Žalos mažinimo ir integracijos terapija

Įspūdingi ankstyvųjų klinikinių tyrimų rezultatai gydant depresiją ir nuo pasveikimo istorijų lūžtantis internetas daugelį pasaulio psichoterapeutų verčia rinktis tarp teisinės rizikos ir naudos pacientui

Nelegali, bet veiksminga terapija

Psichodelinė medicina patiria tikrą tyrimų renesansą, tačiau laikotarpis tarp JAV alkoholio draudimo ir septintojo dešimtmečio pabaigos skatina atsargiau žvelgti į entuziazmo kupinas antraštes, kurios klasikinius psichodelikus paverčia magiškomis kulkomis, be pastangų ir euforiškai gydančiomis depresiją. Atsainus požiūris į šias ypač galingas, psichiką transformuojančias priemones galėtų neišprususiems arba ciniškiems politikams padovanoti argumentų, bandant sugalvoti naujus būdus kažką uždrausti, nubausti arba apriboti, taip valkiojant savo mandatą po žiniasklaidos priemones ar socialinius tinklus, stengiantis užimti kuo daugiau eterio iki kitų rinkimų.

Kai pasaulį sudrebinusi Michael Pollan knyga “Kaip pakeisti protą” buvo išversta į mūsų kalbą, Lietuvoje irgi atsirado New York times, Wall street Journal, ar The Guardian skaitančių žmonių, kurie nepabūgo Naisiuose taip mėgstamo baudžiamojo persekiojimo. Psichodelinės psichoterapijos paslaugų Lietuvoje nėra ir negali būti, nes ciniški ir amoralūs politikai, deja, yra tarptautinis fenomenas arba taisyklė. Tarptautiniuose susitarimuose klasikiniai psichodelikai, tokie kaip psilocibinas, DMT ar LSD (taip pat MDMA su kategorizavimo iššūkiais) yra įtraukti į labiausiai draudžiamų psichoaktyvių medžiagų sąrašus, kurie reiškia, kad šios medžiagos yra ypač pavojingos, kelia didžiulę priklausomybės riziką ir neturi jokio medicininio pritaikymo. Kiekvienas iš šių teiginių yra pribloškiančiai klaidingas ir nėra paremtas moksliniais įrodymais.

Tarptautinėje dvasinės sveikatos bendruomenėje kyla vis mažiau abejonių dėl psichodelinės terapijos naudos, tačiau taip pat suprantama, kad politikai retai kada skaito mokslines publikacijas ir bet kokie pokyčiai galimi tik įstatymų leidėjams atidžiai paskaičiavus savo reitingus ir pamatavus visuomenės nuomonės temperatūrą. Tokį “lyderystės metodą” įvaldė ne vienas Lietuvos politikas.

Nepaisant akivaizdžių teisinių kliūčių ir etinių iššūkių, avangarde dirbantys mokslininkai, psichoterapeutai ir psichiatrai, pasitarę su teisininkais, parodė politikams vidurinį pirštą ir sukūrė konstruktą, kurį pavadino Žalos mažinimo ir integracijos terapija 2021 metų kovo 15 dieną, žurnale Frontiers in Psichiatry publikuotame tekste.

Daktaras Ingmaras Gormanas, vienas publikacijos autorių, taip pat organizacijos “Fluence”, kuri užsiima psichodeliniu švietimu ir psichikos sveikatos paslaugų teikėjų mokymu psichodelinio gydymo srityje bendraįkurėjas, pastebėjo, kad būtina pradėti dialogą apie tai, kaip suteikti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams klinikinių įgūdžių ir žinių, kad jie galėtų pacientams teikti veiksmingas, užjaučiančias, įrodymais pagrįstas psichodelinės terapijos ir integracijos paslaugas. “Daugelis psichoterapeutų ir kitų paslaugų teikėjų jau yra susidūrę su klientais, kurie vartoja psichodelikus, tačiau nebuvo nuoseklaus požiūrio į darbą su šiais asmenimis”, – sako Gormanas. “Tikimės, kad ši publikacija pradės pokalbį, kurio šioje srityje trūko, kad galėtume kuo labiau padėti tiems, kuriems mūsų reikia.”

