Mitai apie psichiatrus

Natūralūs, organiški, gamtos dovanoti, magiški ir paslaptingi, tūkstantmečius šamanų naudoti haliucinogeniniai grybai (arba jų aktyvūs junginiai) yra būsimas medikamentas psichiatrijoje. Unikalu tai, kad psichodeliniai junginiai mūsų civilizacijoje geba apsivilkti skirtingus rūbus: nuo šamaniško nuoviro bendrauti su dvasiomis, iki rekreacinio “narkotiko” vakarėliuose, o galiausiai ėmėsi belstis į medikų duris kaip vienas efektyviausių vaistų gydyti depresijai, nerimo sutrikimams ir kitoms dvasinės sveikatos problemoms.
Psichodelinė medicina tapo svarbia tema pokalbiams pasaulio lyderių susitikime Davose. Visame pasaulyje pogrindinę psichodelinę terapiją praktikuoja tiek šamanai, tiek licenzijuoti terapeutai. Šia sveikatingumo sritimi savaip domisi tiek alternatyvios medicinos šalininkai, tiek mokslininkai geriausiuose pasaulio universitetuose. Lietuvoje magiškų grybų naudojimas gydytis depresiją dažnai priešinamas su klasikine medicina, supuvusia farmacijos industrija ir psichiatrijos mokslu. Ar iš tiesų yra konfliktas? Ar naujojo amžiaus judėjimo entuziastai nustos žavėtis magiškais grybais, kai juos pradės skirti psichiatrai?

Šiuolaikinės psichiatrijos raida kartais buvo sudėtinga, tačiau šis mokslas prisitaikė ir išgyveno ginčų laikotarpius. Kaip ir bet kurioje mokslinėje veikloje, savikritika ir savikorekcija yra sąmoningai įdiegtos savybės, būtinos augimui, priartinančiam mus prie pažinimo. Disciplinoms, kuriose nėra griežtų savikontrolės mechanizmų, pavyzdžiui, tarpusavio vertinimo proceso, gresia pavojus peržengti neaiškią ribą tarp mokslo iki pseudomokslo. Medicinos sritys, kurios neatsiduria akistatoje su savo suteršta praeitimi, kaip ir visos disciplinos, niekada netaps geresnėmis žmogaus gydymo versijomis. Todėl mokslinė psichiatrijos kritika yra ir būtina, ir sveika psichikos sveikatos problemų turinčių žmonių labui.
Tačiau be mokslinės kritikos, psichiatrija ilgą laiką buvo ir etinės bei ideologinės kritikos taikinys. Mažiausiai nuo 1960-ųjų prasidėjęs vadinamasis “antipsichiatrinis” judėjimas buvo suprantama reakcija į įvairias psichiatrijos klaidas, pavyzdžiui, pernelyg didelį psichinės sveikatos medikalizavimą, nežmonišką prieglobsčio įstaigų valdymą ir pažeidžiamų grupių patologizavimą. Galima sakyti, kad judėjimo pradžioje “antipsichiatrija” padėjo psichiatrijai išmokti save kontroliuoti taip, kad ši disciplina tapo moksliškesnė ir labiau pagrįsta empiriniais įrodymais, kartu išlaikant dėmesį biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveikai psichikos sveikatai ir ligoms.

Tačiau pastaruoju metu judėjimas prieš psichiatriją nuvažiavo nuo bėgių. Iš pagrinde akademinio ir politinio judėjimo, jis virto vartotojų judėjimu, primenančiu judėjimą prieš skiepus. Dabartiniu pavidalu antipsichiatrija egzistuoja kaip neorganizuotas darinys, kovojantis prieš mediciną, plintantis socialinėje žiniasklaidoje ir nepatikimuose šaltiniuose, pavyzdžiui, laikraščių nuomonių straipsniuose, knygose ir tinklaraščiuose, kuriuose vengiama mokslinio dialogo ir kritikos.
Šiuolaikinė antipsichiatrija nėra monolitas, tačiau ją vienija bendros temos, kurias nuo naudingos mokslinės kritikos dažnai skiriasi pavojinga dezinformacijos forma, kuria siekiama sugriauti visą medicinos sritį ir atgrasyti žmones nuo gydymosi. Antipsichiatrinės ideologijos šalininkai dažnai meta kaltinimus pačiam psichikos sutrikimų įvardijimui ir bendram psichiatrinių vaistų veiksmingumui. Nors vėlyvieji psichiatrai Thomas Szaszas ir R. D. Laingas tebėra šio judėjimo herojai, šiandien akademiniai psichiatrijos kritikai dažnai yra psichologai, turintys ribotą sunkių psichikos ligų gydymo, dalyvavimo medikamentinio gydymo ar bendradarbiavimo su psichiatrais, patirtį.

