Rusofašizmas ir rusų denacifikacija psichodelikais
Kadangi priešingos ideologijos yra nesutaikomos, karai, kuriuose kovojama dėl principų, bus abipusio sunaikinimo karai. Tačiau karai, kuriuose kovojama dėl paprasto godumo, bus kur kas mažiau destruktyvūs, nes agresorius stengsis nesunaikinti to, dėl ko kovoja. Protingi, t. y. žmogiški, žmonės visada sugebės rasti kompromisą, tačiau žmonės, dehumanizavę save ir tapę aklais idėjos ar idealo garbintojais, yra fanatikai, kurių atsidavimas abstrakcijoms paverčia juos gyvybės priešais.
Allan Watts
Na tai kokius grybus jie valgo? Tikrai ne tuos, kuriuos rekomenduojam. Istoriškai susiklostė, kad psichodelikai yra priešnuodis fašizmui. Jei ne grybai, tai kas, žemo rango, vidutinių gabumų KGB berniukui į tuščią galvą prikišo “didingų” idėjų?
Rusas pažvelgė šėtonui į akis, pasodino Dievą ant psichoterapeuto kušetės ir suprato, kad rusų tauta gali atpirkti pasaulį. Susikrimtęs Dievas papasakojo rusui nesėkmės istoriją. Pradžioje buvo Žodis, tyrumas ir tobulumas, o Žodis buvo Dievas. Tada Dievas jaunatviškai suklydo: jis sukūrė pasaulį, kad išbaigtų save, bet vietoj to susitepė ir pasislėpė gėdoje. Dieve, visai ne Adomo kaltė buvo pirmapradė nuodėmė, išlaisvinusi netobulumą. Atsidūrę pasaulyje, žmonės suvokė faktus ir patyrė jausmus, kurie nekartojo dievo minties. Kiekviena savarankiška mintis ar aistra gilino šėtono įtaką pasauliui.
Taigi filosofas rusas suprato, kad istorija gėdinga. Pasaulis nuo pat sukūrimo buvo beprasmis fragmentų kratinys. Kuo labiau žmonės stengėsi jį suprasti, tuo nuodėmingesnis jis darėsi. Šiuolaikinis gyvenimas su savo pliuralizmu ir pilietine visuomene gilino pasaulio ydas ir laikė Dievą tremtyje. Dievas teturėjo viltį, kad išrinktoji tauta seks paskui vadovą, kuris sukurs naują politinę visumą ir taip pradės taisyti pasaulį, kuris savo ruožtu galėtų atpirkti dieviškąjį. Kadangi vienijantis Žodžio principas buvo vienintelis gėris visatoje, pateisinamos buvo bet kokios priemonės, galinčios užtikrinti jo sugrįžimą.
Taip rusų filosofas, vardu Ivanas Iljinas, ėmė įsivaizduoti rusų krikščioniškąjį fašizmą. Gimęs 1883 m., jis baigė rašyti disertaciją apie Dievo pasaulinę nesėkmę prieš pat 1917 m. Rusijos revoliuciją. 1922 m. sovietų valdžios, kurią jis niekino, ištremtas iš tėvynės, Ivanas įsitraukė į Benito Musolinio veiklą ir 1925 m. baigė rašyti dar vieną knygą – smurtinės kontrrevoliucijos pateisinimą. Gyvendamas tremtyje Vokietijoje ir Šveicarijoje, 1920-1930 m. jis rašė baltiesiems rusams, pabėgusiems iš tėvynės po pralaimėjimo Rusijos pilietiniame kare, o 1940-1950 m. – ateities rusams, kurie sulauks sovietų valdžios pabaigos.
Nenuilstantis grafomanas Iljinas parengė apie dvidešimt knygų rusų kalba ir dar dvidešimt – vokiečių kalba. Kai kurie jo kūriniai yra padriki ir nesuprantami, tačiau viena jo minties srovė per dešimtmečius išliko nuosekli: metafizinis ir moralinis politinio totalitarizmo pagrindimas, kurį jis išreiškė praktiniais fašistinės valstybės metmenimis. Nors 1954 m. jis mirė užmirštas, tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. keli entuziastai atgaivino ir iš naujo išleido Iljino veikalus, o nuo 2000-ųjų jį skaito ir plačiai cituoja Rusijos politikai, ypač Vladimiras Putinas. Įtakingiausia jo knyga yra politinių esė rinkinys – “Mūsų uždaviniai.”