Žalos mažinimo ir integracijos terapija

Žalos mažinimas šioje frazėje yra užuomina apie legalią veiklą, kurią vakarų pasaulyje vykdo daugelis nevyriausybinių organizacijų, bandančių sumažinti galimą psichoaktyvių medžiagų žalą švietimu, švarių švirkštų dalinimu, narkotikų grynumo testavimu, psichologine ir medicinine pagalba festivaliuose.

MAPS (Multdisciplinary association for psychedelic studies) organizacija išskiria 4 psichodelikų žalos mažinimo principus:

  • Saugios erdvės sukūrimas
  • Priežiūra, o ne vadovavimas
  • Išsikalbėjimas, o ne tildymas
  • Sunku, nereiškia blogai

Integracija yra procesas, kurio metu vyksta psichodelinėje sesijoje įgautos patirties suvokimas, apdorojimas ir pritaikymas gyvenime. Ją visiškai legaliai gali atlikti psichologai ir psichoterapeutai, turintys šiek tiek žinių apie klasikinių psichodelikų psichologinį poveikį. Suvartojus didelę psichodelikų dozę, gali būti patiriamos laukinės, sunkiai kontroliuojamos mistinės patirtys. Kai asmuo sugrįžtą į įprastą sąmonės būseną, jos lieka tarsi matomos pro galinio vaizdo veidrodėlį. Integracijos tikslas  – surasti naudingus psichodelinės patirties fragmentus ir neleisti jiems išgaruoti. Neintegruota ir nesuprasta sunki patirtis gali kelti daug psichologinės žalos. Integracijos metu jokios psichoaktyvios medžiagos nėra naudojamos, tai yra psichologinis darbas, atliekamas visiškai pasibaigus psichoaktyvių medžiagų poveikiui.

Žodis terapija atskleidžia tikrą šių veiksmų paskirtį. Kitaip tariant, psichodelikų vartojimas yra uždraustas daugumoje pasaulio šalių, tačiau psichoterapija ir žalos mažinimas yra legalūs, todėl bet koks asmuo prisiimdamas asmeninę teisinę riziką (už draudžiamų psichoaktyvių medžiagų vartojimą) gali visiškai oficialiai sulaukti profesionalų pagalbos.

Taigi žalos mažinimo ir integracijos terapija yra pavadinimas, naudotinas iki tol, kol psichodelinė medicina taps visiškai legalia ir psichodelikų padedama psichoterapija arba psichodelinė terapija taps įprastu dvasinių sutrikimų gydymo būdu.

Kviečiame susipažinti su mokslinės publikacijos dalimis, siūlančiomis psichoterapeutams būdus, kaip etiškai padėti psichodelikus vartojantiems pacientams, išvengiant teisinės ir reputacinės rizikos.

Terapeuto galimybės etiškai mažinti psichodelikų žalą ir didinti naudą

Psichodelikų vartojimo rizikos mažinimas yra terapeutų etinė pareiga, kaip ir tokios savigydos naudos didinimas. Deja, nėra iki galo aišku, kaip toks pagalbos procesas galėtų atrodyti. Daugumoje šalių gydytojai dar negali rekomenduoti ar paskirti psichodelikų, juo labiau negali dirbti padejėjais psichodelinės sesijos metu. Nepaisant to, atsižvelgiant į teisinius ir etinius aspektus, psichoterapijos paslaugos gali būti teikiamos visiškai legaliai prieš ir po psichodelinės sesijos.

