Interviu su Rosalinda Watts. Mes kaip miškas

Pokalbis tarp psichologijos profesoriaus David Luke ir Synthesis instituto klinikinės vadovės, daktarės Rosalind Watts

 

 

David Luke:

Malonu tave matyti! Pradžioje tu išvystei ACE modelį (Angl. Accept – Connect  – Embody, Liet. Priimk – Susijunk – Įkūnyk). Ar gali mums apie jį papasakoti?

Rosalind Watts:

Taip. Taigi, Priimk Susijunk Įkūnyk modelis buvo tai, ką aš sukūriau psilocibino naudojimo gydyti depresijai tyrimams Imperatoriškame Koledže. Jis buvo naudojamas žmonėms, sergantiems depresija, kurie dalyvavo individualiose psilocibino sesijose, depresijos (gydymo) tyrimo kontekste. Prieš šias individualias sesijas mes paruošdavome žmones, atlikdami vizualizavimo pratimus, iš kurių vienas buvo perlų rinkimo idėja.

Psilocibino patirtis yra tarsi nardymas ieškant perlų, o Priimk- Susijunk – Įkūnyk temos yra kaip tas nardymas. Tai yra idėja, kad neriama iš jūros paviršiaus į vandens gilumą, o tai yra susitaikymas su nerimu; gilyn į savo jausmus, gilyn į tai, ko galbūt ilgą laiką vengei. Vietoje plaukiojimo sekliuose vandenyse, kurie gražūs, spindintys turkio spalva, su aplink plaukiojančiomis gražiomis žuvimis, tu neri gilyn į giliai esantį drumstą jūros dugną ir ieškai austrių kriauklių, aštrių austrių kriauklių, kurios aplipusios gličiais dalykais, į kuriuos net nenorime žiūrėti (nors pačios austrės gan skanios), nes austrės labai (nemaloniai) gličios. Tačiau tu atidarai kriauklę, pamatai kas yra viduje, ir mokaisi iš to. Tai yra priėmimo dalis: nerimas gilyn į jūros dugną. O susijungimo dalis įvyksta, kai tu atidarai austrės kriauklę ir randi ten kažkokią prasmę, kažkokią įžvalgą apie savo sunkumus: ką jie reiškia, ką jie sako apie tave. Tu neri į viršu – tai yra susijungimo dalis: žiūri į save, dairaisi aplinkui, žiūri į dangų ir susijungi su savo vertybėmis. O įkūnijimo dalis yra tai, kad visi tie procesai (priimk ir susijunk) vyksta labai įkūnytu būdu. Kai žmonės kuria tas vizualizacijas, jie tyrinėja savo somatinius jutimus: kur tie dalykai slepaisi kūne. Taigi taip: Priimk, Susijunk, Įkūnyk… Tai buvo to tyrimo modelis –  pagrindas, kurį sudarė šios vizualizacijos ir įvairūs kiti integracijos įrankiai. Tai buvo idėja, kad psilocibino patirtis yra tarsi nuotykis ieškant perlų po vandeniu.

Na, aš manau, kad tai veikė pakankamai gerai individams, kurie dalyvavo psilocibino terapijoje tame (klinikinių bandymu) kontekste. Tačiau buvo keli dalykai, kurie dirbant su tuo modeliu, man rodės, galėjo būti išvystyti labiau.

O čia mes pereinam prie ACER modelio. Klausyk, aš spėju, kad vanduo yra pasąmonės metafora, emocijų ir panašių dalykų…

Taip.

Taigi tu jį sukūrei, ir pridėjai papildomą alfabeto raidę, kad papildytum modelį kažkuo nauju.

Taip. O papildoma alfabeto raidė yra R. Ji reiškia atkurti (angl. Restore), taigi dabar: Priimk, Susijunk, Įkūnyk, Atkurk. Ir iš tiesų ši dalis – Atkurk, kurią pakomentuosiu daugiau, reiškė, kad aš visiškai pakeičiau analogiją. Tai daugiau ne apie perlų ieškojimą, o apie mišką. Aš paaiškinsiu kodėl man atrodė, kad reikia pakeisti metaforą, o iš tiesų ir visą modelį. Visas metodas dabar pasikeitęs… labai labai pasikeitęs psichodelinės terapijos metodas.

