Kristė Izraelyje – sintetinių katinonų istorija
Pas mus daugėja straipsnių apie vargšų kokainu pravardžiuojamą kristę. Kristė (dažniausiai 3-CMC) ir kiti sintetinių katinonų grupės junginiai sparčiai populiarėja Europoje. Nesakykite to Remigijui, bet čia tikrai žydų darbas. Kristė yra dizainerių narkotikas.
Dizainerių narkotikai – tai struktūriniai arba funkciniai kontroliuojamų psichoaktyvių junginių analogai, sukurti taip, kad imituotų originalaus junginio farmakologinį poveikį, tačiau nebūtų klasifikuojami kaip neteisėti ir (arba) neaptinkami naudojant standartinius narkotikų testus.
Dizainerių narkotikų revoliucijai Izraelyje aktualūs du terminai. Pirmasis yra pitzutziya. Pitzutziya – tai visą naktį veikianti parduotuvė, kuri yra kiosko ir parduotuvės hibridas. Šis terminas yra žodžių žaismas su žodžiu pitzuchiya, reiškiančiu kioską, kuriame parduodami pitzuchim (sveriami riešutai ir sėklos), o pitzutz – sprogimas, ir žargonu reiškia tą patį, ką ir pasakymas, kad kažkas yra „bomba“.
Antrasis terminas yra gat – hebrajiškas žodis, reiškiantis khat’ą (arabinį dūsūną). Khat yra žydintis augalas, kilęs iš rytų Afrikos, kur žmonės jo lapus jau šimtmečius kramto dėl jų stimuliuojančių savybių. Izraelyje visi žino, kad Izraelio jemeniečiai vyrai jį kramto kaip tabaką. Jei kramtomas pakankamai ilgai, nuo jo lengvai apsvaigstama, bet kadangi tai yra sena jemeniečių bendruomenės tradicija, Izraelio įstatymai ją gerbia. Eritrėjiečiai, atvykę į Izraelį kaip prieglobsčio prašytojai ir gyvenantys Tel Avivo pietinės dalies lūšnynuose, taip pat kramto khat’o lapus.
Akivaizdu, kad Izraelio jaunuoliai nenusiteikę valandų valandas kramtyti karčių ir bjaurių lapų, kad pajustų kokį nors poveikį, todėl jau daugelį metų žmonės mėgina išgauti augalo sudėtyje esančią psichoaktyviąją stimuliuojamąją medžiagą, kad ją galėtų naudoti pramoginiais tikslais. Kai kurie žmonės spaudžia sultis, kurios gali būti psichoaktyvios, jei lapai yra pakankamai švieži. Taigi atsirado vaikinas, kuriam kilo geniali idėja: kam taip vargti katinoną išgaugant iš lapų, jei galima jį pagaminti sintetiniu būdu?
Slapyvardžiu Gabi, pasivadinęs jaunas Izraelio mokslininkas, susižavėjo Khat augalo psichoaktyviu poveikiu. Išsamiai išstudijavęs Izraelio draudžiamų medžiagų įstatymą, jis nustebo sužinojęs, kad katinonas – veiklioji augalo sudėtyje esanti medžiaga – nėra įtrauktas į draudžiamų junginių sąrašą. Po šio atradimo jis nusprendė pabandyti susintetinti molekulę pats.
Tai, kas prieš daugelį metų prasidėjo kaip namų eksperimentas, virto ištisa tarptautine operacija, kuri iš esmės pakeitė pasaulio požiūrį į narkotikus. Jaunuolio sukurtas sintetinis katinonas Izraelyje tapo žinomas kaip „Hagigat“ – tai buvo legalus narkotikas, užkariavęs Tel Avivo gatves.
2000-ųjų pradžioje Tel Avive nebuvo šventės be hagigato. Jis buvo pigus, lengvai prieinamas ir neuždraustas. 2003 m., po maždaug trejų metų pogrindinės apyvartos, hagigatas pateko į atvirą rinką. Jis greitai tapo masiniu reiškiniu ir žmonės jį vartojo visoje šalyje. Kadangi tabletė kainavo tik apie 50 šekelių (2003 m. – apie 10 JAV dolerių), jis prigijo įvairiose socialinėse ir ekonominėse grupėse. Izraelio naktinis gyvenimas buvo pilnas hagigato. Jį naudojo klubų lankytojai, sintetinis katinonas tapo įprastu dalyku vakarėliuose ir vestuvėse.
