6th sausio 2022

Pasakos apie LSD ir heroiną

Gąsdinant narkotikais mėgstama paminėti LSD ir heroiną. Išgirdus tuos du žodžius klausytojas turi įsivaizduoti neišvengiamą mirtį ir degradaciją. Įdomu tai, kad pirmoji medžiaga mediciniškai net nevadinama narkotiku, o antrosios, deja, gatvėse nebeliko.

LSD nekelia jokios fizinės priklausomybės ir beveik neįmanoma mirtinai perdozuoti. Heroinas yra lengvai perdozuojamas ir kelia stiprią priklausomybę. Lyginti šias psichoaktyvias medžiagas tarpusavyje nėra praprasta, nes psichoaktyvumas ir teisinis statusas turbūt yra vieninteliai jas vienijantys dalykai.

LSD šešiasdešimtaisiais buvo tiriamas kaip ypač perspektyvus įrankis gydyti psichines ligas, o heroino prekursorius morfinas vis dar intensyviai naudojamas medicinoje kaip efektyvi skausmą malšinanti priemonė. Šių medžiagų draudimo priežastys kiek skiriasi: heroiną su visomis to pasekmėmis pradėjo naudoti nuo morfino priklausomybę įgavę pacientai, o LSD, kurį pamėgo hipių judėjimas, ėmė kelti grėsmę hierarchinėms valdžios struktūroms.

1910’ųjų Britanica enciklopedijos leidime buvo rašoma: “Kosėjant pasitarnauja nedidelės dozės morfino, tačiau sergant šia liga morfinas dažnai geriau pakeičiamas kodeinu arba heroinu, pašalinančiu dirglų kosulį, be morfino vartojimo narkotizmo.”

Apie LSD, jo išradėjas Albertas Hoffmanas rašė: “Jis suteikė man vidinio džiaugsmo, atvirumo, dėkingumo, atvėrė akis ir davė vidinio jautrumo kūrinijos stebuklams… Manau, kad žmonijos evoliucijai dar niekada taip nereikėjo šios medžiagos. Tai tik įrankis, padedantis mus paversti tuo, kuo turėtume būti”.

LSD ir heroinas veikia visiškai skirtingose neurotransmiterių sistemose, kurios atlieka mūsų kūnuose įvairias funkcijas. Mūsų organizmai natūraliai gamina tiek opioidus tiek psichodelikus, kitaip tų receptorių neturėtumėme. Nors abiejų medžiagų poveikio mechanika panaši, dėl skirtingos receptorių paskirties, jų funkcijos ir keliamos rizikos smarkiai skiriasi.

Opioidų receptoriai

Ar norite išbandyti opioidus, bet vengiate narkotikų? Pagardinkite savo maistą ypač aštriais čili pipirais. Juose esantis kapsaicinas sukels nemažai skausmo, o kad jį palengvinti, organizmas išskirs daug dopamino ir endorfinų (natūraliai kūne gaminamų opioidinių narkotikų). Medicinoje opioidai ir naudojami malšinti skausmui. Ir ne tik fiziniam: yra opiodų receptorius veikiančių antidepresantų, malšinančių dvasinį skausmą.

Opioidiniai analgetikai klinikinėje praktikoje naudojami jau seniai, nors visapusiškas opioidinių receptorių veikimas vis dar ne iki galo suprantamas. Be skausmo moduliacijos ir priklausomybės kėlimo, opioidiniai receptoriai plačiai dalyvauja įvairiose fiziologinėse ir patofiziologinėse veiklose, įskaitant membranų jonų homeostazės, ląstelių proliferacijos, emocinio atsako, epilepsijos priepuolių, imuninės sistemos funkcijos, maitinimosi, nutukimo, kvėpavimo ir širdies ir kraujagyslių sistemos kontrolėje bei kai kurių neurodegeneracinių sutrikimų reguliavime. Šiose funkcijose ir slypi heroino nauda bei didelis pavojus.

Miu, Kapa ir Delta yra opioidinių receptorių rūšys, pasižyminčios bendru skausmą malšinančiu poveikiu, tačiau kiekviena jų turi unikalų poveikį. Miu, esantys skirtingose smegenų srityse, sukelia euforiją ir ja stimuliuoja norą kartoti. Kapa opioidiniai receptoriai gali sukelti disforinį poveikį. Delta opioidiniai receptoriai veikai raminančiai.

