Tai tavo, augalais apsinešęs protas

Savo naujosios knygos pirmame puslapyje Michael’as Pollan’as užduoda iš pirmo žvilgnio paprastą klausimą: kas iš tiesų yra narkotikas?

“Visi, kurie bando sukurti tvirtą narkotikų apibrėžimą, galiausiai užplaukia ant seklumos”,

– tęsia jis po kelių sakinių. “Ar vištienos sriuba yra narkotikas? O cukrus? Dirbtiniai saldikliai? O ramūnėlių arbata? O kaip dėl placebo? Jei narkotiką apibrėšime tiesiog kaip medžiagą, kurią suvartojame ir kuri kažkokiu būdu keičia mūsų kūną ar protą (arba ir viena, ir kita), tuomet visos šios medžiagos tikrai gali būti laikomos narkotiku.”

Gal tai teskamba kaip ginčo semantika, tačiau įvertinkite, kiek smarkiai pakito kultūrinis narkotiko suvokimas pastaraisiais metais, ypač liečiant psichodelikus. Tokios medžiagos kaip MDMA (gatvėje pardavinėjamas kaip ekstazis), psilocibinas (magiški grybukai) ilgus metus buvo demonizuojamos ir kriminalizuojamos, tačiau dabar demonstruoja milžinišką terapinį potencialą gydant tokias ligas kaip depresija, ar potrauminio streso sutrikimo sindromas. Šių metų gegužę dienraštis The New York Times paskelbė, kad greičiausiai MDMA gaus JAV federalinės vaistų agentūros palaiminimą terapiniam naudojimui jau 2023-iais metais, o iš paskos, po metų ar kelių, seks magiškieji grybai.

Be abejo, socialinės normos ir kultūrinis priėmimas dažnai velkasi paskui mokslo proveržius lėčiau. Tačiau tai, kad psichodelikais nebėra stigmatizuojami kultūriškai yra ir didelis Pollan’o nuopelnas. Jo 2018-ųjų bestseleris Kaip pakeisti protą ir 2015-ųjų metų tekstas The New Yorker, kuris sudaigino knygą, dokumentavo daug žadančius tyrimus apie šių medžiagų gydomasias savybes. Tai buvo tarsi kanarėlė anglies kasykloje, sužadinusi naują susidomėjimo bangą psichodeline revoliucija. 

Knyga This is Your Mind on Plants yra natūralus Kaip pakeisti protą tęsinys. Tai trijų istorijų kolekcija apie tris sąmonę keičiančias medžiagas: tekstas apie pavojų auginant opiumą gaminančias aguonas, kurį jis parašė 1996-aisiais, per patį karo prieš narkotikus įkarštį; tekstas apie kofeiną (kuris, aišku, labiausiai paplitęs psichoaktyvus junginys) ir kiek neraminanti informacija apie jo poveikį miegui (perskaitęs mečiau gerti kavą savaitei, tačiau jau esu atkritęs); ir nauja ese, kurią jis parašė pandemijos metu, apie čiabuvių gyventojų naudojamą augalinį meskaliną (taip, autorius jį išbandė). Kaip jis teigia, tai yra nusodinančios (opiumo), pakylėjančios (kofeino) ir išskraidinančios (meskalino) medžiagų tyrinėjimas.

Kaip įprasta Pollan’ui, jo susidomėjimas aprėpia daugiau nei šie trys junginiai: autorius neria į kompleksiškus psichoaktyvių augalų ir žmonių santykius, tabu ir kultūrinių normų tinklą, kurie daugiau atskleidžia apie mus, o ne apie augalus. Pavyzdžiui, kaip kavoje ir arbatoje esantis kofeinas padėjo mums išsivaduoti iš kolektyvinio apsvaigimo nuo alkoholio, o stimuliuojanti medžiaga tapo neatsiejama laiko ir produktyvumo sąvokų palydovė – net ir kapitalizmo simboliu.

