Priklausomybės

Neurologinis psichedelikų mechanizmas. Kodėl jie nesukelia priklausomybės?

Dauguma mūsų pažįstą ką nors, kas naudoja antidepresantus, tačiau neturime daug psichedelinius narkotikus bandžiusių draugų. Dauguma žmonių mano, kad jie yra pavojingi, o už jų turėjimą  tikrai gręsia baudžiamoji atsakomybė. Jus turbūt nustebins, kad psichedeliniai narkotikai yra susiję su antidepresantais. Tiek vieni, tiek kiti veikia smegenų seratonino sistemą.

Psichedelikai antidepresantai

Psichedeliniai narkotikai ir seratonino sistema

Tiek psichedelikai tiek antidepresantai gali būti naudojami gydyti dvasinius sutrikimus. Šiu metu atliekami ankstyvieji moksliniai tyrimai rodo, kad psichedelikai gali tapti daug efektyvesne depresijos gydymo priemone nei antidepresantai, be visos virtinės antidepresantams būdingų nemalonių šalutinių poveikių. Nepaisant potencialiai didžiulės terapinės naudos, visuomenėje priimta klaidingai manyti, kad klasikiniai psichedelikai (LSD, DMT, psilocibino grybai, ir MDMA), kaip ir stimuliuojantys narkotikai (kokainas, heroinas, metamfetaminas), sukelia priklausomybę. Norint suprasti skirtumus tarp šių, į vieną krūvą plakamų, bet visiškai skirtingų psichoaktyvių medžiagų grupių, reikėtų įsigilinti į neurologinį jų veikimo mechanizmą ir nors šiek tiek suprasti smegenų seratonino sistemą.

Kaip komunikuoja neuronai

Kai neuronas – nervinė ląstelė aktyvuojasi, jos kūnas siunčia elektrinį signalą į aksoną (ilga neurono atauga). Aksono terminale neuronas susisiekia su kito Neurono dendritais (neurono atauga, priimanti signalus iš kitų neuronų, mažesnė už aksoną). Cheminis signalas tarp aksono ir dendritų perduodamas tarpine jungtimi – sinapse. Kito neurono kūnas priima signalą, ir kai priimamo signalo riba viršijama, priimančio neurono kūnas perduoda elektrinį signalą į savo aksoną ir procesas kartojasi iš naujo. Cheminiai signalai sudaryti iš neurotransmiterių – cheminių junginių, skirtų informacijos pernešimui tarp neuronų.

Seratoninas

Neurotransmiteriai

Turbūt esate girdėję apie laimės hormoną seratoniną ir malonumo hormoną dopaminą. Jie yra vieni iš daugėlio neurotransmiterių. Žiūrint labai supaprastinai, domapinas reguliuoja atlygio, o seratoninas laimės jausmus. Iš tiesų, jų funkcijos daug platesnės, bet taip aiškiau.

Smegenyse galima rasti daugiau nei 100 skirtingų neurotransmiterių, užrikrinančių komunikaciją tarp skirtingų neuronų. Lengviausiai juos suprasti, įsivaizduojant, kai neurotransmiteriai tai kalbos: vieni neuronai kalba dopamino, kiti seratonino kalba. Yra daugiakalbių neuronų, suprantančių tiek dopamino tiek seratonino kalbas, tačiau dauguma nervinių ląstelių supranta tik vieną kalbą.

Seratonino gamyba

90% kūno seratonino pagaminama žarnyne. Kadangi seratoninas negali pereiti kraujo-smegenų barjero, jis turi būti pagamintas ir smegenyse. Kraujo smegenų barjerą pereina triptofanas – amino rūgštis, kuri labai svarbi seratonino gamyboje. Neuronuose enzimai triptofaną paverčia seratoninu (cheminis pavadinimas 5-HT).

O kaip kūnas gauna triptofano? Jo atsargomis pasipildome valgydami proteinais turtingą maistą. Triptofano yra mėsoje, sūryje, pieno produktuose, kiaušiniuose. Paradoksalu, tačiau proteininė dieta ne visada naudinga siekiant palaikyti stabilų triptofano lygį kūne.

seratonino apykaita

Seratonino sandeliavimas

Seratoninas laikomas mažytėse, vos 50 nanometrų dydžio puslelėse – vakuolėse. Iš pradžių jis plūduriuoja citozolyje (ląstelės viduje esantis, citoplazmą sudarantis skystis). Transportinis proteinas citozolyje sužvejoja seratoniną ir perkelia į vakuolę, kuri priartėja prie sinapsinio plyšio ir laukia signalo.

