Ar rizikinga gydytis psichodelikais pačiam?
Kaip išgyti nuo depresijos, jei antidepresantai ir psichoterapija nepadeda? Moksliniai tyrimai atskleidžia psichodelikų naudą psichinei sveikatai, todėl vis daugiau žmonių ryžtasi gydytis depresiją, nerimo sutrikimus ar traumines patirtis savarankiškai. Medikai įspėja, kad tai nėra taip paprasta, kaip skamba.
48-erių metų Dianne, visą laiką savo laiką skirianti rūpesčiui sunkia autizmo forma sergančia dukra, kažkada buvo draudimų entuziastė ir visiškai neprimena tipiškos psichonautės. Ilgus metus moteris ieškojo būdų, kaip susitvarkyti su savo potrauminio streso sindromu, atsiradusiu dėl seksualinės prievartos vaikystėje. Gydytojo paskirti antidepresantai nepadėjo pasijusti geriau ir sukėlė stiprius ir nemalonius šalutinius poveikius.
2017-ais moteris susirado mokslinį tyrimą apie psilocibino psichoterapiją, parengtą Dr. Robin Carhart-Harris, kuris vadovauja psichodelinių tyrimų centrui Londono Imperatoriškame koledže. Publikacijoje atskleista, kad vienintelė psilocibino dozė sumažina depresijos simptomus net iki 50% ir šis poveikis išlieka. Ji suprato, kad turi išbandyti šią priemonę. Tačiau vidutinio amžiaus moteris, gyvenanti kaimiškoje vietovėje, paprastai lengvai negauna medžiagų, kurias griežtai draudžia tarptautiniai teisės aktai.
Dianne naudojosi socialiniais tinklais, todėl netrukus ji surado keletą nekaltų, grybų identifikacijai skirtų Facebook grupių. Vienoje jų, nepažįstamasis moteriai pasakė, kad grybai, kuriuos ji rado draugo ganomoje pievoje, ant karvių mėšlo yra panaeolus cyanescens rūšies ir ji juos visus turėtų suvalgyti iš karto.
Dozė buvo milžiniška net klinikiniais standartais, o Dianne bandė pakartoti klinikinius bandymus namų sąlygomis. Laimė, kad viskas baigėsi gerai. Dianne teigia, kad ji pasijuto nuostabiai ir kad pirmą kartą per ilgus metus jautėsi normaliai. Charakteris pakito iš karto. Anksčiau moteriai buvo sunku atlikti įprastus darbus, net išplauti indus, tačiau viskas pasikeitė suvalgius didelę dozę haliucinogeninių grybų.
Psichodelinių narkotikų tyrimų centrai Londono Imperatoriškame koledže, Johns Hopkins universitete ir St Vincent universitete Melburne, atskleidė psichodelinių narkotikų efektyvumą gydant psichines problemas. Tačiau lėtai vykstantys moksliniai tyrimai, teisinės kliūtys ir finansinių išteklių poreikis dažnai nuvilia tuos, kam reikia pagalbos. Šie žmonės kartais patys imasi spręsti savo problemas: pasitelkdami socialinius tinklus ir internete rastą informaciją, jie bando rasti ir atpažinti haliucinogeninius grybus, norėdami jų pagalba išgyti.
Tai yra būtent tai, ko labai bijo psichodelinius tyrimus vykdantis mokslininkas Dr. Robin Carhart-Harris. Jis nenori, kad sergantieji savarankiškai grybautų ir gydytųsi depresiją ar kitas psichines problemas, nes tai gali būti labai rizikinga.
Ar elgiantis taip kaip Dianne, galima atsidurti pavojuje? Kiek dar panašių žmonių linkę rizikuoti užsiimdami savigyda?
Dr. Stephen Bright, Edith Cowan universiteto lektorius ir psichodelinių tyrimų centro steigėjas yra gerai pažįstamas su pogrindinio psichodelinio gydymo ieškančių žmonių gausėjimu. Vien jis pats sulaukia per 20 elektroninių laiškų per savaitę iš žmonių, ieškančių būdų pasinaudoti psichodeline terapija arba prašančių patarimų kaip gydytis patiems.
“Aš stengiuosi būti kiek įmanoma empatiškesnis”, sako mokslininkas, “tačiau esu sutikęs žmonių, turėjusių daug streso keliančias psichodelines patirtis.” Stresą dažniausiai sukelia netinkama psichodelinės sesijos aplinka, neteisingos intencijos, arba jau esantys sutrikimai, kuriuos psichodelikai gali paaštrinti. “Puikiai žinoma, kad psichodelikai pasižymi visiškai neprognozuojamu poveikiu”, pabrėžia jis. “Net jei pasirenkama intencija, galutinė stotelė gali būti visai ne ta, kurią planavote, kadangi grybai labai jautrūs jau esančiai psichologinei būklei ir aplinkai, kurioje juos vartojate. Todėl labai sunku numatyti, kas nutiks.”
