vengimu susijusius įsitikinimus taip pat pritaikoma daugiau, nei vien nerimo sutrikimams (pvz. esant depresijai).

Susitaikymu paremta KET paprastai siekia akistatos naudojant atida (mindfulness) paremtus pratimus, kurie primena klasikinį akistatos gydymo būdą nerimo sutrikimams tuo, kad į neigiamą stimuliaciją (šiuo atveju  – privačius įvykius, tokius kaip emocijos, mintys, atsiminimai, ar kūno pojūčiai) žiūrima atvirai, vengiant vengimo reakcijų.

Atidos ir kitų akistatos gydymo būdų panašumas atsispindi tame, kad reguliarūs atidos pratimai paveikia smegenų regionų tinklą, kuris, manoma, dalyvauja naikinant baimę, o vidinė akistata su privačiais įvykiais gali sumažinti vengimą, panaikinant (psichologinį) atsaką į jų grėsmę.

Verta pažymėti, kad šie įvykiai vis dar gali būti nemalonus ir skausmingi, net jei nepatiriami, kaip keliantys grėsmę. Galiausiai, susitaikymu paremta kognityvinė elgesio terapija neskirta sumažinti neigiamų patirčių dažniui, tačiau mažina kenksmingus patirties vengimo šablonus.

Motyvaciniame lygmenyje, akistatai kliudo faktas, kad vengimo reakcijos paprastai sąlygojamos pastiprinto mokymosi: kaip aprašoma aukščiau, vengimas iš karto sumažina neigiamus jausmus. Šis neigiamas pastiprinimas (nemalonaus dirgiklio pašalinimas ir bandymas nemalonaus asmeninio įvykio), sustiprina reakciją vengimu, o tai reiškia, kad ji vis dažnės, ilgės, stiprės, ir galbūt ištiks greičiau.

O neigamos vengimo pasekmės atsiskleidžia daug lėčiau nei teigiamos, todėl neturi stipraus poveikio operantiniam mokymuisi. Kognityvinė elgesio terapija bando pasipriešinti sąlygotam vengimui, paruošiant pacientą sąveikavimui su blogomis patirtimis, t. y. skatinant susitaikymo motyvaciją. Tai gali būti atlikta skatinant įžvalgas apie ilgalaikes vengimo pasekmes, ypač akcentuojant jų nesuderinamumą su asmeniniais vertybiniais tikslais ir derinant motyvacines klausinėjimo technikas. Motyvacija vengti gali būti sumažinta metaforomis ir patyriminiais metodais, kurie atskleidžia vengimo beprasmiškumą ir blogas jo pasėkmes.

Vengimas ir susitaikymas psichodelinėje terapijoje

Psichodelinė terapija yra dvasinių sutrikimų gydymas, kurio metu pacientas gauna viena arba kelias, vidutines arba dideles klasikinių serotonerginių psichodelinių junginių (psilocibinas, ajavaska, arba LSD) dozes kontroliuojamoje, profesionalioje – klinikinėje aplinkoje. Dozavimo sesijose, kurios įterptos į trumpos (psichoterapinės) intervencijos modelį su pasiruošimo ir integravimo konsultavimo sesijomis, terapeutai paprastai imasi nedirektyvaus darbo (nebando nukreipti paciento dėmesio į konkrečias jo problemas). Pacientas, kuris padrąsinamas nukreipti dėmesį į savo vidų, dažniausiai guli su akių užsklandomis ir klauso atidžiai parinkto muzikinio garso takelio per ausines, kai prasideda ūmi psichodelinė patirtis.

Daugėja įrodymų, kad pozityvūs – ilgalaikis psichodelinės terapijos poveikis priklauso nuo staigios psichodelinės patirties kokybės. Kokybiniai interviu su pacientais parodė, kad vengimas ir susitaikymas dažnai yra psichodelinių patirčių centrinės temos ir, kad pacientai dažnai apibūdina praeinančius kovos su intensyviu neigimu epizodus. Šios iššukį keliančios patirtys dažnai charakterizuojamos ekstremalia baime arba panika, gąsdinančiais vaizdais, nemaloniais kūno pojūčiais ir nuogąstavimu dėl tiesioginės grėsmės.
Kartais tai vyksta, net pacientams žinant, kad jie yra fiziškai saugūs, ir kad psichodelinė būsena pasibaigs. Bandymai kontroliuoti iššūkį keliančią patirtį dažniausiai neatneša norimo palengvėjimo. Vietoje to, pacientai dažnai pasakoja, kad patirtis įgauna pozytivesnį atspalvį, kad jie galiausiai pasiduoda, ar paleidžia, kai jie susitaiko su patirtimi. Susitaikius patiriama emocinio proveržis apibūdinamas kaip sukeliantis įžvalgas ir apdovanojantis, todėl manoma, kad būtent jis ir yra pagrindinis sėkmingos psichodelinės terapijos komponentas.
Pacientai dažnai patiria unikalaus atvirumo smarkiai suintensyvintoms emocijoms epizodus dozavimo sesijose, dažnai apibūdindami patirtį, jog anksčiau paslėpti ir užgniaužti jausmai tapo labiau pasiekiami, arba buvo paleisti. Daugelis dalyvių liudija apie emocinio atvirumo padidėjimą, kuris tęsiasi ilgai, net pasibaigus ūmiam psichodeliniam poveikiui, o simptomų sumažėjimas po psichodelinės terapijos susijęs su pagerintais neuroniniais emocinio atsako rodmenimis. Tai sutampa su kiekybinio psichodelikų sukelto atvirumo patirčiai, asmenybės bruožo padidėjimo, kuris pastebimas tiek klinikiniais, tiek neklinikiniais atvejais, įrodymais.
Psichodelinė terapija skatina ilgalaikius pokyčius: patirties vengimą keičia susitaikymas. Buvo pateiktas paaiškinimas, kad šis poveikis priežastingai susijęs su aukščiau paminėtomis emocinio proveržio patirtimis, o neseniai atliktas apklausos tyrimas preliminariai remia tokį požiūrį. Kaip bebūtų, už to slypintys psichologiniai procesai iki šiol nebuvo įvardinti. Toliau mes pristatome konceptualų modelį, pagal kurį psichodelinė terapija gali palengvinti susitaikymą skatinantį mokymosi procesą, kuris naudojamas ir kognityvinės elgesio terapijos intervencijose. Mes grindžiame šį argumentą įsitikinimų atpalaidavimu, kurį psiochodelikai staigiai sukelia smegenyse.

