Meskalinas

Farmakologai atidžiai ištyrinėjo meskaliną XX a. pradžioje ir viduryje, kai atrodė, kad madingas haliucinogeninis narkotikas gali būti paverstas terapijos įrankiu. Žinoma, kad meskalinas stipriai paveikia žmogaus kūną ir šimtmečius buvo naudojamas Amerikoje, kaip vartai į dvasinę ir ritualinę patirtį.

Deja, šis psichoaktyvus alkaloidas taip ir nebuvo pritaikytas klinikiniam naudojimui. 1950-aisiais biomedicinos mokslininkai dėmesį nuo meskalino nukreipė į panašų, bet mažiau šalutinių poveikių turintį narkotiką – LSD, kurį susintetino šveicarų mokslininkas Albertas Hoffmanas. Rūgštis (LSD) tapo pagrindiniu rekreaciniu hipių eros narkotiku, viliojusiu mokslininkus taip pat, kaip anksčiau meskalinas.

 

Meskalino istorija

Psichoaktyvus alkaloidas randamas greitai augančiame San Pedro kaktuse (Echinopsis pachanoi), kuris dažnai kyšo kalnuotoje Andų dykumoje, ir lėtai augančiame, žemę apglėbiančiame pejotlio kaktuse (Lophophora williamsii), būdingame Meksikai ir pietvakarių Jungtinėms Valstijoms. Archeologiniai įrodymai leidžia manyti, kad šie kaktusai buvo naudojami seniai išnykusių kultūrų ritualuose net prieš 5000 metų.

Europiečiai atrado pejotą, kai ispanai užkariavo Meksiką XVI a. pradžioje. Bandymai uždrausti jo vartojimą Meksikoje (daugiausiai misionierių pastangomis) buvo bevaisiai. Pejotlio ritualai išplito ir tarp čiabuvių Šiaurės Amerikos gyventojų (daugiausiai – Oseidžų), kai jie buvo priversti apsigyventi rezervatuose. Tiek meskalinas, tiek pejotlis dabar įtraukti į draudžiamų JAV narkotikų sarašą, tačiau religinis jų naudojimas leidžiamas.

Prieš XX a. tik nedidelė, vietinėms Amerikos kultūroms nepriklausanti žmonių dalis buvo bandžiusi šį junginį, tačiau jų liudijimai ižiebė medicininį, dvasinį ir rekreacinį susidomėjimą ilgiems dešimtmečiams. Tapo aišku, kad norint naudoti narkotiką reikia daug ištvermės: prieš prasidedant haliucinacijoms, valandas jaučiamas pykinimas ir vemiama. Priešingai nei veikiant alkoholiui, meskalino poveikis prasideda nuo pagirių, o psichoaktyvus efektas juntamas tik vėliau. Dabar žinoma, kad haliucinacijas sukelia junginio kabinimasis prie įvairių smegenų serotonino receptorių.

Tie, kas eksperimentuodavo su narkotiku, susilaukdavo nenumatytų pasekmių. 1887 metais gydytojas iš Teksaso John’as Raleigh Briggs’as pirmą kartą aprašė savo paties gana sunkius simptomus: smarkiai plakančią širdį ir sunkumus kvėpuoti – suvalgius nedidelį gabaliuką džiovinto pejotlio. Farmacijos kompanija Detroite “Parke-Davis”, kuri tyrinėjo botaninius šaltinius galimiems vaistams, pastebėjo tą įrašą. Įmonė ieškojo alternatyvos kokainui, kurio sukeliama priklausomybė tapo akivaizdi; 1983-iaisiais pejotlio tinktūra buvo pradėta siūlyti kaip kvėpavimo stimuliantas ir širdies tonikas.

Meskalino moksliniai tyrimai ir klaidos

Taip prasidėjo mokslinių tyrimų šurmulys. Saugumui ir etikai buvo skiriama nedaug dėmesio – tiek tyrimų subjektų, tiek pačių mokslininkų, kurie meskaliną bandė su savimi. 1895-aisiais dabartinis Džordžo Vašingtono universitetas Vašingtono mieste išplatino dvi ataskaitas apie narkotiko nenuspėjamumą. Vienoje ataskaitoje aprašomas neįvardijamas chemikas, kuris kramtė pejoto gabaliukus, kurie sukėlė šiuos simptomus: pykinimas, kurį sekė malonios vizijos, kurias mokslininkas galėjo kažkiek kontroliuoti, o tada prasidėjo depresija ir nemiga, trukusi aštuonioliką valandų. Kitoje ataskaitoje du mokslininkai stebėjo meskalino poveikį 24-erių jaunuoliui, kuris apimtas paranojos pradėjo kliedėti.

