Sam Harris

Sam Harris. Suprasti psichodelinius narkotikus

Sąmonės pakitimai

Viskas, ką veikiame, skirta samonęs būsenos pakeitimui. Užmezgame draugystes, kad galėtumėm jausti emocijas kaip meilė, arba išvengti kitų, tokių kaip vienatvė. Valgome tam tikrą maistą, kad mėgautumėmes jo trumpalaikiu buvimu ant mūsų liežuvių. Skaitome tam, kad galvotumėm kito asmens mintimis. Kiekvieną akimirką, net ir miegodami, stengiamės nukreipti savo sąmonės srautą taip, kad pasiektumėme mums brangias sąmonės būsenas. Narkotikai yra priemonės, skirtos tam pačiam tikslui. Kai kurie jų yra nelegalus, kiti – stigmatizuoti, dalis – pavojingi; šios savybės ne visada žengia koja kojon. Kai kurie narkotikai pasižymi didžiule galia ir nauda: kaip psilocibinas – aktyvusis magiškųjų grybų alkaloidas arba Lysergino rūgšties dietilamidas (LSD); jie nesukelia priklausomybės ir yra fiziškai gerai toleruojami.

Nusikaltimas ir bausmė. Ar buvo nusikaltimas?

Tačiau už jų naudojimą galima atsidurti kalejime, nors narkotikai, tokie kaip alkoholis ar tabakas, kurie sugriovė nesuskaičiuojamą kiekį gyvenimų, laisvai vartojami malonumui beveik kiekvienoje pasaulio visuomenėje. Kalbant apie psichodelinius narkotikus yra ir kitų svarbių faktų, pvz. didelis terapeutinis MDMA (ekstazis) potencialas, nors pastaruoju narkotiku lengva piktnaudžiauti, be to yra įrodymų apie jo neurotoksiškumą. Mūsų atsakomybė save šviesti kartu su jaunąja karta apie tai, kokias medžiagas ir kokiam tikslui verta vartoti, o kurių geriau neliesti. Problema ta, kad visus biologiškai aktyvius junginius vadiname vienu žodžiu: narkotikai,  o jis paverčia intelektualią diskusiją apie psichologinius, medicininius, etinius ir teisinius šių medžiagų aspektus beveik neįmanoma. Mūsų kalbos skurdas buvo tik šiek tiek palengvintas nauju terminu psichodelikai, turinčiu atskirti šiuos nuostabius junginius, galinčius išprovokuoti ypatingas įžvalgas, nuo narkotikų, kurie verčia kvailiais ir skatina piktnaudžiavimą.

Kaip bebūtų, mes neturėtumėme skubėti realizuoti savo nostalgijos 1960’ųjų kontrakultūros judėjimui. Taip, buvo pasiekti dideli psichologiniai ir kultūriniai proveržiai, o narkotikai suvaidino šiame procese didelį vaidmenį. Tačiau už tenka paskaityti to laikmečio istorijas, pvz Joan Didion “Slydimą į Betliejų”, norint pamatyti visuomenės, siekiančios pasiduoti pagundai bet kokia kaina, problemas. Kiekvieną atsakingo psichodelikų naudojimo atvejį atsvėrė grupė zombių su gėlėmis rankose, besiritančių link nesekmės ir apgailestavimo. Įsijunkite, nustatykite dažnį ir iškriskite į gyvenimą, kuris turi etinę ir materialią prasmę, kuriame jūs neleidžiate savo apleistam kūdikiui vienam vaikštinėti automobilių eisme (“Turn on, tune in, drop out” – žymus psichodelikų eros šūkis).

Piktnaudžiavimas narkotikais ir priklausomybė nuo jų yra iš tiesų didelė problema, kurios sprendimas: švietimas ir medicininė pagalba o ne įkalinimas. Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijoje labiausiai piktnaudžiaujama Oksikotonu ir kitais oficialiai išrašomais skausmo malšintojais. Ar šie vaistai turi būti uždrausti? Aišku, kad ne, tačiau žmonės turi būti informuoti, apie jų keliamus pavojus, o priklausomybe susirgusiems reikalingas gydymas. Visos aktyvios medžiagos (alkoholis, cigaretės, aspirinas) turi būti saugomos nuo vaikų. Aš  šiek tiek kalbėjau apie narkotikų politikos problemas jau savo pirmoje knygoje “Tikėjimo pabaiga”. Mano požiūris vis dar nepasikeitė: karas prieš narkotikus seniai pralaimėtas ir niekada neturėjo būti paskelbtas. Aš neįsivaizduoju labiau prigimtinės teisės, nei taikiai, savanoriškai, vienumoje valdyti savo sąmonės turinį. Faktas, kad mes tyčia žlugdome taikių psichoaktyvių medžiagų naudotojų gyvenimus ir smarkiai išlaidaujame juos įkalindami, yra vienas didžiausių mūsų laikų moralinių pralaimėjimų.