Seratonino paleidimas

Kai gaunamas signalas, vakuolė susilieja su ląstelės membrana procese, vadinamame egzocitoze ir seratoninas paleidžiamas per sinapsinį plyšį.

Receptorių aktyvavimas

Kai seratoninas susijungia su posinapsinio neurono receptoriais, jie persiunčia signalus į neuroninės ląstelės kūną. Gavės pakankamai daug signalų, neuronas aktyvuojasi ir siunčia elektrinį signalą žemyn į aksono terminalą, sukeldamas seratonino, kuris stimuliuoja sekanti neuroną, paleidimą. Vyksta grandininė reakcija, sužadindama didžiulius neuronų kiekius.

Receptoriaus išsivalymas

Kur po receptoriaus aktyvavimo dingsta seratonino molekulė? Įvyksta vienas iš kelių dalykų: ji gali būti sugrąžinta į priešsinapsinį neuroną, paimama į greta esančią glijos ląstelę arba tarpląsteliniu skysčiununešta toliau nuo sinapsės plyšio.

Reabsorbcija

Šalia priešsinapsinės membranos yra seratonino transportuotojai, kurie neurotransmiterį įtraukia atgal į ląstelę procese, vadinamame reabsorbcija. Tai proteinų grupė, veikianti tarsi dveji vartai: vieni įleidimui, kiti išleidimui. Viena molekulė prisijungia prie transportuotojo membranos išorėje ir pakeičia jo konfuguraciją, tada membranos viduje atsikabina kita molekulė. Priešsinapsiniame neurone dalis seratonino molekulių grįžta į vakuoles, kad galėtų būti panaudos dar kartą. Seratonino gamyba yra sudėtingas ir ilgas procesas, todėl antrinis jo panaudojimas leidžia užtikrinti stabilų kiekį.

seratonino transportavimas

Metabolizmas

Visas atlikęs seratoninas suskaidomas MAO (monoaminooksidazė) ir išsiskiria iš ląstelės kaip metabolitas 5-HIAA.

Kaip seratonino neuronai išvengia perteklinės stimuliacijos

Smegenys negali pagaminti didelio seratonino kiekio vienu metu, todėl jo daug vienu metu ir neišleidžia. Serotonerginiai neuronai naudoja įvairius būdus sumažinti savo reakciją į seratoniną, kad išlaikytų pusiausvyrą ir apsisaugotų nuo perteklinės stimuliacijos.

Receptoriaus tankio sumažinimas

Įodmu, kad neuronas gali priversti savo receptorius pasitraukti už sinapsinės membranos, kad jų nepasiektų per didelis seratonino kiekis. Mažesnis prieinamų receptorių skaičius leidžia mažiau aktyvacijų ir sumažina tikimybę, kad neuronas išleis signalą.

Grįžtamasis ryšys per autoreceptorius

Receptorių yra ne tik posinaptinėje membranoje. Kai kurie išsidėstę aksono terminaluose arba ant neuroninės ląstelės kūno. Jei smegenyse atsiranda perdaug seratonino, šie autoreceptoriai aktyvuojami ir nusiunčia slopinamąjį signalą į priešsinapsinį neuroną, kuris sustabdo seratonino srautą.

Seratonino receptorių universalumas

Kaip minėjome teksto pradžioje, seratoninas reguliuoja nuotaiką, seksualinius potraukius, kognityvinę funkciją, miegą, atmintį ir daug kitų dalykų. Kaip šis neurotransmiteris visa tai sugeba? Iš tiesų yra net 14 skirtingų rūšių seratonino receptoriai. Jie numeruojami nuo 1 iki 7, o kitiems žymėti pridedamos raidės. Kadangi seratonino cheminis pavadinimas 5-HT, mes daugiausiai aptarinėsime receptorių 5-HT2A į kurį taikosi klasikiniai psichedelikai LSD ir psilocibinas (magiškieji grybai).

