psilocibinas

Psilocibinas ir jo draugai Europoje

|Autorius: Austė Kazlauskaitė|

 

Kaip rasti magiškuosius grybus ir juos atpažinti?

Maži rudi grybukai, praktiškai neturintys išskirtinės išvaizdos, ne veltui vadinami magiškais dėl savyje natūraliai besikaupiančių aktyvių junginių – psilocibino, psilocino ir baeocistino, ir dėl jų gebėjimo mums sukelti ypatingas, nežemiškas ir giliai pamokančias patirtis. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama daugiau nei 200 skirtingų magiškų grybų rūšių. Dauguma jų priklauso Psilocybe ir Panaeolus gentims. Gausiai išsisėję aplink visą žemės rutulį – nuo gausiausiai randamų Centrinėje Amerikoje, Pietų ir Šiaurės Amerikose iki Europos, Azijos ir net Australijos.

Skirtingų šaltinių duomenimis, Europoje randama 16-30 skirtingų natūraliai augančių magiškų grybų rūšių. Jeigu sulaukus sezono planuojate leistis grybauti, pats svarbiausias dalykas yra tiksliai išsiaiškinti su kokiomis grybų rūšimis susidūrėte. Niekada nevalgykite grybų, jei nesate 100 % įsitikinę, kad tai yra saugu. Šiame straipsnyje surinkome pagrindinę informaciją, leisiančią jums saugiai susipažinti ir pradėti kelionę į magiškų grybų pasaulį.

Kur auga magiški grybai?

  • Pievose ir žolynuose, ypatingai šlapios pelkėtos žemumos, miško pakraščiai, humuso gausi derva. Gausiausiai auga vėsiomis, drėgnomis rudens dienomis. Pasak Stamets ir Gartz šiose vietovėse augančiose žolėse esantys triptamino prekursoriai galimai paskatina psilocibino ir/ar psilocino gamybą magiškuose grybuose. Dažniausiai Europos pievose randamos rūšys yra Psilocybe strictipes, Psilocybe liniformans, Psilocybe semilanceata.
  • Galvijų ganyklos, yranti žolė, pūvantis medis. Geriausiai auga karštomis drėgnomis vasaros dienomis, idealiu atveju iškart po kelių lietingų dienų, iki pat rudens pabaigos. Galvijų ganyklose besikaupiantis mėšlas yra puikus subratras prie to prisitaikusiems grybams. Tačiau jie auga ne ant šviežio, o ant jau pradėjusio dūlėti, sudžiūvusio, bekvapio mėšlo sankaupų. Dažniausiai Europos ganyklose randamos rūšys yra Psilocybe caprophila, Panaeolus cyanescens, Panaeolus subbalteatus.
  • Pakrantės zonos – tai po upių potvynių susidarę pakrantės plotai. Šiuose plotuose susikaupia daug smėlėto dumblo, medienos nuolaužų. Dažniausiai randamos rūšys yra Psilocybe azurescens, Psilocybe quebecensis. Europoje nerandamos arba randamos labai retai.
  • Sutrikdytos ekosistemos vietovės – tai gali buti statybvietės, kelio darbų zonos greta miškingų vietovių. Dėl pakitusių dirvos savybių, žymiai sumažėja bendra saprofitinių grybų populiacija, todėl per pirmus dvejus metus šiose zonose gali vešėti psichodeliniai grybai. Po 4-5 metų tokiose buveinėse praktiškai nebeįmanoma aptikti magiškųjų grybų. Psilocybe caerulescens yra klasikinis pavyzdys, deja Europoje jie iki šiol nėra aptikti.
  • Sodai – daugeliu atveju, netyčiomis sodai ir gėlynai tampa puikia vieta augti magiškiems grybams. Sodininkai to nežinodami kultivuoja grybus sodindami egzotinius augalus, praturtindami dirvą, naudodami kompostą ir galvijų mėšlą trąšoms, bei gausiai laistydami. Vidutinio klimato zonose mėšlu tręšiamuose soduose neretai galima rasti Panaeolus subbalteatus. Magiškų grybų galima rasti kasmet atnaujinamuose rododendrų ir rožių soduose.
  • Miškai – nors magiškieji grybai yra pakankamai dažnas radinys šiltuose subtropiniuose spygliuočių miškuose visus metus, tropiniuose, vidutinio klimato ir šiauriniuose miškuose jie aptinkami retai. Vienas iš pavyzdžių būtų Psilocybe serbica augantis lapuočių miškuose, ypatingai gausiuose europinių bukų (Fagus silvatica) centrinėje Europoje. Kaip minėjome anksčiau, lapuočių miškai susiduriantys su pasikartojančiom klimatinėm kataklizmomis yra palankesnės vietos daugintis magiškiesiems grybams, nei ramūs, stabilūs miškai.