Neatsitiktinai hagigat šėlsmas kilo Antrosios intifados (palestiniečių sukilimo) metu. „Narkotikai ir šokiai izraeliečiams nuslopinus intifadą“ – taip pavadintas 2004 m. Conal Urquhart straipsnis laikraštyje “The Guardian”. Miesto centre esančiuose kioskuose kai kurie klientai prašė cigarečių ar kramtomosios gumos, bet maždaug kas trečias paslapčia klausinėjo apie hagigat, kurį pardavinėjo iš po prekystalių.
Gabi žinojo, kaip pasigaminti hagigatą ir kaip jį užsakyti iš vaistų gamyklos Indijoje, bet neturėjo žalio supratimo, kaip jį platinti. Todėl užmezgė partnerystę su nusikaltėliais. Vienam iš įtartinų Gabio bendrininkų kilo geniali rinkodaros idėja naudoti mišrias mėlynos ir baltos spalvos kapsules, kad jos primintų Izraelio vėliavą. Žinoma, “hagigat“ taip pat buvo įvairių kitų spalvų, tačiau sionistinis prekės ženklo stilius buvo genialus sprendimas. Kaip žino kiekvienas, verslas su įtartinais tipais dažniausiai nesibaigia gerai. Viena žinoma Izraelio nusikaltėlių šeima buvo užsakiusi Gabi nužudymą, bet jam pavyko laiku pasprukti iš šalies.
Po to, kai hagigatas tapo madingas, o žiniasklaida pranešė apie žmones, kurie, kaip įtariama, suklupo vartodami šį stimuliantą, katinonas buvo įtrauktas į „Pavojingų narkotikų potvarkį“ – pagrindinį Izraelio kontroliuojamų medžiagų teisės aktą. Tačiau tai neprivertė Gabi baigti karjeros. Susidūręs su hagigato vartojimo pavojais, Gabi niekada nesigailėjo ir visada tvirtino, kad jei žmonės jį vartoja neatsakingai, tai nėra jo kaltė. Užuot susiradęs naują pomėgį, Gabis toliau sintetino naujas molekules, kad pagamintų naujus dizainerių narkotikus, kurie dar nebuvo uždrausti.
Vėlesniais metais buvo parduodama begalė hagigato ir kitų legalių narkotikų variacijų; kai kurias iš jų sukūrė Gabi. Vos tik Gabi išradimas atvėrė galimybę kioskuose pardavinėti legalius narkotikus, kiekvienas chemikas – mėgėjas internete ieškojo „Pavojingų narkotikų potvarkio“, kad sužinotų, kokių medžiagų nėra sąraše, ir bandė savo jėgas kurdamas naujus legalius narkotikus. Kai kurie jų buvo chemiškai susiję su katinonu, daugelis buvo visai kitokie. Kai kurie buvo tinkami naudojimui, daugelis kitų buvo pavojingi. Gabi rūpinosi, kad nebūtų platinama nieko, ko jis pats nebūtų bandęs. Tačiau nors jis buvo sąžiningas, aistringas ir principingas, daugelis kitų mielai pardavinėjo pavojingą šlamštą dėl pelno.
Gabi tvirtino net nežinantis, kiek pinigų jam yra skolingi jo eliksyrus platinę įtartini veikėjai. Savo veiksmus jis visada aiškino ideologiškai, remdamasis “kognityvinės laisvės“ principu – neuroetiko Wrye Sententia ir teisės teoretiko bei teisininko Richardo Gleno Boire’o sukurtu terminu, kuris reiškia individo laisvę kontroliuoti savo psichikos procesus, pažinimą ir sąmonę, įskaitant teisę svaigintis.