Heroinas ir skausmas

Nudegus 70% kūno mums tikrai reikėtų ne ibuprofeno, o morfino arba heroino. Šis junginys labai efektyviai malšina skausmą. Džiazo legenda Billy Holiday juto daug skausmo dėl traumuojančių vaikystės patirčių: ji buvo prievartauta, mušta, įdarbinta prostitute, ne kartą išduota. Dėl sisteminio rasizmo JAV XX a. Billy Holiday žiauriai persekiojo valstybės institucijos, o heroino ir alkoholio vartojimas (medicinoje jie abu vadinami narkotikais) buvo jos būdas slopinti skausmą. Dainininkė mirė nuo kepenų cirozės.

Moksliniai duomenys rodo, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimo sutrikimas, kitaip tariant priklausomybė, labai dažnai atsiranda greta kitų psichikos sutrikimų. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai dažnai pasireiškia kartu su psichikos problemomis, tokiomis kaip depresija ir bipolinis sutrikimas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, psichozinės ligos, ribinis asmenybės sutrikimas ir antisocialinis asmenybės sutrikimas. Šizofrenija sergantys pacientai dažniau nei bendra populiacija vartoja alkoholį, tabaką ar kitus narkotikus.

Viena dažniausių priklausomybės heroinui išsivystymo priežasčių yra gydytojų išrašytų opioidinių vaistų skausmui malšinti naudojimas. Kita priežastis – psichinio skausmo dėl traumuojančių patirčių malšinimas.

Smegenys vystosi ir paauglystėje. Vykdomąsias funkcijas, tokias kaip sprendimų priėmimas ir impulsai, kontroliuojančios grandinės subręsta vėliausiai, o tai didina pažeidžiamumą narkotikų vartojimui ir gali išsivystyti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas arba psichikos ligos, todėl ankstyvas vartojimas yra rimtas rizikos veiksnys. Tačiau šis ryšys nebūtinai yra priežastinis ir gali atspindėti bendrą riziką, įskaitant genetinį pažeidžiamumą, psichosocialinę patirtį ir (arba) bendrą aplinkos įtaką. Pavyzdžiui, dažnas marihuanos vartojimas paauglystėje gali padidinti psichozės riziką suaugus, ypač tiems asmenims, kurie turi tam tikrą genų kombinaciją, taip pat pažeisti smegenų sistemas, atsakingas už motyvaciją.

Taip pat tiesa, kad psichikos sutrikimas vaikystėje ar paauglystėje gali padidinti vėlesnio narkotikų vartojimo ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimo išsivystymo riziką. Kai kuriais tyrimais nustatyta, kad psichikos liga gali atsirasti anksčiau nei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, o tai leidžia manyti, kad geresnis jaunimo psichikos ligų diagnozavimas gali padėti sumažinti ir vėlesnį piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis. Viename tyrime nustatyta, kad paaugliams pasireiškęs bipolinis sutrikimas kelia didesnę vėlesnio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimo riziką, palyginti su suaugusiesiems pasireiškusiu bipoliniu sutrikimu. Ir kiti tyrimai rodo, kad jaunimui internalizaciniai sutrikimai, įskaitant depresiją ir nerimą, išsivysto anksčiau nei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai.

Karas prieš molekules yra karas prieš žmones

Ar teisinga pasaka, kad viskas prasideda nuo žolytės, tačiau baigiasi mirtimi perdozavus heroino? Tai yra pati primityviausia veiksnių, skatinančių narkotikų vartojimo problemas interpretacija, kurią labai mėgsta politikai, bandantys gražiai atrodyti nespręsdami problemų. Vienas iš šviežiausių pavyzdžių – Alytaus mero Nerijaus Cesiulio viešųjų ryšių akcija su šunimis mokyklose, kuriose rasta psichoaktyvių medžiagų pėdsakų. Yra daug lengviau užsiundyti mokyklas narkotikų ieškančiais šunimis, nei pasirūpinti vaikus traumuojančiomis šeimomis, vaikų socialine veikla, psichologų pagalba, psichoaktyvių medžiagų žalos mažinimu ir švietimu apie jų keliamas rizikas. Nerijus Cesiulis apsiskelbė kovojantis ne prieš narkotikus, o prieš juos vartojančius vaikus. Kalbant apie suaugusių asmenų psichoaktyvių medžiagų vartojimą, paplitusi politika suprantama dar mažiau.