Kaip rašo Pollan’as, visuomenės psichoaktyvių medžiagų pasirinkimas atskleidžia labai daug apie jos baimes ir įgeidžius.

GQ Interviu originalo kalba rasite čia

 


 

Vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbate skyriuje apie meskaliną, yra tai, kad čiabuviai augalus supranta visai kitaip nei mes. Kaip sodininkui, kuris visą gyvenimą rūpinasi sodu, kas jų santykyje su augalais pakeitė jūsų požiūrį į sodą ar ryšį su žeme?

Na. čiabuviai neprarado ryšio su gamta, kaip atsitiko mums. Mūsų santykis su augalais buvo susilpnintas technologijų. Čiabuviai vis dar su jais labai susiję. Daugeliu atveju, augalai vis dar pagrindinis jų vaistas. Jie netraktuoja augalų kaip objektų. Vakaruose, mes esame vieninteliai mąstantys ir veikiantys subjektai. Visa kita yra objektai, su kuriais dirbame.

Tačiau pabendravę su čiabuviais sužinotumėme, kad augalai turi savo įtaką ir subjektyvumą. Aš manau, kad jie veikia vedimi savo interesų, turi savo veiklas ir įtakoja mus net tada kai kažką darome su jais. Ne su mums įprasta sąmone, tačiau su prigimtiniu protingumu. Tačiau kartais nesutinku su žmonėmis, kalbančiais apie piktas augalų dvasias, ar priskiriančiais jiems daugiau galimybių nei, mano manymu, jie turi.

Čiabuviai galėtų mus išmokyti daug apie psichoaktyvių medžiagų, kaip jas vadiname mes, arba augalinės medicinos, kaip ją vadina jie, vartojimą konstruktyviu ir saugiu būdu. Jie tai daro ilgai. Visa ką pasiekėme mes, buvo karas prieš narkotikus, kuris yra labai primityvus būdas suprasti šiuos augalus. Viena iš priežasčių, kodėl norėjau rašyti apie Čiabuvių amerikiečių bažnyčia (angl. Native American Church) yra tai, kad ji suteikia labai konservatyvų ir moralų požiūrį į šias medžiagas, kurios vakaruose paverstos anatema. Dauguma žmonių į psichoaktyvias medžiagas žiūri kaip į moralinę problemą arba žlugimą. Tai yra tik vienas iš galimų požiūrių.

Mes manome, kad psichoaktyvios medžiagos kenkia bendruomenei. Paprastai žmonėms naudojantiems psichoaktyvias medžiagas jaučiama priešprieša, o jų vartojimas mūsų civilizacijoje yra labai individualistiškas. Bet staiga supranti, kad taip neturi būti. Pamatai kultūrą, kurioje psichoaktyvių medžiagų vartojimas suvienija bendruomenę, padeda ją susieti tarpusavyje ir jie nenaudoja psichoaktyvių medžiagų vieni. Tai yra labai reikšminga.

Jei dabar augintumėte vaikus, kaip su jais aptartumėte narkotikų vartojimą? Kaip turėtumėme pakeisti kultūrinį pokalbį apie juos?

Tai yra iš tiesų slidus klausimas. Idealiu atveju tėvai galėtų kalbėti su vaikais apie narkotikus, jei jie to nori. Taip pat galima situacija, kad kalbi su vaikais apie narkotikus tam tikru būdų ir daliniesi narkotikais su jais, o tada valstybė atima iš tavęs vaikus (juokiasi).

Tai labai kompleksiška. Su alkoholiu mes tiesiog skatiname juos palaukti, kol nesulauks tam tikro amžiaus. Tame yra gėrio. Kol smegenys ir ego nėra iki galo susiformavę, gali būti išmintinga laikytis atokiau nuo psichoaktyvių medžiagų.

Turėčiau tuo pačiu paminėti, kad Amerikos čiabuvių bažnyčioje vaikams duodama nedidelis kiekis pejotlio kai jiems sukanka 11 ar 12. Bažnyčios narė, kurią kalbinau knygai, Dawn Davis sakė, kad gavo pejotlio dar kai buvo gimdoje, ir nepatyrė jokios žalos.