Mes užtikriname, kad jiems užtektų vietos kalejimuose paleisdami prievartautojus, žudikus, vaikų tvirkintojus. Tai verčia abejoti, ar mūsų civilizacija nėra paprasčiausiai pasmerkta. Aš turiu dvi dukras, kurios vieną dieną išbandys narkotikus. Padarysiu viską ką galiu, kad jos pasirinktų savo narkotikus išmintingai, tačiau gyvenimas be narkotikų yra sunkiai įsivaizduojamas, ir mano nuomone, nepageidautinas. Tikiuosi vieną dieną jos mėgausis arbatos ar kavos puodeliu taip pat, kaip aš. Jei suaugusios vartos alkoholį (greičiausiai taip ir bus), stengsiuos jas paskatinti tai daryti saugiai. Jei dukros rūkys marihuaną, patarsiu joms tai daryti saikingai. Tabakas turėtų dingti ir geros tėvystės ribose darysiu viską, kad jos nerūkytų. Nereikia ir sakyti, kad jei mano dukros įgaus priklausomybę metamfetaminui ar krekui, aš galiu niekada nebeužmigti. Tačiau, jei būdamos subrendusios jos nei kartą gyvenime neišbandys psichodelikų, aš galvosiu, ar mano dukros nebus praleidusios galbūt svarbiausių vartų žmogaus gyvenime.

Psichodelikų mokslas

Aš nesakau, kad visi turi išbandyti psichodelikus. Kaip netrukus paaiškinsiu, šie narkotikai irgi slepia pavojų. Kai kurie žmonės negali sau leisti pajudinti sveiko proto inkaro nei per milimetrą. Praėjo daug metų, nuo tada kai pats išbandžiau psichodelikus ir mano abstinencija kyla dėl pagarbos su jais susijusioms rizikoms. Tačiau savo trečiame mano gyvenimo dešimtmetyje psilocibinas ir LSD buvo tapę nepakeičiamais įrankiais ir kai kurias svarbiausias savo gyvenimo valandas praleidau paveiktas jų. Be šių medžiagų turbūt niekada nebūčiau atradęs vidinių proto peizažų, kuriuos vertėjo tyrinėti. Didelį vaidmenį vaidina ir sėkmė: jei tau pasisekė, ir gavai teisingą narkotiką, sužinosi ką reiškia patirti nušvitimą. Arba bent jau priartėti prie supratimo, kad nušvitimas yra įmanomas. Jei tau nepasisekė, sužinosi ką reiškia būti klinikiniu bepročiu: nors pastarosios patirties nerekomenduoju, ji padeda lavinti pagarbą nenutrūkstamai sveiko proto būsenai, taip pat užuojautą tiems, kas kenčia dėl psichikos sutrikimų.

Žmonės vartoja augalinius psichodelikus tūkstantmečius, tačiau šių junginių moksliniai tyrimai buvo pradėti tik 1950’aisiais. Iki 1965’ųjų buvo išspausdinta bent 1000 mokslinių publikacijų: pagrinde apie psilocibiną ir LSD. Daugumoje buvo aprašinėjama psichodelikų nauda gydant depresiją, obscesinį kompulsinį sutrikimą, priklausomybę alkoholiui, taip pat skausmą ir nerimą, kilusį dėl mirtino vėžio diagnozės. Jau po kelerių metų ši tyrimų sritis buvo sunaikinta bandant sustabdyti šių narkotikų plitimą visuomenėje. Pauzės, trukusios visą vienos kartos gyvenimą metu, farmakologiniai ir terapiniai tyrimai buvo tyliai tęsiami.

Psichodelikai, tokie kaip psilocibinas, LSD, DMT ir meskalinas smarkiai pakeičia pasaulio suvokimą, pažinimą ir nuotaiką. Dauguma jų veikia per smegenų seratonino sistemą, prisikabindami prie 5-ht 2A receptorių. Kai kurie jų, kimba ir prie kitų receptorių. Psichodelikai padidina smegenų prefrontalinės žievės aktyvumą. Nors ji reguliuoja požievinę dopamino gamybą, ir kai kurie šių junginių (pvz. LSD) randami ir šalia dopamino receptorių, psichodelikai veikia toliau nuo dopamino cirkuliacijos kelių: tai galėtų paaiškinti, kodėl jie nesuformuoja įpročio ar priklausomybės.