Kai kuriems žmonėms atrodo, kad reikia bausti už psichoaktyvių medžiagų vartojimą (tautoje vadinamų narkotikais) todėl, kad jas vartoti yra amoralu. Žodis narkotikas naudojamas apibūdinti daugybę skirtingo poveikio medžiagų, kurias skirtingomis aplinkybėmis vartoja skirtingos grupės, ir kurios dažnai pagal savo vartojimo motyvaciją ar keliamas rizikas mažai kuo skiriasi nuo legalių medžiagų. Tiesa sakant, vienintelė nelegalių narkotikų charakteristika, skirianti juos nuo legalių – tabako, alkoholio ar kavos yra būtent tai, kad jos yra nelegalios. Tai sukuria kilpinę argumentaciją: nelegalūs narkotikai yra amoralūs todėl, kad yra nelegalūs, o nelegalūs todėl, kad amoralūs. Šita kilpa reiškia, kad jos ideologiškai įsitvėrusiems žmonėms iš jos logiškai ištrūkti yra neįmanoma, o visiems kitiems ji beprasmiška. Dėl kilpinės logikos, diskusijos apie psichoaktyvių medžiagų draudimus dažniausiai baigiasi apsikeitimu įžeidimais. Heroinas yra labai mėgstamas būdas gąsdinti narkotikais, tačiau beveik visada nutylima jo dingimo iš gatvių istorija.

Karas prieš heroiną laimėtas. Tai yra didžiulis pralaimėjimas.

Pasak garsaus priklausomybių specialisto profesoriaus Davido Nutto, Jungtinės Tautos skyrė daug dėmesio kovai prieš heroiną, tačiau neskyrė pakankamai dėmesio pagalbai nuo jo priklausomiems žmonėms. Jausdami spaudimą ir kliūtis platinant heroiną, narkotikų karteliai atsigręžė į sintetinį opioidą – fentanilį. Jis gerokai pigesnis ir stipresnis už heroiną. Stiprios medžiagos daug tinkamesnės kontrabandai, todėl visa šešėlinė infrastruktūra vietoje heroino ėmė platinti fentanilį.

Fentanilis yra sintetinis (žmogaus sukurtas) opioidas, panašus į morfiną, tačiau Nacionalinis JAV piktnaudžiavimo narkotikais institutas įspėja, kad šie junginiai gali būti 50-100 kartų stipresni už morfiną. Fentanilio cheminė struktūra šiek tiek skiriasi nuo heroino. Fentanilis iš pradžių buvo susintetintas kaip stiprus skausmą malšinantis vaistas, ir jis vis dar vartojamas medicinoje stipriam skausmui po operacijos arba lėtiniam skausmui gydyti žmonėms, jei kiti skausmą malšinantys vaistai nėra tokie veiksmingi. Skirtingai nei heroinas, fentanilis turi tam tikrą pripažintą medicininę paskirtį, todėl JAV tarnybos jį priskiria II kontroliuojamų medžiagų sąrašui. II sąrašo narkotikai vis dar turi labai didelį piktnaudžiavimo ir priklausomybės potencialą, bet kitaip, nei įtrauktieji į pirmą sąrašą, traktuojami kaip turintys medicininį pritaikymą.

Žmonės gali net nesuvokti, kad jų vartojamas narkotikas turi fentanilio, nes jis dažnai perduodamas kaip grynas heroinas arba sumaišomas su liaudyje lengvaisiais narkotikais vadinamais junginiais. Fentanilis yra stipresnis už heroiną, todėl gali greičiau bei mažesnėmis dozėmis sukelti perdozavimą. Opioidų perdozavimas tampa pavojingas, nes per daug sulėtėja kvėpavimas.

Lietuvoje tiriamose adatose heroino beveik nėra, nes jį išstūmė gerokai pavojingesni fentaniliai. Laimėjome karą prieš vieną molekulę, tam kad pražudytumėm dar daugiau žmonių.

