
Psilocibinas ir dvasinės sveikatos pablogėjimas prieš pagerėjimą
Neseniai žurnale „BJPsych Open“ publikuotas atvejo tyrimas atskleidžia sudėtingus ir kartais prieštaringus psilocibino padedamos psichoterapijos rezultatus, taikant gydymui atspariai depresijai.
Atvejyje aprašoma klinikinio tyrimo dalyvė, kuriai, gavus psilocibino dozę, padažnėjo mintys apie savižudybę ir atsirado valgymo sutrikimų. Nepaisant šių sunkumų, galiausiai dalyvei ši patirtis buvo naudinga ir lėmė reikšmingus gyvenimo pokyčius, kurie iš pradžių neatsispindėjo tradicinėse depresijos vertinimo skalėse.
Psilocibinas – psichoaktyvusis junginys, randamas magiškuose grybuose, sulaukė daug dėmesio dėl savo galimybių gydyti tokias ligas kaip depresija, nerimas ir potrauminio streso sutrikimas. Klinikinėje aplinkoje psilocibinu paremta psichoterapija apima kontroliuojamos junginio dozės vartojimą saugioje aplinkoje, dažnai kartu su pasiruošimo ir integracijos sesijomis. Šie užsiėmimai padeda dalyviams integruoti savo patirtį gyvenime, todėl jie tampa neatsiejama terapijos dalimi. Gydymo metu siekiama palengvinti gilias psichologines įžvalgas ar emocinius proveržius, kurie galėtų palengvinti psichikos ligų simptomus.
Psilocibino poveikis smegenims, įskaitant jo gebėjimą didinti mąstymo modelių lankstumą ir skatinti emocinį atvirumą, siejamas su terapine nauda. Tačiau jo sukeliamos pakitusios sąmonės būsenos taip pat gali sukelti sudėtingų išgyvenimų. Ši dvejopa psilocibino prigimtis pabrėžia kruopščios klinikinės priežiūros ir paramos svarbą viso gydymo proceso metu.
Dalyvė, kuriai atvejo ataskaitoje suteiktas Zakaros slapyvardis, daugiau nei dešimtmetį kovojo su depresija, o paskutinis jos epizodas truko dvejus su puse metų. Ankstesnis gydymas, įskaitant standartinius antidepresantus, buvo neveiksmingas. Į tyrimą ji pateko turėdama didelių depresijos simptomų, vidutinio sunkumo socialinį nerimą ir minčių apie savižudybę, nors artimiausiu metu neketino jų įgyvendinti.
Dozavimo dieną Zakarai kontroliuojamoje aplinkoje buvo suleista 25 miligramai psilocibino. Psichodelinis seansas iš pradžių atrodė daug žadantis. Zakara prisiminė vaikystės temas ir vaizdinius, kuri, pasak jos, sukėlė „gerumo jausmą, kurio nejaučiau nuo septynerių metų“. Tačiau palengvėjimas buvo trumpalaikis. Ji apibūdino šią patirtį kaip aštrų susidūrimą su slopinamomis emocijomis: „Psilocibinas nuplėšė dangtelį, pakišo man po nosimi ir pasakė: „užuodi kvapą“. Taigi, nors tai buvo labai nemalonu, galiausiai tai buvo reikalinga ir svarbu, kad pagaliau pripažinčiau, jog nebegaliu taip gyventi.“
Zakarai šis emocinio skausmo demaskavimas atskleidė jos kovų mastą, kurį ji slėpė net nuo savęs. „Kaukė, kurią dėvėjau diena iš dienos, kad nuo visų paslėpčiau, kaip blogai jaučiuosi viduje, buvo sudaužyta į šipulius. Supratau, kad tai nebuvo šarvai, saugantys pažeidžiamą esmę… Tai buvo žiaurus narvas, kuriame pamažu nykstu.“
Iškart po to teko patirti emocinių ir fizinių sunkumų. Zakara pranešė, kad jaučiasi kaip apsvaigusi nuo alkoholio ir nurodė, kad jos nuotaika labai suprastėjo. Vis dažniau kildavo minčių apie savižudybę, o pykinimas neleido jai valgyti. „Per kelias ateinančias dienas daugiau ar mažiau negalėjau nieko valgyti be pykinimo ar blogos savijautos, o vėliau buvau tokia nerami, kad apetitas buvo labai mažas. Dariau nedaug, tik gulėjau ant sofos ir verkiau“, – pasakojo ji.
Valgymo sunkumai tęsėsi kelis mėnesius, o galiausiai labai sumažėjo svoris, išretėjo plaukai ir atsirado alpulys. Per tą laiką ji taip pat patyrė įkyrių minčių ir nerimo atsinaujinimą, apibūdindama kovą kaip „ieškojimą paguodos ir negalėjimą jos niekur rasti“.
