Numirti prieš mirštant

„Mes aplankėme mėnulį, sužymėjome vandenyno gelmes, prisikapstėm iki atomo širdies, tačiau bijome pažvelgti į savo sąmonės gelmes nes jaučiame, kad ten visos prieštaros suteka į vieną upę.“

Terrence McKenna

Praėjus 20-čiai metų po klinikinių psichodelikų tyrimų draudimo, 1990-aisiais JAV vyriausybė suteikė leidimą tirti DMT. Iš pradžių Naujojo Meksiko Universiteto medicinos mokyklos profesorius Rick’as Strassman’as ketino tirti fiziologinį psichodelinio narkotiko keliamą poveikį: širdies ritmą, kraujo spaudimą ir panašiai. Kadangi psichodelikai buvo smarkiai demonizuojami, mokslininkui buvo smalsu, ar jie tokie pavojingi kaip skelbiama.

Kitas klasikinis psichodelikas – LSD iki Niksono draudimo buvo suteiktas pacientams dešimtį tūkstančių kartų. Ar iš tiesų Reiganas buvo teisus teigdamas, kad šios haliucinogeninės medžiagos gali iškepti smegenis tarsi kiaušinį?

Per penkerius metus Strassman’as davė 400 N,N-dimetiltriptamino (DMT) dozių daugiau nei 50-čiai savanorių. Paaiškėjo, kad DMT – greitai veikiantis psichoaktyvus Ajavaskos nuoviro cheminis junginys, dar vadinamas sielos vynu, organizme išlieka ne vieną valandą tik sumaišytas su MAOi (monoaminooksidazės inhibitoriumi), kuris neleidžia, kad DMT būtų suskaidomas žarnyne. Moksliniai bandymai su žmonėmis parodė, kad DMT nėra pavojingas, tačiau juos atlikus, susidomėjimas paslaptingu junginiu išaugo dar labiau.

Būdamas ilgametis dzenbudistas, Strassman’as atkreipė dėmesį, kad vyksta kažkas labai įdomaus. Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių papasakojo apie gilias, narkotiko sukeltas religines patirtis.

Jie mirė prieš mirdami.

Iš tiesų, dalį dalyvių aplankė ateivius primenantys padarai: pasak MAPS (Daugiadisciplininės psichodelinių studijų asociacijos) organizacijos įkūrėjo Rick’o Doblin’o, šių haliucinacijų priežastis buvo klinikinė DMT vartojimo aplinka. Psichodelinio narkotiko psichologinis poveikis labai priklauso nuo aplinkos ir psichologinio nusiteikimo, o Strassman’o eksperimentai buvo vykdomi steriliose, baltose, ligoninę primenančiose patalpose, su laboratorine apranga pasipuošusiais pagalbininkais. DMT paveiktai sąmonei jie tikrai galėjo atrodyti kaip ateiviai iš kitos planetos.

Dimetiltriptaminas chemiškai panašus į serotoniną ir melatoniną, kuris gaminamas kankorežinėje liaukoje, metaforiškai vadinamoje trečiąja akimi, Dekarto pramintoje kėde sielai. Žinoma, kad DMT randamas daugelyje gyvūnų organizmų natūraliai, todėl visai gali būti, kad trečioji akis gamina DMT ir išleidžia jį organizme prieš pat mirtį. Rimtų mokslinių įrodymų nėra, bet tai paaiškintų patyrusiųjų klinikinę miertį vizijas ir atsiskyrimą nuo kūno. Galimybių mistifikuoti šį psichoaktyvų junginį yra ir daugiau: kankorežinė liauka embrione susiformuoja 49-ą dieną po apvaisinimo. Lygiai tiek pat trunka reinkarancija, aprašyta Tibeto mirusiųjų knygoje. Strassman’as pripažįsta, kad šių dviejų dalykų gretinimas tėra spekuliacija, tačiau sutapimas – įdomus.

Mokslininko klinikiniai bandymai atvėrė kelius Ajavaskos tyrimams, kurie vėliau leido Johns Hopkins universitetui imtis Psilocibino tyrimo su mirtiną onkologinę diagnozę išgirdusiais pacientais. Šie moksliniai bandymai paskatino psichodelikų atgimimą, kurio dėka nauji klinikiniai eksperimentai leidžia sunkia ir neišgydoma depresija sergantiems pacientams tikėtis visiško pasveikimo.