“Journal of Psychopharmacology” paskelbtame tyrime teigiama, kad psichodelikų, tokių kaip LSD ir psilocibino grybai, vartojimas yra susijęs su mažesne piktnaudžiavimo opioidais ir priklausomybės nuo jų rizika tarp respondentų, kurie anksčiau neteisėtai vartojo opioidus. Psichodelikų vartojimas siejamas su 27 % mažesne priklausomybės nuo opioidų per paskutinius metus rizika ir 40 % mažesne piktnaudžiavimo opioidais per paskutinius metus rizika. Išskyrus marihuanos vartojimą, kuris buvo susijęs su 55 % mažesne piktnaudžiavimo opioidais praėjusiais metais rizika, jokia kita medžiaga nepasižymėjo rizikos naudoti opioidus sumažinimu.

Psichodelikai kaip ir populiariausi antidepresantai, veikia kūno serotonino sistemoje.

Serotonino receptoriai

Serotoninas yra cheminė medžiaga, susijusi su mokymusi, emocijų, nerimo, miego, streso hormonų ir kitų organizmo funkcijų reguliavimu. Pasak liaudies išminties, tai yra laimės hormonas.

2017-ais metais buvo publikuotas įdomus tyrimas, kuriame keliama hipotezė, kad serotoninas lemia dvi skirtingas adaptyvias smegenų reakcijas į nelaimes. Reakcijos pobūdis priklauso nuo dviejų smarkiai paplitusių ir neblogai ištirtų receptorių: 5-HT1A ir 5-HT2A (serotonino 1A ir serotonino 2A). Publikacijoje teigiama, kad pasyvią įveiką – susitaikymą ir streso šaltinio toleravimą lemia posinapsninis 1A receptoriaus aktyvavimas, lemiantis streso slopinimą. O aktyvi įveika (aktyvi reakcija į streso šaltinį) paremta serotonino 2A receptoriumi, kuris didina smegenų plastiškumą – sugebėjimą keistis taip, kad streso šaltinis būtų aktyviai pašalintas. Daroma prielaida, kad 1A receptoriaus aktyvavimas streso slopinimui gali būti standartinis, numatytasis smegenų atsakas į nelaimę, tačiau geresnis gebėjimas keisti situaciją arba santykį su ja, tarpininkaujant 2A receptoriui įjungiamas, kai nelaimės lygis pasiekia kritinį tašką.

Publikacijoje teigiama, kad pasyvų susitaikymą su streso šaltiniu, stimuliuodami 5-HT1A receptorių skatina įprastiniai SSRi antidepresantai. 5-HT2A receptorių stimuliuoja klasikiniai psichodelikai, tokie kaip LSD.

Turbūt ne vienam yra tekę girdėti istoriją, apie stebuklingą nuo heroino priklausomo žmogaus atsivertimą: “Nuėjau į bažnyčią, pažiūrėjau į Jėzaus paveikslą, kritau ant kelių, pasakiau – Dieve, aš toks silpnas, apsipyliau ašaromis ir gyvenimas pasikeitė.” Tai skamba kaip istorija apie natūralią 5-HT2A receptoriaus stimuliaciją, pasiekus gyvenimo dugną.

“Praeityje galėjome klysti, – teigė Londono imperatoriško koledžo psichodelinio tyrimų skyriaus vadovas ir pagrindinis straipsnio autorius daktaras Robinas Carhartas-Harrisas. “Serotonino 2A receptorių aktyvinimas gali būti geras dalykas, nes dėl to žmonės tampa labai jautrūs kontekstui ir aplinkai. Labai svarbu, kad jei tai naudojama terapiškai, šis derinys gali būti labai veiksmingas. Būtent taip veikia psichodelikai – suaktyvindami 2A receptorius jie padaro žmones jautrius kontekstui ir atvirus pokyčiams.”

LSD ir skausmas

Heroinas, kaip ir kiti opioidai, labai stipriai malšina tiek psichinį tiek fizinį skausmą. Tačiau poveikis trumpalaikis, ir dėl augančios tolerancijos narkotiko reikia vis daugiau. Galų gale organizmas prisitaiko prie išorinės opioidinių receptorių stimuliacijos ir nustoja gaminti natūralius chemikalus. Taip skausmas auga, ir vartotojas tampa pririštas prie narkotiko ir vartoja jį tik tam, kad jaustųsi daugiau – mažiau normaliai. LSD irgi šiek tiek malšina skausmą, tačiau fizinės priklausomybės nesukelia, gal net griauna kitas priklausomybes.

