Haliucinogenai senovės kultūrose

Paprastai manoma, kad haliucinogenai yra tampriai susiję su šamanizmu ir buvo plačiai naudojami Amazonės kultūrose tūkstantmečius, tačiau teiginį grindžiantys įrodymai nėra labai tvirti.

Nuo 2001-ųjų pradžios austrų antropologas Bernd Brabec de Mori praleido šešis metus gyvendamas vakarų Amazonėje. Iš pradžių jis ten apsilankė kaip keliautojas, tačiau sugrįžo ruošti magistrinio darbo apie Ajavaskos dainas, o galiausiai už regiono čiabuvių muzikos tyrimą gavo daktaro laipsnį. Galiausiai jaunas mokslininkas vedė vietinę Shipibo genties moterį ir apsistojo Amazonėje.

Jis neturėjo pragyvenimo šaltinio, todėl tapo mokytoju. Vėliau pasistatė namą ir susilaukė vaikų. Įsijungimas į Amazonės vietinių bendruomenę, pasak jo, privertė suprasti, kad daug jo, kaip antropologo, išankstinių prielaidų buvo klaidingos.

Kaip ir dauguma į Peru atvykusių svetimšalių, Brabec de Mori galvojo, kad ajavaska – psichotropinis gėrimas, verdamas iš vietinių augalu, turinčių DMT ir MAOi, buvo naudojamas Amazonės miškuose tūkstantmečius. Tikėjimas toks paplitęs, kad tokią numonę galima susidaryti patikrinus daugelį šaltinių. JAV piliečio įsteigta organizacija Ajavaskos fondas teigia, kad psichodelinis gėrimas buvo naudojamas tūkstantmečius, gerokai prieš ispanams atvykstant į šalį, dar prieš Inkų imperijos susiformavimą.

 

Kuo daugiau Brabec de Mori sužinojo, tuo daugiau skylių šiame pasakojime jis atrado. Pasak mokslininko, egzistuoja kelios istorijos versijos, o tai dažnai nutinka visuomenėse, kuriose uždirbama iš atvykstančių turistų. Pasak jo, dauguma Shipibo genties žmonių neskiria paprastų turistų nuo tyrinėtojų ir mokslininkų, todėl jiems pasakoja pačias įdomiausias, tačiau nebūtinai tikras istorijas.

Mokslininko istoriniame tyrime, publikuotame 2011-aisiais, teigiama, kad savo tradiciniuose pasakojimuose apie Ajavaskos kilmę, daugelis Shipibo-Konibo genčių žmonių sakė, kad gėrimas atkeliavo iš Kukamos – vieno pirmųjų žmonių, paveikto misionierių ir perkraustyto Ispanų užkariavimo metu. Kiti vietiniai regiono žmonės prisimena, kad gėrimas vietovėje atsirado per paskutinius 25-50 metų. Patyrinėjęs senus keliautojų po regioną užrašus, Barbec de Mori įžvelgė, kad Ajavaskos paplitimas buvo susijęs su misionierių judėjimu ir gumos industrijos vystymusi vakarų Amazonėje.

Antropologas įžvelgė ir lingvistinių įrodymų. Amazonės gentys didelės kalbų įvairove, tačiau žodžiai, nusakantys Ajavaską ir su ja susijusias veiklas yra beveik identiški visose gentyse. Ta pati situacija su muzika: lopšinės, meilės dainos ir švenčių muzika yra labai įvairi, tačiau Ajavaskos dainos yra labai panašios, ir atliekamos ne vietinėmis kalbomis, o quechua arba ispanų. Besikartojantys įrodymų šablonai leidžia manyti, kad Ajavaska regione nebuvo naudojama tūkstantmetį, o atsirado ir išplito visai neseniai.

 

Kad čiabuviai viską, ką daro, darė tūkstančius metų, tėra romantinis įvaizdis.