Didelė dozė DMT, kaip ir kitų klasikiniais vadinamų psichodelikų, deaktyvuoja smegenų foninio, pasyvios veiklos rėžimo neuroninį tinklą atsakingą už asmenybės savęs suvokimą nieko neveikiant. Narkotinio poveikio dėka laikinai išnykus EGO, jaučiamasi lyg mirštant.

Johns Hopkins atlikti moksliniai tyrimai, atskleidę, kad į DMT struktūriškai panašus psilocibinas padeda susitvarkyti su priešmirtiniu stresu repetuojant mirtį, leido rašytojui Brian’ui Muraresku pradėti savo 12 metų kelionę, rašant debiutinę knygą “Raktas į nemirtingumą: Slapta religijos be vardo istorija”.

 

Muraresku sukėlė didelį žiniasklaidos susidomėjimą tada, kai išleido savo knygą ir buvo pakviestas į psichodelikų evangelisto Joe Rogan podkastą. Rašytojas spėja, kad krikščioniškosios Eucharistijos šaknys yra Eleusino slėpiniai, kurių dalis buvo vyno, prisodrinto psichodeliniais junginiais vartojimas. Psichodelinės krikščionybės idėja nėra nauja, tačiau Muraresku klausimą nagrinėja akademiškai stropiai ir su atjauta.

Pasak jo, “raktas į nemirtingumą” nėra psichodelikai, tačiau mirties prieš mirtį idėja. Jo knygos pradžioje atspausdintas graikiškas posakis: “Jei numiršti prieš mirdamas, mirdamas tu nemirsi”.

Nors viena iš onkologinių pacienčių, dalyvavusių Johns Hopkin tyrime buvo griežta ateistė, psichodelinės sesijos metu ji jautė “pribloškiančią, visaapimančią meilę”, kuri leido susitaikyti su mirtinos kiaušidžių vėžio formos pasėkmėmis. Susitaikyti kiekvieno gyvūno neišvengiama lemtimi.

Hopkins universiteto tyrimas išgarsėjo, kai Michael Pollan apie jį parašė straipsnį laikraštyje The New Yorker. Mokslinio tyrimo rezultatai buvo pribloškiantys: net 70% dalyvių teigė, kad vienintėlė psilocibino dozė sukėlė vieną iš svarbiausių patirčių jų gyvenime. Panašius rezultatus atskleidė ir liūdnai pagarsėjęs Timothy Leary eksperimentas: jis su kolegomis primaitino Harvardo Dieviškosios Mokyklos studentus magiškais grybais. Visi tikėjimo studentai išskyrus vieną pripažino, kad tai buvo svarbiausia patirtis jų gyvenime.

Grybų dėka ne tik miršti prieš mirdamas, tačiau jie paskatina pakeisti požiūrį į gyvenimą. Ego mirtis, kuri nutinka psichodelinės sesijos metu, pakeičia egzistencijos pojūtį. Ar gali būti geresnė religinė patirtis nei ta, kurią gali pritaikyti realiame gyvenime?

“Psichodelikai yra vienas iš dvasinių įrankių. Sakydamas “raktas” aš turiu omenyje Šv. Pauliaus vienuolyne išlikusį užrašą “jei tu miršti prieš mirdamas, tu nemirsi kai mirsi.” Tai ir yra raktas. Ne psichodelikai, ne narkotikai, o navigacija tarpinėje erdvėje tarp to, ką tu ir aš veikiame dabar, ir mirties bei sapno. Toje būsenoje, mums sako mistikai ir išminčiai, yra potencialo suvokti visiškai kitokį požiūrį į realybę.”

Brian Muraresku

Muraresku prisijungia prie populiarėjančio sutarimo, kad žmonės yra linkę į mistines patirtis. Vadovaujantis Johns Hopkins mokslininkas Roland Griffiths teigia, kad misticizmas yra įtraukiamas į žmogaus operacinę sistemą nuo pat gimimo. Vėliau tereikia jį įjungti. Nors tuos pačius efektus galima patirti žengiant ilgu meditacijos keliu, tinkamai nusiteikus ir esant tinkamoje aplinkoje, panirti į mistines sąmonės būsenas gali daug kas, psichodelikai tik sutrumpina šį kelią.