Psichodelikų sukeltas ūmus įsitikinimų atpalaidavimas smegenyse

Carhart-Harris’as ir Frinston’as pasiūlė vieningą požiūrį į ūmų psichodelikų poveikį smegenims. Nors ši nauja teorija reikalauja daugiau empirinių įrodymų, ji plačiai talpina dabar esamas žinias apie šių junginių psichofarmakologiją ir parsimoniškai paaiškina įvairius jų psichotropinius efektus, kuriuos sukelia psichodelikų sukeltas įsitikinimų atpalaidavimas.
Neurobiologijos ir informacijos teorijos detalės nenagrinėjamos šiame straipsnyje, tačiau įsitikinimų atpalaidavimo mechanizmo suvokimas, kad galima būtų sekti mūsų argumentaciją, reikalauja bazinio nuspėjamojo apdorojimo koncepcijos, kuri galimai vienija smegenų ir sąmonės funkcijas, supratimo.
Pagal nuspėjamojo apdorojimo struktūrą, smegenys su savo hierarchine sąndara pildo savo hierarchiškai organizuotą generatyvų dabartinio ir bendrojo pasaulio buklės modelį. Žemesniuose hierarchijos lygmenyse, šis modelis talpina greičiau momentines dabarties akimirkos jutiminės informacijos priežasčių hipotezes (pvz. suvokiminis įsitikinimas, kad žiūrima į medį). Aukštesniuose hierachijos lygmenyse modelis vis abstraktėja ir formuoja labiau ilgalaikes pasaulio prigimties hipotezes. Atitolusiame nuo jutimų aukščiausiame lygyje, šie įsitikinimai (kurių neturi būti laikomasi sąmoningai), paprastai yra labai stabilūs: pvz. manymas, kad savastis egzistuoja ir pasižymi tam tikrais bruožais.
Kad atliktų biologines funkcijas ir kontroliuotų prisitaikantį elgesį kompleksiškai besikeičiančioje aplinkoje, smegenys turi turėti galimybę formuoti naujus įsitikinimus ir keisti senuosius. Manoma, kad šis nesustojantis įsitikinimų pildymo procesas yra vedamas spėjimo klaidų minimizavimo principo: kiekviename hierarchijos lygmenyje, tikimybiniai spėjimai iš viršaus į apačią (iš abstraktaus lygio į jutiminį) yra pastoviai lyginami su apačia – viršus duomenimis (iš jutiminio lygio į hierarchiškai aukštesnį – asbtraktų), o įsitikinimai pakeičiami taip, kad spėjimo klaidos (nesutapimai tarp spėjimo ir gautų duomenų) būtų kiek įmanoma sumažintos.
Šis procesas lemia generatyvaus modelio lankstumą ir užtikrina atitikimą išoriniam pasauliui. Kaip bebūtų, įsitikinimų jautrumas spėjimo klaidoms gali skirtis. Gerai įcementuoti aukšto lygmens įsitikinimai (t. y. nejautrūs klaidoms ir užtikrinti) nėra lengvai atnaujinami, ir dažnai pasižymi toli siekiančiu ribojančiu poveikiu: jie užgniaužia informaciją apie spėjimo klaidas iš tam tikrų žemesnių modelio dalių ir neleidžia joms daryti poveikio aukštesniosioms. Todėl tokie ribojantys įsitikinimai suteikia modeliui stabilumo ir drastiškai sumažina galimų būsenų skačių, taip suvaržydami fenomenologinę patirtį.
Pavyzdžiui, garsų matymo patirtis (vizualinė – garsinė sinestezija) turėtų būti stipriai išvengiama tvirtais – ribojančiais įsitikinimais, kad “garsas yra nematomas”, o tai yra numatytoji, įprasta, nesinestiziška budrios sąmonės būsena.
Įsitikinimų atpalaidavimo atvejis reiškia, kad psichodelikai staiga sumažina aukštesniojo lygio įsitikinimo svorį (tvirtumą): padidinant jų jautrumą prognozavimo klaidoms, todėl įprastai tvirti įsitikinimai tampa lengviau atnaujinami. Be to, informacija apačia – viršus, kurią paprastai užgniaužia ribojantys įsitikinimai išlaisvinama ir jai leidžiama keliauti aukštyn laisviau ir plačiau. Tai veda link mažiau varžomos, lankstesnės sąmonės būsenos, kurią autoriai vadina “anarchiškomis smegenimis”. Centrinė tokios būsenos charakteristika yra didesnis jautrumas kontekstui, t. y. padidintas imlumas vykstantiems vidinio ir išorinio konteksto procesams (kitaip –  aplinkai ir nusiteikimui). Kartu pradeda veikti smegenų sritys, kurios įprastomis aplinkybėmis yra smarkiai atskirtos, tačiau staiga tarpusavyje tampriai susisieja. Todėl jautrumo kontekstui fenomenas, toks kaip vizualinė – garsinė sinestezija (t. y. regos procesų jautrumas klausos procesų kontekste, atspindi įsitikinimų, kad “negalima matyti garso” atpalaidavimą) yra psichodelinės būsenos charakteristika. Be to, įsitikinimų atlaisvinimas atsakingas už visą spektrą subjektyvių psichodelinių fenomenų: ne tik suvokimo pokyčiai, bet ir vizualinės patirtys, emociniai polinkiai, sutrikdytas savęs suvokimas ir panašiai.

Kaip kognityvinis elgesio modelis skatina susitaikymą psichodelinėje terapijoje

Šiame skyriuje aprašome keletą galimų tikėjimo atsipalaidavimo pasekmių, kurios, mūsų manymu, gali paaiškinti, kaip psichodeliniai terapijos metodai skatina ilgalaikį pokytį nuo patyrimo vengimo iki priėmimo: operantinis priėmimo sąlygojimas, privačių įvykių sužadinimas ir sustiprinimas bei su vengimu susijusių įsitikinimų sušvelninimas. Pagal mūsų konceptualų modelį, sinergija tarp psichodelinei terapijai specifiškų veiksnių gali palengvinti tą patį susitaikymą skatinantį mokymąsį, kurio siekiama KET intervencijomis.

Operantinis susitaikymo sąlygojimas

Pagrindinė patologiško vengimo stabilumo priežastis, kaip anksčiau paminėta, yra tai, kad vengimo reakcija yra pasikartojančiai tvirtinama neigiama pastipra. Atrodo, kad ši aplinkybė gali būti visiškai pakeista psichodelinėje terapijoje, kurios rezultatas yra susitaikymo sąlygojimas vietoje vengimo. Įvertinkite šį paciento, gydyto nuo depresijos psilocibinu liudijimą:

 

Ten buvo toks didžiulis gąsdinantis gyvis su šautuvu, o aš vietoje to, kad bėgčiau, pažvelgiau į jį, ir jis nebeatrodė toks baisus. Mano baimė aprimo, staiga ji pasirodė absurdiška ir aš pradėjau juoktis. Jei aš būčiau jo vengęs, jis būtų tapęs dar baisesniu.
(Pacientas nr. 4)
Čia, paciento smalsumas ir susitaikymas su varginančiu patirties aspektu (žvelgimas į gąsdinantį padarą, o ne bėgimas nuo jo) yra neigiamai pastiprintas (padaras pasirodo mažiau baisus). Be to, atrodo, kad pacientas kažkaip išmoko, kad už atsaką vengimu (pabėgimą) būtų nubausta (padaras būtų tapęs baisesniu). Tai matome, kad psichodelikų sukeltas įsitikinimų atlaisvinimas gali būti atsakingas už operantinį susitaikymo sąlygojimą.

Vengimo jautrumas

Kaip paaiškinta viršuje, manoma, kad įsitikinimų atpalaidavimas sukuria santykinai nesuvaržytą sąmonės būseną, kurią charakterizuoja padidėjęs jautrumas kontekstui. Šis kontekstinis jautrumas turėtų atsirasti ne tik suvokime (pvz. sinestezija tarp klausos ir regos procesų), tačiau ir tarp suvokimo, bei afektyvių motyvacinių procesų. Anarchiškose smegenyse padidėjusi informacijos iš apačios (limbinės sritys) į viršų (aukštesnės, smegenų žievės sritys) tėkmė gali leisti su vengimu susijusiems procesams infiltruoti ir sutrikdyti suvokimą būdais, primenančiais sinestezijos fenomeną. Taigi, vengimo būsenos gali pakreipti suvokimo įsitikinimų atnaujinimą (įgimtai arba išmoktai) link to, kas asocijuojasi su vengimu, o tai veda link su grėsme susijusio suvokimo turinio atsiradimo.