Jungtinėse Amerikos Valstijose daugelis psichoterapeutų jau teikia tokias paslaugas; tai rodo tarpusavio bendradarbiavimo tinklai internete, tokie kaip PSYCHEDELIC.SUPPORT.

Turint omenyje augantį psichodelinės medicinos poreikį ir psichologinės paramos svarbą, daugelis terapeutų užsienyje spėjo prisitaikyti prie visuomenės poreikių. Kadangi psichodelikai (išskyrus nevisai psichodeliniu poveikiu pasižyminti ketaminą, kuris naudojamas terapijoje JAV bei Čekijoje) yra draudžiami, terapeutai vengia tokioje veikloje dalyvauti tiesiogiai. Tačiau žalos mažinimas yra seniai žinoma taktika, leidžianti etiškai ir legaliai padėti asmenims, naudojantiems psichoaktyvias medžiagas.

Nors žalos mažinimas susijęs ir su visuomenės sveikatingumo ir socialinio teisingumo judėjimu, jis yra integruotas psichoterapijoje tam, kad galima būtų padėti rizikingai besielgiantiems pacientams. Žalos mažinimo principas numato, kad daug naudingiau yra suteikti klientams galimybę atvirai kalbėti apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą su smerkimo vengiančiu ir jų interesus ginančiu terapeutu. Tai yra daug geriau pacientui, nei situacija, kada jis yra priverstas slėpti savo rizikingus įpročius nuo terapeuto. Žalos mažinimo metodai leidžia pacientui oriai pasverti savo elgesio riziką ir naudą. Jei pacientas nenori susilaikyti nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo, jis gali būti paskatintas pakeisti vartojimo būdą, vartoti saugesnę medžiagą, pakeisti su vartojimo susijusį elgesį, arba sumažinti dažnį bei intensyvumą.

Žalos mažinimo kritikai dažnai teigia, kad terapeutai, pripažindami, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra ne tik rizikingas, bet ir gali būti naudingas, bei  suteikiantys galimybę atvirai apie tai kalbėti, pritaria rizikingam elgesiui ir didina žalos atsiradimo tikimybę.

Tačiau moksliniai įrodymai rodo ką kitą: žalos mažinimo intervencijos yra veiksmingos įvairiose srityse: ŽIV prevencijoje tarp intraveninius narkotikus vartojančių asmenų, prikausomybės nuo opioidų gydyme, studentų alkoholio vartojime, o kalbant apie klasikinius psichodelikus, atsakingas jų vartojimas gali būti ir labai naudingas. Daugelis mokslinių tyrimų atskleidė, kad žalos mažinimo programos neskatina narkotikų vartojimo ir palengvina galimybes gydytis.

Svarbu suprasti, kad žalos mažinimo strategijos neleidžia terapeutui dalyvauti ar padėti psichodelikų dozavimo sesijose, kurios visuomenėje vadinamos tripais. Kitaip nei parengiamosiose klinikinių bandymų sesijose, žalos mažinimo konsultacijose terapeutas stengiasi pacientui padėti priimti geriau informuotus sprendimus, kreipiant didelį dėmesį į edukaciją ir saugumą. Klientai, ieškantys profesionalių patarimų apie psichodelikus, dažnai neturi daug patirties arba žinių apie šais medžiagas ir nėra tikri, ar psichodelikai iš tiesų jiems tinka ir gali padėti. Žalos mažinimo dvasioje terapeutas nei skatina nei bando atgrasyti nuo psichodelikų vartojimo, o kreipia didžiausią dėmesį į paciento tikslus, gerovę, saugumą ir leidžia jiems patiems nuspręsti kokie elgesio modeliai gali jiems padėti susikurti gyvenimą, kurio jie trokšta.