Įvertinęs visus įrodymus, Brabec de Mori manė, kad psichotropinis gėrimas išplito Amazonėje per pastaruosius 300 metų. Jis nebuvo pirmasis taip manantis mokslininkas, bet turbūt surado daugiausiai antropologinių duomenų jam paremti.

Mokslininko surinkti duomenys atskleidžia tik vieną iš daugelio mūsų istorijų apie haliucinogenus, skylių. Kai psichodelikų naudojimas išpopuliarėjo JAV ir kitur, kartu ir paplito istorija, kad šios psichoatyvios medžiagos buvo naudojamos šamaniškose terapijoje visame pasaulyje. Istorija pasakojama dažniau, nei tai leidžia daryti patikimi duomenys. Iš tiesų, šios legendos gali būti viliojantis prastos kokybės archeologinių įrodymų, pasenusių antropologinių metodų ir ekonominio intereso kokteilis. Žmonėms patinka romantika, todėl lengva save apgauti žaviomis mistika apipintomis istorijomis.

1957-aisiais žurnalas Gyvenimas (Life) išspausdino J.P. Morgan viceprezidento Gordon Wasson istoriją su antrašte “Ieškant magiškų grybų: Niujorko bankininkas vyksta į Meksikos kalnus dalyvauti senoviniuose indėnų, kurie kramto keistus augalus, provokuojančius vizijas, ritualuose. Straipsnyje buvo aprašoma Wasson’o patirtis, valgant psichotropinius grybus kartu su gyduokle Eva Mendez (kurios tikra tapatybė buvo vėliau atskleista – ji buvo Mazatekų šamanė Maria Sabina). Straipsnį perskaitė milijonai, todėl jis išpopuliarino terminą magiški grybai. Taip pat buvo pradėta tikėti, kad psichodeliniai augalai buvo naudojami tūkstantmečius.

Šis naratyvas kartojamas daugumoje publikacijų apie haliucinogeninių medžiagų naudojimo istoriją, jį padėjo įtvirtinti ir garsioji Michael Pollan knyga apie psichodelikus Kaip pakeisti protą. Nieko keisto, kad ši istorija tokia įtaigi. Kadangi vis daugiau mokslininkų pripažįsta, kad haliucinogeninės medžiagos gali išgydyti depresiją ir nerimo sutrikimus, tyrinėtojai ir psichodelikų entuziastai stengiasi pakeisti visuomenės nuomonę į šiuos junginius. Psichodelinę terapiją lyginti su senovinėmis, po visą pasaulį paplitusiomis tradicijomis skamba natūraliau, labiau visaapimančiai, taip pat dvasingiau. Bet ar šiuose teiginiuose yra tiesos?

Prieš kelis metus, prancūzų kandidatas į daktaro laipsnį Martin Fortier pabandė atsakyti į šį klausimą. Pasak jo paties, pradėdamas “pirmą išsamų akademinį resursą, dokumentuojantį istorinį haliucinogenų naudojimą skirtingose kultūrose.” Projektas buvo ambicingas, nes jis turėjo aprašyti daugiau nei 1000 skirtingų kultūrų. Būdamas kognityviniu mokslininku ir antropologu, dirbdamas Amazonėje Fortier buvo ypač kvalifikuotas atlikti tokiam darbui. Jis pavadino savo projektą HUTHAC (Hallucinogenic Use Throughout History and Across Cultures – Istorinis haliucinogenų naudojimas skirtingose kultūrose). Jam parengti, Fortier surado šimtus šaltinių: akademines knygas, istorines kronikas, keliautojų užrašus. Kiekvieną haliucinogenų paminėjimą jis susiejo su jų naudotojais, naudojimo būdu, dozės dydžiu ir įrodymų patikimumu. Projektas turėjo tapti didžiausia sistemine – istorine haliucinogenų naudojimo apžvalga. Deja, jis niekada nebuvo pabaigtas.

