Subjektyvių psichodelinių patirčių vaidmuo terapinei naudai. Meta tyrimas

Neseniai žurnale „npj Mental Health Research“ paskelbtame tyrime mokslininkai siekė išsiaiškinti subjektyvių patirčių, tokių kaip disociacija ir mistinės būsenos, vaidmenį gydant psichodelikais, pavyzdžiui, ketaminu ir psilocibinu.

Jie nustatė, kad subjektyvus poveikis turėjo nedidelę įtaką terapiniam pagerėjimui tokiomis ligomis kaip depresija ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai, o psilocibino poveikis buvo šiek tiek stipresnis nei ketamino. Išvados rodo, kad šie subjektyvūs potyriai gali turėti ribotą, bet reikšmingą vaidmenį psichodelinio gydymo veiksmingumui.

Psichodelikams, anksčiau pirmiausia siejamiems su pramoginiu narkotikų vartojimu, pastaruoju metu skiriama vis daugiau dėmesio dėl jų galimo terapinio poveikio. Tiek ketaminas, disociacinis anestetikas, tiek psilocibinas, magiškųjų grybų veiklioji medžiaga, yra perspektyvūs gydant tokias ligas kaip depresija ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai.

Šie gydymo būdai skiriasi nuo tradicinių vaistų, nes juos vartojant dažnai patiriami gilūs subjektyvūs išgyvenimai. Kai kurie mokslininkai ir gydytojai mano, kad šie potyriai gali prisidėti prie šių vaistų terapinio poveikio. Tačiau tikslus subjektyvių poveikių ir klinikinės naudos ryšys išlieka neaiškus.
„Psichodelikos mokslas yra nauja psichiatrijos ir skausmo medicinos tyrimų sritis, kuri per pastaruosius kelerius metus sulaukė daug dėmesio. Bandymai, be kita ko, su klasikiniu psichodeliku psilocibinu ir disociaciniu vaistu ketaminu, davė labai daug žadančių rezultatų, pasižyminčių dideliu poveikio dydžiu ir labai greita poveikio pradžia (po vienos ar kelių dozių)“, – sakė tyrimo autorius Džekas Dahanas (Jack Dahan), Amsterdamo universiteto Medicinos centro medicinos studentas.

„Šie vaistai ypač intriguoja tuo, kad kiekvienas psichodelinis junginys sukelia labai skirtingus subjektyvius išgyvenimus arba „keliones“. Šių junginių poveikis dažnai siejamas su psichologiniu subjektyvių išgyvenimų poveikiu, tačiau tikrasis subjektyvaus poveikio vaidmuo ir psichodelikų klasių skirtumai liko neaiškūs.“
Siekdami ištirti subjektyvaus poveikio ir terapinių rezultatų ryšį, mokslininkai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę. Šis metodas leido jiems sujungti kelių tyrimų duomenis ir ištirti bendras tyrimų tendencijas.

„Metaanalizių šia tema (su tiksliais duomenimis) trūko, – sakė Dahanas. „Todėl nusprendėme atlikti šį tyrimą.“
Jie ieškojo elektroninėse duomenų bazėse, tokiose kaip PubMed, EMBASE ir Web of Science, tyrimų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama ketamino ir psilocibino vartojimui depresijai ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimams gydyti. Kad tyrimai būtų įtraukti, jie turėjo atitikti keletą kriterijų: turėjo būti atlikti su žmonėmis, juose turėjo būti aprašytas gydymo poveikis tiriamai būklei ir pateikti kiekybiniai duomenys apie subjektyvaus poveikio ir gydymo rezultatų koreliaciją. Tyrėjai įtraukė tik atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus arba atvirus tyrimus, kurie paprastai naudojami gydymui vaistais vertinti.

Iš viso jie apžvelgė 23 tyrimus, iš kurių 15 buvo skirti ketaminui, o 8 – psilocibinui. Šiuose tyrimuose dalyvavo pacientai, gydomi nuo depresijos arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų, o jų patirtas subjektyvus poveikis buvo vertinamas naudojant tokias priemones, kaip kliniko administruojama disociacinių būsenų skalė (angl. Clinician-Administered Dissociative States Scale, CADSS) ketamino atveju ir klausimynai, skirti mistinei patirčiai fiksuoti psilocibino atveju.

Metaanalizės rezultatai atskleidė, kad subjektyvus poveikis turi nedidelį vaidmenį tarpininkaujant tiek ketamino, tiek psilocibino terapiniams rezultatams. Tačiau koreliacijos stiprumas skyrėsi priklausomai nuo abiejų medžiagų ir gydomų būklių.