Ar smegenys tėra realybės vožtuvas?

Be jokių abejonių psichodelikų efektyvumas gali atskleisti dvasinį ir materialų dvasinio gyvenimo pagrindą. Šių medžiagų atsiradimas smegenyse yra akivaizdi bet kokios po to vykstančios dvasinės apokalipsės priežastis. Tačiau įmanoma, gal net galima įžvelgti šiuos įrodymus ir kitoje pusėje, kaip Aldousas Huxley padarė savo “Suvokimo duryse”. Jis rašė, kad pagrindinė smegenų funkcija yra eliminavimas – apsaugoti sąmonę nuo trans-asmeninės proto dimensijos potvynio, kad beždžionės kaip mes, nebūtumėme apakintos vizualiniais dalykais, kurie nebūtini išgyvenimui. Huxley suvokė smegenis kaip proto vožtuvą, kuris sumažina informacijos srautą. Idėja, kad smegenys yra tik filtras, o ne sąmonės pagrindas, siekia Henri Bergsono ir William Džeimso veikalus. Pasak Huxley, tai galėtų paaiškinti psichodelikų efektyvumą: jie gali būti materialūs įrankiai kranelio atsukimui.

Huxley manė, kad psichodelikai sumažina smegenų aktyvumą. Neseni neurologinių tyrimų rezultatai remia šią idėją: atskleista, kad psiochodeliniai narkotikai sumažina aktyvumą smegenų srityse, kurios, tarp kitų užduočių, naudojamos savistabai. Tačiau kiti moksliniai tyrimai parodė, kad psichodelikai padidina bendrą smegenų aktyvumą. Kad ir kaip būtų, šie narkotikai nepaneigia dualizmo: sąmonęs egzistavimo už smegenų ribos idėjos. Tačiau niekas to nepaneigia. Tai vienas iš tokio tipo požiūrių trūkumų: jų paneigti neįmanoma. Mes turime priežasčių būti skeptiški šios hipotezės atžvilgiu: jei smegenys būtų tik filtras, jų pažeidimas padidintų pažinimo funkciją. Strategiškas smegenų naikinimas taptų pačia stipriausia dvasine praktika, beveik kiekvienu atveju smegenų praradimas reikštų daugiau proto, tačiau žinome, kad protas veikia kitaip.

Kai kas bando išvengti šios kritikos teigdami, kad smegenys veikia kaip radijas: sąmoningų būsenų imtuvas o ne barjeras. Iš pirmo žvilgsnio tai paaiškintų uždelstus neurologinių pažeidimų efektus. Jei trenktumėte per radiją su plaktuku, jis nustotų tinkamai veikti. Tačiau su šia metafora irgi yra bėdų. Ją taikantys pamiršta, kad esame muzika o ne radijas. Jei smegenys iš tiesų būtų imtuvas, būtų neįmanoma sumažinti visatos suvokimo jas pažeidžiant. Asmuo tik atrodytų nesąmoningas iš išorės, kaip sugedęs radijas, tačiau žiūrint iš subjektyvaus taško muzika tebegrotų. Tam tikri smegenų aktyvumo sumažėjimai gali suteikti naudos į dienos šviesą ištraukiant tų smegenų sričių aktyviai slopinamus prisiminimus ar sugebėjimus. Tačiau nėra jokiu priežasčių manyti, kad centrinės nervų sistemos sunaikinimas nepaveiktų sąmonės ar ją pagerintų.

Psichodelikų neurologija ir visatos pažinimas

Nerimą slopinantys vaistai dažniausiai veikia sustiprindami slopinantį neurotransmiterį gaba, taip susilpnindami neuroninį įvairių smegenų dalių aktyvumą. Tačiau faktas, kad nors susijaudinimo slopinimas tokiu būdu priverčia žmones jaustis geriau, nereiškia, kad jie jaustųsi dar geriau jei būtų slopinami iki komos. Panašiai būtų nenuostabu, kad psilocibinas sumažina už savistabą atsakingų sričių aktyvumą, nes tai paaiškina šio narkotiko išprovokuotas patirtis. Tai reiškia, kad absoliutus smegenų nuslopinimas neatskleistų mums daugiau dvasinių realybių. Tačiau smegenys iš tiesų nepraleidžia didžiulio informacijos kiekio, ir būdamas vienas iš tų, kurie išbandė psichodelikus, galiu patvirtinti, kad jie atveria sąmonės vartus labai plačiai. Vieningo proto egzistavimo įrodinėjimas kelia daugiau pagundų esant tam tikrose sąmonės būsenose, tačiau šie narkotikai taip pat sukelia būsenas, suvokiamas kaip psichozės formos; todėl aš būčiau labai atsargus darydamas išvadas apie kosmoso prigimtį remdamasis vidiniais išgyvenimais, kad ir kokie gilus jie atrodytų.