2018-ųjų pabaigoje vos 28-erių mokslininkui buvo diagnozuotas vėžys. Jis vistiek dirbo prie savo duomenų bazės, tačiau dėl ligos darbai suletėjo. Būdamas 30-ies, jis mirė 2020-ųjų metų balandį.

Prieš mirtį Fortier publikavo anktyvuosius savo tyrimo atradimus Facebook įrašuose ir to užteko, kad kiltų sambrūzdis tarp mokslininkų. Fortier tvirtino, kad patikimų haliucinogenų naudojimo įrodymų yra tik mezo – Amerikoje ir pietų Amerikoje, tačiau net ir šiuose regionuose praktika buvo labai reta. Mokslininkas manė, kad laikuose prieš Kolumbą, galimai tik 5% čiabuvių naudojo haliucinogenus. Gali būti, kad tuo metu psichodelikus naudojo tik 1% arba mažiau pasaulio populiacijos.

Pasak Frontier, naudojimas apsiribojo klasikiniais psichodeliniais narkotikais, tokiais kaip DMT, Meskalinas, Psilocibinas ir bet kas, kas paveikia serotonino 2A receptorius smegenyse. Platesnio psichodelikų naudojimo įrašai, įtraukiant tokias medžiagas kaip ibogainas, delyrai ir disociatyvūs junginiai, pasak Fortier, išlieka marginalūs.

 

Panašų požiūrį išsakė ir ekologas Andy Letcher, savo 2006 metų knygoje The shroom, kurioje jis tyrinėjo kiekvieną žinomą psichodelinių grybų vartojimo atvejį senovės kultūrose. Jis autentiškais pripažino tik kelis: psilocibino naudojimą senovės Meksikoje ir musmirių (kurios dažniausiai nepriskiriamos psichodelikams) naudojimą pavienėse Sibiro gentyse.

Pasak šių mokslininkų, psichodelikų vartojimas buvo greičiau išimtis nei taisyklė žmonijos istorijoje. Taip, įvairios kultūros iš tiesų naudojo haliucinogenus, tačiau tai nebuvo taip stipriai paplitę, kaip mes norime įsivaizduoti.

Yra ir su teiginiu nesutinkančių mokslininkų, kurių dauguma atkreipia dėmesį į meno ir literatūros šaltinius. Jie kalba apie grybus, pavaizduotus senoviniuose olų piešiniuose ir senovės ritualų, kuriuose naudojamos psichoaktyvios medžiagos aprašymus. Pasak Letcher, menas ir literatūra nėra tokie patikimi įrodymai, kaip daug kam norisi tikėti.

Vienas iš geriausiai žinomų pavyzdžių yra Terenco McKennos knygoje Dievų maistas pavaizduotas grybų šamanas. Piešinys rastas Alžyro uoloje. Jo amžius gali siekti 9000 metų. Jis pasipuošęs grybų veriniais, kurie kabo tiek ant jo galūnių, tiek ant torso. Šis paveikslėlis tapo psichodelinės bendruomenės ikona. Galima rasti jį vaizduojančius marškinėlius, puodelius, piešinius ir veido kaukes. Paaiškėjo, kad piešinys nėra originalus, tačiau jo kopija, atlikta tuometinės Terence McKenna žmonos Kat Harrison. Iš tiesų ji pati niekada nematė originalaus piešinio, tačiau knygoje interpretavo jo fotografiją. Vietoje to, kad nukopijuotų uolos piešinį, ji jį atkūrė, užpildydama trūkstamas ar nusitrynusias vietas. Kiek ši interpretacija panaši į originalų kažkada gyvenusio uolų menininko sumanymą, nežinia.

Dar vienas nesusipratimo šaltinis: neteisingai interpretuojamas haliucinogenų pažinimas. Letcher’is mano, kad daugelis kultūrų susidūrė su psichodelinėmis medžiagomis, bet traktavo jas kaip toksiškas. Japonai valgė musmires, bet jas apdirbdavo taip, kad dingtų narkotinės savybės. Kinai žinojo apie magiškus grybus bent jau nuo 400-ųjų mūsų eros metų, tačiau laikė juos nuodingais. Nors senovės uolų menininkai galėjo žinoti apie psichodelinius grybus, tačiau nebūtinai juos naudojo taip, kaip mes norime įsivaizduoti.