Pavyzdžiui, bandymas užgniaužti tam tikrą emociją (vengti jos) gali padidinti nemalonius kūno pojūčius arba sukelti atstumiančius vaizdus. Psichodelinė patirtis gali sukurti grįžtamojo ryšio kilpą, kai vengiančios reakcijos į nemalonius asmeninius įvykius gali juos sustiprinti. Mes vadiname šią galimą aplinkybę vengimo jautrumu ir manome, kad ji yra gyvybiškai svarbus psichodelinės terapijos veiksnys.
Dėl vengimo jautrumo, psichodelinės būsenos gali būti charakterizuojamos dažna tendencija bausti už vengimą ir apdovanoti už susitaikymą. Norint išvengti nesusipratimų, reikia pabrėžti, kad tai neturėtų reikšti, jog vengimo elgesys visada skatina nemalonius pojūčius psichodelinėje būsenoje.  Pavyzdžiui fizinis pabėgimas nuo grąsinančio išorinio dirgiklio, dažnai gali būti apdovanotas sumažėjusia baime, arba palengvėjimo jausmu (dėl dirgiklio pašalinimo). Mes darome išvadą, kad bausmė už vengimą vengimo jautrumu yra labiau tikėtina, kai vengimas nukreiptas į asmeninius įvykius, kurie yra sąlyginai nesusiję su tiesiogine stimuliacija iš aplinkos, o su introspekcija, kuri skatinama psichodelinėje terapijoje. Taigi paslėptas vengimas, (pavyzdžiui bandymas nuslopinti nemalonius vaizdinius įsivaizduojant kažką kitą) gali sukurti dar nemalonesnį turinį, už tą, kuris bandomas eliminuoti. Tai galimai suintensyvėja, kai naudojami papildomai psichodelinei terapijai, kurios metu pacientas daugiausiai guli uždengtomis akimis, būdingi konteksto veiksniai. Dėl to atsirandanti neapibrėžta stimuliacinė aplinka ir su ja susijusi izoliacija nuo realybės su aiškiai apibrėžtais jutimais poveikio (svarbi išimtis būtų garsinė stimuliacija su muzika, apie kurią kalbėsime žemiau), gali smarkiai sustiprinti psichodelinės patirties haliucinacinius aspektus, padidinant vengimo jautrumą. Tai dar labiau sustiprinama dėl paciento horizontalios pozos, nes judėjimo apribojimas sumažina aktyvios sąveikos galimybę (sąveikauti su aplinka, bandant sumažinti būsenos neapibrėžtumą).

Susitaikymo formavimas

Turint omenyje, kad vengimo jautrumas gali būti paveiktas aplinkos stimuliacijos, pacientas gali imtis atviro vengimo veiksmų (pašalinant akių uždangalus, atsistojant ir judant aplink), tam kad nukreiptų dėmesį ir sumažintų nemalonių pojūčių intensyvumą. Tokios strategijos, kurios gali būti aktyviai remiamos terapeutų, iš tiesų gali kiek sumažinti nemalonius pojūčius. Nepaisant to, padrąsintas terapeuto ir pasirengimo sesijose pateiktos informacijos dėka, pacientas gali pasistengti tęsti introspekciją. Pradiniai paciento bandymai tvarkytis su iššaukiančia patirtimi gali atspindėti paciento reagavimo į tokias situacijas įpročius jo kasdieniame gyvenime: patirties vengimą. Kaip bebūtų, dėl vengimo jautrumo, bandymai kontroliuoti įvykių tėkmę gali išprovokuoti nemalonius psichodelinės patirties aspektus, kurie, gali sukelti dar stipresnį vengimo norą.  Tokia eskalacija gali tęstis, kol pacientas imsis atviro vengimo taktikos arba visiškai atsisakys vengimo. Jei neįvyksta nei viena nei kita, pacientas gali pereiti į intensyviai nemalonią panikos būseną.

Kai tik pacientas spontaniškai parodo nors truputį susitaikymo su nemaloniais patirties aspektais ženklų, tai gali paskatinti operantinį procesą, kurį galima apibūdinti kaip automatiniu formavimo būdu. Pačioje pradžioje pacientas gali tik iš dalies atsisakyti vengimo. Toks subtilus elgesio pasikeitimas gali pastebimai pakeisti su grėsme susijusį suvokimo turinį, taip šiek tiek sumažinant nemalonius pojūčius. Viršuje esančiame pavyzdyje, kai tik asmuo smalsiai žvilgtelį į gąsdinantį padarą (vietoje to, kad galvotų kaip nuo jo pabėgti), jis pasirodo mažiau gąsdinantis. Paskatintas neigiamos pastipros, (iš pradžių) tik dalinis susitaikymas, gali vėliau išsiplėsti. Tada vengimo strategijų vis labiau atsisakoma ir susitaikymas apima papildomus patirties aspektus. Tada galima manyti, kad platesnis susitaikymas suteiks tvirtesnį pastiprinimą. Esant palankioms sąlygoms, tai gali padėti pacientui pasiekti aukšto lygio susitaikymą, net su asmeniniais įvykiais, kurie įprastai labai vengiami. Stebimas  dažnas fenomenas, kad sunki psichodelinė patirtis išsprendžiama patiriant proveržio akimirką, kurią sukelia greitas procesas, primenantis formavimą.

Kai kurie papildomi konteksto veiksniai, įprasti psichodelinėje terapijoje gali būti esminiai aprašytame procese: susitaikymas su būsima psichodeline patirtimi yra tiksliai paaiškinamas pacientui pasiruošimo užsiėmimuose. Pacientui suteikiamos instrukcijos “pasitikėti”, “atsiduoti” ir “būti atviram”. Be to, terapeutai gali mokyti susitaikymo viso gydymo metu, taip pat suteikti užuominų apie susitaikymą psichodelikų dozavimo metu. Pacientai taip pat nurodė, kad padrąsinantis muzikos poveikis padidino susitaikymą su sunkiomis psichodelinėmis patirtimis. Ne paskutinėje vietoje ir tikslingai sukurta paramos, saugumo ir pasitikėjimo atmosfera, kuri, manoma, yra būtina norint išmokti susitaikymo psichodelinės terapijos metu.

Asmeninio įvykio sužadinimas ir sustiprinimas

“Ekskursija į sielvartą, vienatvę, įniršį, apleidimą. Kai nukeliavau į pyktį, jis padarė PUFF ir išgaravo.”