Viena iš priežasčių, kodėl LSD nekelia priklausomybės gali būti dėl ilgai trunkančios patirties, kuri gali būti fiziškai ir psichiškai sunki (dažniausiai didelės dozės), todėl nesinori kartoti. Junginys tiesiogiai neveikia už įpročių formavimą atsakingos dopamino receptorių sistemos. Žmogaus organizme greitai susiformuoja tolerancija LSD, todėl vartotojams jau po kelių dienų naudojimo reikia daug didesnių dozių, o po daugiau nei keturių dienų pakartotinio vartojimo labai sunku patirti bet kokį poveikį.

2021-ais metais publikuotame tyrime teigiama, kad nedidelės – psichodelinio poveikio nesukeliančios LSD dozės mažina skausmo pojūtį. Ši informacija nėra nauja, nes tokių mokslinių publikacijų buvo galima rasti ir iki visuotinio psichodelikų draudimo 1971-aisias. Vienoje jų, kurioje nagrinėjamas skausmo malšinimas vėžiu sergantiems pacientams teigiama:

“Rezultatai ir džiugina, ir glumina. Džiugina, nes LSD malšina skausmą daug ilgiau nei kiti vaistai; glumina, nes daugelis pacientų atsisakė antrą kartą vartoti vaistą.”

Gali būti, kad vėžiu sergantys pacientai ne visai susižavėjo šio skausmą malšinančio vaisto šalutiniu poveikiu.

Projektas “Angie” pradeda LSD tyrimą skausmui gydyti ir planuoja dar šiais metais pateikti FDA tyrimo dokumentus. Šiuo metu bendrovė taip pat vertina LSD tinkamumą lėtiniam skausmui gydyti. Nors jie dar nepaskelbė jokių konkrečių indikacijų, “Mind Medicine” vyriausiasis medicinos direktorius, medicinos mokslų daktaras Danas Karlinas (Dan Karlin, MD, MA) sako, kad jie “mezga gana platų tinklą įvairiems skausmo sindromams”.

Jei psichodelikai ir veikia nuo skausmo, jie tikriausiai neveiks nuo visų skausmo rūšių. “Niekas skausmo medicinoje neveikia visų skausmų, – pažymi Furnishas, – net opioidai. Įtariu, kad jei tai ir veiks, tai labiau nervų skausmui, ypač tokiam, kuris turi centrinį komponentą, t. y. yra pakitimų nugaros smegenų ir galvos smegenų lygmenyje, o ne skausmui, kuris yra visiškai periferinis, pavyzdžiui, chirurginis skausmas ar kelio sąnario artritas.”

Nors fizinis skausmas ir emocinis skausmas skiriasi, yra tyrimų, kurie rodo, kad abiejų rūšių skausmas gali turėti tam tikrų neurologinių panašumų. Tiek emocinis, tiek fizinis skausmas yra susijęs su pokyčiais prefrontalinėje ir cingulinėje žievėje.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad emocinį ir fizinį skausmą reikėtų suvokti ne kaip iš esmės skirtingus, o kaip platesnio skausmo kontinuumo dalį. Kai kurios skausmo rūšys yra grynai fizinės, o kitos – grynai emocinės, tačiau dažnai skausmas yra kažkur per vidurį.

LSD kelia didžiausią grėsmę ne jo vartotojams

“Viena iš didžiausių psichiatrijos problemų, susijusių su ilgalaikių ligų gydymu, yra pacientų užsisklendimo ir nelankstumo jausmas”, – sako daktaras Ben Sessa.

“Tai, ką padarė psichodelikai, o ypač LSD, buvo tai, kad tokia intensyvi patirtis suteikia galimybę asmenybės pokyčiams ten, kur įprastai, kalbant apie tradicinį gydymą, tebūtų nelankstumas ir nepasiekiama galimybė.”

Dr. Sessa sako, kad LSD psichoterapija buvo taikoma visame pasaulyje dešimtims tūkstančių pacientų apie 10 metų, o jos nepageidaujamas poveikis buvo labai nedidelis.

“Tuo metu tai buvo laikoma tikrai protinga, modernia, pažangiausia biologine psichiatrija”.