 

Kaip atskirti magiškus grybus nuo nuodingųjų?

Psichodelinių grybų paieška gali būti įdomi, džiuginanti ir praturtinanti patirtis, jei esate vietose, kur jų gausu, bet nenustebkite, jeigu teks nusivilti ar viskas ką sugebėsite rasti bus kitų rūšių, ar net nuodingi grybai. Todėl yra ypatingai svarbu skirti pakankamai laiko susipažinti su specifinėmis magiškųjų grybų charakteristikomis prieš išeinant į vietinius laukus ir miškus. Tai yra kertinis veiksnys norint susikurti saugią psichodelinę patirtį, o ne atsidurti ligoninės priimamajame dėl apsinuodijimo nežinomais grybais.

Pirmas svarbus dalykas ieškant laukinių magiškų grybų, yra taisyklingas jų surinkimas, stengiantis kuo mažiau pažeisti visą grybo kūną. Ypatingai svarbu nepažeisti grybo pagrindo, kur pirmiausiai galima pamatyti pamėlynavimo reakciją. Tai lengvai padarysite pakišę pirštą ar peiliuką kiek giliau nei žemės paviršius tiesiai po grybuku. Švelniai truktelėjus visiškai nepažeistas grybas lengvai atsiskirs nuo žemės. Grybus galite vynioti į vaškinį popierių, kad jie neapsineštų nešvarumais ir nesusitrintų nuo kitų grybų svorio. Tolimesnei tikslesnei identifikacijai reikėtų surinkti bent 3 toje pačioje grupelėje augančius grybus, stengiantis pasirinkti tiek jaunesnių, tiek jau subrendusių grybų pavyzdžių.

Legendinis mikologas Paul Stamets savo knygoje Psilocybin Mushrooms of the World labai detaliai aprašo magiškųjų grybų identifikacijos metodus ir pateikia pagrindinius kriterijus, kuriais vadovaujantis galima lengviau atpažinti psilocibiną kaupiančius grybus:

  • Grybai po kepurėle turi lakštelius
  • Grybai palieka violetiškai rudas/juodas sporas – tai daugumos Psilocybe ir Panaeolus genties grybų sporų spalva.
  • Pažeistos grybo vietos nusidažo mėlynai – daugumai Psilocybe ir Panaeolus šeimos grybų pasireiškia ši pamėlynavimo reakcija. Tai yra indikacinis bruožas, kad grybas kaupia psilociną.
  • Be to, dauguma, jei ne visi laukiniai magiški grybai, turėtų turėti pusiau želatininę atskiriamą pelikulę (membraną), uždengiančią jų kepurėlę.

Magiškų grybų sporų antspaudas

Tai vienas iš pagrindinių magiškų grybų identifikacijos būdų. Peiliu ar žirklutėmis atskirkite kiekvieno surinkto grybo kepurėlę nuo kotelio ir suguldykite kepurėles lakšteliais žemyn ant balto popieriaus lapo, folijos ar stiklo. Viską galima uždengti sudrėkintu stikliniu gaubtu, tai sumažins dehidratacijos greitį. Per kelias valandas (gali užtrukti ir iki 24 val.) sporos nuguls ant popieriaus suformuodamos sporų antspaudus.