(Pacientas Nr. 3)

Tokie liudijimai apie ypatingą atvirumą anksčiau paslėptiems arba užgniaužtiems jausmams psichodelikų dozavimo sesijos metu, leidžia manyti, kad sąlygotas susitaikymas gali suteikti unikalių galimybių stoti į akistatą su asmeniniais įvykiais, kurie kitu atveju būtų vengiami. Be būtinybės atsisakyti vengiančių reakcijų, sėkmingas gydymas akistata, reikalauja tinkamų taikinių (pavyzdžiui vengimą provokuojantys asmeniniai įvykiai, kurie yra svarbūs ir susiję su paciento psichopatologija), kurie sužadinami ir patiriami pakankamai aukštu intensyvumu. Taigi atrodo naudinga, kad psichodelikų sukeltas įsitikinimų atpalaidavimas turėtų įtraukti viršus – apačia apribojimų ištirpdymą emociniuose, mnemoniniuose ir suvokimo procesuose. Atsiradę emociniai efektai su jausmų sustiprėjimu, sąmoningo priėjimo prie emocijų augimu, ir emocijų spektro platėjimu, šiuo atžvilgiu gali turėti terapinę naudą.

Turint omenyje, kad psichodelikų dozavimo sesijos paprastai trunka ne vieną valandą, galima manyti, kad vien ilgas sesijos laikas užtikrina terapeutiškai vertingus akistatos taikinius, kurie anksčiau ar vėliau išnyra. Be to, įmanoma, kad pacientai tiesiog žino, kur gyvenimo vengimas jiems kenkia (tai gali būti paskatinta žvilgsnį į save skatinančio įsitikinimo atlaisvinimo) ir aktyviai įsitraukia į tas temas. Kaip bebūtų, pacientai kartais pasakoja apie jausmą, kad jie tempiami į jiems būtinas patirtis, naudodami vidinio terapeuto sąmpratą, teikdami užuominas, kad galbūt veikia tam tikras labai efektyvus, nesavanoriškas procesas, renkantis taikinius akistatai.

Įdomi galimybė, kad toks procesas būtų skatinamas periodiškų sugrįžimų į vengimo atsaką (biheivioristų terminais – atgijimų): kai vengiantieji procesai trumpam sugrįžta, suvokiminis įsitikinimų atnaujinimas turėtų būtų laikinai linkęs link to, kas susiję su vengimu individo atmintyje. Taigi laikini vengimo atgijimai gali neišvengiamai nukreipti privačių įvykių srautą link to, ko pacientas labiausiai evngia savo kasdieniame gyvenime – o tai greičiausiai susiję su jo individualia psichopatologija. Nors šiai dienai taip teigti spekuliatyvu, galima įsivaizduoti, kad “pamirštų” emocinių atsiminimų išplaukimas į paviršių (kas reguliariai nutinka psichodelinėje terapijoje) ir kiti fenomenai, kuriuos pacientai gali priskirti jų vidiniam terapeutui, gali būti palengvinami šiuo mechanizmu.
Kontroliuojamame psichodelinės terapijos kontekste galima laukti, kad jutimų užkardymas vizualiniame, taktiliniame ir proprioceptiniame lygmenyje, paskatins privačių įvykių sužadinimą ir jų sustiprėjimą. Kitas svarbus konteksto veiksnys yra muzika. Muzika sustiprina psichodelikų sukeltas vizualines vizijas, kuriose dažnai atranda ir autobiografinių akimirkų ir gali sąveikauti su autoreferenciniu apdorojimu tokiu būdu, kad asmeninis psichodelinės patirties prasmingumas padidėja. Galbūt svarbiausias yra galingas muzikos gebėjimas sužadinti ir sutvirtinti emocijas, yra smarkiai sustiprinamas psichodelinėje sąmonės būsenoje. Dėl savo centrinio vaidmens psichodelinėje terapijoje, ir buvimo emocingumo ir prasmės šaltiniu, muzika metaforiškai vadinama “paslėptu terapeutu”.

Su vengimu susijusių įsitikinimų atpalaidavimas

Patologinio vengimo šablonai, kaip paaiškinta viršuje, palaikomi įsitikinimais, susijusiais su vengimu, kurie motyvuoja vengiančią elgseną ir todėl kliudo korekcinėms patirtims. Kalbant apie nuspėjamąjį apdorojimą, tokie įsišaknyję patologiniai įsitikinimai yra charakterizuojami nereikalingu svoriu (įsitikinimų tvirtumu), stipriu iš apačios keliaujančios informacijos gniaužimu ir nejautra spėjimo klaidoms. Atitinkamai minčiai, kad psichodelinė terapija veikia paversdama patologines ir sustabarėjusias tikėjimo sistemas lanksčiomis, mes siūlome, kad su vengimu susijusių įsitikinimų atpalaidavimas atveria laikiną plastiškumo langą, per kurį tuos įsitikinimus galima peržiūrėti. Tačiau savaime tai negarantuoja, kad su vengimu susiję įsitikinimai pasikeis, jau nekalbant apie naudingus to rezultatus. Iš kognityvinės elgesio terapijos perspektyvos, teigiami rezultatai gali būti laukiami tik kai spėjimo klaidos, rastos atpalaidavus įsitikinimus, disfunkcinių įsitikinimų atžvilgiu veikia iš tiesų koreguojančiai.

Priduriant prie to, kas pasakyta anksčiau, tai iš tiesų dažnai nutinka psichodelinės terapijos metu: įgalinta susitaikymo operantinio sąlygojimo, santykinai nuo vengimo išlaisvinta akistata su daugeliu smarkiai sustiprintų privačių įvykių, dažnai išprovokuoja patirtis kurios prieštarauja neigiamiems lūkesčiams. Kai atsirandančios didelės nuspėjimo klaidos, paveikiamos atpalaiduotų su vengimu susijusių įsitikinimų, jos gali daryti unikalų korekcinį – terapinį poveikį. Esant palankioms sąlygoms, tai gali padėti iškilti tvirtiems ir smarkiai generalizuotiems susitaikymo įsitikinimams (pvz.: nerimas yra nepavojingas).

Be aiškių požiūrių pokyčių, įsitikinimų atlaisvinimas gali palengvinti  ir labiau numanomų lūkesčių reviziją bei sumažinti grėsmės atsaką į privačius įvykius, mechanizmo, atsakingo už senos informacijos naikinimą besimokant, dėka. Šiuo požiūriu, psichodelinė terapija gali priminti gydymą akistata, kognityvinėje elgesio terapijoje. Panašūs mechanizmai buvo pasiūlyti aiškinant atidos terapinį poveikį, kurios tikslas –  plačiai sumažinti reakcijas į privačius įvykius ir tai plačiai pritaikoma kaip akistatos priemonė trečiosios bangos kognityvinėje elgesio terapijoje.

Su idėja, kad psichodelinės būsenos gali būti panašios į akistatą primenančią savybę praktikuojant atidą, psichodelikai, sutampa ir tai, kad jie gali pagerinti atidos gebėjimus, o su atida susijusios praktikos gali sustiprinti pozityvų psichodelikų poveikį. Yra tvirtai nustatyta, kad mokymasis šalinant, akistatos gydyme yra efektyviausias, kai negatyvūs lūkesčiai susiję su akistatos padariniais yra maksimaliai pažeisti. Panašu, kad psichodelinė terapija suteikia palankias sąlygas tam įvykti: iš pradžių, intensyvi ir dažnai trikdanti psichodelinė patirties prigimtis gali sukelti ypač neigiamus lūkesčius apie vengimo baigimo padarinius (t. y. “jei aš nustosiu tai kontroliuoti, nerimas pasidarys visiškai nebesuvaldomas”). Atvirkščiai, realūs akistatos be vengimo padariniai dažnai pasižymės proveržio jausmu, kuris patiriamas kaip labai apdovanojantis ir smarkiai pažeidžiantis neigiamus lūkesčius. Atpalaidavus įsitikinimus, tokio lūkesčių pažeidimo poveikis mokymosi šalinant proceso metu, gali būti dar labiau sustiprintas dėl psichodelikų sukelto jautrumo nuspėjimo klaidoms.

