Prasmė ir psichiatrija

Kai hipis ir biurokratas diskutuoja dėl naujo vaisto registracijos, galima laukti problemų.

Australijai patvirtinus MDMA, o JAV vaistų administracijai pareikalavus atlikti papildomą III pakopos tyrimą, diegiant psichodelinius preparatus tradicinės medicinos sistemoje galima įžvelgti rimtų, sisteminių povandeninių kliūčių. Viena didžiausių – medicinos ir farmacijos sąveikos sistema, kuri buvo sukurta lopyti psichinės sveikatos problemas pleistrais. Kita kliūtis – taip vadinamo “Karo su narkotikais” selektyvus tam tikrų baruose parduodamų narkotikų prioretizavimas, darant viską, kad nuo kitų, pogrindinėje rinkoje esančių medžiagų žūtų kuo daugiau žmonių. Pavyzdžių nereikia ieškoti už jūrų marių.

Neseniai, vienas buvęs sveikatos ministras buvo apskundęs narkotikų žalos mažinimo organizaciją prokuratūrai, todėl teko kuriam laikui atjungti jos tinklapį. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra tik potenciali psichinės sveikatos apsaugos problema. Nors alkoholis šiuolaikinio mokslo jau pripažįstamas kaip vienas pavojingiausiu narkotikų, net ir juo įmanoma mėgautis atsakingai. Rizika, kad jis taps psichinės sveikatos problema priklauso nuo jo vartojimo kultūros. Tas pats galioja ir kitoms psichoaktyvioms medžiagoms, tokioms kaip MDMA. Kokia gali būti vartojimo kultūra, kai vartotojai persekiojami represijomis, ir tai vyksta dešimtmečius? Psichinės sveikatos sistema nesirūpina ne tik psichoaktyvių medžagų rizikos mažinimu, bet ir neprisideda prie sveiko gyvenimo būdo kultūros .

Įprastinė psichiatrija nagrinėja psichikos sutrikimus: kliniškai reikšmingas psichines kliūtis kasdieniam funkcionavimui svarbiose srityse kaip emocijų reguliavimas, elgesys ir mąstymas. Pasaulio sveikatos organizacijos steigiamojoje konstitucijoje sveikata apibrėžiama kaip “visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas”.

Psichodelika gali išplėsti tai, ką vadiname normaliu funkcionavimu, bet jos poveikio būdai yra nepažįstami šiuolaikinei medicinai ar farmacijai, todėl kelia pasipriešinimą.

Dabar veikianti biomedicininė sistema remiasi individualistiniu psichikos sveikatos ir žmogaus klestėjimo supratimu, teigia Claudia Schwarz-Plaschg, Edinburgo universiteto Usherio instituto vizituojanti mokslininkė, sociologė, trejus metus tyrinėjusi požiūrį į psichodelikus JAV.

Medicininės psichinės sveikatos intervencijos dažnai yra nukreiptos į tai, kad individas geriau pritaptų visuomenėje, taikant terapines ir psichoaktyviųjų medžiagų intervencijas, tačiau daugelis pačios visuomenės funkcionavimo aspektų yra patologiški.

Visuomenės spaudimas – galinga jėga, kurią formuoja visuomenės normos ir lūkesčiai, daro didelę įtaką mūsų elgesiui ir psichinei savijautai. Šis išorinis spaudimas, skirtingas įvairiais gyvenimo etapais ir kultūriniame kontekste, daro įtaką viskam – nuo asmeninių santykių iki karjeros pasirinkimo. Jis pasireiškia įvairiomis formomis – nuo aiškių lūkesčių iki netiesioginių normų, kurios diktuoja “priimtiną” elgesį. Šis spaudimas taip pat gali sukelti nerimo simptomus ir poreikį prisitaikyti, atsisakant savo auteniškumo, o tai daro įtaką tiek jauniems, tiek suaugusiems žmonėms.

Socialinio pripažinimo poreikis ir atstūmimo baimė yra giliai įsišakniję žmogaus psichologijoje. Visuomenės spaudimas veikia šiuos mechanizmus ir dažnai verčia elgtis taip, kaip reikalauja visuomenės normos, net jei jos prieštarauja asmeninėms vertybėms. Dėl šio spaudimo žmonės gali jaustis priversti prisitaikyti, kartais savo individualumo ir psichinės sveikatos sąskaita.

Visuomenės veikla daugeliu atžvilgių panaši į nemąstančio organizmo, pavyzdžiui, koralų kolonijos veiklą. Kolonija veikia kaip visuma, nors ją sudaro daug atskirų būtybių.

Efektyvesnės visuomenės yra linkusios užkariauti, sunaikinti arba absorbuoti mažiau efektyvias visuomenes, su kuriomis jos konkuruoja dėl žemės, maisto, prestižo ar rinkų.

Visuomenės vykdoma griežta atskirų jos narių kontrolė turi destruktyvų poveikį individui, tačiau raktus į savo smegenis mes atidavėme ir nedideliam kiekiui informacija prekiaujančių korporacijų.

Įsivaizduokite savo smegenis kaip sudėtingą labirintą, o kiekvieną paspaudimą, ir komentarą – kaip emocinio ir kognityvinio žemėlapio delionės gabaliuką. Dirbtinio intelekto algoritmai yra kartografai, kruopščiai sudarantys jūsų elgsenos internete žemėlapį ir tam tikrą psichologinį profilį. Jie analizuoja tokius veiksnius, kaip ankstesnės sąveikos, demografiniai duomenys ir net realaus laiko emocijos, kad paserviruotų mums turinį. Tai kruopščiai kuriama pasirinkimo iliuzija, kai jaučiamės turintys informacijos pasirinkimo kontrolę, tačiau šokame pagal algortimų dūdelę. O algoritmai sukurti ne tam, kad visuomenės nariai jaustųsi geriau. Jų tikslas – prikaustyti mūsų dėmesį, kažką įdėti mums į galvą arba kažką mums parduoti; kitaip tariant – uždirbti pelną juos valdantiems.

Nerimas ar depresija dažnai yra šalutinis technokratizuotos, post industrinės ir post agrarinės visuomenės poveikis, kuriam sušvelninti mes sukūrėme farmakologinių priemonių. Tos priemonės reikalingos ir efektyvios, bet jomis tik gesiname gaisrą. Neseniai publikuotame palyginamąjame psilocibino ir antidepresato tyrime, buvo pastebėta, kad nors antidepresinis poveikis buvo panašus, psilocibino grupės gyvenimo kokybė ir prasmingumas buvo didesnis.

Kaip galėtų atrodyti prasmės savoka ateities psichiatrijoje?