Tačiau su dauguma psichodelikų yra priežastis vaikams neskubėti. Jūs nenorite žaisti su ego skaidymu ar slopinimu, kol jis dar nėra pilnai susiformavęs. Tai sudėtingas pokalbis. Tačiau galime pradėti su vaikais aptarinėti narkotikus visai kitaip nei jie daro mokykloje. Jie yra galingi įrankiai, kuriuos reikia naudoti su pagarba ir tam tikru nuolankumu – juos vartoti derėtų labai specifiškais būdais. Ne dėl smagumo, ne vien dėl pojūčių, bet su tam tikra intencija ir rūpesčiu. Derėtų apsisaugoti nuo neatsakingo psichoaktyvių medžiagų vartojimo, kuris tikrai dažnas. Šios medžiagos, nenaudojamos teisingai, gali pridaryti daug bėdų.

Tačiau jos yra žmogaus gyvenimo dalis. Visos kultūros, kiek mums žinoma, naudojo augalus ir grybus, kad pakeistų sąmonės būseną. Šis noras yra toks pat įgimtas, kaip ir seksas ar maistas arba kiti troškimai. Turiu omenyje, kad vaikai, būdami labai maži jau keičia savo sąmonės būsenas. Apsisvaiginimas –  kam jis reikalingas? Vaikai mėgsta svaigintis sukdamiesi ar supdamiesi, arba apkabindami vienas kitą taip stipriai, kad negali kvepuoti. Jie žaidžia keisdami savo sąmonės būseną, o tą kartais bandome pasiekti mes visi.

Jūs rašote apie tam tikrą sustiprintą būtį, kurią sukelia meskalinas, prieš pastebėdamas, kad “įprasta sąmonės būsena greičiausiai neišsivystė tam, kad puoselėtų suvokimą, kuris nukreiptas į būtį, kontempliaciją o ne veikimą.” Tai yra tai, apie ką dažnai susimastau, ypač žvelgdamas į meditaciją. Aš atradau, kad yra vieta, į kurią galima pakliūti medituojant, tai yra buvimo dabarties akimirkoje jausmas, neslegiamas rūpesčių apie praeitį arba ateitį. Ego ištirpimo idėja, net jei ir nelabai stipraus, yra viliojanti. Ir vis tik, ego reikalingas, kad galima būtų atlikti dalykus! Man smalsu, ką manote apie buvimo ir darymo pusiausvyrą. 

Vienas iš mano paskutinių kelių metų eksperimentavimo su psichodelikais vaisių yra įsipareigojimas meditacijos praktikai. Dėka psichodelikų aš išmokau medituoti. Prieš tai man nepavykdavo pakliūti ten, kur norėčiau savo galvoje. Psichodelikai leidžia paragauti pasinerimo į dabartį būsenos, to sugebėjimo užblokuoti praeities arba ateities naratyvą.

Knygai Kaip pakeisti protą aš paėmiau interviu iš žmogaus, vardu Judson’as Brewer’is, kuris yra psichiatras. Aš jam sakiau, kad po psichodelinės kelionės medituoti daug lengviau. Jis teigė, kad įsivaizduoja laikus, kai naudosime psichodelikus meditacijos praktikos pradėjimui. Kitaip tariant, norint pasiekti tą būseną, reiktų suteikti mažą arba vidutinę dozę.

Psichodelinės patirties dallis, apie kurią kalbama nepakankamai yra patirties likučiai. Visi rašo apie dvasinius fejeverkus patirties metu, o kulminacijoje apie ego ištirpimą, vizijas ir panašius dalykus. Tai tęsiasi neilgai, tačiau po to ateina ilgas meditacijos periodas, kuriame galite vėl nukreipti savo mintis kur tik norite. Jūs panyrate į jas taip, kaip retai pavyksta, ir netrukdo jokie užduočių sąrašai, kaltinimai, darbas ir panašus dalykai. Ta būsena yra labai vertinga ir ji nesulaukia pakankamai dėmesio. Tai yra labai geras pasiruošimas meditacijai.