Apibendrinant, psichodelinės patirtys, kuriose atsiranda proveržio potyriai ir akistatos be vengimo epizodai su kitais atvejais vengiamais privačiais įvykiais, gali sukelti unikalias mokymosi sąlygas, kuriose įsitikinimai, susiję su vengimu gali būti atpalaiduoti ir peržiūrėti su naudingais rezultatais. Atitinkami pokyčiai aiškiuose požiūriuose, priešsąmoninėse prielaidose ir labiau neišreikštuose – numanomuose lūkesčiuose, gali giliai pakeisti paciento būdą tvarkytis su privačiais įvykiais. Toliau, paciento liudijimas atskleidžia, kaip šie pokyčiai gali sukelti ilgalaikį susitaikymo padidėjimą.

“Aš iš patirties supratau, kad supykdavau, nes jausdavau nerimą. Dabar aš manau, kad galiu nerimauti, galiu tiesiog jį jausti ir paleisti, man nebereikia bijoti ar bėgti.”
(pacientas nr. 2)

Tyrimų poreikis

Procesų, susijusių su susitaikymu matavimas psichodelinėje terapijoje

Pasiūlytasis konceptualus modelis (paveikslėlis 2) gali būti suprantamas kaip specifinė, labiau generinio ekstra-farmakologinio (EF) psichodelinių narkotikų veikimo modelio (Carhart-Harris ir Nutt) formuluotė. EF modelio esmė yra prielaida, kad ilgalaikis psichodelikų poveikis gali būti numatytas svarbių ūmios reakcijos į narkotiką aspektų (kurie, savo ruožtu, kyla dėl sąveikos tarp narkotiko, asmeninių ir aplinkos veiksnių).

Taikant mūsų modelį, ilgalaikis susitaikymo padidėjimas ir atitinkamas psichopatologijos sumažėjimas turėtų būti ypač ryškus po psichodelinės patirties, kai operantiniai procesai sukelia akistatos su privačiais vykiais epizodus (kurie įprastomis aplinkybėmis vengiami) santykinai be vengimo, taip suteikiant galimybę peržiūrėti su vengimu susijusius įsitikinimus.

Kadangi kokybinės pacientų apklausos analizės rezultatai yra suderinami su šiuo požiūriu, reikia kiekybinių tyrimų, norint išbandyti ir toliau vystyti pasiūlytą modelį. Tam reikalinga, kad aktualūs ūmios psichodelinės patirties aspektai būtų adekvačiai išmatuoti. Šiuo metu mes vystome klausimyną, skirtą matuoti atskiriems, su susitaikymu susijusiams procesams psichodelinėse būsenose.

Kad patikslinti susitaikymo vaidmenį psichodelinės terapijos pokyčio mechanizme, reikalingi pradiniai ir tęstiniai vertinimai ateities klinikiniuose bandymuose, į kuriuos turėtų būti įtraukti patyriminio vengimo ir susijusių fenomenų, tokių kaip vengimas susitaikyti, minčių užgniaužimas ir įsitikinimai apie emocijų nepriimtinumą, instrumentai.
Darant prielaidą, kad susitaikymas yra centrinis veiksnys psichodelinėje terapijoje, galima tikėtis, kad patyriminio vengimo sumažėjimas gali sukelti teigiamus klinikinius padarinius nors iš dalies mažinant simptomus. Be to, gydymo rezultatų nuspėjamumo tyrimas, paremtas prieš gydymą buvusiu vengimo lygiu, gali būti svarbus ateities klinikinių sprendimų pagrindas (skaitykite diskusiją apie klinikinius taikinius apačioje).

Keliančių iššūkius ir proveržį psichodelinių patirčių vaidmens egzaminavimas

Sunkios psichodelinės patirtys yra potencialūs pradžios taškai, susitaikymą skatinantiems mokymosi procesams, tačiau turbūt jie ne visada vertingi terapeutiškai. Tai patvirtinta ankstesni tyrimai, atskleidžiantis mišrius sunkių patirčių ilgalaikius rezultatus: Roseman su kolegomis atrado, kad didelis nerimo ir sutrikdytos kognityvinės funkcijos psilocibino sesijos metu lygis, gali prognozuoti mažiau teigiamus padarinius pacientams, sergantiems depresija. Taip pat perspektyvinis, ne klinikinės imties tyrimas parodė, kad sunki psichodelinė patirtis gali sukelti neigiamus savijautos padarinius vėliau. Dar vienas tyrimas atskleidė, kad gera savijauta neigiamai koreliavo su sunkios patirties trukme, tačiau pozityviai koreliavo su jos intensyvumu.

Šie, iš pirmo žvilgsnio prieštaringi rezultatai buvo interpretuoti, kad iššaukiančios patirtys gali būti terapeutiškai naudingos, jei tik aktualias psichologinių pastangų patirtis seka asmeninės įžvalgos, ar emocinis katarsis. Tie patys autoriai neseniai sukūrė klausimyną, skirtą matuoti sunkių patirčių proveržio kokybę ir pastebėjo, kad emocinis proveržis leido prognozuoti savijautos pagerėjimą po natūralistiško psichodelikų vartojimo.

Mes pripažįstame, kad šių patirčių sukeltas intensyvus palengvėjimas gali veikti kaip didžiulis susitaikymo pastiprinimas. Tačiau, pasak mūsų preliminaraus modelio, terapinė proveržio patirties vertė slypi ne pačiame proveržyje, tačiau po jo sekančiame susitaikymo formavime po akistatos su kitais atvejais vengiamais asmeniniais įvykiais, ir įvykus pokyčiams su vengimu susijusiuose įsitikinimuose. Ši atskirtis daugelyje atvejų gali būti nesvarbi, tačiau ji gali įgauti svarbos situacijose, kai pacientas patiria epizodus santykinai be vengimo, prieš tai nedalyvavęs sunkioje patirtyje (todėl tikriausiai ir nepatyręs proveržio).

Tai susiję su svarbiu klausimu, kaip ūmi psichodelinė patirtis ir klinikiniai padariniai paveikiami repetuojant dozavimo sesijas. Moderniuose klinikiniuose tyrimuose naudojamos dvi arba trys psichodelikų dozavimo sesijos, tačiau iki šiol nėra atlikta palyginamųjų tyrimų, kurie tiesiogiai nagrinėja pakartotinio dozavimo poveikį trumpalaikiams ir ilgalaikiams padariniams. Iš čia pateiktos mokymosi perspektyvos aiškėja, iššaukiančios patirtys antroje arba trečioje dozavimo sesijoje gali būti sumažintos tiek, kiek anksčiau buvusioje patirtyje buvo peržiūrimi su vengimu susiję įsitikinimai. Kaip bebūtų, pacientas vis dar gali, o gal net labiau gali patirti terapeutiškai vertingus akistatos epizodus. Taigi, norint atskirti tarpusavyje susijusius, tačiau skirtingus pasiūlyto skatinimo mokytis susitaikyti aspektus, jie turėtų būti bandomi nagrinėti atskirai, skirtingose pakartotinio psichodelikų dozavimo sesijose.