Remdamasis tuo, terapeutas dažnai padeda klientui išgryninti priežastis, dėl kurių pacientas ieško nelegalių psichodelinių patirčių ir gali patarti išbandyti alternatyvius būdus pasiekti tikslams: pavyzdžiui padrąsinti išbandyti tradicinius depresijos gydymo būdus: psichoterapiją, antidepresantus, legalius psichodelikų klinikinius bandymus ar ketamino terapiją (kur ji legali). Žalos mažinimo taktikoje šios alternatyvos gali padėti pacientui informuotai pasirinkti.

Edukacija apie psichodelines medžiagas, jų pavojus ir naudą yra svarbi klientų informavimo dalis, leidžianti jiems informuotai pasirinkti, taip sumažinant psichodelikų naudojimo riziką. Šiais laikais yra labai daug teisingos ir neteisingos informacijos apie psichodelikus, kurioje galima pasimesti. Gydytojas čia gali padėti dviem būdais: pasiūlyti pacientui paieškoti informacijos pačiam ir suteikti erdvę tai informacijai suprasti. Taip pat galima pacientui padėti kritiškai įvertinti rastą informaciją, atskiriant faktus nuo išsigalvojimų. Tai labai svarbu, nes draugų perduodamomis žiniomis dažnai pasitikima labiau, nei informacija, randama sveikatos apsaugos šaltiniuose. Ši situacija primena sportinius rezultatus gerinančių medikamentų, tokių kaip augimo hormonai vartojimą, kurio griebiasi atletai, nepaisant tvirtų medicininių įrodymų, kad tai nepagerina sportinių rezultatų.

Paciento paskatinimas pačiam susirasti informaciją leidžia jam pamatyti, kad terapeutas yra objektyvus ir nebando įtikinti naudoti arba nenaudoti psichodelikų. Tai suteikia klientui daugiau autonomijos, bet kartais gali erzinti, jei jis tikisi greitų ir paprastų patarimų. Net jei terapeutas stengiasi nešališkas psichodelikų atžvilgiu, jam gali tekti suteikti pacientui svarbią informaciją, kurios jam nepavyko atrasti pačiam. Pavyzdžiui galima susidaryti klaidingą įspūdį, kad psichodelikai veikia tarsi stebuklinga lazdelė, neatkreipiant dėmesio į sunkios patirties galimybę, kai iškyla visos iki šiol vengtos problemos, sunkūs atsiminimai ar užgniaužtos emocijos.

Viena iš temų, apie kurias dažniausiai ieškoma informacijos, yra sąveika tarp psichodelikų ir naudojamų vaistų. Nebent terapeutas turi farmakologinių žinių, jam derėtų nukreipti pacientą pas specialistą, galinti suteikti reikiamą informaciją. Terapeutai, dirbantys su pacientais, ketinančiais mesti naudojamus vaistus (pavyzdžiui antidepresantus), turėtų patarti jiems tai atlikti su profesionalo pagalba. Galima pasiūlyti patikimų informacijos šaltinių, kurie padėtų išsiaiškinti psichodelikų rizikas ir naudą. Nors klasikiniai psichodelikai pasižymi mažesniais nepageidaujamais šalutiniais poveikiais nei dauguma vaistų, galimos nepageidautinos sąveikos su psichotropiniais vaistais (pavyzdžiui Ajavaska ir kai kurie antidepresantai).

Jei pacientas nusprendžia imtis psichodelikų, terapeutas gali būti naudingas, skatindamas saugų jų naudojimą ir priversdamas atidžiai įvertinti planus: ar psichodelinės sesijos metu padės patikimas žmogus? Ar ji vyks saugioje, pažįstamoje aplinkoje, kur nereikės niekur vairuoti? Ar bus pasirūpinta fiziniais poreikiais, tokiais kaip maistas ir vanduo? Be to, kadangi psichodelikai yra draudžiami, jie dažnai perkami iš nepatikimų prekeivių, todėl tai yra papildomas rizikos šaltinis. Nors terapeutas negali palengvinti psichodelikų įsigyjimo, jis tikrai gali skatinti pacientus rūpintis savo saugumu ir naudotis specialiais legaliais reagentų rinkiniais, skirtais patikrinti psichodelinių medžiagų sudetį ir kokybę. Tiesa, derėtų pabrėžti, kad jie nors ir sumažina riziką, gali veikti netiksliai ir negarantuoja šimtaprocentinio patikimumo.

