Psichodelikai ir naujieji šamanai
Mums nebereikia psichodelinio Jėzaus.
Psichodelikų naudojimas dažnai susijęs su mesianizmu. Visada atsiras žmogus, išgėręs pakankamai rūgšties, suvalgęs pakankamai grybų, išgėręs ajavaskos, kuris patikės, kad jo misija – skleisti šviesą mums – mirtingiesiems. Jis kelis mėnėsius gyvens Peru, “pabandraus su augalų dvasiomis” ir užmaišęs įvairių misticizmo ir religinių terminų salotas pradės jomis maitinti pažeidžiamesnius asmenis. Kiekvienas naujas grybais apsiryjęs šamanas ar mesijas, pats yra neintegruotos psichodelinės patirties vaisius.
Psichodelikai pastaruoju metu tapo svarbia psichiatrijos, psichoterapijos, neurologijos ir kitų disciplinų tyrimų sritimi. Atliekant oficialius klasikinių psichodelikų – tokių kaip psilocibinas ir lizergo rūgšties dietilamidas (LSD) – tyrimus, išryškėjo daugybė šių psichoaktyvių junginių pritaikymo galimybių; bene didžiausią įspūdį palieka jų reikšmė gydant įvairius psichikos sutrikimus, tokius kaip nerimas ar depresija.
Psichodelikų integracija – tai procesas, kai sąmoningai grįžtama prie psichodelinės patirties pamokų, iššūkių ir įžvalgų, siekiant ne tik pasinaudoti psichodelikų teikiama nauda, bet ir išvengti netikro nušvitimo klystkelių.
Psichodelikai gali būti naudingi įvairiose kontekstuose, ne vien klinikiniame. Deja, dažniausiai Naujojo amžiaus pudra nuklotos psichodelinės ceremonijos ignoruoja paprastą taisyklę: “jei žmogus kalba kaip ant grybų, jų net neragavęs, jam grybų valgyti greičiausiai nereikia.” Remiantis Robin Carhart – Harris, David Nutt ir kitų mokslininkų teorija, galima numanyti, kad neverta didinti entropijos ir taip entropiškose smegenyse.
Iš ceremonijos išvykęs žmogus paliekamas vienas su savo pasaulėvaizdį apvertusiomis įžvalgomis, o blogesniu atveju – traumuojančia patirtimi. Nors dauguma sudėtingų psichodelinių išgyvenimų yra trumpalaikiai ir neišlieka pasibaigus didžiausiam junginių poveikiui, leidžiantis į psichodelines patirtis su asmenybės sutrikimais, sunkios patirties tikimybė auga.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad klinikinėje aplinkoje tokios neigiamos patirtys būna retos, o kai sudėtingų patirčių vis dėlto pasitaiko, jos paprastai išsisprendžia savaime taip, kad jas patiriantis asmuo galiausiai jas vertina kaip teigiamas ir naudingas. Šamaniškame kontekste, kur aplinka ir nusiteikimas mažiau kontroliuojami dėl blaivių asistentų trūkumo ir didelio žmonių kiekio, sunkių patirčių tikimybė išauga. Naujai iškepti šamanai ne visada atsižvelgia į procesus, kurie vyksta jau po ceremonijos. Dažnu atveju tai kas vyksta po ceremonijos, yra daug svarbiau nei ceremonijos ritualai.
Mokslininkai atrado unikalią psichodelikų savybę: jų gebėjimą suaktyvinti “kritinius laikotarpius” smegenyse, kai smegenys yra labai jautrios aplinkos mokymosi signalams. Šiuos periodus, paprastai susijusius su įgūdžių ugdymu, psichodeliniai junginiai iš atveria iš naujo.
Mokymosi langas tam tikru momentu užsidaro, ir tada smegenys tampa daug mažiau atviros, todėl naudojant psichodelikus savigydai bet kokiame kontekste (net ir muzikos festivalyje), svarbu suplanuoti naudingą psichodelinės patirties pritaikymą kasdienybėje.
Pasak psichologo, psichoaktyvių junginių tyrinėtojo ir vieno iš “Sana Healing Collective” įkūrėjų Geoffo Bathje, nebandyti integruoti psichodelinės patirties į savo gyvenimą yra didžiulė praleista galimybė.
Integracija svarbi net ir psichoterapijoje – kai turite įžvalgą, idealiu atveju rasite būdų, kaip tą įžvalgą palaikyti ir integruoti į savo gyvenimą. Tai gali būti dienoraščio rašymas apie tai, pokalbis su kuo nors arba tam tikri gyvenimo pokyčiai, kurie labiau atitiktų tą įžvalgą.
Psichodelinė integracija gali būti dar svarbesnė. “Psichodelinės patirties metu dažnai patiriama tiek daug įžvalgų ir gilių akimirkų, kad jų reikia užfiksuoti dar daugiau”, – sako Bathje. “Tai tarsi skirtumas tarp trumpo vaizdo klipo, kuriame paaiškinama tema, ir viso diplomo vertės informacijos, todėl jums reikia daug daugiau suprasti ir sugalvoti, ką su tuo daryti.”
Jei atsisakysime integruoti savo patirtį, geriausiu atveju, kaip pastebi Bathje, praleisime galimybę iš tiesų pagerinti savo gyvenimą arba skubėsime daryti pokyčius, kurių iki galo neapgalvojome. Blogiausiu atveju, be tinkamos sunkios psichodelinės patirties integracijos, galime atsidurti blogoje emocinėje būsenoje.
Bathje ir jo kolegos, parašę mokslinį straipsnį apie psichodelinę integraciją, išskyrė šešias integracijos sritis: protas, kūnas, dvasingumas, gyvenimo būdas, santykiai ir gamtos pasaulis. Egzistuoja šimtai įvairių integracijos praktikų – nuo dienoraščio rašymo ir pokalbių, laiko praleidimo gamtoje, ketinimų ir tikslų sąrašo, neseksualaus intymumo praktikavimo, ribų nubrėžimo, iki savanorystės savo bendruomenėje. Integracija skirta tam, kad psichodelikai iš tiesų pagerintų gyvenimą, o ne būtų vienkartinis psichotinis nuotykis.
Dauguma mūsų kartais pasiduodame magiškam mąstymui, kai atsisakome kritiškai vertinti savo įžvalgas apie tikrovę, o mintys lengvai paklūsta įgeidžiams ar nerimui. Psichodelinė būsena kupina svajonių, fantazijų ir paranojinio mąstymo, o psichodelinės patirties valentingumas labai priklauso nuo aplinkos, kurioje ji vyksta. Kitaip tariant, pasijusti nušvitusiems yra daug lengviau, nei tiesiog prasmingai gyventi pamiršus grybus.