Kai žmonės dalyvavo mūsų koledže organizuojamoje  idividualioje terapijoje, aš pastebėjau, kad jie iš tiesų tapdavo labiau susijungę su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu aplink juos. Tai buvo vienas pagrindinių tyrimo atradimų. O dalis to susijungimo su platesniu pasauliu, buvo susijungimas su gamta. Aš vis girdėjau pirmojo ir antrojo tyrimo dalyvius kalbant, kad jie nori eiti apkabinti medį, kad jų jausmai tapo atviresni, kad medžių lapai atrodė tokie žali, ir kad jie galėjo jausti gamtą taip, kaip niekada dar nejautė, o tai jiems veikė labai atstatančiai.

Ir man atrodo, iš dalies todėl, kad susijungimas su gamta… tyrimai rodo, kad susijungimas su gamta apsaugo dvasinę sveikatą, o gamta yra nepaprastas, nemokamas resursas, todėl, jei žmonės įpratę prie gamtos, jie gali su jos pagalba integruoti patirtis, tvarkytis su emocijomos, apmąstyti dalykus… yra tiek daug naudos iš to. Aš pamaniau, kad jei psichodelikai bet kokiu atveju padeda žmonėms susijungti su gamta, galbūt mes tai galėtumėme paskatinti ir dirbti su tuo. Kitas dalykas yra kontekstas, kuriame esame dabar: ekologinė krizė yra tokia didelė, ir jeigu psichodelikai padeda susijungti su gamta, tai turėtų mūsų veiklos pagrindinė scena.

Mano pacientai, sergantys depresija jaučiasi beviltiškai  ir susilpnėję dėl tiek įvairių dalykų, o pasaulio būklė yra vienas iš dalykų, verčiančių juos jaustis praradusiais viltį ir bejėgiais. Todėl jei žmonės gali susijungti su gamta, būti jos paskatinti, sukelti pokyčių, man tai pasirodė svarbu. Taigi vienovės su gamta aspektas buvo vienas iš dalykų, apie kuriuos aš masčiau. Kitas dalykas, kad tiek pirmo tiek antro tyrimo metu aš pastebėjau, kad rengiant individualias sesijas su žmonėmis, sergančiais depresija, depresija sumažėdavo iki minimumo ar net visai dingdavo maždaug trims mėnesiams. Taigi jie patirdavo trijų mėnesių remisiją. O tada ji sugrįždavo. Ir visada būdavo apie tris mėnesius, su tam tikromis variacijomis, bet dažnai apie tris mėnesius, prieš jai sugrįžtant.

Tada pradėjau suprasti, kad psilocibino terapija gydyti depresijai nebus vienkartinė, ar keliems kartams… kelių patirčių dalykas. Tai labiau tęstinis procesas: maratonas o ne sprintas. Todėl aš supratau, kad mums reikia kitokios terapijos struktūros, kuri trunka daug ilgiau, ir leidžia pakartotines psilocibino sesijas, jei tai įmanoma. Bet pagrindinė priežastis, kodėl pakeičiau modelį, buvo tai, kaip psilocibino sesijos veikė: jos atvėrė žmones, darė juos jautresniais; tai nebuvo, tai, kad depresija tiesiog išėjo, ir jie buvo išsivadavę nuo jos, atsikratę negatyvių simptomų. Žmonės tapo bendrai atviresniais  viskam: sau, kitiems žmonėms, o su tuo atvirumu atėjo tikras jautrumas ir nekaltumas. Jie ateidavo ir po patirties atsiverdavo, o tada sugrįždavo į sau įprastas bendruomenes, kuriose kiti žmonės nežino apie psichodelinę terapiją, kiti žmonės neatliko tokio darbo, galbūt (pacientų) situacijos su darbu, su santykiais nebuvo idealios, jie dažnai jausdavosi spąstuose ir izoliuoti. O kaip tu žinai, psilocibino patirtis gali dažnai sukelti turbulenciją, tai nėra buriavimas lygiame vandenyje. Žmonės gali jaustis atsivėrę ir susijungę, tačiau gali dažnai pasijusti nestabiliai, nes grįžta emocijos, kurių jie naujautė šimtmečiais, jie tampa atviri plačiam emocijų spektrui, kurios buvo išjungtos kuriam laikui, ir staiga jie jaučia tuos visus skirtingus dalykus, kurių nejautė taip ilgai, o tai vėliau gali sutrikdyti santykius, supurtyti sistemą, todėl tai ko žmonėms tikrai reikėjo, buvo bendruomenė.