Kartais meditacijos metu naudojuosi vaizdiniais, kurious mačiau psichodelinės kelionės metu. Yra keletas vaizdinių koanų, kurių niekada neišsiaiškinau tačiau kartais juos prisimenu medituodamas. Kai tai dariau Judd’o Brewer’io laboratorijoje, jis man uždėjo vieną iš tų maudymosi kepurių su 128 elektrodais ir kai savo galvoje vėl išgyvenau psichodelinę kelionę, aktyvumas mano smegenų foninio veikimo tinkle, kuris susijęs su savęs suvokimo generavimu, dramatiškai sumažėjo. Jis nutildomas tiek psichodelinės patirties, tiek meditacijos metu, bent jau medituojant patyrusiems medituotojams. Tai yra dar viena sąsaja tarp psichodelikų ir meditacijos.

Nesutapimas, kad daugėlis amerikiečių, atvežusių budizmą 1970’aisiais ir 1980-aisiais, nuo Ram Dass’o iki Jack’o Kornfield’o, visi jie pradėjo nuo psichodelikų, ir ieškojo būdo atnešti tokią sąmonės būseną į kasdienę praktiką. Nes neįmanoma psichodelikų naudoti kiekvieną dieną. Nėra jokio atsitiktinumo. kad tiek daug amerikiečių, kurie atgabeno budizmą 70-ųjjų ir 80’ųjų pradžioje, nuo Ram Dass’o iki Jack’o Kornfield’o – visi jie pradėjo nuo psichodelikų ir ieškojo būdų pritaikyti tokį sąmonės tipą kasdienėse praktikose. Kadangi psichodelikų negalima naudoti kiekvieną dieną. Rytų religijose jie rado įrankius, kurie leido tai pasiekti. Aš nežinau, ar amerikiečiai turėtų šiandien budizmą, jei ne Timothy Leary ir psichodelikų sprogimas 60-aisiais.

Kartais taip vargstu mažais žingsneliais atsikratydamas savo ego, kad vėliau man sunku jį vėl priimti, kad galėčiau eiti dirbti ir panašiai. Ar suprantate, ką turiu omenyje?

(Juokiasi) Taip, svarbu matyti ego kaip vieną iš daugėlio balsų savo galvoje, kuris didžiąją dalį dominuoja, ir tikrai tuo metu, kai dirbame. Labai naudinga pabaigti reikalus tam, kad išpildyti visus savo evoliucinius poreikius. Galbūt dėl to mūsų ego ir išsivystė: tam, kad padėtų išgyventi, daugintis, ir visiems kitiems dalykams.

Bet ego taip pat pastoja mums kelią. Jo balsas yra labai kritiškas. Jis linkęs atskirti mus, ego stato sienas ir yra ginybinė struktūra. Jis neleidžia užmegzsti stiprių ryšių su gamtos pasauliu ir žmonėmis. Ego linkęs objektizuoti pasaulį, jis toks patenkintas pats savimi.

Ego padėjimas į vietą ir nebuvimas jo vergu yra labai vertingas dalykas išmokti, arba stengtis išmokti. Aš nesakau, kad man pavyko. Tačiau patyrus keletą ego ištirpimų supranti, kad numirus ego, pats nemiršti. Tai yra tam tikras būvio ir suvokimo būdas, kuris tęsiasi ir išlieka. Tai išlaisvina, nes ego mus įtikino, kad be jo, esame niekas.

Aš patyriau visišką ego ištirpimą, po kurio sekė šis susiliejimas, ir aš staiga supratau: “O, štai ir sąmoningumas be ego”. Tai buvo labai rami ir patraukli būsena. Tai nebūtinai buvo ekstatiška, ar kažkas tokio. Aš sau pamaniau: “Tai štai kaip viskas yra”. Aš visiškai prisitaikiau prie to.