Galiausiai, žalos mažinimo principai gali būti pritaikyti padėti pacientams, ieškantiems pogrindinių gidų pagalbos. Svarbu spurasti, kad pogrindyje veikiančių psichodelinių padejėjų – gidų veikla nėra reguliuojama, todėl pacientai turėtų suprasti, kad būdami ypač pažeidžiamoje psichodelinėje būsenoje, jie turi visiškai pasitikėti juos prižiūrinčiu asmeniu. Turi būti informuota ir apie šią riziką, todėl pacientui kreipiantis į pogrindyje dirbantį psichodelinės sesijos padejėją, terapeutas gali padėti įvertinti jo patikimumą ir saugumą. Terapeuutas kartu su pacientu gali parengti klausimyną gidui, kad pacientas įsitikintų, kad priėmė tinkamą sprendimą. Terapeutas turi padėti pacientui suprasti, kad jei jis nepasitiki padejėju, net jei pasykrė laiko ar pinigų, jis turi teisę atsisakyti paslaugų. Pacientui dėl padejėjo veiksmų patyrus žalą, naudinga terapeuto pagalba nustatant, kaip ir ar pranešti apie jį teisinėms ar reguliavimo institucijoms, kad ateityje būtų išvengiama žalos kitiems.

Be saugumo akcentavimo, žalos mažinimas padeda padidinti galimą psichodelikų suteikiamą naudą. Dešimtmečius psichodelikai buvo naudojami ir dėl jų teikiamos naudos, integruojant šias priemones į tubulėjimą orientuotame gyvenimo būde. Orientavimasis į naudą žalos mažinimo terapijoje yra ypač priimtinas psichodelikų atveju, turint omenyje moksliškai įrodytą ir puikiai dokumentuotą mažą potencialą priklausomybei ir fizinei žalai. Kitaip tariant, kadangi psichodelikai nekelia priklausomybės ir yra fiziškai saugūs, naudos ir žalos svarstyklės smarkiai krypsta į naudos pusę, palyginus su kai kuriomis kitomis sąmonės būseną keičiančiomis medžiagomis. Taigi, terapeutams tenka mažiau galvoti apie galimą žalą klientui, susitelkiant į naudos didinimą. Žalos mažinimo paslaugos leidžia gydytojams suteikti erdvę savo pacientams, aptarti teigiamas psichodelikų naudojimo pasekmes ir padėti psichodelinę patirtį ir jos sukeltas įžvalgas integruoti kasdieniame gyvenime. Psichodelinės patirties integravimas gali priminti terapijos sesijas klinikiniuose psichodelikų bandymuose.

Psichoterapeuto patiriama rizika

Daugelis terapeutų, svarstančių siūlyti žalos mažinimo ir integraicjos terapiją nėra tikri dėl tokios veiklos rizikos lygio, todėl abejoja, ar verta padėti pacientui. Rizikos lygis skiriasi kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į psichoterapijos paslaugų reguliavimą ir vietinius įstatymus.