Visi tie žmonės dalyvavo mūsų tyrime, o tada jie grįžo į savo vietas, o jiems reikėjo… jiems reikėjo vienas kito. Todėl kai prasidėjo kovidas, aš visiems subūriau integracijos grupę, kadangi jie negalėjo naudotis integracijos paslaugomis. Ir mes grupėje pradėjome bendrauti internete, Zoom’u. Tada supratome kolektyvinės, vietoje individualios, terapijos jėgą. Tuo metu mane suintrigavo psilocibino grupinė terapija – psilocibino ceremonijos. Kūrėsi Synthesis institutas, ir jie norėjo pradėti klinikinę programą žmonėms, sergantiems depresija. Taigi šis ACER modelis yra mano darbo su jais dalis. Aš palikau Imperatorišką koledžą ir pradėjau dirbti su jais. Aš galiu gilintis į detales, bet taip, tai grupinis procesas ir daug ilgesnė terapijos programa.

Tai skamba labiau globojančiai, ir harmoningiau su tradiciniu – senoviniu psichodelikų naudojimu, tam tikrame ritualiniame kontekste, tai visada organizuojama grupėse, žinai… o tai yra puiku, ir man patinka tavo metaforų idėja, perlų ieškojimas ir medžiai, man įdomu, ar tame yra kažoks gilesnis rezonansas…

Taip, yra. Gamta paremtoje programoje yra daug skirtingų metaforų, aš jas dažnai naudoju savo darbe, man rodos jos labai padeda sujungti žmonių vidinius ir išorinius pasaulius. Metaforose yra kažkas galingo, kas gali suteikti idėjai gyvybę, padėti žmonėms įkūnyti tą idėją ir ją apmąstyti. Taigi mes turėjome perlų ieškojimo vizualizaciją, o su ACER modeliu naudojame medžio miške vizualizaciją.

Idėja tokia: turime aštuonių žmonių grupę…  surinkome pirmą aštuonių žmonių grupę, ir tuoj (programą) pradės antrasis aštuonetukas. Jie pavirto maža ekosistema… mažu mišku. Kiekvienam asmeniui turime medžio metaforą. Šaknys yra priėmimas, jos slypi giliai tamsoje: tai yra jų praeitis, dalykai kuriuos skverbdamosis gilyn jos turėjo apaugti. Šaknys augdamos žemyn turėjo išvengti akmenų. Taigi traumuojančios gyvenimo patirtys yra tarsi dideli akmenys po žeme, o šaknys turėjo pro juos išvingiuoti, kad suformuotų šį didelį tvirtą tinklą, taip pat kančią ir skausmą, ir visa tai slypi tamsoje, todėl tikrai sunku ir skausminga tai pamatyti ar paliesti.

Visos šaknys yra tenai. O medžių šakos apibūdina vertybes ir susijungimą su norais, su tuo, link ko nori augti: link kitų žmonių, link saulės, šviesos. Medžio kamienas yra dalis, kurioje susitinka praeities skausmas: šaknų kančia, ir visa tai, ką tos šaknys turėjo apaugti, susitinka su šakų vertybėmis. Medžio kamienas yra kūnas, tai iš tiesų yra kūnas, įkūnijimo dalis, kurioje praeities traumos gali tapti augimu ir mokymusi. Taigi mūsų vizualizacijoje žmonės įsivaizudoja savo šaknis, augančias žemyn nuo jų pėdų į žemę, ir jie įsivaizduoja tranšėją, juodą purvą, supantį jų šaknis, jo tamsą ir šaltį, šaknys siurbia tuos tamsius syvus, tą juodą purvą ir šaltas vanduo kyla medžio kamienu, o kvepuodami, jie transformuoja tą šaltą tamsų vandenį į sulą. Ji yra augimas, gyvybes eleksyras, kuris šyla, kildamas kūnu. Tai yra labai įkūnyta atida į pilvą, širdį, ir sula pakyla iki jų rankų, o tada pradeda dilgčioti pirštų galiukuose. Tas šaltas vanduo sušildo jų kūnus, o pasiekęs pirštų galiukus, kurie yra tarsi pumpurai – gyvybės potencialas, tas dilgčiojančios šilumos pirštų galiukuose jausmas.

