Meilės neurochemija
Auksaplaukės zona, tai teritorija aplink žvaigždę, tinkama gyvybei, kurioje temperatūra leidžia joje esančioms planetoms turėti skysto vandens, kuris būtinas daugeliui cheminių reakcijų, leidžiančių paprastoms molekulių sistemoms organizuotis į sudėtingesnes.
Saulei pradėjus glostyti veidus, o paukščių garsams vis dažniau užgožiant telefonų pypsėjimą, parkų pievelės greitai bus nuklotos dekiais su metaforinėmis auksaplaukėmis ir į jų gyvybės zoną bandančiais pakliūti žvaigždžių užkariautojais.
Meilė yra tiek poetizuota ir mistifikuota, kad kiekvienas su ja susijęs mokslinis atradimas iškart tampa antraščių sensacija. Nors per amžius šis jausmas buvo siejamas su širdimi, iš tiesų jis gimsta smegenyse, o tik tada audros prasideda likusioje kūno dalyje. Meilės neurochemijos išmanymas padeda išvengti juodosios skylės.
Dr. Helen Fisher vadovaujama mokslininkų komanda romantinę meilę skirsto į tris kategrijas: geismą, trauką ir prisirišimą. Nors tos kategorijos tarpusavyje persipyna, kiekviena jų susijusi su atskirais kūne gaminamais chemikalais. Geismas tai tostesteronas ir estrogenas. Trauka – dopaminas, noradrenalinas ir serotoninas. Prisirišimas – oksitocinas ir vazopresinas.
Geismą skatina seksualinio pasitenkinimo noras. Evoliucinė jo kilmė yra impulsas daugintis, kuriuo dalinasi visi gyvi sutvėrimai. Smegenų dalis, vadinama pogumburiu (hypothalamus) atlieka didelį vaidmenį, skatindama su lytimi susijusių hormonų – sestosterono ir estrogeno gamybą.
Nors šie hormonai paprastai vadinami vyriškais ir moteriškais, abu svarbūs ir vyrams ir moterims, o testosteronas didina lytinį potraukį visiems. Nors estrogenas veikia švelniau, kai kurių moterų lytinis potraukis didžiausias ovuliacijos metu, kai jo lygis pats aukščiausias.
Geismas ir trauka išjungia prefrontalinę smegenų žievę, kuri atsakinga už racionalų elgesį. Trauka primena geismą, tačiau ji yra kiek kitokia subjektyvi patirtis. Nors galime justi ir abi būsenas vienu metu, jos gimsta ir atskirai nuo vienas kitos.
Trauką kuria smegenų dalys, atsakingos už atlygį, todėl pirmi santykių mėnesiai rimtai užgrobia smegenis. Pogumburyje gaminamas dopaminas, tekėdamas mezolimbinėje smegenų sistemoje yra pagrindinis už atlygį ir motyvaciją atsakingas neurotransmiteris.
Jaučiant trauką išsiskiria dideli kiekiai dopamino, ir su juo susijusio hormono noradrenalino. Kartu jie mus svaigina, energizuoja ir skatina jausti euforiją. Noradrenalinas naudojamas kūno “kovok arba bėk” reakcijose, kai esame išgyvenimo rėžime, tačiau dopaminas nukreipia noradrenalino poveikį į meilės subjektą.
Trauka, kelianti dopamino lygį, mažina serotonino (pravardžiuojamo laimės hormonu) kiekį, todėl vyrai pradeda elgtis lyg sirgtų obscesiniu – kompulsiniu sutrikimu (kuris irgi susijęs su mažesniu serotonino kiekiu).
Nors geismas ir trauka neatsiejami nuo romantiškų santykių, prisirišimas lemia draugystes, tėvų – vaiko ryšį, socialinius santykius ir saugumą. Su prisirišimu daugiausiai siejami oksitocinas ir vazopresinas.
Oksitocinas vadinamas glaustymosi hormonu. Jis išsiskiria dideliais kiekiais mylintis, žindant vaiką ir pagimdžius. Visos šios skirtingos veiklos evoliuciškai veda į ryšių stiprinimą.
Pernelyg daug dopamino ir oksitocino gali provokuoti neracionalų elgesį, pavydą, gašlumą ir smurtą. Oksitocinas susijęs su etnocentrizmu ir gentiniu mąstymu. Oksitocinas gali turėti keistą poveikį elgesiui. Pavyzdžiui, santykiuose esantys vyrai, kurie patiria oksitocino antplūdį, laikosi atokiau nuo patrauklių moterų nei tie, kurių oksitocinas neveikia, arba tie, kurie yra vieniši. Mokslininkai mano, kad taip oksitocinas skatina ištikimybę.
Oksitocinas gaminasi dviem keliais – protu ir psilietimais, o mylintis – stimuliuojant spenelius (antrasis būdas labiau veikia moterims).
Kai stimuliuojami speneliai priverčia smegenų pogumburį išskirti oksitociną, kuris sukelia malonumą didinančius spazmus lytiniuose organuose, taip pat skatina prisirišimą. Oksitocinas sumažina smegenų baimės centro – amygdalos reakciją į streso šaltinį, todėl švelnumas yra puiki lytinių santykių pradžia.
Meilė veikia serotoniną – neurotransmiterį, kuris visų pirma reguliuoja elgesį ir nuotaiką. Įdomu tai, kad meilės poveikis serotoninui labai priklauso nuo lyties. Vyrų serotonino kiekis, reaguojant į romantiškus santykius, sumažėja (kyla dopamino lygis), o moterų serotonino kiekis gerokai padidėja. Įdomu tai, kad 2012 metais atliktas tyrimas taip pat parodė, jog didesnis serotonino kiekis moterims buvo susijęs su obsesyviu mąstymu apie romantiškus partnerius.
Stanfordo universiteto tyrimas parodė, kad dalyviai, kurie žiūrėjo į įsimylėjėlių nuotraukas, patyrė penkiolika procentų mažesnį stiprų, ir net keturiasdešimt procentų mažesnį vidutinio stiprumo skausmą. Kiti tyrimai rodo, kad poros, laikydamosi už rankų, patiria mažiau skausmo.
Geriausias būdas priversti vyrą įsimylėti – kurį laiką susilaikyti nuo lytinių santykių. Taip moterys priverčia vyrų smegenis gaminti vazopresiną, kuris kokteilyje su dopaminu didina gravitaciją.
Vienišiausiu vyru istorijoje vadinamas “Apollo 11” misijos, per kurią 1969 m. žmonės pirmą kartą nusileido Mėnulyje, pilotas. Kol jo kolegos Armstrongas ir Aldrinas lipo į Mėnulį, o likę milijardai žmonių liko nedidelį kamuolį primenančioje planetoje, Kolinsas pilotavo komandinį modulį “Columbia” ir vienas orbitoje aplink mėnulį praleido beveik 28 valandas, su begaline kosmoso juoduma fone.
O tada grįžo pas savo žmoną Patriciją.