Turbūt didžiausia rizika susijusi su psichoterapeutų licenzijomis. Nors gydytojas ir neįsitraukia į įstatymą pažeidžiančias veiklas, psichoterapeutų veiklą reguliuojančios organizacijos gali nuspręsti, kad peržengiamos priimtinos profesinės praktikos ribos. Dėl psichodelinės psichoterapijos naujumo, žalos mažinimo principų neišmanymo ir narkotikų naudojimo stigmatizavimo, už licenzijas atsakingos institucijos gali neremti psichoterapeutų, kurie aiškiai nenurodo pacientams, kad draudžiamos medžiagos turi būti griežtai vengiamos. Tarybos ir asociacijos gali sužinoti apie psichoterapeuto veiklą iš paciento šeimos narių ar artimų draugų, kurie yra griežtai nusistatę prieš psichoaktyvių medžiagų naudojimą. Pacientas, veikiamas psichodelinių junginių gali patirti fizinę arbą psichologinę traumą, ir apie ją informuoti kitą terapeutą, kuris galėtų atkreipti dėmesį, kad nebuvo bandoma atkalbėti paciento nuo psichodelinių medžiagų naudojimo. Tokios situacijos pasekmė galėtų būti skundas kontroliuojančioms institucijoms apie psichoterapeuto darbo etiką ir metodus.

Kita rizikos rūšis yra civilinė atsakomybė dėl neteisėtos gydymo praktikos. Jei pacientas naudodamas psichodelikus patyrė žalą, terapeutas galėtų būti paduotas į teismą, ne neapsaugojo kliento. Taip pat galima teigti, kad Žalos mažinimo ir integracijos terapija yra naujas terapijos būdas, kurio efektyvumui trūksta mokslinių įrodymų, o psichoterapeutas pažeidė darbo etikos standartus, nes neppasiūlė konvencinių gydymo būdų.

Kita rizika susijusi su profesine reputacija tarp kolegų ir terapeutų bendruomenėse. Rizikos lygis kinta priklausomai nuoi geografinės lokacijos ir darbovietės tipo. Tai ypač galioja konservatyvioms šalims, kur terapeutai visiška abstinencija yra psichoterapeutų griežtai skatinamas požiūris į psichoaktyvias medžiagas. Jei iškyla pavojus terapeuto atlyginimui ar darbo vietai, jis nebus linkęs teikti tokių paslaugų, be to, daugelis darbdavių nepalaiko šios praktikos. Terapeutai, besidomintys psichodelinę terapiją turėtų apsvarstyti šias, ir kitas – su asmeninėmis aplinkybėmis susijusias rizikas.

Psichoterapeuto rizikos valdymas

Nors žalos mažinimo ir integracijos terapija neleidžia visiškai išvengti rizikos, galima ją smarkiai sumažinti tiek terapeutui, tiek pacientui. Nos žalos mažinimo taikymas priklausomybių gydyme yra gerai išvystytas ir paremtas moksliniais įrodymais, darbe su psichodelikais etikos standartai dar nėra patvirtinti, kontroliuojančios institucijos neteikia rekomendacijų, o teisiniai apibrėžimai nėra aiškūs. tačiau tam tikra su psichodelikais susijusi veikla didina riziką labai aiškiai, todėl jos galima išvengti.

Paprasčiausias būdas vengti nebūtinos rizikos yra nepalengvinti ir nepadėti gauti psichodelinių medžiagų, taip pat nesuteikti erdvės jų vartojimui. Negalima rekomenduoti nei tinklapių, nei asmenų, kurie padėtų įsigyti psichodelines medžiagas. Psichoterapeutas neturėtų paciento skatinti vartoti psichodelikų ne tik jo akivaizdoje, bet ir prieš psichoterapijos sesiją, kurioje jis dalyvautų pakitusios sąmonės būsenos. Nors terapeutas gali teigti, kad toks veiksmas nebuvo suderintas, ir kad pasirinkimas neatstumti pažeidžiamos būsenos kliento yra etiškas, teismo atveju, įrodymai galėtų byloti atvirkščiai, todėl terapeutas gali būti apkaltintas įstatymų pažeidimu. Bet kokia psichoterapeuto veikla, leidžianti klientui teigti, kad gydytojas dalyvavo įgyjant draudžiamą narkotiką ar skatino tai daryti, kelia didelę teisinę riziką.