Svarbiausi dalykai, į ką turite atkreipti dėmesį ieškant magiškų grybų, yra augimvietė, kepurėlių formos kitimas jiems augant ir bręstant, lakštelių prisikabinimas prie kotelio, kepurėlės spalvos pokyčiai drėgnoje ir sausoje aplinkoje, ir pasireiškianti pamėlynavimo reakcija pažeidus grybo audinį.

 

Kokie magiški grybai auga jūsų aplinkoje?

Europoje magiškieji grybai randami beveik visose šalyse patenkančiose į vidutinę klimato zoną, ypatingai centrinėje Europoje. Jų ieškoti galima pievose, galvijų ganyklose, pamiškėse ir miškuose nuo vasaros pabaigos iki rudens pabaigos. Dažniausiai randamos rūšys – Psilocybe semilanceata, Psilocybe Cyanescens, Panaeolus subbalteatus, Panaeolus cyanescens, Amanita muscaria (paprastoji musmirė).

Smailiakepurė glotniagalvė

Psilocybe semilanceata – Liberty caps – Witch hats

 

Pasak Psilopedia, Psilocybe semilanceata yra labiausiai paplitusi natūraliai augančių magiškųjų grybų rūšis pasaulyje. Be to, dar 1997 Stamets ir Gartz nustatė, kad ši glotniagalvių rūšis yra trečia pagal kaupiamo psilocibino koncentraciją iš 12 tirtų skirtingų Psilocybe genties grybų. Tai viena stipriausių, bet pagal dydį bene mažiausia magiškų grybų, augančių gamtoje, rūšis.

Šios glotniagalvės mėgsta derlingą, rūgštų dirvožemį, koks randamas pievose, ganyklose, vejose, ypatingai tręšiamose karvių ar avių mėšlu, kalvotose vietovėse, šalikelėse. Nesunku suprasti, kad tokių vietų yra ypatingai daug, todėl ir jų paplitimas yra gana didelis. Šie grybai auga nedidelėmis grupelėmis išsibarstę po visą augimvietę, pvz. pievą. Iki šiol Europoje apie randamus Psilocybe semilanceata yra pranešta Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Rusijoje, Turkijoje, Lietuvoje.

Išvaizda:

  • Kepurėlė – 0,5 – 2,5 cm skersmens ir 0,6 – 2,2 cm aukščio, plona kūgiška arba varpeliška, su smailiu gūbreliu per vidurį ir permatomu ruožuotu kraštu, kuris gali būti juosvas nuo sporų. Lyginant su kitomis Psilocybe rūšimis, P. semilanceata bręstant beveik nepakeičia savo kepurėlės formos, labiau keičiasi spalva. Jaunų grybų kepurėlės kraštas pradžioje būna užsirietęs į vidinę pusę, o bręstant išsilygina ar net lengvai išsiverčia į išorę, paviršius padengtas blizgia, atsidalinančia membrana. Šviežių grybų spalvos varijuoja nuo kaštoniškai iki šviesiai rudos, priklausomai nuo aplinkos drėgmės, o džiūnant pavirsta į šviesiai gelsvą, balkšvą.
  • Lakšteliai – siauri, po kepurėle išsidėstę vidutiniškai tankiai, prie koto vos ne vos prisegti ar kabantys laisvai. Jauno grybo lakštelių spalva blyški, bet augant pavirsta į rusvą, o subrendus į violetiškai rudą spalvą, bet vis dar blyškiais kraštais.
  • Kotas – 4-10 cm ilgio ir ne daugiau 0,3 cm storio, tvirtas, lieknas, lankstus, dažniausiai cilindro formos. Paviršius lygus ir švelnus, blyškios spalvos. Tik apačioje prie pagrindo kotelis šiek tiek sustorėja, nusidažo ruda spalva, ten taip pat galima aptikti prisikabinusios melsvos grybienos.
  • Sporos – tamsios violetiškai rudos.

Dėl mažo psilocino kiekio beveik neturi mėlynuojančios reakcijos, todėl tai negali buti naudojama kaip identifikacinis metodas.