Dėl vieno dalyko esu tikras: mūsų protas ir sąmonė yra platesni ir lankstesni nei atrodo iš mūsų kasdienės sąmoningos patirties. Todėl labai sunku nupasakoti psichodelinių būsenų gilumą, arba gilumo įspūdį tiems, kurie niekada jų nepatyrė. Iš tiesų pakankamai sunku tų būsenų jėgos dydį prisiminti net pačiam, joms praėjus.

Daugelį domina skirtumas psichodelikų ir meditacijos bei kitų kontempliatyvių praktikų. Ar šie narkotikai yra sukčiavimo būdas, ar tai vienintelė autentiško prabudimo forma? Nei viena, nei kita. Psichoaktyvūs narkotikai reguliuoja jau egzistuojančią smegenų neurochemiją arba imituodami jau esančius neurotransmiterius, arba juos suaktyvindami / nuslopindami. Viskas ką patiriate psichodelikų įtakoje iki tam tikros ribos atspindi jūsų smegenų realų potencialą, todėl tai, kas patiriama prarijus LSD, tikėtina, buvo kažkada kažkieno patirta be jokių narkotikų pagalbos.

Tačiau sunku paneigti, kad psichodelikai yra ypač galingas įrankis pakeisti sąmonės būseną. Išmokykite žmogų melstis, šamaniškai dainuoti, užsiiminėti joga, tačiau tai dar negarantuoja poveikio. Priklausomai nuo jo tinkamumo šioms veikloms, vienintelis poveikis gali būti apnykęs nuobodulys ir skaudanti nugara. Tačiau, jei žmogus suvartoja 100 g LSD, tai, kas įvyks vėliau, priklauso nuo daugybės aplinkybių: nėra jokių abejonių, kad kažkas butinai įvyks, bet nuobodu nebus tikrai. Jau po valandos egzistencijos svarba jį užgrius tarsi lavina. Kaip kartodavo amžinatilsi Terence Mckenna, gilus poveikis garantuotas, geras jis ar blogas. O tai ir yra didžiausias psichodelikų skirtumas nuo bet kokio kito bandymo atrasti dvasinį pasaulį.

Didelės psichodelikų dozės suvartojimas yra tarsi savęs pririšimas prie didžiulės raketos be navigacijos sistemos. Su ja galima nuvykti ir ten, kur apsilankyti verta. Kai kurios trajektorijos yra labiau tikėtinos nei kitos – tai priklauso priklauso nuo suvartoto junginio, psichologinio nusiteikimo prieš kelionę ir aplinkos kurioje psichonautas yra. Kad ir kaip metodiškai pasiruošiama kelionei, vistiek galima patirti sąmonės būsenas, kurios tokios skausmingos ir gluminančios, kad sunku jas atskirti nuo psichozės. Todėl šiems narkotikams naudojami terminai psichotomimetinis ir psichotogeninis. 

Bloga ir gera kelionė

Aš patyriau abu psichodelinio kontinuumo kraštutinumus. Pozityvios patirtys buvo didingesnės nei kada galėjau įsivaizduoti ar dabar nuoširdžiai atsiminti. Šie chemikalai atskleidžia grožio sluoksnius, kurių negali atspindėti net menas. Net pačios gamtos grožis atrodo tik kaip simuliakras. Viena yra būti priblokštam gigantiškos sekvojos vaizdo, būti pakerėtam medžio istorijos ir jame slypinčios biologijos paslapčių. Visai kas kita praleisti atrodo amžinybę bendrystėje su medžiu. Pozityvios psichodelinės patirtis dažnai parodo, kaip nuostabiai lengvai gali sugyventi žmogus ir visata. Daugmai mūsų, normalus kasdienis sąmoningumas nesuteikia net užuominos, apie šį nuostabų paslėptą pasaulį.

