Mokslinis metodas diskusijose

Kas yra mokslinis metodas?

Visų mokslų pagrindas – pažinimo būdas, vadinamas moksliniu metodu. Mokslinį metodą sudaro penki pagrindiniai etapai ir vienas grįžtamojo ryšio etapas:

• Atlikite stebėjimą.
• Užduokite klausimą.
• Sukurkite hipotezę arba patikrinamą paaiškinimą.
• Remdamiesi hipoteze padarykite prognozę.
• Patikrinkite prognozę.

Naudokite rezultatus naujoms hipotezėms arba prognozėms kurti. Mokslinis metodas taikomas visuose moksluose, įskaitant chemiją, fiziką, geologiją ir psichologiją. Šių sričių mokslininkai kelia skirtingus klausimus ir atlieka skirtingus bandymus. Tačiau jie taiko tą patį pagrindinį metodą, kad rastų logiškus ir įrodymais pagrįstus atsakymus.

Dažniausiai mokslas veikia cikliškai, užduodant naujus klausimus remiantis ankstesnio tyrimo rezultatais.

Asmenys, kurie neturi loginio mąstymo įgūdžių, lengviau tampa iškreipto požiūrio į save ir pasaulį aukomis. Kaip pavyzdį galima pateikti vadinamąjį “kognityvinį šališkumą” – sistemines klaidas, kurias darome, bandydami mąstyti racionaliai ir kurios lemia klaidingas arba netikslias išvadas.

Mes galime lengvai pervertinti savo elgesio ir pasirinkimų svarbą. Mums gali trūkti gebėjimo patiems įvertinti savo veiklos ir minčių kokybę. Nesąmoningai atsirenkame tik tuos argumentus, kurie patvirtina mūsų hipotezę ar įsitikinimus. Štai kodėl mokslo sistema turėtų būti suvokiama ne tik kaip mechanizmas, padedantis suprasti gamtos pasaulį, bet ir kaip sistema, padedanti įsitraukti į loginį samprotavimą ir diskusiją.

Teiginys, kad mokslas dažnai klysta, yra netikslus. Metodas negali klysti: klystame mes, žmonės, jį taikydami neteisingai.

Mokslas naudoja kontroliuojamus eksperimentus, kad patikrintų hipotezes ir suteiktų naujų žinių. Panagrinėkime praktinį pavyzdį. Mūsų pradinė hipotezė yra tokia: turime naują vaistą, kuris, mūsų manymu, slopina ląstelių dalijimąsi, t. y. neleidžia vienai ląstelei dalytis į dvi ląsteles (prisiminkime anksčiau pateiktą ląstelių teorijos aprašymą). Norėdami patikrinti šią hipotezę, galėtume kai kurias ląsteles apdoroti ant padėklo, kuriame yra jų išgyvenimui ir dalijimuisi reikalingų maistinių medžiagų. Jei vaistas veikia taip, kaip tikimasi, ląstelės turėtų nustoti dalytis. Tokio tipo vaistas gali būti naudingas, pavyzdžiui, gydant vėžį, nes sulėtinus arba sustabdžius ląstelių dalijimąsi, sulėtėtų arba sustotų naviko augimas.

Nors šį eksperimentą palyginti lengva atlikti, pats mokslo procesas reiškia, kad eksperimentui gali turėti įtakos keli eksperimentiniai kintamieji (pavyzdžiui, ląstelių ar vaisto temperatūra, dozė ir t. t.). Dėl to eksperimentas gali būti nesėkmingas, net jei vaistas iš tikrųjų veikia, arba gali susidaryti įspūdis, kad vaistas veikia, nors taip nėra. Atsižvelgdami į tai, kad šių kintamųjų neįmanoma pašalinti, mokslininkai visada lygiagrečiai su tikraisiais eksperimentais atlieka kontrolinius eksperimentus, kad būtų galima nustatyti kintamųjų poveikį eksperimentui. Kontrolinio ir tikrojo eksperimento sąlygos turi būti vienodos.

Ar galime mokslinį metodą pritaikyti savo kasdieniame gyvenime?

Kažkas mano, kad protingas žmogus yra tas, kuris sugeba greičiau prisitaikyti prie naujų situacijų; kažkas kitas mano, kad protingas žmogus yra tas, kuris sugeba bendrauti su kitais žmonėmis ir suprasti juos. Galbūt protingas žmogus yra tas, kuris pasižymi aukštais pažintiniais gebėjimais, ypač abstrakčiais samprotavimais?