Kitas būdas vengti rizikos yra nebendravimas ir terapijos nekoordinavimas su pogrindiniais gidais. Psichodelinio gido / padejėjo rekomendavimas pacientui yra aiški ir akivaizdi pagalbos gauti draudžiamas psichoaktyvias medžiagas forma. Nors klinikiniu požiūriu, terapeutui gali pasirodyti naudinga pasikonsultuoti su psichodelinės patirties padejėju, tai sukuria dideles teisines rizikas. Kita vertus, pogrindiniam gidui siūlyti psichoterapeutą nėra rizikinga, nes bet kuris visuomenės narys gali rekomenduoti bet kokią legalią paslaugą. Tačiau formalus ar neformalus terapeuto konsultavimasis su pogrindiniais gidais  sukuria rizikas, kad gydytojas tapo konspiracijos, padedančios kažkam įsigyti narkotikų, dalimi.

Bet koks veiksmas, padidinantis galimybę, kad pacientas teigs, jog jis vartojo draudžiamas medžiagas dėl terapeuto įsitraukimo, gali kontroliuojančias institucijas įtikinti, kad jis buvo nelegalios veiklos organizatorius (o tai mažiausiai būtų pareigos veikti profesionaliai pažeidimas, o gal net įstatymo laužymas). Taigi, parengiamasis darbas susijęs su didesnėmis rizikomis nei integracija, nes kyla pavojus, kad pacientas vėliau teigs, jog ryžosi psichodelinei patirčiai tik dėl terapeuto paskatinimo.

Psichoterapeutas gali valdyti riziką atidžiai rinkdamasis savo bendravimo būdą ir komucikaciją, jei paslaugos reklamuojamos. Būtina pabrėžti, kad draudžiamų psichodelinių medžiagų įsigyjimas nėra skatinamas ar kažkaip palengvinamas. Savrbu vengti terminų, tokių kaip pasirengimas ir pasiruošimas. Komunikuojama turi būti taip, kad nekiltų įtarimas, jog psichoterapeutas kažkaip susijęs su psichodelinės medžiagos gavimu ar vartojimu. Gali būti pasirašomas dokumentas, kuriame aiškiai apibržta kas yra, o kas nėra Žalos mažinimo ir integracijos terapija. Jame gali būti apibrėžtos procedūros, kurių imsis terapeutas, jei pacientas atvyks į konsultaciją apsvaigęs nuo psichodelinių medžiagų: tai gali būti skambutis paciento nurodytam patikimam asmeniui, užtikrinant saugų jo transportavimą namo iš psichoterapijos kabineto.

Aiškus ribų nubrėžimas komunikacijoje yra labai naudingas, nes kai kurie pacientai gali pagalvoti, kad viešai deklaruojami teiginiai tėra formalumas. Atviras pokalbis gali išsklaidyti visas abejones dėl suteikiamų paslaugų turinio.

Galiausiai, terapeutams būtų naudinga susipažinti su psichodelikų padedama terapija tam, kad suprastų jos stipriąsias puses ir apribojimus. Tai padėtų bendraujant su pacientais, kurie gali būti paveikti žiniasklaidos ir pop kultūros kuriamo patoso, galinčio sukelti nerealistiškus lūkesčius. Susipažinimas su moksliniais tyrimais padėtų konsultuoti pacientą iš subalansuotos, klinikiniais įrodymais paremtos pozicijos.

Šaltiniai

Psychedelic Harm Reduction and Integration: A Transtheoretical Model for Clinical Practice

MAPS: Psychedelic Harm Reduction

Forbes: As More People Turn To Psychedelics, Integration Proves A Crucial Factor For Breakthroughs

Susiję įrašai

Navigacija psichodelinės savigydos minų lauke

Kaip psichiatrai išrašys psichodelikus?

Kognityvinė elgesio terapija

Ar rizikinga psichodelikais gydytis pačiam?

Psichoterapeutės požiūris: ką veikti su psichodeliniais narkotikais

 

You may also like