Psichodelines keliones patyrę žmonės dažnai suvokia, kad kasdieninės sąmonės būsenos suteikia tik neaiškias ir trumpas šio švento suvokimo ir emocijų užuominas. Jei pasaulio religijų patrarchai ir matriarchai patirtų tokias pakitusias sąmonės būsenas, daugėlis jų teiginių apie realybės prigimtį įgautų nors subjektyvią prasmę. Palaiminga vizija neišmoko nieko apie visatos prigimtį, tačiau gali parodyti kiek priblokštas gali būti protas, susidūręs su dabarties akimirka.

Psichodelikai padovanoja auščiausias viršūnės tačiau taip pat ir giliausas prarajas. Mano blogos kelionės yra be jokios abejonės labiausiai kankinančios mano praleistos valandos. Jos privertė patikėti, kad pragaro metafora (o gal tikra atvykimo stotelė) yra labai tikslus kalbos elementas. Jei daugiau iš jų naudos nebūtų, šios sunkiai pakeliamos patirtys gali tapti užuojautos šaltiniu. Manau, kad kančią, keliamą psichinės ligos įsivaizduoti labai sunku nors trumpam neišsilaipinus jos krantuose. Abiejuose patirties poliuose sunkiai nupasakojamai išsiplečia laikas: gali pasirodyti, kad tai amžinybė. Aš praleidau valandų valandas; tiek geras, tiek blogas, praradęs supratimą, kad mano būseną sukėlė narkotikas taip pat bet kokius savo praeities prisiminimus. Susiliejus su dabartimi taip stipriai, apninka jausmas, kad visada buvai ir visada būsi tik toje būsenoje. Priklausomai nuo to, ji pozityvi ar negatyvi, galima jausti išgelbėjimą arba prakeiksmą. Blake’o eilutė apie amžinybės sutalpinimą valandoje yra tiksli.

Pradžioje mano psilocibino ir LSD patirtys buvo tokios teigiamos, kad aš negalėjau įsivaizduoti, kaip galima patirti blogą kelionę. Nors nusiteikimo ir tinkamos aplinkos apibrėžimai nėra tikslūs, jie gali paaiškinti mano pradinių patirčių sėkmę. Mano dvasinė būsena buvo labai tinkama psichodelinei patirčiai. Buvau dvasiškai nusiteikęs mano paties proto tyrėjas. Buvau arba gražios gamtos apsuptyje arba saugus ir vienas. Tikrai negalėjau suprasti, kodėl mano psichodeliniai nuotykiai buvo malonūs tol, kol nustojo tokie būti. Tačiau kai atsivėrė pragaro vartai, atrodė, kad jie bus atviri amžinai. Vėliau atliekant kelionių analizes jie atrodė kaip kankinanti apylanka kelyje į didybę. Ar kada keliavote už žinomų metaforų ribų į gėdos kalną ir pasilikote ten tūkstančiui metų? Aš nerekomenduoju to.

Pirmos mano kelionės į Nepalą metu aš išplaukiau į tyrą ežerą Pokaroje valtimi. Iš ten matosi kerintis Anapurnos kalnų masyvo vaizdas. Buvau vienas ankstyvą rytą. Kai saulė pakilo virš vandens prarijau 400 g. LSD. Buvau dvidešimtmetis ir narkotiką prieš tai išbandžiau bent 10 kartų. Kas gali nutikti blogo? Paaiškėjo, kad viskas. Na ne viskas, aš nenuskendau. Aš blankiai prisimenu, kad dreifuoju palei krantą ir mane apsupa grupė Nepalo kareivių: jie stebėjo kaip artėjau prie jų tarsi lunatikas, nežinodami kaip su manimi elgtis. Pora mandagių žodžių esperanto kalba, keletas piktų kepštelėjimų ir aš toli nuo kranto, užmarštyje. Manau, kad tai galėjo pasibaigti kitaip. Greitai nebebuvo ežero, kalnų ar laivo. Jei būčiau įkritęs į vandenį, esu tikras, nebūtų kam atplaukti.

Kitas kelias valandas mano smegenys tapo idealiu savęs kankinimo instrumentu. Viskas kas liko, tebuvo nenutrūkstamas daužymasis ir siaubas, kuriam apibūdinti trūksta žodžių. Tokia patirtis, kažką iš tavęs atima. Nors LSD ir panašūs narkotikai yra saugūs biologiškai, jie turi potencialo sukelti labai nemalonias ir destabilizuojančias patirtis.