Niujorko miesto farmakologai Alwyn’as Knauer’is ir William’as Maloney 1913-aisiais atliko išsamesnį tyrimą su 23 asmenimis. Jie tikėjosi, kad meskalinas, būdamas haliucinogenu galės atskleisti informacijos apie su šizofrenija susijusį psichozės fenomeną. Taip neatsitiko. Tyrimo dalyvių komentarai apie patiriamas haliucinacijas buvo atidžiai dokumentuojami, tačiau juose nebuvo jokių bendrų charakteristikų (vėlesnėse tyrimuose asmenys, sergantys šizofrenija, galėjo lengvai atskirti savo įprastas haliucinacijas nuo narkotiko sukeltų).

Tyrimai pagreitėjo, kai tapo prieinamas sintetinis meskalinas. Chemikas Ernst’as Späth’as iš Vienos universiteto meskaliną susintetino pirmasis 1919-aisiais, o vokiečių farmacijos kompanija Merck jį jau reklamavo kitais metais. Klinikinių bandymų rezultatai nebuvo labai patikimi ar informatyvūs. Per kelis po to sekusius dešimtmečius idėjos, kad meskalinas gali atskleisti biologinius šizofrenijos mechanizmus ar gydyti kitus sutrikimus, buvo pamirštos.

Tuo pat metu Europos bohema ir menininkai tyrinėjo meskalino kūrybinio skatinimo potencialią. Psichiatrai ir psichologai irgi susidomėjo galimu narkotiko naudojimu kūrybiškumui skatinti. Jie duodavo junginio rašytojams, menininkams, filosofams: suteikdavo jiems intelektualinių paskatų ir stebėdavo reakcijas. Tačiau kaip ir anksčiau, nepaaiškėjo joks tradicinis junginio poveikio šablonas. Britų siurealizmo tapytojas Jurlian Trevelyan nusprendė, kad meskalinas yra įkvėpiantis, o kitas dailininkas – Basil Beaumont apibūdino patirtį kaip “kankinantį skausmą ir baimę”. Prancūzų filosofas Žanas Polis Sartras dėka narkotiko pakliuvo į groteskišką pragarą, o britų rašytojas Aldous Huxley pateko į nuostabų išplėstos sąmonės pasaulį, kurį apibūdino savo įtakingoje knygoje Suvokimo durys.

Atsirado ir kitų meskalino entuziastų, tokių kaip Frederikas Smitas, kuris 1914-aisias tapo reorganizuotos Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios vadovu. Smitas skatino vartoti pejotlį per mišias, kad jis sukeltų religinę ekstazę, kurią, pasak jo, patirdavo įvairios Amerikos čiabuvių gentys.

Antrojo Pasaulinio karo metu, meskaliną savo blogos reputacijos eksperimentams su žmonėms naudojo trečiasis reichas. Nacių medikas Kurt’as Plötner’is vertė koncentracijos stovyklos kalinius ryti meskaliną kaip tiesos serumą, tardymo metu. Idėja nepasiteisino, nes pykinimas neleido apklausiamiesiems pasitikėti savo tardytojais. Vėliau CŽA (JAV centrinė žvalgybos agentūra) nusamdė nacį dirbti kitame, liūdnai pagarsėjusiame smegenų kontrolės projekte MK Ultra.

LSD, kaip patikimesnis ir perspektyvesnis psichodelikas, nuo 1950-ųjų nukarūnavo meskalino tyrimus. Tačiau 1970-aisiais, Niksono propagandos pastangomis, toks pat likimas ištiko ir LSD. Nors pastaraisiais dešimtmečiais terapinis haliucinogenų naudojimas vėl patraukė mokslo bendruomenės dėmesį, visame pasaulyje vyksta judėjimas dėl psichodelikų dekriminalizavimo, ir klasikinių psichodelikų klinikiniai bandymai, o meskalino tarp tyrinėjamų medžiagų jau nėra.

Susiję įrašai

Modernioji psichodelikų istorija ir draudimas

Smailiakepurė glotniagalvė – laisvės kepuraitė

Haliucinogenai senovės kultūrse

Kanapių ir džiazo demonizacija

Psichodelikų potencialas gydyti psichologinius sutrikimus

You may also like