Evos Tombak knygos “Ar čia kas nors yra?” apžvalga
Mistinių patirčių psichologija: mokslinis, ezoterinis ir buitinis požiūris. Knyga sudaryta iš trijų dalių: pirmoji – savaiminės mistinės patirtys; antroji – haliucinogenų sužadintos būsenos; trečioji – pašnekesiai su mokslininkais, gydytojais, psichologais, astrologais, socialiai aktyviais žmonėmis apie pakitusios sąmonės būsenas, smegenis ir mirties paradoksus.
Rašyti knygos apžvalgą iš knygos vidaus būtų nedėkingas užsiėmimas, jei ta knyga būtų, kaip knyga. Tačiau rašytoja Eva Tombak surengė diskusiją tarp šio ir anapusinio pasaulio gyventojų, valiūkiškai surašiusi jų pasakojimus į knygos puslapius, dalį jų išplėšė ir sėdusi ant šluotos per pilnatį išskrido belst į mokslininkų bei gydytojų langus, prašydama perskaityti ir pakomentuoti. Vargšai tuo metu miegojo ir nesuprato, ar čia sapnas, ar tikrovė, ar čia praeitas gyvenimas ar dabartinis, haliucinacija ar realybė, atsiskyrė siela nuo kūno ar ne, bet užhipnotizuoti raudonplaukės raganos kerų uoliai atsakinėjo į klausimus, kurie aptarinėjami tik atsikimšus trečią butelį vyno.
Skaitant kartais atrodo, kad visi knygos herojai vyko į mokslinę konferenciją, bet pateko į spiritizmo seansą. O gal kažkuris vyko į spiritizmo seansą bet pateko į mokslinę konferenciją, tačiau vietoje jos pabudo reanimacijos palatoje, kurioje jo siela atsiskyrė nuo kūno? Pabėgęs iš ligoninės nebesuprato kur tiesa, o kur iliuzija, todėl kreipėsi pas psichoterapeutą pagalbos, tačiau tas pasirodė esąs praeitų gyvenimų regresijos specialistas ir informavo, kad pacientas kenčia, nes viduramžiais buvo ragana, sudeginta inkvizicijos liepsnose.
Vargšas mokslinės konferencijos lankytojas nebežinojo ko griebtis savo beprotybei, tad puolė ieškoti narkotikų, apie kuriuos skaitė psichonautuose, kad padeda psichinei sveikatai. Prisivalgė LSD su magiškais grybais, ir staiga mato, aplink vien lavonai ir raudoni, raguoti arkliai. Nubėgo pas toksikologą su psichiatru, o anie jam šaukia: tai ką tu valgei, nėra narkotikas. Narkotikas tai tik tie 3 buteliai vyno, kuriais tave Eva Tombak nugirdė, kad papasakotum apie savo pranašiškus sapnus, mistiškus regėjimus ir sutapimus.
Knygos pradžioje skaitytojas gali tobulinti savo karvės torto radarą (bullshit detector), bandydamas suprasti pasakotojų motyvus, išrašinėdamas jiems diagnozes, ar stengdamasis racionaliai paaiškinti jų patirtis, kurios, žvelgiant iš šalies, mistika dažnai net nedvelkia. Tačiau eilutė po eilutės, puslapis po puslapio, ir skaitytojas tampa vaiduoklių medžiotoju, kuris galiausiai įtraukiamas į diskusiją apie tikrovės prigimtį ir mistikos santykį su realybe.
Rašytoja veikia tarsi pašto karvelis, argumentus ir kontraargumentus paslaugiai nešiodama po knygos herojų namus, juos retkarčiais praturtina filosofų, rašytojų ir garsių mokslininkų įžvalgomis. Nejučia ir su mokslu bei medicina susiję pokalbių dalyviai įsitraukia į diskusiją apie mistines patirtis ir galimas jų interpretacijas. Skaitant apninka mintis, kad polinkis į mistiką yra vienas iš žmogaus proto bruožų, o keisti sapnai, įdomūs sutapimai ar net haliucinogenų sukeltos patirtys gali veikti terapiškai, arba atvirkščiai – tapti priemone pabėgti nuo kasdienio pasaulio problemų.
Gal tie pasakojimai parodo, kad mistiniai potyriai yra paskutinė pagalbos instancija? Jei išorinis pasaulis arba neišvengiama lemtis gniuždo, sąmoningai ar pasąmoningai kuriame raminančias istorijas. Mistiniams išgyvenimams visai nereikia haliucinogenų; visa būtina infrastruktūra jau įrengta smegenyse, skiriasi tik jos sužadinimo būdai. Knyga ir erzina ir tuo pat metu ramina. Ji perša mintį, kad į pačius įdomiausius ir sudėtingiausius klausimus mes niekada neatsakysime, o bandymai tai padaryti, kažką paneigti arba įrodyti kvepia arogancija. Mistinė patirtis yra visų pirma patirtis, o nesusitarę dėl realybės interpretacijos, bandome interpretuoti sapnus; nesuprasdami esamo gyvenimo, ieškome praeitų gyvenimų.
Ši knyga gali būti vienas iš būdų išgyventi artėjantį karantiną. Ji per mūsų pačių pasakojimus paliečia temas, kurios James Randi rankose taptų dar vienu būdu pasipykti, tačiau Eva Tombak mistišku būdu neleidžia pašnekovams griebti vieni kitiems už gerklių. Prie vieno stalo telpa astrologai, psichiatrai, psichologai, aiškiaregiai, toksikologai ir save intoksikuojantys, o visus juos į vakarėlį pakvietusi autorė tarsi vaiduoklis ištirpsta diskusijoje. Apie ką ji?
Tikrai ne apie vaiduoklius – tai diskusija apie mus pačius.