Manau, kad buvau teigiamas paveiktas gerų kelionių ir neigiamai blogų savaites ar mėnesius. Meditacija gali atverti sąmonę panašioms sąmonės būsenoms, tačiau su mažiau atsitiktinumo. Jei LSD tai būti pririštam prie raketos, meditacija primena švelnų buriavimą. Taip, net ir su profesionalų pagalba galima atsidurti labai baisioje vietoje, todėl daugėlis žmonių neturėtų ilgai to praktikuoti. Meditacijos praktikos geriau įsisavinamos ir sukelia mažiau kančių. Kaip teigiau “Tikėjimo pabaigoje”, žvelgiu į daugelį psichodelinių patirčių kaip potencialiai klaidinančias. Psichodelikai nepadovanoja išminties arba beasmenės sąmonės prigimties. Jie tik garantuoja, kad sąmonės turinys pakis. Psichodelinės vizijos man atrodo etiškai neutralios, todėl jų metu pasiektos ekstazės turi būti nukreiptos į mūsų asmeninę ar kolektyvią gerovę naudojant kažkokį principą. Kaip teigė Daniel Pinchbeck savo labai smagioje, protą atveriančioje  knygoje, faktas, kad tiek Majai tiek Actekai naudojo psichodelikus, tačiau taip pat buvo dideli žmonių aukojimo entuziastai įrodo, kad betkokie lūkesčiai sukurti apšviestą visuomenę naudojant augalinę šamanų mediciną yra labai naivūs.

William James ir pakitusių sąmonės būsenų interpretavimas

Kaip minėjau savo ankstesniuose darbuose, trancendencijos forma, kuri atrodo tiesiogiai susijusi su etišku elgesiu ir žmogaus gerove atsiranda paprastame, sąmoningame gyvenime. Kai nustojama laikytis sąmonės turinio mūsų mintims, nuotaikoms ir įgeidžiams, mes pasiekiame progreso. Šis projektas nereikalauja, kad patirtumėme daugiau turinio. Laisvė nuo savasties yra dvasinio gyvenimo tikslas ir pagrindas, kuris sutampa su normaliu suvokimu ir pažinimu, nors tai gali būti sunku suprasti. Psichodelikų galia slypi jų gebėjime kelias valandas mums parodyti supratimo ir pagarbos gelmes, kurių galime savo gyvenime kitaip ir nepatirti.

William’as Jame’sas yra teisingai pastebėjęs: “Į mano protą buvo įbrukta viena išvada, o jos tesingumo įspūdis nuo tada liko nesudrebintas. Mūsų normali sąmonė, racionali sąmonė, kaip ją vadiname, yra atskirta didžiausia siena. Tačiau yra ir kitų sąmonės formų, visiškai kitokių. Mes galėtume gyventi tik nutuokdami apie jų egzistavimą, tačiau po tinkamos stimuliacijos, jos save atskleidžia visu išbaigtumu, parodydamos sąmoningumą, kuriam yra panaudojimo ir pritaikymo laukų. Joks visatos suvokimas jos pilnumoje negali būti galutinis, o tai apsunkina kitų sąmonės formų supratimą. Nežinia kaip jų paisyti, dėl jų atotrūkio nuo įprastos sąmonės. Jos gali nulemti požiūrius, kurie nesuteikia formulių ir pasiekiamas žemes, kurioms nėra žemėlapių. Bet kokiu atveju šios būsenos neleidžia nustoti aiškintis realybę per anksti. Žvelgiant atgal į mano patirtį, jos visos susilieja į suvokimą, kuriam tiesiog privalau priskirti kažkokią metafizinę svarbą. Jo ašis yra susitaikymas. Tarsi visi pasaulio prieštaravimai, kurių prieštaringumas ir konfliktiškumas, mums keliantys tiek daug rūpesčių ir bėdų, ištirptų vienybėje. Jie ne tik, tarsi skirtingos rūšys, priklauso vienai genčiai, bet viena rūšis: kilnesnė ir geresnė už kitas, yra pati gentis, kuri sugeria ir absorbuoja į save visas savo prieštaras. Aš suprantu, kad naudojantis įprasta logika, šie žodžiai skamba tamsiai, tačiau negaliu pasislėpti nuo jų svarbos.”

Aš manau, kad psichodelikai kai kuriems žmonėms būtini. Ypač tiems, kurie kaip aš, turi būti įtikinti, kad įmanomi gilūs sąmonės pasikeitimai. Todėl atrodo išmintinga juos praktikuoti stengiantis išvengti aptartų rizikų. Laimei, tokie būdai yra visiems prieinami.

 

You may also like