XXI a. pradžios Rusijos Federacija yra mažesnė už senąją Rusijos imperiją ir nuo jos ją skiria septyni sovietinės istorijos dešimtmečiai. Tačiau dabartinė Rusija primena Iljino jaunystės laikų Rusijos imperiją vienu esminiu aspektu: ji neįtvirtino teisinės valstybės kaip valdymo principo. Iljino teisės sampratos trajektorija nuo viltingo universalizmo iki savavališko nacionalizmo buvo išpažįstama Rusijos politikų, įskaitant Putiną. Kadangi Iljinas rado būdų, kaip teisės nesėkmę pateikti kaip Rusijos dorybę, jis padeda šiandieniniams Rusijos kleptokratams ekonominę nelygybę vaizduoti kaip nacionalinį nekaltumą. Tarptautinę politiką pavertęs diskusija apie dvasines grėsmes, Putinas pasinaudojo Iljino idėjomis apie geopolitiką, kad Ukrainą, Europą ir Jungtines Valstijas pavaizduotų kaip egzistencinį pavojų Rusijai.
Nuo 2005 m. Putinas pradėjo reabilituoti patį Iljiną kaip Kremliaus dvaro filosofą. Tais pačiais metais jis paminėjo Iljiną savo kreipimesi į Rusijos Federacijos Federalinį Susirinkimą ir pasirūpino, kad Iljino palaikai būtų perlaidoti Rusijoje. Vladislavas Surkovas (vienas Kremliaus ideologų) taip pat pradėjo jį cituoti, pritardamas Iljino minčiai, kad “rusų kultūra – tai visumos kontempliacija”, ir apibendrindamas savo paties kūrybą kaip pasakojimo apie nekaltą Rusiją, apsuptą nuolatinio priešiškumo, kūrimą. Surkovo priešiškumas faktams toks pat gilus kaip ir Iljino, ir, kaip ir Iljinas, jis teigia turįs teologinį pagrindą. Dmitrijus Medvedevas, V. Putino politinės partijos lyderis, rekomendavo Iljino knygas Rusijos jaunimui. Jį citavo Konstitucinio teismo vadovas, užsienio reikalų ministras ir Rusijos Ortodoksų bažnyčios patriarchai
Rusų denacifikacija psichodelikais
Ar psichodelinė terapija gali denacifikuoti rusus? 2018 metais Robin Carhart – Harris “Journal of psychopharmacology” publikavo straipsnį, kuriame teigiama, kad psichodelikai mažina polinkį į autoritarizmą. Daugelis išbandžiusių psichodelinę terapiją patvirtintų, kad klasikiniai psichodelikai stiprina vienio su gamta ir su žmonija pojūtį, todėl idėja prišerti Pindostano gyventojus psilocibinu arba jiems kultūriškai artimesnėmis musmirėmis gali sužavėti ne vieną psichonautą.
Psichodelinę taikos utopijos viziją sustiprina ir publikacija, kurioje buvo analizuojamos Ayahuascos (šamaniško psichodelinio nuoviro) ceremonijos, kuriose dalyvavo žydai ir palestiniečiai. Ceremonijų metu buvo užmezgamas ryšys tarp grupių narių, jie patirdavo vienį ir bendrystę. Taip pat pastebėtas tarpusavio ryšys, pagrįstas universalia, o ne kolektyvine žydų arba palestiniečių tapatybe. Kiek rečiau, bet pasitaikė ir su konfliktų susijusių atsiverimų, kurie tapo unikaliais – transformuojančiais įvykiais ne tik ceremonijose dalyvavusiems individams, tačiau ir visai grupei, nes jie bandė pasidalinti savo įžvalgomis su kitais.
Be to, psichofarmakologijos žurnale atsirado tyrimas, kuriame atskleista, kad psichodelikus vartoję vyrai mažiau linkę smurtauti prieš savo intymias partneres.
Tai gal jau metas pripilti LSD į Pindostano sostinės vandentiekį?