Žydroji glotniagalvė

Psilocybe cyanescens – Wavy caps – Cyans

 

Psilocybe cyanescens, kitaip dar žinomas kaip banguotakepuris (Wavy cap) taip pavadintas ne veltui. Vienas išskirtiniausių jo bruožų yra banguota kepurėlė. Pasak Jacop Akin iš Viskonsino universiteto, Senovės Egipto hieroflifuose yra atpažįstamas būtent šios rūšies grybas. Tikėtina, kad egiptiečiai naudojo P. cyanescens religinėse ir kultūrinėse ceremonijose dėl jų psichoaktyvių savybių. Šiuolaikinėje literatūroje P. cyanescens pirmą kartą paminėtas tik 1946 metais anglų mikologės Elsie Wakefield publikacijoje “Transactions of the British Mycological Society”. Tai taip pat yra vieni stipriausių psichodelinių grybų randamų natūralioje gamtoje. Remiantis Stamets, Stjive ir Kuyper tyrinėjimais, Wavy Cap’ai maksimaliai sukaupia 0.85% psilocibino, 0.36% psilocino ir 0,02-0,03% baeocistino.

Tikėtina, jog ši Psilocybe rūšis yra kilusi Centrinėje Europoje ir vakarinėje Šiaurės Amerikos žemyno dalyje, bet per pastarąjį šimtmetį jie masiškai išplito po visą pasaulį, dėl jų glaudžios simbiozės su urbanizacija. Taip nutiko dėl to, kad žmonių veikla sukuria palankią aplinką P. cyanescens dauginimuisi – medienos drožlės, mulčias, kuriais nuklojamos augalų lysvės, sodai, takai ir parkai. Tarptautinės medienos ir mulčių industrijos tik dar labiau paskatino jų išplitimą. Natūralioje aplinkoje auga grupelėmis, kartais gali suvešėti neįtikėtino dydžio plotuose, skaičiuojant šimtais ar net tūkstančiais grybų. Iki šiol Europoje apie randamus P. cyanescens yra pranešta daugumoje pietų, vakarų ir centrinėje Europoje, Švedijoje, Lietuvoje ir Britanijos salyne.

Išvaizda:

  • Kepurėlė – 1,5-5 cm skersmens. Jaunų grybų kepurėlės apvalios ir užsidariusios aplink kotelį, su laiku atsidaro iki plačiai išgaubtos formos su aiškiu išliekančiu gūbreliu viduryje, o su branda beveik visiškai suplokštėja ir suformuoja tipiškas kepurėlės krašto bangeles. Kuo grybas labiau subrendęs, tuo banguotesnė kepurėlė. Paviršius padengtas blizgia atsiskiriančia membrana. Drėgnoje aplinkoje augančių šviežių grybų kepurėlės spalva varijuoja nuo kaštoninės iki karamelinės rudos, o džiūstant spalva išblunka iki tamsiai geltonos ar gelsvai rusvos.
  • Lakšteliai – po kepurėle išsidėstę vidutiniu tankumu, plačiai priaugę prie kotelio arba įlenkti. Augimo pradžioje blyškiai rusvi po truputį formuoja tamsias dėmeles, kol subręsta iki cinamoninės, dūmų rudumo spalvos, bet vis dar blyškiais kraštais. Išorinėje kepurėlės pusėje ties kraštu galima matyti lakštelių formuojamus linijas, dryželius.
  • Kotas – 2-8 cm ilgio ir 2-5 mm skermens, neretai šiek tiek išlenktas ir kiek storesnis ties pagrindu, standus, bet nelankstus. Paviršius baltas, švelnus, pagrindas dažnai būna padengtas miceliniu audiniu (rhizomorpha)
  • Sporos – tamsios violetiškai rudos.

Visos grybo dalys – kepurėlė, lakšteliai ir kotelis – jas pažeidus nusidažo ryškiai mėlynai.

Žydrasis mėšlinukas

Copelandia cyanescens arba Panaeolus cyanescens – Blue Meanies

 

Šis Panaeolus genties grybas angliškai dar vadinamas Blue Meanie kartais gali būti klaidinantis, nes tokiu pačiu anglišku vardu yra vadinama ir viena iš Psilocybes cubensis rūšių. Vis dėlto šie du grybai turi bent keletą skirtumų. Visų pirma jie priklauso skirtingoms taksonominėms gentims. O visų antra, tai vieni stipriausių magiškųjų grybų pasaulyje, sukaupiantis du ar net tris kartus daugiau psilocibino ir psilocino lyginant su P. cubensis.