Psichodelikos tyrinėtojas profesorius Čarlzas Grobas (Charles Grob) sako, kad gerų rezultatų taip pat pasiekė pacientai, turintys sunkių piktnaudžiavimo alkoholiu sutrikimų, ir pažengusios stadijos vėžiu sergantys ligoniai, kuriems pasireiškė “sunkus egzistencinis stresas ir demoralizacija”.

LSD pop kultūroje išpopuliarino tokie mokslininkai kaip Leary ir Alpertas ir junginys tapo neatsiejamas nuo hipių judėjimo. Kadangi psichodeliniai junginiai tapo kertine kontrakultūros dalimi, LSD tapo ypač patogiu atpirkimo ožiu ir taikiniu. 1966 m. laikraščio “LA Times” straipsnyje “JAV planuoja intensyvią kampaniją prieš LSD” žurnalistas Rudy Abramsonas rašė, kad FDA LSD laikė “beveik tokiu pat pavojingu kaip narkotikai” ir manė, kad LSD “pernelyg prieinamas koledžų miesteliuose”. Tais pačiais metais Naujojo Džersio narkotikų tyrimo komisija viešai pareiškė, kad LSD yra “didžiausia grėsmė šaliai” ir “pavojingesnis už Vietnamo karą”. 1967 m. žurnalas “Science Magazine” netgi paskelbė melagingą teiginį, kad LSD pažeidžia chromosomas. Dėl tariamai patikimų šaltinių, kuriuose LSD buvo įvardijamas kaip grėsmė visuomenei, buvo palengva pamirštas faktas, kad LSD turi medicininį potencialą.

Profesorius David Nutt teigia, kad LSD ir kitų psichodelinių junginių draudimas buvo didžiausias nusikaltimas prieš mokslą nuo teleskopo draudimo laikų:

“Jei leidžiame žmonėms skausmui malšinti vartoti morfiną, nuo kurio Jungtinėje Karalystėje kasmet miršta beveik 2000 žmonių, neracionalu neleisti žmonėms vartoti LSD, nuo kurio niekas nenumiršta.”

Neabejotina, kad LSD nepadėtų kiekvienam pacientui ir daugeliui jų pasireikštų šalutinis poveikis. Tai yra būdinga bet kuriam vaistui, nesvarbu, ar jis būtų receptinis, nereceptinis, ar nelegalus. Tarptautiniuose įstatymuose apibrėžta, kad LSD pasižymi didžiule piktnaudžiavimo rizika ir neturi jokio medicininio pritaikymo.

Straipsnyje “Psichodeliniai vaistai biomedicinoje” teigiama, kad LSD nesukelia priklausomybės, o jo sudėtyje yra cheminis komponentas, kuris, priešingai nei nurodyta I draudžiamųjų medžiagų sąraše, sukelia priklausomybę mažinančius efektus. Tam tikri žmogaus smegenyse esantys baltymai, vadinami su mikroaminais susijusiais receptoriais (TAAR), palengvina dopamino ir serotonino raišką. LSD gali būti labai svarbus gydant žmones, kurių dopamino ir serotonino kiekis yra mažas, kas sukelia depresiją ir priklausomybes, suaktyvinant šių neuromediatorių gamybą. Tai, kad LSD nesukelia priklausomybės, reiškia ne tik tai, kad paneigiamos jo teisinio statuso prielaidos; šis atradimas gali būti proveržis mažinant priklausomybę nuo narkotikų ir priklausomybę, kurią skatina perteklinis receptų išrašymas įprastiniams vaistams, tokiems kaip antidepresantai ir opioidai, kurie pasižymi priklausomybę sukeliančiu pobūdžiu.

Nepaisant kultūrinės stigmos, LSD buvo ir tebėra pripažįstamas daugelio psichiatrų ir tyrėjų kaip turintis didžiulį potencialą gydyti alkoholizmą, nerimą ir depresiją. Dėl nelegalaus LSD statuso ir nepakankamo mokslinių tyrimų finansavimo jis negali būti taikomas kaip gydymo priemonė ir retai bandomas su žmonėmis, todėl, nors yra įvairių tyrimų, atliktų šeštajame ir šeštajame dešimtmečiuose, pastarąjį dešimtmetį jų atlikta dar nepakankamai daug.