Tai yra daugelio psichoterapijų tikslas, padėti ego į jam skirtą vietą, neleisti jam valdyti. Arba nutildyti jo balsą, kai jis destruktyvus ir skatina blogus įpročius, arba sustiprinti jį, kai žema savivertė. Psichodelikai irgi tai daro, kartais gerokai greičiau nei psichoterapija.

Norėjau jūsų paklausti apie kai ką, ką rašėte Kaip pakeisti protą, ir tai pakartojote. Nuspėjamo kodavimo idėja: kaip mūsų smegenys naudoja minimalų informacijos kiekį, bandydamos sugeneruoti pasaulio aplink mus paveikslą – iš esmės “tam tikrą kontroliuojamą haliucinaciją”, kaip rašote “Kaip pakeisti protą” – priešingybė 100% tiksliam objektyvios realybės atkūrimui. Kaip žinios apie nuspėjamąjį kodavimą pakeitė kasdienius jūsų gyvenimo vyksmus?

Aš daug apie tai galvoju. Tai labai galinga idėja. Viena iš didžiųjų paslapčių yra kas yra , kas yra tas pirmojo asmens jausmas? Tai irgi gali būti nuspėjimas, kurį mes projektuojame, savąjį generuodami iš įsivaizduojamų dalykų. Bet tai labai naudinga, nes sutelkia daugelį informacijos srautų ir suteikia jiems vietą, kur tekėti. Tai dar nėra suprasta, bet manau, kad nuspėjamasis kodavimas gali mums padėti galiausiai perprasti sąmonę. Ar esate pažįstamas su guminės rankos iliuzija?

Man rodos, ne. 

Nežinau tiksliai kaip tai veikia, tačiau jei paslėptumėte ranką po stalu, o ant salo prieš save turėtumėte guminę ranką vietoje tikrosios, jūsų smegenys ją suvoktų, kaip jusiškę. Jei kažkas ranką paglostytų, pajustumėte tai. Taip kūnas nuspėja pojūčius, ko pasekoje iš tiesų jaučia. Tai gali sufleruoti būdą kaip suprasti savivoką, kuri visiškai gali būti tik  spėjimai ir vaizduotė. Tai mane privertė suprasti, kad mūsų vaizduotė yra daug svarbesnė sąmonėje nei mes įsivaizdavome.

Bet kaip dėl kasdienio mano gyvenimo? Anądien vaikščiojau takeliu ir man pasirodė, kad akies krašteliu pamačiau gyvatę. Iš tiesų ten buvo išlinkęs į tam tikrą formą pagalys. Paprastai gyvatės sutinkamos ant takelio, aš esu jų ten radęs anksčiau. Mano smegenys primigtynai mane tikino, kad ten yra gyvatė, nors jos nebuvo.

Vienas būdų atpažinti nuspėjamąjį kodavimą yra atkreipti dėmesį į periferinio regėjimo klaidas. Dažnai jos yra greitai ištaisomi klaidingi spėjimai. Kadangi sąmonė yra tam tikra kontroliuojama haliucinacija, mes neturėtumėme praleisti pro akis kontrolės galimybių. Haliucinacija visada koreguojama sensorinės informacijos. Klaidų taisymas yra labai galingas. Ir gali būti, kad su psichodelikais jis veikia neprognozuojamai. Kadangi nebelieka atgalinio ryšio, spėjimai tampa nevaldomi.

Aš esu patyręs tą patį – neteisingai pamačiau gyvatę ant takelio – bet man baisiausia ne tai, kad mano protas buvo apgautas, tačiau labiausiai išgąsdino mano kūno reakcija. Net kai supratau, kad tai buvo tik pagalys, širdis vis dar daužėsi. Kūnas pradėjo autonominės nervų sistemos atsaką į neegzistuoajntį pavojų. 