Antipsichiatrijos tragedija yra ta, judėjimo naudą naikina ekstremizmas. Temos, kurios vertos dėmesio, pavyzdžiui, rizikos ir naudos santykis, visapusiškai informuotas sutikimas dėl vaistų naudojimo ir paciento teisė atlikti informuotus pasirinkimus, užgožiamos nuotaikomis, kuriomis psichiatrija laikoma priešu, kur svarbios tik istorijos apie žalą, o tabletės vartojimas laikomas moraliai silpnu ir neapgalvotu veiksmu, griaunančiu gyvenimą.

Ironiška, bet daug prieš psichiatriją nusistačiusių asmenų dabar nori atimti iš pacientų galimybę rinktis (pavyzdžiui, galimybę rinktis vaistus vietoje psichoterapijos), smerkia diagnozes ir intervencijas, kurios daugeliui žmonių gali padėti. Socialinėje žiniasklaidoje asmuo, teigiamai atsiliepiantis apie vaistus, dažnai smerkiamas, o po to perspėjama, kad “šie vaistai yra nuodingi”. Asmeniui, kuris susitapatina su niuansuotu psichikos sutrikimu – tokių kaip ribinis asmenybės sutrikimas ar net šizofrenija – bandomą įteigti, kad šie sutrikimai neegzistuoja.
Yra bendrų antipsichiatrijos madų, kurios socialinės žiniasklaidos amžiuje kiekvieną dieną iškyla tarsi nauji, nepaneigiamos naujienos. Šių teiginių pasikartojimas ir asmeniškas jų gynimo būdas dažnai perauga į visiems gerai pažįstamą socialinės žiniasklaidos įvardijimo modelį, verčiantį medikus gintis: “Noriu įsikišti ir kažką pasakyti, bet nenoriu būti puolamas ir persekiojamas internete, kaip jūs visi”.

Plačiai paplitę teiginiai apie psichiatriją

Psichiatrija vis dar propaguoja “cheminio disbalanso” hipotezę psichikos ligoms paaiškinti

Ne visai taip. “Cheminio disbalanso” paaiškinimas buvo ankstyvas ir neteisingas būdas paaiškinti vaistų, keičiančių neuromediatorių, tokių kaip dopaminas ar serotoninas, veiksmingumą smegenyse, o iš tikrųjų, tikslūs biocheminiai psichikos ligų mechanizmai ir gydymo būdai vis dar tiriami.

Negalima vartoti vaisto, jei nežinome jo veikimo mechanizmo.

Veiksmingumas ir saugumas įprastai nustatomas gerokai anksčiau, nei perprantami visi mechanizmai. Jais remiamasi ateityje suprantant patofiziologiją.

Psichiatriniai vaistai yra žalingi

Visos medicininės intervencijos, įskaitant operacijas, vaistus, psichoterapiją ir rekomendacijas mankštintis, gali pakenkti. Medicinoje intervencijos turi būti suprantamos ir paaiškinamos pacientams atsižvelgiant į rizikos ir naudos santykį, palyginti su prognoze be gydymo. Tai yra informuoto sutikimo pagrindas.

Psichiatriniai vaistai neveikia

Įvairioms ligoms gydyti vartojami įvairūs psichiatriniai vaistai, kurių veiksmingumas, palyginti su placebu, skiriasi, ir tai įrodoma moksliniais metodais.

Psichiatrinės diagnozės nustatomos pildant anketą

Teisingai diagnozei nustatyti reikia kruopštaus tyrimo, pokalbio, šalutinės anamnezės, objektyvaus ištyrimo, kartais atmetant medicininius sutrikimus. Diagnostiniai vadovėliai nėra psichiatrijos “Biblija” – tai veikiau netobulas “apytikslis vadovas”, kuris nuolat peržiūrimas.

Psichiatrai atsižvelgia tik į biologiją

Šiuolaikinė psichiatrija – tai medicinos sub-specialybė, siekianti suprasti psichikos ligas remiantis biologinių, psichologinių ir socialinių žmogaus gyvenimo aspektų integracija. Šiuo požiūriu psichiatrija aplenkė daugumą medicinos sričių, suprasdama psichologijos ir socialinių sinerginį poveikį sveikatai.

Psichiatrai siekia medikalizuoti normalumą.

Riba tarp sveikatos ir ligos yra neaiški visoje medicinoje, kur ligų gydymas persipina su sveikatos stiprinimu. Apskritai psichiatrija daugiausia dėmesio skiria emocinėms kančioms ir funkcionavimo sutrikimams.

Psichikos ligos neegzistuoja.

Laikui bėgant konkrečių psichikos sutrikimų apibrėžimai ir ribos kinta, atspindėdami mūsų kintantį supratimą apie biologinius, psichologinius ir socialinius reiškinius, kurie juos lemia. Psichikos sutrikimus geriausia suprasti kaip simptomų grupes, kurios pasireiškia kartu pagal modelius, kuriuos galima atpažinti, kad būtų galima vadovautis įrodymais pagrįstais būdais pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę.