MDMA tėvas Aleksandras Šulginas

 “Tu atidarai duris, kurios niekada nebuvo atvertos; duris, kurios net nebuvo suprantamos kaip durys. Tai gali gąsdinti.”

Alexander Shulgin

Amerikiečių biochemikas Aleksandras Šulginas atsitiktinai atrado populiariausią prieštaringos reputacijos vakarėlių narkotiką – MDMA, gatvėje vadinamą ekstaziu arba ratais. Jis susintetino šį junginį 1976-aisiais savo kieme įrengtoje laboratorijoje, ir kaip jam buvo įprasta, pats jį ir išbandė. Savo užrašuose jis pasižymėjo, kad po 35 min. jautėsi švelnus ir labai malonus poveikis. Šulginas nusprendė, kad sintetinis junginys gali turėti terapinės naudos.

Tačiau politinės ir teisinės ekstazio pasekmės, jam išpopuliarėjus tarp reiverių 1980-aisiais, nebuvo nei švelnios, nei malonios. Kritikai kaltino MDMA ir patį Šulginą dėl blogo narkotikų poveikio ar net mirčių. Eksperimentų su MDMA laikais Šulginas, kurį draugai vadino tiesiog Saša, jau buvo atnešęs kompanijai kuriai dirbo – Dow Chemical nemažai pelno už bio-degraduojantį pesticidą Zectran. Produktas buvo toks sėkmingas, kad kompanija suteikė mokslininkui laisvę rinktis, ką jis nori tirti. Šulginas mielai pasirinko.

Jis ėmėsi psichodelinių narkotikų.

 

Su jais Saša susipažino 1960-aisiais, kai su draugais išbandė meskaliną. Tai buvo gyvenimą keičianti patirtis, iš pasąmonės gelmių ištraukusi seniai pamirštus nutikimus ir jausmus. Vėliau savo ir žmonos Anos knygoje jis rašė, kad “svarbiausia dienos įžvalga buvo tai, kad baltos medžiagos gramo dalelytė pažadino šiuos nuostabius atsiminimus”.

Aleksandras Šulginas nesidomėjo pramoginiu narkotikų vartojimu. “Gerbk juos taip pat, kaip ir jų sukeliamus pasikeitimus, ir turėsi neįprastą tyrimų įrankį”, – teigė mokslininkas. “Eik pezėt kaip su psichodelikais užšvęsi šeštadienio naktį ir gali baigtis labai blogai”.

Šulginas gimė birželio 17, 1925-aisiais Berklyje. Abu jo tėvai buvo mokyklos mokytojai. 1942-ais jis įstojo į Harvardą, tačiau nekentė savo studijų. “Mane supantys žmonės buvo svarbių asmenų sūnūs ir dukros su pinigais, nuosavybė, poza ir statusu”, – vėliau sakė mokslininkas žurnalistams. “Aš toks nebuvau, todėl visiškai neįsijungiau į socialinį gyvenimą”.

Po mažiau nei dviejų metų jis iškrito iš universiteto ir nuėjo į jūrų pėstininkus, kur antro pasaulinio karo metais tarnavo Atlanto vandenyno šiaurėje. Po paleidimo 1946-aisiais jis įstojo į Berklio universitetą ir apsigynė biochemijos doktorantūrą.

Šulginas nebuvo pirmasis susintetinęs MDMA – tai padarė vokiečių kompanija Merck 1912-aisiais, tačiau nėra jokių įrašų, kad įmonė išbandė junginį su žmonėmis. Maždaug tuo laiku, kai biochemikui pavyko susintetinti junginį tokioje formoje, kurią pats ir suvartojo, mokslininkas metė darbą Dow kompanijoje ir savo šeimos žemėje, Lafajete, įkūrė savo asmeninę laboratoriją.

Šulginas tvirtinto, kad jo eksperimentai buvo legalūs, nors jis savo kurtus junginius bandė ne tik pats, tačiau dalinosi jais ir su bendraminčiais. Jį domino net blogos šių bandymų sukeltos patirtys.

2005-ais metais, duodamas interviu the New York times, mokslininkas pasakojo, kad vienas bandytų junginių sukėlė “patį skaniausią kada nors patirtą pasipūtimo, savanaudiškumo ir paranojos mišinį”.

Daugelį metų vyriausybė nesikišo į Šulgino ir jo laboratorijos reikalus galbūt dėl to, kad jis padėjo Federalinei Narkotikų Kontrolės Administracijai tirti kontrabandinius narkotikų krovinius.

Pats išbandęs MDMA, biochemikas davė junginio pavyzdžių terapeutams. Kai kurie jų pranešė apie teigiamus rezultatus, tačiau narkotiko sukeliama emocinė šiluma ir euforija pavertė jį populiariu vakarėliuose, todėl, neilgai trukus, jį pradėjo gaminti su Šulginu nesusijusios laboratorijos.

Paplito pranešimai apie ekstazio naudojimą klubuose ar dideliuose lauko vakarėliuose, todėl netruko pasirodyti informacija apie blogus narkotiko vartojimo atvejus. Rimto MDMA naudojimo remėjai teigė, kad negatyvios naujienos yra smarkiai perspaustos, o gatvėse dažnai buvo parduodami junginiai, turėję mažai ką bendro su MDMA.

Tačiau visuomenės pasipiktinimas ekstaziu buvo stiprus, todėl JAV vyriausybės institucijos įtraukė narkotiką į I-ąjį draudžiamiausių medžiagų sarašą, kuris indikuoja “didelį piktnaudžiavimo potencialą”.

1993-iaisiais Narkotikų kontrolės agentūra DEA dramatiškai nutraukė santykius su Šulginu, atlikdami kratą jo laboratorijoje ir atimdami ten rastus narkotikus. Mokslininkas gavo 25 tūkstančių dolerių baudą.

Tarpdisciplininės Psichodelinių Studijų asociacijos vadovas Rikas Doblinas sakė, kad MDMA uždraudimas demoralizavo Šulginą, nes “MDMA buvo pats geriausias legalios terapijos kandidatas iš visų junginių, kuriuos jis padėjo sukurti”.

Bėgant laikui buvo vėl leista tirti junginio panaudojimą terapijoje. Šiuo metu vyksta klinikiniai tyrimai, taikyti MDMA potrauminio streso sindromo gydymui ir autizmu sergančių suaugusių socialinio nerimo mažinimui.

Dobilinas nori, kad MDMA taptu receptiniu vaistu jau 2021-aisiais metais.

Šio vaisto atradėjas mirė apsuptas šeimos ir be skausmo prieš pat savo gimtadienį 2014-aisiais, būdamas 89-erių.

Susiję įrašai

MDMA padedama psichoterapija

Modernioji psichodelikų istorija ir draudimas

Lengvi narkotikai

Karas prieš narkotikus

You may also like