Maloniausia vizualizacijos dalis yra tai, kad jie tai daro grupėje, o kaip žinai, visos šaknys miške yra tarpusavyje susijusios grybienos lygyje, todėl atlikus šią šalto vandens transformacijos į sulą ir gyvybės augimo vizualizaciją, jie siunčia signalus kitoms šaknims jų miške. Tai yra užuojautos ir rūpesčio siganalai, nes miške visi medžiai tarpusavyje bendrauja, rūpinasi vienas kitu. Pagrindinis šios programos bruožas dabar, kad ši grupė taip tarpusavyje susijusi, jaučia tiek daug tarpusavio ryšio, kad atlikus vizualizaciją, daug kas teigė, kad kartais jie yra labai giliai ir jaučia daug skausmo, bet visi kiti irgi turi savo gilias šaknis, ir kad jie visi susiję, todėl gali dalintis tuo užuojautos vienas kitam jausmu ir jausti, kaip užuojauta jiems sugrįžta. Tas jausmas, kad žinom, ką jūs patiriate, nes mes patiriame tą patį, ir tai yra gerai. Tai yra… iš tikrųjų… gražu stebėti…

Tai yra iš tikrųjų graži metafora, taip pat labai poetiška, ir suprantanti, kaip panirti giliau į vaizdinį, ir akivaizdu, kad būti vienišu perlų ieškotoju yra viena, ir visai kas kita tapti medžiu miške, visame šiame procese, ir pasaulinis grybų tinklas po mumis, taip pat ir psilocibino grybiena… Tai labai graži, praturtinanti metafora. Tu taip pat audei mintį apie Keltų medžių kalendorių. 

Taip. Taigi visa tai prasidėjo, kai atsirado kovidas, tyrimas pasibaigė, aš rėmiau dalyvius, turėjusius psilocibino patirtį, ir aš pati išvykau iš Londono, kad galėčiau būti gamtoje. Praleidau kelis mėnesius gamtoje, apsupta medžių. Jaučiau absoliutų dėkingumą už medžius, už tai, kad galėjau po jais sedėti, kad galėjau jausti jų tvirtumą, tada pradėjau skaityti tam tikras knygas apie ekopsichologiją, ir perskaičiau tą nuostabią, kurioje rašoma apie Keltų medžių kalendorių, tą faktą kad keltų medžių kalendoriuje kiekvienas mėnesis turi kitą medį, kuris gali atskleisti psichologinė kelionę savyje. Aš labai panirau į tą knygą, kurią parašė Ian Siddons Heginworth, su kuriuo aš susisiekiau, kad pasakyčiau “vau, tai taip įkvepia”. Nuo tos pozicijos, mokantis apie skirtingus medžius, pradėjo vystytis visa terapijos struktūra. Dabar žmonės mūsų programoje gali dalyvauti internetinėse dirbtuvėse, savo mažoje 8 asmenų grupėje, kuri yra jų nedidelis miškas. Jie dalyvaus psichodelinėse sesijose kartu, tačiau darom internetinius užsiemimus ir visoms grupėms, todėl krartais mažoje grupėje, o kartais didesniame, platesniame miške. O visų tų užsiemimų kontekstas yra tai, kad spalis yra senas medis, kuris yra tarsi atgimimo medis, sekant idėją, kad senesnieji gali atauginti pažeistas šakas, ar šaknis, ar bet kurią savo dalį. Tai yra graži metafora mūsų klientams, mūsų pacientams. Idėja, kad jie save ataugina, tam tikro atsparumo idėja, taip atrodo spalis… ir tada… kiekvienam mėnėsiui turime skirtingus medžius.

Aš manau, kad tai iš tiesų fantastiška. Ir labai gerai išplėsti šią metaforą, nes ji apima labiau holistišką požiūrį, ir mes visi esame gamtos dalis, ir naudojant tokį požiūrį galima išgydyti susiskaidymą. Ar tu tai tam tikra prasme pritaikai ir praktiniame lygmenyje, už vykdomos programos ribų, su paslaugomis gamtoje ir gamta paremtomis praktikomis? 