Seratonino receptorių tipai

Visi 5-HT receptoriai pasižymi skirtingomis savybėmis, kuriomis jie reguliuoja nuotaiką, nerimą, impulsyvumą, agresiją ir migrenas. Kai kurie jų veikia kaip įprasti receptoriai posinaptinėje membranoje, kai kurie funkcionuoja kaip autoreceptoriai aksonų terminaluose, dendrituose arba ląstelės kūne. 5-HT2A yra posinaptinis receptorius, relugiuojantis nuotaiką, nerimą, psichozės lygį.

Kaip antidepresantai ir psichedelikai stimuliuoja seratonino sistemą

Susipažinus kaip seratoninas veikia sinapsiniuose plyšiuose, legviau suprasti SSRi antidepresantų, MAO inhibitorių, klasikinių psichedelikų: LSD, Psilocibino ir MDMA veikimą. Visos šios medžiagos skirtingai stimuliuoja seratonininius neuronus.

Antidepresantai

Iki 1950-ųjų buvo manoma, kad psichines ligas, tokias kaip šizofrenija ar autizmas sukelia mamos – šaldytuvai: emociškai nutolusios ir šaltos savo vaikams. Psichiatrų bendruomenė net nenutuokė, kad šie sutrikimai atsiranda dėl neurochemijos smegenyse.

1930-aisiais seratoninas buvo pirmą kartą atrastas žarnyne, kuriame jis reguliuoja raumenų susitraukimą. Smegenyse jį mokslininkai rado tik po 15 metų. 1954-aisiais  du mokslininkai pastebėjo cheminį seratonino ir LSD panašumą. Jie jau žinojo, kad LSD keistai paveikia protą ir elgesį, nes SANDOZ kompanija jį reklamavo kaip psichiatrinį medikamentą nuo 1947-ųjų. Sulyginę dvi molekules mokslininkai įžvelgė galimą seratonino ir psichinių ligų ryšį.

Kai paaiškėjo, kad seratoninas smarkiai susijęs su psichine sveikata, jis greitai tapo farmacijos kompanijų dėmesio centru. Nuotaikos reguliavimo mechanizmo suvokimas leido farmakologams eksperimentuoti su būdais ją paveikti. Taip atsirado daugėlis antidepresantų.

SSRI antidepresantai blokuoja seratonino reabsorbciją

Selektyvieji seratonino reabsorbcijos inhibitoriai yra dažniausiai išrašomi antidepresantai. Turbūt esate girdėję apie Prozac, Celexa, Lexapro, Seroxat ar Zoloft prekės ženklus. Visi jie priklauso šiai antidepresantų grupei.

SSRI prisikabina prie seratonino transportuotojų ant priešsinapsinės membranos ir juos užblokuoja. Taip seratoninas negali sugrįžti į priešsinapsinį neuroną. Sinapsiniuose plyšiuose lieka daugiau seratonino molekulių ir jos jungiasi su receptoriais, juos aktyvuodamos.

MAO inhibitoriai blokuoja seratonino apykaitą (metabolizmą)

Monoaminooksidazės inhibitoriai yra senosios kartos antidepresantai, kurie vis dar naudojami, bet neišrašomi labai dažnai, dėl pavojingų šalutinių poveikių. MAOi neleidžia suskaidyti ir perdirbti seratonino, todėl sistemoje jo lieka daugiau. Antidepresantai padidina naudojamo seratonino kiekį smegenyse. Tai daro ir MDMA (ekstazis arba ratai).

MDMA poveikio mechanizmas

Ekstazis yra klastinga piliulė. Kai atsiduria smegenyse, ji perima visos seratonino infrastruktūros kontrolę ir viską apverčia aukštyn kojomis. MDMA molekulė patenka į neuroną su seratonino transportuotoju. Atsidūrusi neurone ji užblokuoja vakuolinį transportuotoją, todėl seratoninas nebegali būti tvarkingai sandeliuojamas vakuolėse, o kaupiasi citozolyje – tarpląsteliniame skystyje. Tada MDMA molekulė pakeičia seratonino transportuotojų kryptį, todėl vietoj neurotransmiterio transportavimo į neuroną, jis keliauja jį sinapsinį plyšį, ir jo reabsorbcija blokuojama. Dėl to seratonino lygis pakyla dramatiškai, o receptoriai ant posinapsinės membranos kelias valandas veikia nekontroliuojamai.