Manau, mes pradedame suvokti, kad sąmonė tėra 2-3 procentai to, kas vyksta smegenyse. Tai tik ledkalnio viršūnė. Aš ėmiau interviu iš neuromokslininkės, kuri studijuoja minčių tėkmę. Ji dirba su medituotojais – labai patyrusiais medituotojais ir prašo jų paspausti mygtuką, kai kyla mintis. Tai yra žmonės, kuriems pavyko efektyviai išskaidrinti savo smegenis. Mokslininkės nuostabai, mintis sugeneruojama smegenų hipokampe net 4 sekundėms anksčiau, nei ji iškyla sąmonėje.

Oho. 

Keturios sekundės!

Neuronų pasaulyje tai ištisa amžinybė. Taigi tai, ką suvokiame, ir tai, kas iš tiesų vyksta smegenyse, menkai tarpusavyje susiję.

Pandemija sujaukė daugėlio žmonių įsivaizdavimą apie tam tikrus dalykus. Apie ką pakeitėte nuomonę per pastaruosius pusantrų metų, kol visa tai vyko? 

Knygoje apstu randų. Buvo nelengva rašyti apie meskaliną pandemijos įkarštyje ir sugalvoti, kad tai gerai veiktų knygoje, o ne jai trukdytų. Daugelis mūsų turėjo išmokti, kaip iš rūgščių citrinų daromas saldus limonadas. Ir aišku, būdami žurnalistai mes visada tai darome, nes pasaulis niekada nėra toks tvarkingas, kaip istorijos, kurias norime papasakoti.

Taigi tai buvo labai sąmoningos pastangos. Aš pamačiau, kad pandemija pradėjo žlugdyti šį projektą, nes turėjau vykti į Teksasą dalyvauti Pejotlio ceremonijoje ir kalbinti žmones rezervatuose. Man teko tai atlikti Zoom’o pagalba. Kita vertus aš supratau, kad kai mūsų pasaulis sumažintas pandemijos, buvo puikus metas dirbti plečiant sąmonės pasaulį. Yra tokia eilutė Hamlete: „Būti įspraustam riešuto kevale, dviejuose coliuose dramblio kaulo, smėlio grūdelyje išvysti visą pasaulį”. Pasaulį galima padidinti vaizduotės, meditacijos ir psichodelikų pagalba, net jei jis suvaržytas.

Daugelis mūsų gyvenome savo galvose daugiau, įvairiais būdais. Tame buvo tam tikro pasitenkinimo. Aš dirbau daugiau su savo meditacijos praktika, medituodamas pandemijos metu praleidau daugiau laiko nei būčiau praleidęs normaliomis aplinkybėmis.

Man labai pasisekė, kad neturiu mažų vaikų – mano draugai su mažaisiais iš tiesų kentėjo. Tai buvo sunku. Būti su jais visą laiką namie ir prižiūrėti jų mokymąsį buvo tikras iššūkis. Aš jaučiau, kad man pasisekė. Buvau tikrai geroje situacijoje. Gyvenu Kalifornijoje. Galėjau praleisti daug laiko lauke.

Bet manau, kad tai buvo puikus priminimas apie tai, kad gamta visada taria paskutinį žodį ir turi pranašumą. Kiek manome, kad izoliavomės nuo mikrobų ir kitų rūšių, jie gali rasti kelią pas mus. Pervertiname savo galią ir visada esame pažeidžiami prieš gamtą.

Žmonės, kuriems diagnozuotas vėžys, tai supranta staiga. Tačiau šiuo atveju visa mūsų rūšis tapo pažeidžiama, iš karto. Ar tai pavers mus šiek tiek kuklesniais? Tikiuosi, bet abejoju. Ego ras būdą, kaip tai suvirškinti.

Susiję įrašai

Meskalinas

Haliucinogenai senovės kultūrose

Naujas, stebuklingas vaistas nuo depresijos

Psichoterapeutės požiūris: ką veikti su psichodeliniais narkotikais

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

You may also like