Gabi save laikė Aleksandro Šulgino – amerikiečių mokslininko, XX a. septintajame dešimtmetyje pasauliui pristačiusio MDMA pasekėju. Tarp Gabi ir jo herojaus galima rasti bent tris aiškias paraleles: Pirma, Gabi, kaip ir Šulginas, stengėsi išbandyti kiekvieną cheminę medžiagą su savimi. Kaip ir Šulgino, Gabi sukurti junginiai nebuvo nelegalūs vien todėl, kad jis pats juos sukūrė. Trečia, kaip ir Šulginas, Gabis buvo susižavėjęs naujų protą keičiančių cheminių medžiagų atradimu ir nelabai jaudinosi dėl savo atradimų pasekmių.
Po 2003-2004 m. populiarumo piko, Izraelio vyriausybė ėmė drausti hagigatą, todėl atsirado kiti dariniai, struktūriniai analogai arba stereoizomerai. Tačiau iki 2011 m. katinonų tendencija iš esmės išblėso. Vėlesniais metais į pitzutziyot pateko kiti, visiškai kitokie, dizainerių narkotikai, tačiau narkotikų pirkimo kioske koncepcija išėjo iš mados.
Izraelyje pasibaigus hagigato bumui, Gabi ėmėsi kito madingo dizainerių narkotiko, šį kartą Jungtinėje Karalystėje: mefedrono.
Mefedronu vadinamas 4-metilmetkatinonas (4-MMC). Tai cheminis katinono darinys, pirmą kartą susintetintas 1929 m. ir beveik pamirštas iki 2000-ųjų pradžios, kai Izraelio mokslininkai, dirbantys insekticidų bendrovei, pradėjo eksperimentuoti su katinonais kaip oktopamino analogais, siekdami sutrikdyti amarų smegenų veiklą, kad nuo jų apsaugotų augalus.
Mefedronas tam tikru mastu veikė, tačiau trečiųjų šalių bendrovės netrukus atrado jo psichoaktyvų poveikį ir pradėjo supirkinėti šimtus kilogramų, platinimui Izrealio vakarėliuose, kur jis sparčiai išpopuliarėjo. Be žiniasklaidoje naudojamo slapyvardžio „miau-miau“, mefedronas turi daug kitų gatvės pavadinimų, įskaitant „Dronas“ ir „M-cat“. Nors nėra daug specifinių duomenų apie jo veikimą smegenyse, chemiškai junginys primena amfetaminą ir veikia kaip kiti stimuliantai, skatindamas dopamino, noradrenalino ir galbūt ir serotonino išsiskyrimą.
Panašu, kad subjektyvus mefedrono poveikis yra kažkas tarp ekstazio ir kokaino – vartotojai teigia, kad padidėja pasitikėjimas savimi ir jie tampa kalbesni (kaip ir kokaino atveju), tačiau taip pat pastebi, kad jaučia didesnį atvirumo jausmą, vertina muziką ir kyla noras šokti (panašiai kaip ekstazio atveju). Perdozavus ir vartojant per dažnai, kaip ir su daugeliu kitų katinonų, gali kilti nerimas, paranoja, pykinimas, odos bėrimas, širdies ritmo sutrikimai, aukštas kraujospūdis, priklausomybė, kraštutiniais atvejais – mirtis.
Mefedrono draudimas buvo UK galimai išprovokavo kitų stimuliantų žalos padidėjimą. Kadangi mefedronas buvo legalus, jis užėmė didelę dalį kokaino ir amfetamino rinkų. Dėl to labai sumažėjo mirčių nuo šių dviejų toksiškesnių stimuliantų. Kadangi tai nebuvo kontroliuojamasis tyrimas, negalima tvirtai teigti, kad mefedrono vartojimo išplitimas tiesiogiai lėmė mirčių nuo kitų stimuliantų sumažėjimą, tačiau beveik neabejotina, kad tai buvo svarbus veiksnys.
Žvelgiant retrospektyviai, galima įtarti, kad mefedronas pasirodė esąs pati veiksmingiausia kada nors žinoma intervencija Jungtinėje karalystėje, padedanti sumažinti mirčių nuo kokaino skaičių. Uždraudus mefedroną, mirčių nuo kokaino skaičius išaugo iki didžiausio kada nors buvusio lygio.
