Muzika ketamino terapijoje
Muzika ketaminą daro labiau toleruojamu
Šveicarijoje atliktas tyrimas su asmenimis, sergančiais gydymui atsparia depresija, rodo, kad šie pacientai gali geriau toleruoti gydymą intranazaliniu esketaminu arba raceminiu ketaminu, kai gydymo sesijos metu klausosi muzikos. Tyrimo metu nustatyta, kad pacientai, kurie klausėsi muzikos, jautė mažesnį nerimą ir jų kraujospūdis buvo mažesnis.
Depresija yra psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis liūdesio, beviltiškumo jausmas ir susidomėjimo ar malonumo stoka. Ji gali sukelti įvairių emocinių ir fizinių problemų, pabloginti žmogaus gebėjimą funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Depresija paprastai gydoma antidepresantais ir psichoterapija. Tačiau nemažai daliai depresija sergančių asmenų šie gydymo būdai simptomų nepalengvina.
Kai asmuo, išbandęs bent du skirtingus vaistus, tinkamai nereaguoja į standartinį gydymą antidepresantais, laikoma, kad jis serga gydymui atsparia depresija. Mokslininkai aktyviai tiria šios sudėtingos būklės gydymo galimybes, o viena iš daug žadančių galimybių yra ketaminas, taip pat jo S(+) molekulinės konfigūracijos variantas, vadinamas esketaminu.
Esketaminas visų pirma vartojamas dėl greito poveikio gydant gydymui atsparią depresiją. Paprastai jis naudojamas kaip nosies purškalas. Veiksminga dozė atskiriems asmenims gali labai skirtis. Kai kuriems pacientams depresijos simptomai sumažėja vartojant palyginti mažas dozes, kitiems reikia daug didesnių dozių. Kitas panašus, bet pigesnis vaistas yra raceminis ketaminas, kurio sudėtyje yra du ketamino molekuliniai variantai: esketaminas (S(+) ketaminas) ir R(+) ketaminas. Šio tyrimo autoriai terminą ketaminas vartojo abiejų rūšių vaistams apibūdinti.
Tyrimo autorius Johannesas Hauseris ir jo kolegos pažymi, kad pacientai, gydomi ketaminu, kartais praneša apie šalutinį poveikį, pavyzdžiui, galvos svaigimą, neryškų matymą, galvos skausmą, disociaciją (įprastinės sąmonės, atminties, tapatybės, emocijų, suvokimo, kūno reprezentacijos, motorinės kontrolės ir elgesio integracijos sutrikimą arba nutrūkimą), nerimą, padidėjusį kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį. Mokslininkai siekė nustatyti, ar šie šalutiniai poveikiai gali būti ne tokie stiprūs, jei pacientai gydymo metu klausytųsi muzikos.
Tyrėjai surinko duomenis apie 494 ketamino purškalo į nosį vartojimo seansus, kuriuose dalyvavo 37 depresija sergantys pacientai Bazelyje (Šveicarija). Kiekvieno seanso metu pacientai gavo iki keturių ketamino purškalų, tarp kurių buvo penkių minučių pertrauka. Kai kurių seansų metu pacientai klausėsi muzikos, kitų – ne. Pacientai galėjo pasirinkti klausytis savo muzikos naudodami ausines, jei to pageidavo. Vidutinis dalyvių amžius buvo 47 metai, 65 % dalyvių buvo moterys.
Prieš pradėdami terapiją pacientai užpildė depresijos įvertinimą (BDI-II) ir jiems buvo išmatuotas kraujospūdis. Gavę ketamino, dalyviai per 80 minučių kelis kartus matavo kraujospūdį, užpildė disociacinių simptomų vertinimą (DSS-IV), o gydytojas įvertino jų depresijos simptomus, naudodamas gydytojo įvertintą Montgomery-Åsbergo depresijos vertinimo skalę.
Pacientai, kurie klausėsi muzikos, gavo šiek tiek didesnes vaistų dozes, o tai tyrimo autoriai interpretavo kaip geresnį didesnių dozių toleravimą. Muzika dažniausiai buvo instrumentinė ir atpalaiduojanti.
Šių asmenų kraujospūdis po vaistų vartojimo taip pat buvo šiek tiek mažesnis (137,9 mmHg, palyginti su 140,3 mmHg), jų nerimo rodikliai buvo mažesni, o vienas disociacinių simptomų vertinimo elementas buvo įvertintas mažesniais balais.
“Atrodo, kad muzikos klausymasis intranazalinės ketamino terapijos metu yra susijęs su mažesniu nerimu ir mažesniu kraujospūdžiu, stabiliu arba mažesniu disociacijos lygiu ir geresniu didesnių dozių toleravimu. Šios išvados potencialiai galėtų padėti optimizuoti ketamino terapiją tiek gydymo veiksmingumo, tiek šalutinio poveikio valdymo požiūriu”, – apibendrino tyrimo autoriai.
Nors tyrimas pateikia tam tikrų įžvalgų apie muzikos klausymo ir ketamino vartojimo į nosį patirties ryšį, svarbu pažymėti, kad pacientai patys sprendė, ar klausytis muzikos. Todėl lieka neaišku, ar pastebėtus skirtumus tiesiogiai lėmė muzika, ar tam tikrų savybių turintys asmenys buvo labiau linkę klausytis muzikos, ar pacientai pasirinko klausytis muzikos tada, kai jiems buvo mažiau nerimo.