“Jei žmonės ketina rūpintis savo dvasine sveikata tokiu būdu, jie turėtų pasiruošti sudarydami žalos mažinimo mechanizmus, tokius kaip tinkama edukacija ir psichologinė parama sesijos metu.”, – teigia daktaras Bright.
Bristolio universiteto konsultuojantysis psichologas ir psichodelikų tyrinėtojas dr. Ben Sessa atliko bandymus su psilocibinu ir dirba su pacientais, sergančiais ūmiu, gydymui nepasiduodančiu potrauminio streso sindromu. Pasak jo, patys psichodeliniai narkotikai yra mažiausiai svarbi gydymo dalis, nes klinikiniuose bandymuose beveik visada įtraukta psichoterapija. Iš pradžių vyksta trys pasirengimo sesijos be psilocibino, tada psilocibino sesija, o tada trys psichodelinės patirties integracijos užsiėmimai.
Dr. Sessa dirba su pacientais, kurių patirtis yra labai sudėtinga ir užgožianti, todėl ji reikalauja ištisų savaičių integracijos. Kai žmonės naudoja šiuos narkotikus todėl, kad kažką skaitė apie klinikinių tyrimų sėkmę, problema yra ne narkotikai, o tai, kad jie praleidžia su narkotikais nesusijusį terapinį darbą.
Mokslininkas mano, kad klasikiniai psichodelikai yra visiškai saugūs, jei naudojami apdairiai, saugioje aplinkoje. Tačiau jų vartojimas be adekvataus pasiruošimo ir po jo sekančios integracijos, sukelia riziką nuvažiuoti nuo kelio. Sessa sutinka daug pacientų, kuriems reikia integracijos, nes jie apsilankė kažkokiam Peru retryte (liet. individualiame atsiskyrime), ar dar kur nors, kur jie patyrė psichodelikų poveikį… tačiau niekas po to jiems nepadėjo.
Kitaip tariant, bet kas, kas save savarankiškai pradeda gydyti psichodelikais, rizikuoja pagilinti psichologines problemas. Nors haliucinogeniniai grybai sukelia mažiausiai incidentų, pasibaigiančių ligoninėje iš visų narkotikų (taip pat kanapių), pasak dr. Sesso, nesugebėjimas integruoti nerimą ir stresą provokuojančią patirtį gali tuos jausmus užlaikyti ilgą laiką, net narkotiko poveikiui pasibaigus.
Žmonės sergantys labiau kompleksiškomis psichinės sveikatos ligomis, gali sau pakenkti labai smarkiai. Viena iš Australijos Psichodelikų Asociacijos steigėjų Melissa Warner teigia, kad šiuo metu nėra įrodymų, jog psichodelikai gali padėti sergant sudėtingesnėmis psichikos ligomis. Psichofarmakologijos žurnale buvo publikuotas tyrimas, teigiantis, kad psichodelikai gali išprovokuoti ilgai, kartais dienas, o kartais net mėnesius trunkančią psichozę. Pasak tyrimo, tai gali nutikti 1,8 karto iš 1000. Mokslininkai sutaria, kad turint artimų giminaičių su psichozę sukeliančiais psichikos sutrikimais, vartoti psichodelikus yra labai bloga mintis.
Melissa Warner sako, kad psichodelikai veikia kaip aplinkos stiprintuvas. Jei esate aplinkoje, kurioje jaučiatės vieniši ir nerimastingi, tie jausmai gali būti labai smarkiai sustiprinti. Būtent todėl psichodelikai yra tokie veiksmingi terapinėje aplinkoje. Terapija susiprinama, arba katalizuojama.
Warner žino, kad terapinį ir rekreacinį psichodelikų vartojimą skiria plona linija. Šie junginiai neleidžia pabėgti nuo dvasinių problemų. Jei žmonės mano, kad psichodeliniai narkotikai leidžia nukreipti dėmesį nuo problemų ir šiek tiek pasismaginti, jų situacija gali komplikuotis.
Po pirmosios, gyvenimą keičiančios patirties, Dianne pajuto, kad pasiteisinimai ir savęs sabotavimas ėmė sėlinti atgal po kelių savaičių. Dėl teigiamo pirmosios patirties poveikio, ji norėjo grybus išbandyti dar kartą, tačiau, pasak jos, tai jau buvo bandymas pabėgti nuo realybės. Reikalai namie ir gyvenime nesiklostė taip, kaip norėtųsi.
Antras bandymas nebuvo bloga patirtis, tiesiog jis nepadarė tokio didelio poveikio, kaip pirmasis. Neliko gilių išgyjimo jausmų, kaip po pirmo karto. Kaip bebūtų, nusivylusi galimybėmis pasinaudoti terapija klinikinėje aplinkoje, moteris ketina ieškoti grybų pati. “Kitaip aš praleisiu visą savo gyvenimą būdama tokios būklės, o ta mane gąsdina”, sakė Dianne pro ašaras.
Susiję įrašai
Navigacija psichodelinės savigydos minų lauke
Eksperimentinė terapija depresijai gdyyti jau pasiekiama
Psichoterapeutės požiūris. Ką veikti su psichodeliniais narkotikais