Religijų lyderiai, ypač krikščionybės ir islamo, laiko savo pranašus vienišomis figūromis. Šios religijos suteikia garantiją, kad elgiantis tinkamai po mirties galima patekti į labai gerą vietą. Gnostikai ir sufijai, kuriuos tikėjimas skatina replikuoti pranašų misticizmą ir transcedentines patirtis, pagrindinių religijos srovių yra laikomi eretikais. Tam tikromis aplinkybėmis jie atsiduria ir už įstatymo ribų, jiems grąsinama, arba dėl savo erezijų jie žudomi.

Sufijai gali praleisti valandas ekstazėje, kad pasiektų mistinę būseną, bet kaip rodo Muraresku tyrinėjimai, psichodelikai gali atverti vartus į šią slaptą išmintį, kuri, pasak jo, randama krikščionybės širdyje, arba ekstrapoliuojant – religinėse tradicijose. Tai yra ne tikėjimo šalutinis produktas, o religijos esmė.

Aš nerašiau šios knygos tam, kad ji prieštarautų organizuotam religingumui. Visiškai atvirkščiai. Įžangoje aš paminėjau brolį David Steindl-Rast, benediktų vienuolį, kuris yra mano autoritetas. Jis kalba apie įtampą tarp mistikų, dogmų ir organizuotos religijos. Aš nemanau, kad galima turėti vieną be kito. Pasiekti pusiausvyra, pasak brolio David’o, tai iš naujo atrasti tą originalią vizionierišką galią, ir joje gyventi tarsi išgyventoje patirtyje. Joseph Campbell vadina religiją išgyventa patirtimi. Mes kalbame apie emocinį potencialą. Taip žinomas antropologas Cliffoed Geertz apibūdina religiją: tai yra galingos, skvarbios, ilgalaikės nuotaikos ir motyvacija.  Jos atsiranda tik tada, kai kalbama apie kažką, kas prasismelkia iki kaulų smegenų. Taip atsiranda mistinės patirtys ir gimsta religijos. Pasak brolio David’o, neįmanoma pradėti religijos be mistinės patirties, kokią apturėjo Mozė prie degančio krūmo arba Paulius, kelyje į Damaską.

Viską elegantiškai susumavo Campbell’as savo pokalbyje su Bill’u Moyers’u knygoje “Mito jėga”:

Žmonės, sako, kad viskas ko ieškome, yra gyvenimo prasmė. Aš nemanau, kad mes ieškome to. Man atrodo, kad mes ieškome buvimo gyvais patirties, kad mūsų gyvenimai grynai fizinėje plotmėje rezonuotų su mūsų vidine būtimi ir tikrove, tam, kad iš tiesų jaustumėmes gyvi.

Mitologas taip pat gynė religijos reformą su kiekviena karta tam, kad tikėjimas atlieptų laikams. Savo knygoje “Raktas į nemirtingumą” Muraresku tam pritaria: sąžiningas pokalbis apie istorines aplinkybes, kurios leido gimti populiariausioms religijoms gali leisti pritaikyti esmines jų pamokas dabarties realybei. Jei tai reiškia, kad psichodelinė sesija parodo kaip mirti prieš mirštant tam, kad išmoktumėme gyventi; laikas iš naujo apmąstyti sakramento vaidmenį.

Misticizmas yra universalus fenomenas. Tiek moksliniai atradimai, tiek filosofų įžvalgos leidžia manyti, kad mes turime sugebėjimą mirti prieš mirdami. LSD, Psilocibino Ibogeno, DMT ar Ajavaskos tyrimai rodo, kad šios medžiagos padeda  pakeisti gyvenimo suvokimo perspektyvą net sergant depresija, gydantis nuo priklausomybių ar gulint mirties patale. Mums pasiekiami įrankiai gali išmokyti kaip gyventi prieš numirštant.

Susiję įrašai

Viduramžių šamanas Arnoldas Valkauskas ir jo XXI a. iššūkiai

Rugilė Daujotaitė ir jos fėjos

Beatričė Kiguolienė

Sielos molekulė DMT

Kaip atsirado Kalėdų senelis

Kalėdų senelis buvo grybas

Jėzus buvo grybas

You may also like