Panaeolus cyanescens yra prisitaikę augti pievose, galvijų ganyklose, kur gausu mėšlo. Labiau mėgsta šiltus, subtropinius kraštus. Iki šiol Europoje apie randamus Panaeolus cyanescens yra pranešta Austrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Išvaizda:

  • Kepurėlė – 1,5-4 cm skersmens. Augant kepurėlė keičiasi nuo pusrutulio į varpelio ir galiausiai į išgaubtą formą. Jaunos kepurėlės būna šviesiai rudos spalvos, o su branda spalva beveik visiškai išblunka iki baltos ar šviesiai pilkos, tik viduryje pasiliekant gelsvai rudai dėmelei. Grybams augant ir esant sausam aplinkos orui, krašteliai netolygiai sutrūkinėja.
  • Lakšteliai – plonyčiai, prisisegę arti kotelio su dviem ar trim tarpiniais lakšteliais. Bręstant sporoms pilki lakšteliai nusimargina juodai.
  • Kotas – 7–12 cm ilgio ir 2-3 mm skersmens. Pagrindinė stiebo dalis blyškiai gelsva.
  • Sporos – juodos.

Pažeista kepurėlė ir kotelis nusidažo mėlynai.

Tamsiakraštis mėšlinukas

Panaeolus subbalteatus arba Panaeolus cinctulus – Banded mottlegill – Weed Panaeolus

 

Tai dar viena plačiai po pasaulį išplitusi magiškųjų grybų rūšis. Ankstyvąjame 20 amžiuje Panaeolus subbalteatus angliškai buvo vadinamas “weed Panaeolus”, nes dažniausiai veisdavosi komerciškai auginamų pievagrybių (Agaricus bisporus) dirvoje ir ūkininkams tekdavo juos išravėti dėl nepageidaujamų haliucinogeninių savybių.

Auga pavieniui arba tankiomis grupelėmis gausiai patręštose pievose ir soduose, komposto krūvose, ypatingai po lietaus, retais atvejais ant arklių mėšlo. Augimo sezonas ilgas – nuo pavasario ir rudens. Iki šiol Europoje apie randamus Panaeolus subbalteatus yra pranešta Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Estijoje, Islandijoje, Airijoje, Italijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Belgijoje, Lietuvoje ir Čekijoje.

Išvaizda:

  • Kepurėlė – 2-5 cm skersmens. Augant kepurėlė keičiasi iš išgaubto pusrutulio formos į beveik plokščią su išliekančiu plačiu gūbreliu viduryje, paviršius lygus. Drėgnu oru kepurėlės spalva varijuoja nuo cinamono rudumo iki rusvai oranžinės, džiūstant spalva blykšta iki gelsvai rudos su išliekančia tamsiai ruda juosta ties išoriniu kraštu.
  • Lakšteliai – išsidėstę glaudžiai, prie kotelio priaugę ar prisegti, su trim tarpiniais lakšteliais. Jauno grybo lakšteliai kreminės spalvos, augant nusimargina rudai, o subrendus visiškai juodai.
  • Kotas – 3,5-8 cm ilgio ir 3-9 mm storio, trapus, tuščiaviduris. Balkšva spalva ties kepurėle pereina į raudonai rusvą ties pagrindu. Per viso kotelio ilgį išsibarstę balti taškeliai.
  • Sporos – juodos.

Musmirė

Amanita muscaria – Fly agaric

 

Vizualiai pribloškianti Amanita muscaria yra tapusi nuolatine pasakų, filmų ir meno dalimi. Nors šios rūšies grybai nekaupia psilocibino, jie taip pat patenka į magiškų grybų kategoriją. Daugelyje grybų žinynų musmirė apibūdinama kaip ypatingai toksiškas grybas, kas tikrai nėra melas. Šviežias grybas kaupia tokias veikliasias medžiagas kaip iboteninė rūgštis – neurotoksinas, ir muskimolis – psichoaktyvusis komponentas. Tačiau džiovinant grybus aukštoje temperatūroje (orkaitėje) iboteninė rūgštis virsta muskimoliu.