Taip, mes tai darome. Programoje yra įvairios skirtingos atšakos: jie turi savo nedideles miško grupes, tarsi dalinimosi rateliai, leidžiantys jų grupei suartėti. Iš viso metų bėgyje darome keturias sesijas per naktį. Tai yra vienas aspektas: labiau terapinė, paremianti erdvė, kurioje gali atsirasti grupinis procesas. Jie taip pat dalyvauja Keltų medžio kalendoriaus dirbtuvėse, kuriose kiekvieną mėnesį jie susirenka aplink skirtingus medžius, taip pat jie turi savo gamtos projektus, taigi mūsų bendras draugas Sam Gandy, kuris yra ekologas, ir manau, jis buvo vienas iš pirmų žmonių, kuris ėmė kalbėti apie stiprią sąsają tarp vienybės su gamta ir psichodelikų. Ir tai, kad jie vienas kitam labai naudingi. …norėjau pasakyti, kad psichodelikai ir susijungimas su gamta veikia tam tikra prasme simbiotiškai ir abipusiškai. Arba bent jau taip gali būti… ir turėtų būti. Mes turėtumėme pažiūrėti, ar galime sustiprinti šią sinergiją, jei galime tai padaryti.

Taigi jis rengia planus su visais mūsų terapinėse grupėse, kad jie pradėtu kelis skirtingus projektus. Vienas jų susijęs su vienybe gamtai, todėl jie mokosi padidinti ryšį su gamta. Kai žmonės serga depresija, jiems sunku susijungti su gamta dėl įvairių priežasčių, todėl bandoma surasti jiems artimas veiklas. Galbūt jiems patinka fotografija, tada jie imasi fotografijos projekto miškuose… skirtingiems žmonėms patinka skirtingi dalykai. O kitas projektas yra padėjimo gamtai aspektas. Tai yra prisijungimas prie vietinių projektų, tokių kaip kanalų valymas, arba medžių sodinimas; kiti žmonės linksta link žalio sporto, pavyzdžiui keliauja piligrimų keliais, į šventas vietas, gražias vietas gamtoje ir panašiai.

Taigi jie visi pradeda savo projektus, ir tai yra tebevykstanti kelionė, nes terapijos programa trunka metus, ir mes tikimės, kad per juos žmonės išvystys savo gamtos įpročius ir ryšį su gamta, taip pat labai stiprią tarpusavio bendruomenę.

O aš mažai kalbėjau apie psichodelinį aspektą, tačiau tam tikru metu šiais metais grupė keliaus į Nyderlandus, dalyvauti psichodelinių triufelių sesijoje gamtoje. Penkios dienos, dvi psichodelinės sesijos. Mes spėjame, kad žmonės, tai darantys kartu, po tiek daug laiko mezgant tarpusavio ryšį, jausis labai saugūs toje grupėje. Taigi bus įdomu pamatyti, kaip skiriasi patirtys, kai žmonės tai daro vieni, su dviem gidais, kurių gerai nepažįsta, nuo grupinių. Kiek tai bus turtingiau, nei tradicinis modelis.

Man atrodo, kad tai skamba labai jaudinančiai, tai taip puiku! Aišku dar reikia pamatyti, bet tai turi visus šiuos tobulus ingredientus, kurie mano manymu, optimizuoja pačias geriausias galimybes, žinai, gamta yra labai labai gerai savijautai, psilocibinas labai gerai savijautai, o šiuos dalykus sudėti į vieną vietą, simbiotiškai ir sinergiškai, tokiu būdu, kad tai turėtų tęstinti turbo poveikį, nes žmonės užmezga geresnį ryšį su gamta, jie labaiu įsijungia į veiklas, susijusias su gamta, kurios tęsia geros savijautos procesą, ir ryšį grupės viduje taip pat ir suteikia… (ryšys trumpam nutrūko)

Panašu, kad pokalbis baigiasi. Labai tau ačiū! Kokia buvo tavo paskutinė mintis?

Na tik tarpusavio ryšys, bendruomenė, visų šių dalykų integracija, labai puikus modelis… ir metaforos, ryšys su gamta taip pat, ačiū labai, Ross, tai labai jaudina. Nekantrauju pamatyti rezultatus!

Ačiū labai Davidai, buvo labai malonu tau tai papasakoti. Iš tiesų tai pirmas kartas, kai mes apie tai šiuo budu šnekame…

Pokalbio vaizdo įrašą rasite čia

Susiję įrašai

Buvimo gamtoje neurologija

Kognityvi elgesio terapija ir psichodelinė psichoterapija

Smailiakepurė glotniagalvė – laisvės kepuraitė

Nebegalime ignoruoti psichodelikų potencialo gydyti depresiją

You may also like