Dabar dažnai manoma ne tik, kad psichodelikai buvo naudojami dažnai ir buvo plačiai paplitę, tačiau dažnai manoma, kad dabartinis terapinis psichodelikų naudojimas atvaizduoja senovines šamaniškas tradicijas.  Pasak psichiatrijos profesoriaus Charles Grob, šamanai duodavo šių psichoaktyvių medžiagų dėl labai aiškių, nuo aplinkybių priklausančių priežasčių, tokių kaip iniciacijos ritualai arba gydomosios ceremonijos tiems, kad kentė nuo rimtų psichologinių ar medicininių problemų.

Tai atrodo logiška: ligonis ateina pas šamaną su psichologine problema, tokia kaip depresija ar egzistencinis nerimas. Šamanas duoda psichodelinių narkotikų ir pacientas išgyja. Panašu į vizitą pas psichiatrą, tik stilius labiau ritualinis. Tačiau toks psichodelikų naudojimo apibūdinimas siūlo klaidingą supratimą apie šamanų praktikas. Tai matosi stebint, kaip šamanai patys naudoja šiuos narkotikus.

Vienas iš kelių šaltinių, rodančių šamanų darbą su psichodeliniais junginiais yra trumpas dokumentinis antropologo Napoleono Chagnon’o filmas Magiška Mirtis, nufilmuotas 1973-iaisiais. Jame vaizduojamas Yanomamo genties šamanizmas Venesueloje. Filmas rodo šamaną Dedeheiwa, gydanti ligas. Jis šniaukščia miltelius, turinčius DMT ir šaukiasi dvasių, kurias patiria įeinančias per jo pėdas ir kylančias į viršu kūnu. Jis pasitelkia jų jėga tam, kad pašalintų ligą ir kovotų su piktomis dvasiomis. Jo pacientai ritualų metu nevartoja psichodelikų ir neminimas dvasinių sutrikimų gydymas.

Jei ritualo pradžia parodo nukrypimą nuo mėgstamo gydomojo ritualo įvaizdžio, kita filmo dalis yra visiška jo priešingybė. Ketindami nužudyti priešiško kaimo kūdikius, šamanai šniaukščia DMT miltelius. Kai kurie jų patys elgiasi kaip bejėgiai kūdikiai. Kiti pasilenkia virš pelenų ir imituoja dvasias – žudikes, grobiančias kūdikių sielas. Kad parodytų ritualo sėkmę, Dedeheiwa ir kiti šamanai vaidina mirštančius kūdikius, raitydamiesi pelenuose agonijoje.

 

Psichodelinis šamanizmas dažnai neprimena to, kaip jį įsivaizduoja Gwynteh Paltrow valdoma pseudo – mokslinė frančizė The Goop lab. Antropologiniai tyrimai rodo, kad šamanai psichotropinius narkotikus vartodavo tam, kad bendrautų su dvasiomis patys, patekdami į jų pasaulį, ir būtent šiuo būdų teikdavo fizinio gydymo, orų keitimo ar piktosios magijos paslaugas. Terapinis Vakarų pasaulio psichodelikų taikymas, kai psichodelikai naudojami sugriauti negatyviems minčių šablonams, atrodo visai kitaip, nei senovės šamanų ritualai.

Neteisingas supratimas gali kilti iš tendencingo antropologinės informacijos interpretavimo. Charles Grob, paklaustas apie senovinio psichodelikų naudojimo psichoterapijoje šaltinius. nurodė Marlene Dobkin de Rios, kuri tyrinėjo Ajavaska Peru 1960-ais ir 70’aisiais, tarp vietinių indėnų, kurie keturis šimtmečius buvo krikščionių – misionierių taikiniai. Brėžti paraleles tarp senovinio psichodelinio šamanizmo ir moderniosios psichodelikų terapijos sunku, nes Europos kolonistai ne vieną šimtmetį smarkiai darė įtaką Perujiečių kultūrai. Kaip rašė pati Dobkin, visoje perujietiškoje Amazonėje buvo jaučiama Romos katalikų įtaka, kuri maišėsi su viduramžiškais metafiziniais mitais ir evangeliniu protestantizmu.