Straipsnyje “Psichodelikai kaip vaistai: Kylanti paradigma” apžvelgiami keli 2016 m. UNC-Chapel Hill, Johnso Hopkinso universiteto ir Luizianos valstybinio universiteto atlikti tyrimai. Viename iš jų aptartų tyrimų dalyvavo mirštantys vėžiu sergantys pacientai, kuriems buvo taikoma LSD terapija nuo nerimo ir depresijos. Nustatyta, kad dviem trečdaliams šių pacientų pagerėjo nuotaika, sumažėjo nerimas ir baimė Kito tyrimo metu 12 pacientų, sergančių gyvybei pavojingomis ligomis, buvo suleista 200 µg LSD dozė. Devyni iš dvylikos dalyvių pranešė, kad dar po 12 mėnesių vis dar buvo reikšmingai sumažėjęs nerimas. Straipsnyje taip pat apžvelgiami kai kurie ankstesni tyrimai, kurie parodė, kad bent vieną mėnesį po gydymo LSD reikšmingai sumažėja piktnaudžiavimas alkoholiu ir heroinu. Nors finansavimas tokio pobūdžio tyrimams yra menkas, o požiūris į psichodelikus neleidžia šių tyrimų atlikti dažniau, turimi duomenys žada labai daug.

Be to, kad LSD veiksmingumą rodo tyrimai, junginys taip pat pasirodė esąs saugus. Reiche’o atliktoje LSD, kaip nerimo ir depresijos gydymo priemonės, tyrimų analizėje nurodoma, kad trumpalaikis fizinis šalutinis poveikis yra pykinimas arba vėmimas, galvos skausmas, nedideli kvėpavimo sutrikimai, nerimas ir nedidelis kraujospūdžio padidėjimas. Palyginti su kitais receptiniais vaistais, šie šalutiniai poveikiai yra itin įprasti. Taip pat iš įvairių 1960-2017 m. Reiche’o analizuotų įvairių tyrimų nė viename iš jų nepranešta apie rimtas medicinines komplikacijas ar medicininės intervencijos poreikį, susijusį su LSD.

Jo nagrinėtuose tyrimuose nebuvo užfiksuota nė vieno, haliucinogenų sukelto suvokimo sutrikimo (angl. Hallucinogen Persisting Perception Disorder, HPPD) ar užsitęsusios psichozės atvejo. HPPD gydytojams dažnai kelia didžiausią susirūpinimą dėl ilgalaikio savo poveikio. Šį sindromą sudaro pasikartojantys su psichodeline kelione susiję suvokimo sutrikimai, pavyzdžiui, geometrinės haliucinacijos ar sustiprėjusios spalvos. HPPD paplitimas laikomas nedideliu, tačiau didelį susirūpinimą kelia tai, kad apie jį trūksta žinių, ypač kaip jis susijęs su kitomis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija ir bipolinis sutrikimas. Nors Reiche’s duomenys apima daugybę tyrimų, negalime daryti skubotų išvadų remiantis vien šiais duomenimis. Reiche’as pripažįsta daugelio tyrimų, ypač ankstesnių, trūkumus, pavyzdžiui, nepakankamą paruošimą LSD vartojimui.

LSD ir heroinas

Opiodai yra labai svarbus medikamentas, galintys nuslopinti fizinį skausmą. Slopina ir dvasinį, bet pastarasis sugrįžta ir sustiprėja, vos išsivadėjus narkotiko poveikiui. LSD kažkodėl medikamentu nelaikomas, nors priešingai nei opioidai, nesukelia jokios fizinės priklausomybės ar mirties, taip pat slopina o gal net gydo tam tikrų rūšių fizinį skausmą, ir jei tikėsime senais ir atnaujintais klinikiniais tyrimais, leidžia išgydyti dvasinio skausmo priežastį. Morfinas ar fentanilis yra medicinoje naudojami narkotikai, kurių teisinis statusas mažiau griežtas nei vienos saugiausių psichoaktyvių medžiagų – LSD, kuri dar ir gali padėti išgyti nuo priklausomybių tikriems narkotikams. Ar moksliniai duomenys sutampa su visuomenei sekamomis pasakomis? Ar viskas gerai su mūsų psichoaktyvių medžiagų politika?