Be šių iššūkių Zakara pradėjo pastebėti subtilius, reikšmingus pokyčius. Laikui bėgant ji ėmė daryti nedideles kasdienio gyvenimo patobulinimus, pavyzdžiui, pradėjo lankyti sporto klubą ir metė darbą mažmeninėje prekyboje ne visą darbo dieną, kad galėtų dirbti darbą, kuris jai labiau patinka. Ji taip pat vėl pradėjo užsiimti veikla, kuri teikė džiaugsmą, ir ėmė tyrinėti savo senus pomėgius. Vienas nedidelis, bet simboliškas pokytis jai buvo itin svarbus: „Prieš dalyvavimą programoje dantis valydavausi, jei prisimindavau (o tai būdavo retai), jausdavausi norinti tai daryti (dar rečiau) arba turėdavau dalyvauti socialiniame ar viešame renginyje. Nuo tada dantis valau kasdien.“
Šie funkciniai patobulinimai nebuvo be nesėkmių. Praėjus keliems mėnesiams po psilocibino dozės vartojimo, asmeninių sukrėtimų laikotarpiu, Zakara patyrė antrą rimtą nepageidaujamą įvykį. Jausdamasi izoliuota ir prislėgta, ji skaičiavo tabletes galimam perdozavimui ir ėmė rašyti atsisveikinimo laišką, tačiau sustojo. Šį etapą ji apibūdino kaip nuolatinę kovą tarp nevilties ir naujo savo emocinio kraštovaizdžio suvokimo. „Jaučiausi taip, tarsi būčiau atradusi liguistą gyvenimo tiesą: nepaisant to, kaip sunkiai bandai įkopti į geresnį gyvenimą, tau niekada nepavyks. Susitaikyti su tuo kėlė tokį didelį skausmą, kurį galėtų išgydyti tik savižudybė“, – aiškino ji.
Nepaisant šių sunkumų, Zakaros ryšys su savo emocijomis ir toliau stiprėjo. „Pirmą kartą per tiek daug laiko, kiek net neprisimenu, viskas pasijuto tikra – ne tik migla, kuri dažnai atrodė kaip simuliacija“, – svarstė ji. Šis naujai atrastas emocinis aiškumas leido jai daryti ilgalaikius pokyčius, nors jos depresijos simptomai klinikinėse vertinimo skalėse išliko aukšti.
Apmąstydama šią patirtį, ji pastebėjo: „Tikriausiai tai dėlionė, kurią dėliosiu iki pat mirties, bet jei anksčiau vargau su begale detalių, kurios neturėjo jokio konteksto, tai ši patirtis leido man pažvelgti į paveikslėlį dėžutės priekyje.“
Pasibaigus vienerių metų tyrimo stebėjimo laikotarpiui, Zakara teigė, kad jos bendra savijauta pagerėjo, nuotaika tapo stabilesnė, o apetitas grįžo į normalią būseną. Nors jos kelionė buvo kupina iššūkių, ji išreiškė niuansuotą požiūrį į tyrimo poveikį.
„Nenoriu, kad mano patirtis būtų naudojama kaip įspėjimas prieš psilocibino vartojimą terapijoje. Tačiau taip pat nenoriu, kad ji būtų nustumta į šalį kaip atsitiktinumas arba į gydymą nereagavusios pacientės (O, vaikeli, aš reagavau).“
„Kartais galvoju, ar nesu mazochistė, ar nesergu psilocibino-Stokholmo sindromu, nes niekada nesigailėjau, kad dalyvavau tyrime, ir jei galėčiau sugrįžti į praeitį, vėl tai daryčiau.“
Atvejų tyrimai turi savų apribojimų. Juose dėmesys sutelkiamas į vieną asmenį arba nedidelę grupę, todėl sunku apibendrinti išvadas. Asmeniniai pasakojimai gali būti subjektyvūs, o rezultatams gali turėti įtakos tik asmeniui būdingi veiksniai, pavyzdžiui, jo gyvenimo aplinkybės ar ankstesnė patirtis. Zakaros atveju jos gebėjimas atspėti, kad ji gavo aktyviąją dozę, o ne placebą, galėjo turėti įtakos jos atsakymams apie tyrimą.
Nepaisant šių apribojimų, atvejų tyrimai yra vertingi, nes išryškina tolesnių tyrimų horizontus. Zakaros patirtis rodo, kad reikia daugiau kokybinių psilocibino terapijos tyrimų, ypač susijusių su jos galimybe pabloginti simptomus prieš jiems pradedant gerėti Ji taip pat pabrėžia ilgalaikio stebėjimo svarbą siekiant geriau suprasti ilgalaikį gydymo poveikį.
Ataskaitos autoriai padarė išvadą: „Šis atvejis rodo, kad po psilocibino vartojimo gali pablogėti savižudiškos mintys ir pasireikšti ilgalaikiai nepageidaujami reiškiniai, kurie gali būti ilgesni nei tik ūmus poveikis. Paradoksalu, kad dėl to gali pagerėti funkciniai duomenys, kurie nėra aiškūs depresijos vertinimo skalėse. Kadangi tai pavienis atvejis, išvadų daryti negalima, o šiam reiškiniui suprasti reikalingas tolesnis vertinimas.“
Įdomu tai, kad platesnio masto moksliniai tyrimai atitinka šį dvilypumą ir rodo, kad neigiama psichodelikų vartojimo patirtis kartais gali duoti teigiamų rezultatų psichikos sveikatos srityje. Pavyzdžiui, žurnale „Journal of Psychopharmacology“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad 84 % dalyvių, patyrusių „blogą psichodelinę kelionę“ su psilocibinu, vėliau pranešė apie naudą, pavyzdžiui, asmeninį augimą ir geresnę savijautą, nepaisant psichologinių sunkumų. Tačiau ilgalaikės ar ypač intensyvios „blogos kelionės“ buvo susijusios su tokia rizika kaip savęs žalojimas ir ilgalaikės psichologinės problemos. Panašiai ir Tarptautiniame narkotikų politikos žurnale (International Journal of Drug Policy) atliktas tyrimas parodė, kad daugelis psichodelikų vartotojų, norėdami permąstyti kankinančią patirtį su psichodelikais, pasitelkia pasakojimus, asmenines įžvalgas ir emocinius proveržius, suteikdami jiems prasmę.