Dobkin parašė knygą kartu su žurnalistu iš Peru Roger Rumrrill, kurioje jie lygino Amazonės šamanus, kurie gydo vietinius asmenis su tais, kurie dirba su turistais iš vakarų. Užsieniečiams teikiantys paslaugas gydūnai prašo sumų, kurių vietiniai neįstengtų sumokėti ir jie dirba būtent taip, kaip informaciją pateikia Gwyneth Paltrow laida “The Goop”: jie gydo psichologines problemas, duodami Ajavaską savo pacientams. Lietuvis, gyvenantis Peru džiuglėse ir užsiimantis šamaniškomis praktikomis, Dolama Mantas Jacikas savo video bloge šaiposi iš dalies šamanų: jie gyvena tikrą rokenrolinį gyvenimą: vieną dieną dvasingai veda ritualus turistams, kitą dieną girtuokliauja ir kabinėjasi prie moterų baruose.

Dobkin ir Rumrill savo knygoje lygina šamanus gydančius vietinius gyventojus, ir turistus. Ajavaska dažnai būdavo naudojama pasaulėžiūroje, kurioje pikti vyrai ir moterys galėdavo užkeikti savo priešus ir sukelti jiems ligas, blogą lemtį ar net mirtį. Šamanai, Ajavaskos dėka galėdavo susisiekti su dvasiniu pasauliu ir gintis nuo blogos lemties. Ajavaska buvo naudojama kautis su mistiniu blogiu, o ne dvasiniais sutrikimais. Tai neturi nieko bendro su psichodinamine Froido mokykla ir šiuolaikine vakarų psichologija.

 

Mūsų legendos apie senovinį psichodelikų naudojimą yra kilusios iš finansinių ir ideologinių tikslų. Šiuo metu tiek mokslo tiek verslo bendruomenėje entuziastingai investuojama į psichodelinę mediciną ir tikimasi, kad haliucinogenai sukels paradigmos pasikeitimą gydant dvasinius sutrikimus. Mūsų mėgstamos istorijos tarnauja šiems tikslams, todėl šamanus vaizduojame kaip psichoterapeutus ar farmakologus. Mes įsivaiduojame kaip reikėtų naudoti psichodelikus ir savo fantazijas verčiame mitais apie senovinį šamanizmą. Tai gal ir pasitarnauja psichodelikų renesansui, tačiau tokiame elgesyje slypi pavojus. Mes naikiname tikrą kultūrinę istoriją ir neleidžiame Amazonėje gyvenančioms gentims keistis, įkalindami jas mūsų kurtuose mituose, tarsi jų vienintelė funkcija būtų suteikti mums senovinės išminties.

Psichodelinė medicina rodo tokį didžiulį mokslinį potencialą padėti kenčiantiems, kad įvairūs mitai ir prietarai neturėtų stabdyti tikros mokslinės pažangos. Haliucinogenai yra unikalūs ir galingi cheminiai junginiai, leidžiantis pakeisti savidestruktyvų elgesį ir išvaduoti protus nuo liguistų pančių. Mes galime juos naudoti geriau, nei tai darė senovės šamanai.

Parengta pagal Vice

Susiję įrašai

Eksperimentinė terapija gydyti depresijai jau pasiekiama

Viduramžių šamanas Arnoldas Valkauskas ir jo XXI a. iššūkiai

Kaip atsirado Kalėdų senelis

Sielos molekulė DMT

Smailiakepurė glotniagalvė – laisvės kepuraitė

You may also like