Mokslinio metodo privalumas yra tas, kad jis suteikia atskaitos sistemą su tiksliais protokolais ir taisyklėmis, kurių reikia laikytis. Eksperimentai turi būti atkuriami, o tai reiškia, kad nepriklausomi mokslininkai kitoje laboratorijoje, turėdami tą pačią įrangą ir protokolus, turėtų gauti panašius rezultatus.

Norint dalyvauti vaisingame pokalbyje reikia tikslios kalbos, tam tikro pamatinio žodyno, dėl kurio pokalbio dalyviai turėtų susitarti, kad galėtų diskutuoti apie tą patį “turinį”. Naudingame pokalbyje turėtume visada susitarti dėl prielaidų ir griežtai jas apibrėžti. Diskusijoje naudojant mokslinį metodą galima išvengti tuščios polemikos spąstų. Gera diskusija turi būti struktūruojama taip, kad visi jos elementai, išskyrus tiriamąjį, išliktų pastovūs. Tai ypač aktualu, kai žmonės lygina skirtingas grupes tam, kad pagrįstų savo teiginį.

Tai yra praktinis mokslinio metodo taikymas diskusijoje:

• Apibrėžiamas žodynas, įsitikinant, kad visi dalyviai sutaria dėl žodžių reikšmės
• Apibrėžiama diskusijos struktūra: mokslininkai rašo bandymo protokolus, kuriais naudojasi tūkstančiai kitų mokslininkų įvairiuose žemynuose. Jei protokolas surašytas kruopščiai, visi jį naudojantys mokslininkai turėtų gauti panašius bandymų rezultatus. Kasdieniame gyvenime šie rezultatai reiškia vaisingas diskusijas.

Diskusija apie narkotikus

Artėjant balsavimui dėl draudžiamų psichoaktyvių medžiagų turėjimo dekriminalizacijos gali vėl atsirasti daug diskusijų. Išgirdus teiginį, kad ruošiamasi legalizuoti narkotikus, galima užduoti klausimus:

• Kas yra narkotikai?
• Jei juos legalizuos, kur bus galima įsigyti?
• Kokie narkotikai jau legalūs?
• Kokias rizikas kelia skirtingi narkotikai ir kuo remiantis tas rizikas galima apibrėžti?
• Kokias rizikas kelia bausmė už narkotikų turėjimą?
• Ar bausmė už narkotikų turėjimą atgrąso nuo jų įsigyjimo? Kokiais šaltiniais galima remtis atsakant į šį klausimą?
• Didesnę riziką kelia patys narkotikai ar bausmė už jų turėjimą?
• Kas paskatina įsigyti ir vartoti narkotikus, turint omenyje kad rizikas kelia tiek jų vartojimas, tiek jų turėjimas?

Tokios disksijos yra labai sunkios, nes kognityvinis šališkumas kyla iš ilgus metus platintos neigiamos informacijos apie daugelio psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Pavyzdžiui konferencijoje Lietuvoje dalyvavo neuromokslininkas iš Čekijos, po kurio apsilankymo interneto erdvėje pradėjo klaidžioti tekstas Neuromokslininkas: psichodeliniai grybai reikšmingai keičia smegenų struktūrą.

Tekste gana sausai, be plataus konteksto pateikiama informacija apie haliucinogeninių grybų poveikį. Paminima, kad kai kurie mokslininkai tiki jų terapine nauda; teigiama, kad jie dirbtinai keičia žmogaus psichiką, todėl jų ilgalaikis poveikis nežinimas.

Kognityvinis šališkumas, atsiradęs dėl psichoaktyvių medžiagų įvaizdžio visuomenėje gali priversti šį gan neutralų tekstą suvokti kaip neigiamą informaciją apie psichoaktyvius grybus (ypač neskaitant pačio teksto, tik antraštę). Domintis moksliniais tyrimais apie terapinį psilocibino potencialą, faktas, kad jis “reikšmingai keičia smegenų struktūrą” gali būti interpretuojamas labai teigiamai. Daugelis psichikos sutrikimų susiję su pakitusia smegenų struktūra (ją keičia ir bręstant patirtos psichologinės traumos), tam tikrų psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Vienas iš tinkamų klausimų perskaičius šį straipsnį galėtų būti:

Kaip psilocibinas keičia smegenų struktūrą ir ar tai gali būti naudinga jį vartojančiam arba visuomenei?