Nustatyta, kad ketamino subjektyvaus poveikio ir terapinių rezultatų koreliacija paaiškina apie 5-10 % vaisto veiksmingumo gydant depresiją. Tuo tarpu psilocibino atveju šis ryšys buvo stipresnis ir paaiškino apie 24 % terapinio poveikio. Tai rodo, kad psilocibino subjektyvus poveikis, pavyzdžiui, mistiniai potyriai, gali būti labiau tiesiogiai susijęs su jo terapine nauda nei ketamino disociacinis poveikis.
„Iš anksto įsivaizdavome, kad ketamino poveikis pasirodys esąs didesnis, – sakė Dahanas portalui PsyPost. „Taip gali būti dėl paties ketamino disociacinio poveikio pobūdžio arba dėl to, kad jo poveikis yra trumpalaikis – nuo 30 minučių iki valandos, o psilocibino poveikis išlieka pastebimas nuo kelių valandų iki kelių dienų po gydymo seanso.“

Tyrėjai taip pat nustatė skirtumų tarp gydomų būklių. Tiek ketamino, tiek psilocibino tyrimuose ryšys tarp subjektyvaus poveikio ir gydymo rezultatų buvo stipresnis sergant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimais nei sergant depresija.
Tiksliau, gydant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimus, subjektyvus poveikis sudarė iki 54% terapinio pagerėjimo ketamino atveju ir 60% psilocibino atveju. Tai gali reikšti, kad psichologiniai ar suvokimo pokyčiai, kuriuos sukelia šie junginiai, vaidina svarbesnį vaidmenį gydant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimus, palyginti su depresija.

„Nors ši ketamino ir psilocibino subjektyvaus poveikio vaidmens, palyginti su terapiniais rezultatais sergant depresija ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimu, metakoreliacijos analizė yra tiriamojo pobūdžio ir jos rezultatus reikėtų vertinti atsargiai, ji rodo kryptį, kad subjektyvių būsenų tarpininkavimo vaidmuo psilocibinui yra didesnis, palyginti su ketaminu, ypač apsiribojant tik depresijos analize“, – aiškino Dahanas.
Tačiau, kaip ir atliekant visus tyrimus, reikia atsižvelgti į tam tikras išlygas.

Pirma, analizė pagrįsta palyginti nedideliu tyrimų skaičiumi, ypač psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų atveju, į kurį įtraukti tik keturi tyrimai. Tai riboja išvadų apibendrinamumą, todėl reikia atlikti daugiau tyrimų, kad šie rezultatai būtų patvirtinti didesnėse ir įvairesnėse populiacijose.
Antra, rezultatai neįrodo, kad psichoaktyvių junginių sukelti subjektyvūs išgyvenimai tiesiogiai lemia terapinę naudą. Gali būti, kad ir išgyvenimai, ir nauda atsiranda kartu, nes sužadinami tie patys smegenų procesai, o ne vienas tiesiogiai sukelia kitą.

„Šiame tyrime mes palyginome koreliacijos koeficientus, – sakė Dahanas. „Todėl mūsų rezultatai negali patvirtinti priežastinio ryšio. Ir negalime užtikrintai atmesti, kad subjektyvus poveikis yra epifenomenas, atsirandantis dėl suaktyvėjusių smegenų tinklų, turinčių panašių farmakodinaminių savybių kaip ir gydomasis poveikis.“
Tyrėjai siūlo naudoti kitus metodus, kad būtų galima geriau suprasti subjektyvaus poveikio vaidmenį. Vienas iš galimų metodų – tirti pacientus, kuriems šis gydymas taikomas taikant bendrąją anesteziją, neleidžiančią jiems patirti subjektyvaus poveikio, siekiant išsiaiškinti, ar terapiniai rezultatai yra tokie patys. Be to, būsimuose tyrimuose būtų galima ištirti, ar subjektyvaus poveikio intensyvumo mažinimas, pavyzdžiui, naudojant mažesnes vaistų dozes, turi įtakos bendram jų veiksmingumui.

„Subjektyvaus poveikio vaidmuo išlieka intriguojantis, – sakė Dahanas. „Ateities tyrimuose tikimės toliau aiškintis subjektyvaus psichodelikų poveikio vaidmenį tarpininkaujant gydymo rezultatams, galbūt atsižvelgiant į psichoterapijos vaidmenį ir atliekant kitokias analizes, pavyzdžiui, PKPD analizę. Be to, tikimės įsigilinti į ketamino poveikį opioidinių receptorių vietoje ir apskritai į opioidų vaidmenį sergant depresija ir kitais nuotaikos sutrikimais.“