Musmirės aptinkamos visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos miškus. Tai yra mikorizinis grybas – ji auga simbiozėje su tam tikrais medžiais. Jas galite aptikti spygliuočių ir lapuočių miškuose, ypač pušų, eglių, beržų ir kedrų papėdėje.

Musmires lengvai atpažinsite dėl jų raudonos (kartais oranžinės ar geltonos) spalvos kepurėlės, plokščiu ar kiek išgaubti paviršiumi, užauganti iki 20-25 cm skersmens. Balti taškeliai kepurėlės paviršiuje yra jauno grybo dangalo liekanos. Lakšteliai balti ir laisvai kabantys, neprisitvirtinę prie koto. Kotas 8-20 cm ilgio, 1-3 cm storio, su baltu rinkiu (dar vadinamu sijonėliu), pagrindas gumbiškai sustorėjęs.

Better safe than sorry

Kaip jau minėjome anksčiau, apsinuodijimas laukiniais grybais gali būti labai pavojingas ar net mirtinas. Pati svarbiausia taisyklė to išvengti – jei bent kažkiek abejojate savo radybų grybais – nevalgykite jų! Taip pat, jei rankose laikėte ir tyrinėjote galimai nuodingus grybus, nepamirškite nusiplauti rankų ir pasistenkite neliesti burnos, nosies ar akių. 😉

Apsinuodijama dėl tam tikrų genčių grybuose besikaupiančių amatoksinų. Jis randamas Amanita, Galerina, Lepiota ir viename iš Conocybes genties atstovų (Conocybe filiaris arba Pholiotina rugosa). Galerina genties grybai – G. autumnalis, G. marginata ir G. venenata – yra mirtinai nuodingi, bet išvaizda labai panašūs į Psilocybes. Kartais juos galima rasti augančius tose pačiose vietose, labai arti vieni kitų. Vienas iš identifikacinių bruožų yra rūdžių rudumo Galerina grybų sporos.

Apsinuodijus amatoksinus kaupiančiais grybais galima išsisukti su vidutinio sunkumo virškinimo trakto sutrikimais, bet kitais atvejais gali kankinti ypatingai smarkus vėmimas ir viduriavimas, kepenų, inkstų, širdies ir smegenų dauginiai pažeidimai, kas dažniausiai būna mirtina.

Jei esate pradedantysis grybautojas, rekomenduojame apsistoti ties Psilocybe ir Panaeolus genčių magiškųjų grybų ieškojimu ir identifikacija. Gymnopilus ir Inocybe gentyse esančių psichoaktyvių grybų atstovai, net ir patyrusiam grybautojui, yra daug sunkiau atkiriami nuo savo nuodingų giminaičių. Kita vertus, mūsų miškų karalienę musmirę pastebėti ir atskirti labai paprasta, tačiau netinkamai vartojama ji gali būti pavojinga.

Rekomendacijos

Saugiam grybavimui rekomenduojame naudotis papildoma literatūra ir grybų forumais, palengvinančiais jų atpažinimą ar net pasikonsultuoti su vietiniais mikologais:

Šaltiniai

• Paul Stamets “Psilocybin Mushrooms of the World”
• https://www.psilopedia.com/
• https://thethirdwave.co/finding-psychedelic-mushrooms/
• https://www.mushroom.world/mushrooms/search
• http://bioweb.uwlax.edu/bio203/s2013/akin_jaco/facts.htm
• https://doubleblindmag.com/beyond-psilocybe-cubensis-10-magic-mushroom-strains-you-should-know-about/
• https://www.mushmagic.com/blog-identify-different-species-magic-mushrooms-n135
• https://www.zamnesia.com/blog-how-to-identify-different-types-of-magic-mushrooms-n1514
• https://entheonation.com/blog/find-magic-mushrooms-wild/
• https://www.lsmuni.lt/cris/handle/20.500.12512/79267

You may also like