Nors Lizergo rūgšties dietilamidas paprastai siejamas su radikaliu kairumu ir hipių judėjimu, junginys buvo atrastas Antrojo pasaulinio karo šešėlyje ir psichodeliku nuo pat pradžių domėjosi radikaliai konservatyvių pažiūrų asmenys, tokie kaip Ernstas Jüngeris, artimas LSD kūrėjo Alberto Hofmanno draugas, dirbęs nacių okupuotoje Prancūzijoje. LSD ir dabar domisi radikalūs dešinieji, kartais suveliantys šiaurietišką pagonybę, psichoaktyvias medžiagas ir dešiniasias politines idėjas.
Ultra dešinieji pasiskolino raudonos tabletės metaforą ideologiniam radikalizavimui. Curtis Yarvinas, pasivadinęs Mencius Moldbug, pirmasis susiejo antidemokratinę, neofašistinę politiką su filmo “Matrica” metaforomis,, savo anti-egalitarines, pro-korporatyvinio valdymo pažiūras tiesiogiai palygindamas su raudona piliule – DMT (Psichoaktyvi medžiaga Ajavaskoje) kelione.
Norvegų filosofo Arne Næsso ir amerikiečių filosofo George’o Sessionso septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje (Devenot, 2016) sukurta giluminės ekologijos idėja teigia, kad netinkamas ekologinis elgesys, skatinantis klimato kaitą, yra “Vakarų kultūros antropocentrinio, dualistinio ir utilitaristinio požiūrio į gamtą simptomas”. Giluminės ekologijos šalininkai teigia, kad nesprendžiant šio giliai įsišaknijusio atsiskyrimo nuo gamtos jausmo, aplinkosaugos “reformų” judėjimai, kuriais siekiama moralizuoti aplinkosauginę elgseną, vargu ar užtikrins įsipareigojimą prasmingai keisti elgseną tam, kad išvengti klimato katastrofos. Nors giliosios ekologijos filosofija susiformavo anksčiau nei psichologinė literatūra apie ryšį su gamta, psichodelikos tyrėjai rėmėsi giliąja ekologija, siekdami suformuluoti teorinį psichodelinių patirčių ir sąsajos su gamta mechanizmą.
Kaip pažymėjo Michaelas E. Zimmermanas, tarp giluminės ekologijos judėjimo intelektualinių pirmtakų yra vokiečių filosofas Martinas Heideggeris bei kiti nacionalsocializmo arbai nacių partijos šalininkai.
Rusofašistinė ideologija paremta fašistiniu filosofu Ivanu Ilyinu ir šiolaikiniu Kremliaus ideologu Aleksandru Duginu. Pirmasis tarnavo naciui Josephui Goebbelsui pavaldžioje propagandos organizacijoje, o antrasis jaunystėje buvo didelis okultinių nacių būrelių megėjas.
Aleksandras Duginas nepasitiki technologijomis, ir svajoja išjungti internetą. Jo ideologija yra gnosticizmo, pagonybės ir fašizmo kratinys. Duginas savo pasaulėžiūrą kildina iš naciams prijautusio filosofo Martino Heideggerio. Kaip ir M. Heideggeris, M. Duginas mano, kad technologijos griauna tapatybę ir skatina individualizmą, o tam padeda “globalus elitas”, siekiantis kontroliuoti pasaulį. Jo “kontrrevoliucija” siekia sunaikinti Vakarų pasaulio žmogaus teises, laisves, mokslą ir internetą.
Kremliuje Duginas atstovauja karo frakcijai. Jis yra V. Putino iniciatyvos dėl Krymo prijungimo prie Rusijos autorius. Duginas manė, kad Rusijos ir Ukrainos karas yra neišvengiamas, ir ragino V. Putiną pradėti intervenciją į karą Donbase: “Rusijos renesansą gali sustabdyti tik Kijevas”.
Kas būtų ant tokiais kliedesiais prifarširuotų smegenų užmetus psichodelikų? LSD arba magiški grybai gal ir mažina polinkį į autoritarizmą Vakarų kontekste, tačiau kremliovskos propagandos mašina su grybais rusams į jų aukso ordos išprievartautas smegenis pripūstų naujų vėjų.
Molekulės savyje netalpina daug informacijos, jos tik naudojasi jau esančia infrastruktūra galvoje.
Denacifikuojant rusus su grybais, tik grybų neužtektų, reiktų gerų psichoterapetų.