Be to, MDMA padidina dopamino (greito atlygio hormonas) ir noradrenalino lygį, todėl patiriama ekstazė.

Kodėl Ekstazis nesukelia priklausomybės

O jei ekstazį vartotumėme kiekvieną dieną, palaikydami didžiulį seratonino kiekį smegenyse? Jei trumpai: neišdegs, nes narkotiko veiksmingumas priklauso nuo smegenyse jau esančio seratonino kiekio. Ekstazis negamina naujo seratonino. Smegenims reikia laiko, kad atgamintų visą sunaudoto seratonino kiekį. Todėl kitą dieną daugėlis MDMA vartotojų nesijaučia gerai emociškai. Kadangi greitu metu neišeina patirti norimus ekstazinius efektus, daug sunkiau pakliūti į priklausomybės kilpą. Dėl seratonino atkūrimo laikotarpio nekyla fiziologinė priklausomybė.

Pamenate, kad smegenys negali išleisti daug seratonino vienu metu? Kitų neurotransmiterių sistemos tam tinka geriau: pvz dopamino. Pakartotinai stimuliuojama, dopamino sistema puikiai reaguoja į poveikį, todėl jos pagrindu veikiantys narkotikai sukelia greitą ir stiprią priklausomybę. Pavyzdžui kokainas, amfetaminas, metamfetaminas, aderolis ar ritalinas.

LSD, psilocibinas ir kiti haliucionogenai

Kitaip nei ekstazis, psichedelikai neužpila smegenų seratoninu. Jie taikosi į specifinius seratonino receptorius 2A, prie kurių kabinasi ir juos aktyvuoja. Tai labai svarbus receptorius, reguliuojantis nuotaiką, nerimą, psichozę ir sąmonę. Jų poveikis kompleksiškas: tam tikrose smegenų vietose psichedelikai padidina aktyvumą, o kai kuriuos centrus nuslopina – manoma, kad jie slopina smegenų centrus, atsakingus už savęs – ego suvokimą. Šie centrai vadinami pasyviuoju smegenų veiklos tinklu. Jie aktyvūs, kai nieko neveikiame, nesame susitelkę į kažkokią užduotį.  Pasyvios veiklos neuronų tinklą galima palyginti su kompiuterio ekrano užsklanda: ji atsitiktinai rodo jūsų praeities nuotrupas, ateities fantazijas, neatliktus darbus, jūsų įskaudintų žmonių veidus ir panašiai.

Kodėl psichedelikai taip kaitina mokslininkų kraują? Neurologai bando suprasti įvairių smegenų dalių paskirtį, todėl kai kažkoks centras deaktyvuojamas, galima stebėti kas dingo sąmonėje. Pasyvios veiklos tinklo deaktyvavimas sukelia įspūdingus padarinius.

Nutraukus įprastus smegenų komunikacijos tinklus, skirtingos jų dalys pradeda tarpusavyje sąveikauti naujais būdais. Ši sąveika gali paaiškinti kūrybinių sugebėjimų ir problemų sprendimo įgūdžių pagerėjimą, veikiant psichedelikams.

Kodėl psichedelikų draudimas ir kriminalizacija yra problema

Kaip veikia mokslas? Pastebėjęs įdomu dalyką, testuoji ir stebi jį įvairiomis sąlygomis, tada sugalvoji hipotezę kaip jį paaiškinti ir eksperimentais bandai įrodyti jos teisingumą. Jei ji teisinga, sugalvoji tinkamą to dalyko pritaikymą.

Psichedeliniai narkotikai giliai susiję su žmogaus smegenų seratonino sistema. LSD ne tik padėjo ją atrasti, bet ir netiesiogiai sukėlė revoliuciją prichiatrijoje. Psichedeliniai tyrimai gali vėl sukelti revoliuciją žmogaus proto supratime, o tai gali padėti milijonams žmonių, kenčiantiems nuo vienokio ar kitokio dvasinio sutrikimo. Psichedeliniai narkotikai gali būti raktas, atversiantis duris į mūsų sąmonę.

 

 

You may also like