Antidepresantai vieniems gelbėja gyvybes, kitiems sukelia priklausomybę arba pasirodo neefektyvūs. Dažnai dėl antidepresantų efektyvumo nesutaria net specialistai. Antidepresantų populiarumas auga visame pasaulyje. Nors dažnai jie yra efektyvi priemonė, beveik kiekvieną mėnesį pasaulinėje žiniasklaidoje pasirodo straipsnis apie “stebuklingas tabletes”, medikamentų sukeliamas priklausomybes, ar apie juos vartojančių žmonių virtimą zombiais.

Tuo tarpu ekspertai diskutuoja apie antidepresantų veiklumą, biocheminius jų veikimo mechanizmus, abstinencijos simptomus ir priklausomybes. Jei prasta dvasinė savijauta ir konsultacijos su psichiatru pastumėja link šių tablečių vartojimo, sunku suprasti kuo tikėti.

Nors depresija dažnai vadinama modernių laikų liga, ji visada lydėjo žmones, tiesiog buvo kitaip vadinama: melancholija, palūžimu, ar tiesiog sušlubavusiais nervais. Ilgą laiką gydytojai neturėjo priemonių padėti tokiems ligoniams, tačiau 1950’aisiais atsirado pirmieji vaistai, tarp kurių populiariausi – tricikliai antidepresantai. Jie nebuvo tobuli – nuo vaistų sparčiai augo svoris, jie sukeldavo apdujusią būseną. Duoti juos žmonėms su polinkiu į savižudybę buvo rizikinga, nes mirtinai perdozuoti antidepresantus buvo labai lengva. Buvo stengiamasi triciklius depresantus skirti tik sunkiais depresijos atvejais.

Prozakas ir kiti seratonino reabsorbcijos inhibitoriai

1988-aisiais, atsiradus Prozakui, viskas pasikeitė. Šis vaistas davė pradžią visai antidepresantų kategorijai – selektyviems seratonino reabsorbcijos inhibitoriams (SSRIs). Jie neleidžia už signalų perdavimą tarp nervinių ląstelių atsakingai medžiagiai seratoninui (liaudyje vadinamam laimės hormonu) sugrįžti atgal į kūne esančias saugyklas. Prozakas buvo saugesnis nei jo pirmtakai, su lengvesniais šalutiniais poveikiais ir buvo vartojamas tik kartą per dieną.

Prozako pardavimai smarkiai išaugo. 1990-aisiais blyškiai žalios kapsulės net buvo pavaizduotos ant Newsweek žurnalo viršelio, o 1993-iaisiais psichiatras Peter Krammer savo knygoje “Klausantis prozako” rašė, kad Prozaką vartojantys pacientai jaučiasi geriau nei jiems buvo įprasta.

Įkvėptos Prozako sėkmės, įvairios Farmacijos kompanijos pradėjo kurti savas SSRI medikamentų versijas, taip pat ir Noradrenalino reabsorbcijos inhibitorius – SNRI (noradrenalinas arba norepinefrinas – kitas svarbus signalų perdavime dalyvaujantis hormonas). Jais buvo pradėti gydyti ir nerimo sutrikimai, obscesiniai kompulsiniai sutrikimai ir panikos atakos.

Šiandien siūloma daugiau nei 40 antidepresantų rūšių ir jie tapo vienu iš dažniausiai vakarų pasaulyje išrašomų vaistų. Tarp 2010-ųjų ir 2015-ųjų antidepresantų vartojimas 29 vakarų šalyse padvigubėjo. Kai kurie ekspertai mano, kad smarkiai išaugės šių vaistų vartojimas yra susijęs su depresijos destigmatizavimu visuomenėje, tačiau su šiuo požiūriu sutinka ne visi.

Pradžioje buvo manoma, kad SSRi sutvarko smegenų cheminį disbalansą – tiesiog padidina seratonino lygį erdvėje tarp nervinių ląstelių. Tačiau dabar abejojama, kad depresija sergantys žmonės turi mažiau seratonino. Dar mažiau įrodymų randama dėl noradrenalino trūkumo.

Paslaptingas antidepresantų veikimo mechanizmas

Įrodymų stoka nereiškia, kad vaistai neveikia. Net didžiausi skeptikai sutinka, kad antidepresantai paveikia psichologiją. Poveikis skirtingas kiekvienam asmeniui, tačiau dauguma vartojančių sutinka, kad vaistai susilpnina emocijas: jausmų kreivė suplokštėja ir jaučiamas atsipalaidavimas.

Nors emocijos sušvelninamos pakankamai greitai, dažnai po kelių dienų ar net valandų suvartojus pirmąją dozę, depresijos simptomai nepaveikiami net kelias savaites ar ilgiau po vaisto suvartojimo. Vienas iš galimų paaiškinimų yra neuroplastiškas antidepresantų poveikis: prireikia laiko, kad smegenys užaugintų naujas nervines ląsteles.

Be iki galo nesuprantamo antidepresantų veikimo mechanizmo, nesutariama ir kiek iš vartojančių antidepresantus pajunta jų naudą. Vienas pirmųjų, 1990-ųjų pradžioje šį klausimą iškėlė Harvardo medicinos mokyklos psichologas Irving Kirsch. Jis teigė neturįs nieko prieš antidepresantus, netgi pats rekomenduodavęs juos savo pacientams.

Kirch’as studijavo Placebo efektą – paslaptingą pagijimą tikėjimo galia tam tikrais ligos atvejais, kai žmonės vartojo žinomai neefektyvius vaistus. Dešimtmečius buvo pastebima, kad antidepresantai sukelia didesnį placebo efektą nei vaistai nuo su psichologija mažai susijusių ligų. Kai Kirch’as palygino įvairių tyrimų, lyginusių antidepresantus su placebo tabletėmis duomenis, paaiškėjo, kad bent trečdalis placebo tabletes vartojusių pacientų pajuto ryškų pagerėjimą. Tai galėjo būti ne tik klasikinis placebo poveikis, tačiau rezultatus galbūt įtakojo pacientų konsultacijos su psichologais, statistiką galėjo paveikti ir spontaniški pasveikimai.

Labiausiai stebino tai, kad statistiškai, vartojusiems antidepresantus vietoje placebo, tikimybė jaustis geriau buvo tik šiek tiek geresnė. Šie rezultatai buvo pribloškiantys: didžioji dalis antidepresantų efektyvumo priklauso nuo placebo o ne biocheminio veikimo mechanizmo? Kirch’o publikacijos sukėlė daug triukšmo: pasak jo, “rezultatai kontraversiški”. Tačiau jie buvo pakartoti ne viename po jo sekusiame tyrime. Todėl kai kuriose klinikose antidepresantų naudojimo instrukcijose rekomenduojama juos skirti tik sunkia depresijos forma sergantiems pacientams. 2009 metais gydant lengvas arba vidutinio sunkumo depresijos formas Jungtinės Karalystės gydytojams buvo rekomenduota pirmiausia imtis psichoterapijos o ne vaistų. Praktikoje, dažniausiai naudojama pirma pagalbos priemonė vis dar yra antidepresantai.

Požiūris į juos pagerėjo tik visai neseniai, atliikus didžiausią iki šiol meta – tyrimą.