Ego mirties neurologija
Kaip veikia psichodelikai? Už poveikį gali būti atsakinga smegenų sritis, kuri kažko užvartojo ir nepasirodė darbe.
Atrodo, kad smegenų užtvara (lot. Claustrum) veikia kaip jungiklis, nurodantis skirtingoms smegenų dalims, kada įsijungti ir išsijungti. Tačiau kas nutinka, kai jungiklis deaktyvuojamas?
Net jei niekada nesate vartoję magiškųjų grybų, turbūt esate girdėję pasakojimus apie psichodelinę patirtį. Žmonės dažnai kitaip suvokia aplinką, mato ryškias spalvas arba sūkuriuojančius raštus. Ir nors patirtis ne visada teigiama, daugelis vartotojų pasakoja pajutę gilų ryšio su visata jausmą.
Šiuo metu mokslininkai ieško būdų, kaip panaudoti magiškuosius grybus ir kitas psichodelines medžiagas psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija, priklausomybė ir potrauminio streso sutrikimas, gydyti.
Tačiau kas iš tikrųjų vyksta smegenyse psichodelinės patirties metu? Vienas iš mokslininkų, bandančių tai išsiaiškinti, yra Johnso Hopkinso universiteto neurologas Fredas Barrettas. Jo darbai rodo, kad psichodelinės patirties centre gali būti smegenų sritis, vadinama “užtvara”.
Užtvara – tai dvi nedidelės pilkosios medžiagos juostelės – po vieną giliai abiejuose smegenų pusrutuliuose – kurios yra sujungtos su beveik visomis smegenų sritimis. Francis Crick ir neuromokslininkas Christof Koch 2005 m. iškėlė mintį, kad dėl savo padėties ir ryšių smegenyse, užtvara gali būti sąmonės “laidininkas”. Barrettas jį lygina su komutatoriumi, kuris, reaguodamas į kintančius dirgiklius, nurodo kitoms smegenų sritims įsijungti ir išsijungti.
Pavyzdžiui, gavus el. laišką galbūt išgirsite įspėjamąjį garsą, o jūsų smegenų užtvara koordinuos kiekvieną tolesnį jūsų žingsnį. Tekstą perskaitytumėte naudodamiesi smegenų žieve atsakinga už regą. Perskaičius, užtvara kaip komutatorius perjungtų veiklą į smegenų prefrontalinę žievę, kad nuspręstumėte, ar siųsti atsakymą į laišką. Tada užtvara lieptų prefrontalinės žievės sprendimų priėmimo sritims išsijungti ir mobilizuoti kalbos sritį bei motorinę žievę, kad galėtumėte pradėti spausdinti žodžius elektroniame laiške.
Žinodami, kad užtvara yra pilna receptorių, kuriuos veikia psichodelikai, Baretas ir jo kolegos domėjosi, kas su ja atsitinka, kai žmogus vartoja psilocibiną – psichodelinį junginį, esantį magiškuosiuose grybuose. Neseniai atliktame tyrime jis su kolegomis funkciniu magnetinio rezonanso aparatu stebėjo kraujotaką smegenyse prieš ir po to, kai 15 žmonių išgėrė psilocibino arba placebo. Psilocibiną vartojusių tyrimo dalyvių smegenų užtvarose aktyvumas sumažėjo 15-30 %, tarsi komutatoriaus operatorius būtų kažkur dingęs.
Barrettas teigė, kad kai jungiklių viršininkas išėjęs pietauti, skirtingos smegenų sritys gali sąveikauti iš esmės kitokiais būdais. “Tinklai, kurie paprastai neįsijungia tuo pačiu metu, gali įsijungti ir likti įjungti, ir pradėti kovoti dėl kontrolės”, – sakė Baretas. “O kiti smegenų tinklai, kurie susiję su emocijomis ar prisiminimais, įsijungia ir išsijungia nenuspėjamai.”
Komanda taip pat pastebėjo, kad išjungus užtvarą, gali nurimti ir smegenų tinklas, vadinamas numatytojo režimo tinklu. Šis tinklas yra aktyvus, kai galvojame apie save, todėl jo neveikimas gali prisidėti prie ego mirties jausmo, apie kurį praneša daugelis psichodelikų vartotojų. Tyrimai parodė, kad žmonėms, kurie kovoja su depresija, nerimu ar kitomis psichikos sveikatos būklėmis, sunku atsigauti iš dalies dėl to, kad jų numatytųjų režimų tinklai yra įstrigę rutinoje – tame “numatytajame” nustatyme, kuris gali apimti galingą pasikartojančių, neigiamų minčių ir elgesio ciklą, kuris kartojant jis tik stiprėja.
Tačiau atrodo, kad staigus sukrėtimas, kurį sukelia grybų sukelta pietų pertrauka, gali išmušti smegenis iš šio pasikartojančio ciklo. “Gali būti, kad tokioje būsenoje įprastos pasikartojančios mintys, kurios į kai kurias neuronų grandines įsirėžia po daugybės metų kartojimo, tampa ne tokios stiprios”, – sakė Barrettas. Tai gali palikti vietos kitoms, paprastai tylesnėms neuronų grandinėms.
Tai tarsi teatro spektaklis, kurio režisierius nepasirodo repeticijoje. Aktoriai nežino, ką daryti, todėl tiesiog sako savo tekstus, kartais visi iš karto arba ne eilės tvarka. Gali būti, kad spektaklis bus visiškai chaotiškas. Arba spektaklis gali gautis netikėtas, suimprovizuotas nenuspėjamai.
Barrettas nurodo, kad ši dinamika yra viena iš priežasčių, kodėl psichodelinė terapija gali turėti tiek daug galimybių gydyti psichikos sveikatos sutrikimus. Jis sako, kad įprastos pokalbių terapijos metu “jūs kovojate su per ilgą laiką susiformavusiomis neuronų grandinėmis, užuot jas radikaliai pertvarkę”.
Gilūs pokyčiai, kuriuos kai kurie tyrimo dalyviai patyrė per psichodelikų terapiją, gali būti įmanomi todėl, kad sutrikus smegenų užtvaros kontrolei, smegenys tampa “plastiškesnės”, t. y. lankstesnės ir atviresnės pokyčiams, sakė Barrettas. Plastiškumas gali būti raktas į tai, kad bent jau būtų sudarytos sąlygos tokiam pokyčiui, tačiau tai tik pirmas žingsnis.
“Vien tai, kad smegenys tampa plastiškesnės, nebūtinai visada duoda teigiamų rezultatų”, – pridūrė jis. Kontroliuojama aplinka su patyrusiais terapeutais, kurie padėtų ir palaikytų asmenį patirties metu ir po jos, yra labai svarbi siekiant skatinti šį plastiškumą, kuris gali įgalinti mokymąsi, gydymą ir pokyčius.