Ego išnykimo psichodelinėse patirtyse vaidmens egzaminavimas

Iki šiol, dauguma įrodymų, remiančių RF modelio esminę prielaidą, kad ūmus atsakas į psichodelikus leidžia prognozuoti ilgalaikius padarinius yra susiję su EGO ištirpimu, t.y. laikinai pažeistas savęs suvokimas, kuris būdingas vienybės su aplinka jausmui. Spėjamojo apdorojimo perspektyvoje, ego išnykimas gali būti paaiškintas staigiu su savimi susijusių aukšto hierarchinio lygio įsitikinimų sutrikdymu.
Palaimingas ego išnykimas ir susiję fenomenai, tokie kaip “vandenynui prilygstantis beribiškumas” ir “mistinės patirtys” ne tik gali prognozuoti ilgalaikį savijautos pagerėjimą,  atvirumo asmenybės bruožo padidėjimą neklinikiniuose pavyzdžiuose, bet taip pat pozityvius klinikinius padarinius.
Mes siūlome šių atradimų interpretaciją: kaip buvo aptarta viršuje, pacientas gali imtis atvirto vengimo elgesio (akies uždangalų pašalinimas, arba judėjimas aplink), kad sumažintų jautrumą umiam narkotiko poveikiui, taip sumažindamas ego išnykimo tikimybę. Taip pat paslėptos (vidinės) vengimo strategijos gali įtraukti autoreferencišką apdorojimą (pvz. jaudinimąsį), o tai gali sukliudyti su savimi susijusių aukšto hierarchinio lygio įsikitinimų sutrikdymą. Daroma prielaida, kad ego išnykimo fenomenas yra mažiau tikėtinas kai asmeniniai ar kontekstualūs veiksniai trukdo susitaikymą skatinantiems procesams, kurie išvardinti mūsų konceptualiame modelyje.
Taigi, mistinių patirčių atsiradimas ar vandenyną primenantis beribiškumas gali būti matoma kaip išmokimo atsikratyti vengimo strategijų pasekmė (labai maloni). Palaimingo ego išnykimo stebėjimą keičia ilgalaikis psichopatologijos sumažėjimas, geresnė savijauta, ir padidėjęs atvirumas, kuriuos gali paaiškinti sumažintas vengimas. Šią idėją remia neseniai atlikta apklausa, kuri parodė,  kad staigių, su mistika susijusių efektų poveikis depresijos ir nerimo sumažėjimui, visiškai priklausė nuo psichologinio lankstumo (konstruktas, kuris tampriai susijęs su susitaikymu).
Tam tikri teigiami ego išnykimo efektai gali būti  nesusiję su susitaikymu. Siekiant geriau ištirti terapeutinį ego išnykimo patirties vaidmenį, ateities klinikiniai tyrimai turėtų lyginti ego išnykimo matmenis, su susitaikymu susijusiais procesais psichodelinėje būsenoje.

Klinikiniai svarstymai

Psichodelinių intervecijų integravimas su kognityvinės elgesio terapijos gydymo modeliais

Pagal pasiūlytą modelį (paveikslėlis 2), psichodelikai gali palengvinti tuos pačius susitaikymą skatinančius mokymosi procesus, kaip ir KET intervencijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad yra didelis sinergijos potencialas tarp KET ir psichodelinės terapijos. Tuo pagrindu siūloma, kad psichodelikai galėtų būti vaisingai integruoti su susitaikymu paremtomis KET terapijomis, ypač priėmimo ir įsipareigojimo terapija. Mes sutinkame su šiuo požiūriu, tačiau pabrėžiame, kad pasiūlytas modelis yra tinkamas teorinis pagrindas integruojant psichodelinę terapiją ne tik su priėmimo ir įsipareigojimo terapija, ar kitais su susitaikymu susijusiais būdais, bet ir kognityvine elgesio terapija bendrai.

Galiausiai, visi kognityviniai elgesio gydymo modeliai bando pacientui padėti surasti labiau prisitaikančius, mažiau vengiančius būdus tvarkytis su asmeniniais įvykiais. Akivaizdūs skirtumai tarp tečiosios ir atrosios bangos KET modelių, gali būti tiksliau apibūdinti kaip skirtumai tarp požiūrio kampų ir mėgstamų terapeutinių technikų, nei skirtumai tarp išsirinktų taikinių psichologiniuose procesuose: kaip susitaikymo technikos naudojamos priėmimo ir įsipareigojimo terapijoje, gali būti suvokiamos kaip metodai, verčiantis abejoti su vengimu susijusiais įsitikinimais, o kognityvinio restruktūravimo technikos KET gali būti matomos kaip būdai padrąsinti susitaikymą. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodo, kad integracijos tarp psichodelinės terapijos ir skirtingų KET technikų ribojimas be reikalo sumažintų galimų intervencijų repertuarą. Taigi, mes siūlome empirinį požiūrį į klausimą, kuri konkreti KET intervencija labiausiai tinka siekiant sustiprinti susitaikymo skatinimo efektus psichodelinėje terapijoje: ateities klinikiniai bandymai su psichodelikais turėtų nagrinėti, kaip poveikio stiprumas kinta nuo sistemiškai kintančių psichologinių intervencijų ir įvertinti, ar šie efektai yra atspindimi pacientų charakteristikos.

Tokios variacijos neturėtų būti naudojamos tik pasiruošimo ir integracijos sesijose, tačiau taip pat turėtų įtraukti švelnius nuokrypius nuo vyraujančio tradicinio nedirektyvinio požiūrio dozavimo sesijose (terapeutams aktyviai adresuojant su vengimu susijusius įsitikinimus). Visada, kai susitaikymas laikomas pozityvių pokyčių mechanizmu, svarbu suprasti, kad susitaikymas nėra galutinis rezultatas, o greičiau jau reikalavimas gyventi pagal pasirinktas vertybes.

Abipusis ryšys tarp susitaikymo ir vertybių gali būti atspindėtas pastebėjime, kad pacientai įprastai pasakoja apie ryšio sugrąžinimą su asmeninėmis vertybėmis ar naujų vertybiu atradimu psichodelinės patirties metu. Šiuo pagrindu, galima daryti prielaidą, kad gydymo padariniai gali būti optimizuoti, įtraukiant darbą su vertybėmis, į gydymą. Yra sukurti psichodelinės terapijos protokolai, kuriuoe įtrauktos vertybinėmis pagrįstos intervencijos. Siekiant dar labiau patobulinti gydymo modelius, šių intervencijų poveikis padariniams turėtų būti sistemiškai ištirtas.

Tiesioginės modelio implikacijos klinikinei praktikai

Centrinė čia pristatyta hipotezė yra psichodelikų galimybė staigiai sutrikdyti vengimo strategijų veiksmingumą (labai trumpam), sumažinant nemalonias būsenas. Tai gali sudaryti didelį skirtumą tarp psichodelinės terapijos ir labiau konvencinių psichoterapijos būdų (kuriuose pacientas gali lengviau sumažinti nemalonią būseną pasislėpdamas vengime) ir turi svarbias etines implikacijas klinikinei praktikai. Svarbiausia, kad pacientas turi suteikti sąmoningą, informuotą leidimą, ir jis turi būti kruopščiai informuotas apie potencialų, vengimą trikdantį gydymo poveikį. Tam reikia, kad pacientui būtų suteikta galimybė suprasti, kas yra vengimas, įtraukiant ne tik edukacinius, bet ir patirties elementus. Taigi, teisėto, informuoto leidimo užtikrinimas psichodelinėms intervencijoms savaime įtraukia svarbius psichoterapijos elementus.

Pagal mūsų modelį, operantinis susitaikymo sąlygojimas reikalauja paciento pradėti “ridenti kamuolį”, spontaniškai parodant susitaikymo su nemaloniu patirties aspektu minimumą, tam tikrame taške. Be akivaizdžių implikacijų, kurias mes jau pritaikėme dabartiniais pasiruošimo sesijų protokolais (saugumo ir pasitikėjimo atmosferos sukūrimas, atidos lavinimas, susitaikymo intencijų sudarymas), tai gali praturtinti terapeutines iššaukiančių patirčių strategijas: kadangi terapeutas iš pradžių gali bandyti palengvinti proveržį padrąsindamas susitaikymą, iššaukiančios patirtys gali išlikti ilgesnį laiko tarpą, o tai gali indikuoti, kad pacientas tuo metu negali pasipriešinti vengimui pakankamai, kad pradėtų susitaikymo formavimą. Ši situacija sukelia grėsmę, kad susitaikymo motyvacija ženkliai sumažės, o tolimesniems bandymams bus sukliudyta.

Tam tikrose situacijose gali būti terapeutiškai naudinga paremti paciento sprendimą imtis vengiančio atsako, prieš padrąsinant susitaikymą. Gebėjimas matuoti paciento toleranciją stresui kiekvieną akimirką, ir pasiekti protingą pusiausvyrą tarp susitaikymo skatinimo ir vengimo rėmimo, turėtų būti esminis reikalavimas psichodeliniams terapeutams, todėl jie turėtų būti to mokomi. Galima ginčytis, kad toks perspektyvos pasirinkimas reikalauja asmeninės patirties psichodelinėse būsenose.

Pasiūlytas modelis paaiškina susitaikymo padidėjimą po psichodelinės terapijos, peržiūrėtais su vengimu susijusiais įsitikinimais. Po dozavimo sesijos naujai nusistovėję susitaikymo įsitikinimai ir juos atitinkantys elgesio pakitimai gali būti daugiau ar mažiau patvarūs, priklausomai nuo to, kiek generalizuoti ir tvirti jie yra. Bet kokiu atveju, ilgalaikiai rezultatai turėtų būti reikšmingai paveikti mokymosi sąlygų, kurias patiria pacientas, nuslūgus ūmiam psichodelinio narkotiko poveikiui.

Daugelyje atvejų, pacientas greitai sugriš į aplinka, kuri iki tam tikro lygio pritaikyta vengimo tikslams. Tęsiama psichoterapija gali padėti identifikuoti ir pakeisti nuolatinius įpročius, rutinas, ir kitas aplinkybes, kliudančias siekti į labiau susitaikymą orientuotų tikslų.  Tas pats pritaikoma individualiems trūkumams, kurie trukdo vengimo strategijų apleidimą (nepakankamos socialinės kompetencijos arba nepakankami problemų sprendimo gebėjimai).

Terapeutai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip pacientų socialinė aplinka reaguoja į pokyčius požiūryje ir elgesyje. Pavyzdžiui, grįžimas į emociškai žalojančią , atstumiančią aplinką, be tinkamos terapeutinės paramos, gali sukelti greitą patologinių vengimo įsitikinimų sugrįžimą. Atrodo mažai tikėtina, kad dvi ar trys integracijos sesijos yra pakankamos įveikti tokius iššūkius visais atvejais. Taigi, šiuolaikiniuose psichodelinės terapijos tyrimuose vyraujantys trumpų intervencijų modeliai gali nepakankamai patenkinti visų pacientų, ypač turinčių ribotus asmeninius ar socialinius išteklius, poreikius.

Klinikiniai taikiniai

Darant prielaidą, kad susitaikymo skatinimas yra vienas iš esminių mechanizmų, iš psichodelinės terapijos galima laukti geriausiai išreikšto teigiamo poveikio tuose dvasiniuose sutrikimuose, kurie paprastai charakterizuojami perdėtu patirties vengimu. Tai tinka labiausiai paplitusiems dvasiniams sutrikimams, taip ir tiems, kurie jau yra psichodelinių tyrimų akiratyje (pvz. depresija ir priklausomybės) ir kitiems, kurių modernūs klinikiniai tyrimai dar neatlikti, pvz. panikos sutrikimams, potrauminio streso sutrikimams ar psichosomatiniams sutrikimams. Psichodelinė terapija gali teikti mažiau vilčių sutrikimams, kuriuose vengimas nelaikomas centriniu veiksniu, pvz. aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, ar psichoziniai sutrikimai. Rizikos ir naudos santykis sergant psichoziniais sutrikimais gali būti nepalankus psichodelinėms intervencijoms.

Ši požiūrį patvirtina ir klinikiniai tyrimai, atlikti prieš psichodelinių junginių draudimą, kuriuose psichodelikai buvo tyrinėjami gydant platų spektrą dvasinių sutrikimų, ir pademonstravo pačius geriausius rezultatus tada vadintuose “psichoneurotiškuose” sutrikimuose. Kaip nustatyti, kad individualus pacientas gali patirti naudą iš susitaikymu grįstos psichodelinės terapijos, sergant jai tinkančiomis diagnostinėmis kategorijomis?
Viena vertus, galima spekuliuoti, kad pacientai, rodantys ypač didelį patirties vengimą pradžioje, turi didžiausią potencialą pasveikti. Kita vertus, gali būti lūžio taškas, kuriame paciento vengimas yra pernelyg nelankstus, kad sunkios psichodelinės patirtys būtų naudingos. Pagal pasiūlytą modelį, operantinis sąlygoto susitaikymo formavimas gali būti pradėtas tik tada, kai pacientas sugeba spontaniškai parodyti bent truputį susitaikymo ženklų.
Jei tai neįmanoma dėl asmeninių (ar konteksto) veiksnių, gali prasidėti ištęsta sunki psichodelinė patirtis, kuri nepasižymi terapeutine nauda, arba gali net pasunkinti su vengimu susijusius įsitikinimus. Galima daryti prielaidą, kad šie lūžio taškai yra lokalizuoti ties riba, kur nelankstumas ir patyriminio vengimo paplitimas, bei susiję emocinio išsireguliavimo šablonai pagrindžia asmenybės sutrikimo diagnozę (pvz. vengiančio tipo asmenybės sutrikimas, arba ribinis asmenybės sutrikimas). Kaip bebūtų, pacientų grupių išskyrimas remiantis šiomis idėjomis, atrodo per ankstyvas be empirinio pagrindimo, ypač atsižvelgiant į esminį poreikį tobulinti dabartinius asmenybės sutrikimų gydymo būdus.
Zeifman’as ir Wagner’is pateikė stiprią argumentaciją tirti psichodelikų naudojimą ribinio asmenybės sutrikimo intervencijoms (pvz. kartu su dialektine elgesio terapija), kuri iš dalies pagrįsta tuo, kad šie junginiai skatina susitaikymą. Reikia daugiau greitos ir ilgalaikės reakcijos į psichodelikus nuspėjamumo tyrimų, kad galima būtų nustatyti psichodelinės terapijos tinkamumą.
Nors įprasta praktika klinikiniuose tyrimuose neįtraukti pacientų su tam tikrais asmenybės bruožų atributais (pvz. asmenybės sutrikimo diagnozė), būsenos rodikliai (pvz. terapeutinių santykių kokybė arba į susitaikymą orientuotų intencijų aiškumas) gali galiausiai pasirodyti kaip tvirtesni (o gal ir darantys įtaką) būsimų gydymo rezultatų ženklai.

Modelio pritaikomumas MDMA padedamai psichoterapijai

Nors ir nevadinamas klasikiniu psichodeliku, empatogenas 3, 4-metilenedioksimetamfetaminas (MDMA) yra pritaikomas terapinėse intervencijose naudojant protokolus, primenančius psichodelinę terapiją. Kai kuriems pacientams, kurie jam netinka, arba nenori gydymo klasikiniais psichodelikais, MDMA gali būti laikomas kaip legviau toleruojama alternatyva. MDMA padedama psichoterapija rodo įspūdingą potencialą gydant potrauminio sutrikimo sindromą ir panašu, kad veikia palengvinant sąveiką su traumuojančiais atsiminimais, bei padeda mažinti baimę. Taigi, kaip siūlome klasikinių psichodelikų terapijoje, MDMA padedama psichoterapija gali būti panaši į KET, skatinant susitaikymo motyvaciją, akistatą be vengimo, ir su vengimu susijusių įsitikinimų peržiūrėjimą.

Tačiau, mechanizmai, slypintys po šiais procesais, tikėtina, yra skirtingi MDMA ir klasikinių psichodelikų terapijai, nes jų psichofarmakologinis poveikis skirtingas. Daugelis tų skirtumų, kurių išsamiai čia negalime aptarti, yra potencialiai aktualūs klinikiniams sprendimams. Turbūt svarbiausia, kad mes siūlome idėją,  kad klasikiniai psichodelikai padidina motyvaciją susitaikyti per vengimo jautrumą (paversdami vengimą labiau nemaloniu), o MDMA, atrodo, palengvina sąveiką su kitu atveju vengiamais asmeniniais įvykiais pirmiausia slopinant baimę (darant susitaikymą mažiau nemaloniu).

Klinikinis MDMA padedamos psichoterapijos pritaikymas šiuo metu plečiamas už potrauminio streso sidromo (PTSS) ribų, o PTSS gali tapti klasikinių psichodelikų taikiniu ateityje. Taigi, psichologinių mechanizmų skirtumai ir panašumai taikant MDMA ir klasikinius psichodelikus terapijose gali būti svarbūs veiksniai, ateityje priimant klinikinius sprendimus, todėl turėtų būti atitinkamai ištyrinėti.

Išvados

Atrodo, kad terapeutiniai psichodelikų efektai priklauso nuo psichologinių procesų, sukeltų šių junginių sinergijų tarp farmakologinio poveikio ir konteksto, kuriame jie dozuojami. Kad geriau suprasti ir toliau vystyti psichodelinę terapiją, reikalingi šiuos procesus paaiškinantys teoriniai modeliai. Čia mes naudojome kognityvinės elgesio terapijos perspektyvą ir pasiūlėme modelį, paremtą Carhart-Harris’o ir Frinston’o atpalaiduotų įsitikinimų ūmiame psichodelikų poveikyje, vertinimu: kai tai derinama su paprastai psichodelinėje terapijoje esančiais specifiškais konteksto veiksniais, įsitikinimų atpalaidavimas gali padidinti motyvaciją susitaikyti per operantinį sąlygojimą, todėl sužadinami akistatos epizodai su smarkiai sustiprintais privačiais įvykiais, santykinai be vengimo.

Šiose unikaliose mokymosi sąlygose, atpalaiduoti su vengimu susiję įsitikinimai gali būti paveikti korektyvių patirčių ir atitinkamai peržiūrėti, potencialiai pasiekiant igalaikį susitaikymo padidėjimą ir su juo susijusių psichopatologijų sumažėjimą.

Šis modelis parodo svarbias paraleles tarp psichodelinės terapijos ir kognityvinės elgesio terapijos, kurios gali būti išnaudojamos, naudojant kogityvinę egesio terapiją kaip terapinį pagrindą psichodelinėms intervencijoms. Norint patikrinti ir validuoti pasiūlytą modelį, reikia atlikti empirinius tyrimus ir, bendrąja prasme, reikia egzaminuoti santykinę susitaikymo mechanizmo svarbą psichodelinėje terapijoje.
Taigi, turėtų būti išvystyti tinkami instrumentai vengimo ir susitaikymo procesų matavimui psichodelinėse būsenose. Nors ir reikalauja tolimesnės empirinės paramos, pasiūlytas modelis demonstruoja atpalaiduotų įsitikinimų naudojimą, kaip pagrindą, kurti terapinio psichodelininių narkotikų naudojimo teorijas.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale Frontiers in Psichiatry

Autoriai

Max Wolff 

Lea Mertens

Michael Koslowski

Ricarda Even

Susijusios mokslinės publikacijos

Vengimo sumažėjimas po psichodelinės patirties yra susijęs su depresijos sunkumo ir savižudiškų minčių sumažėjimu

Greitas ir ilgalaikis polinkio į savižudybę sumažėjimas po vienos Ayahuasca dozės tarp asmenų, kurie serga sunkiu, pasikartojančiu depresijos sutrikimu

Klasikinių psichodelikų psichologiniai procesai gydant depresiją: sistemingos apžvalgos protokolas

Kognityvinė elgesio terapija Lietuvoje

Psichodelikų naudojimas terapijoje tiriamas tarptautiniuose klinikiniuose bandymuose, kurių rezultatai yra pribloškiančiai geri, tačiau oficialiai toks gydymas taikomas tik eksperimentine tvarka. Artimiausiu metu Lietuvoje šis farmakologinis ir psichoterapinis gydymo būdas nebus legalus. Psichodelinėje terapijoje svarbiausia sąvoką yra terapija, o ne psichodelikai, todėl svarstant psichodelinės terapijos galimybes norint išgyti nuo dvasinių sutrikimų, derėtų surasti gerą kognityvinės elgesio terapijos specialistą ir dirbti su juo (be psichodelikų). Naudoti psichodelikus kai kuriose šalyse galima legaliai, tačiau jų naudojimas be pasiruošimo ar psichoterapijos gali atnešti neprognozuojamus rezultatus. Psichodeliniai junginiai nėra stebuklinga tabletė, jie yra labai stiprios priemonės sustiptinti psichoterapiją. Jei juos naudosite be psichoterapijos, galite pabloginti savo būklę.

Kognityvinės elgesio terapijos paslaugos, specialistai – psichoterapeutai

Psichologė – psichoterapeutė Jolanta Ribačevskaitė

Psichologijos centras

Asmens sveikatos klinika

Psichologė Rasa Aukštinaitytė

Harmoningo gyvenimo studija

Kognityvinė psichoterapija

Kognityvinė elgesio terapija Lietuvos žiniasklaidoje

Kognityvinė elgesio terapija padeda iš mąstymo pašalinti voratinklius (bernardinai.lt)

Kaip sumažinti stresą ir nerimą? (kaunodiena.lt)

You may also like