Didelis žingsnis į priekį gydant priklausomybes

“Bandymas pabėgti nuo skausmo sukelia dar daugiau skausmo.”
(Gabor Maté)

Pastaraisiais metais atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad psichodelinės medžiagos gali padėti žmonėms įveikti psichikos sveikatos problemas, tokias kaip depresija, nerimas, lėtinis skausmas ar net valgymo sutrikimai. Tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad vienas psichodelinis junginys gali gydyti sunkiai įveikiamas priklausomybes. Psilocibinas, psichodelinių grybų veiklioji medžiaga, ribotuose ankstyvuosiuose tyrimuose pasirodė esąs perspektyvus ne tik alkoholio ar sunkesnių narkotikų, bet ir priklausomybės nikotinui ilgalaikiame gydyme.

“Sena taisyklė sako, kad trečdaliui žmonių pagerėja, trečdalio liga nepakinta, o trečdaliui toliau blogėja”, – sakė Niujorko universiteto Grossmano medicinos mokyklos psichiatras daktaras Michaelas Bogenschutzas, tyrinėjantis psilocibino terapiją kaip gydymą nuo piktnaudžiavimo alkoholiu. “Mane žavi tai, kiek daug skirtingų dalykų gali patirti žmonės, kurios galiausiai padeda jiems iš esmės pakeisti savo elgesį.”

Pavyzdžiui, Aimée Jamison, prieš kelerius metus norėjo atsikratyti įpročio rūkyti iki savo 50-ojo gimtadienio. Statistiškai A. Jamison sėkmės tikimybė nebuvo didelė. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2018 m. 55 proc. suaugusių rūkalių bandė mesti rūkyti, tačiau tik 8 proc. jų tai pavyko.

Dalį laiko Bostone gyvenanti investuotoja D. Jamison buvo girdėjusi apie psichodelinę terapiją, tačiau asmeniniam naudojimui psichodeliniai narkotikai dažniausiai yra draudžiami. Taigi 2018 m. rudenį ji išskrido į Baltimorę dalyvauti klinikiniame tyrime Džono Hopkinso psichodelikų ir sąmonės tyrimų centre. Kai prieš smegenų skenavimą jai teko vieną dieną susilaikyti nuo nikotino, D.Jamison vos galėjo užmigti ir pavadino tai “pragariškiausiomis 24 valandomis, kurias esu patyrusi”.

Po trijų pokalbių terapijos seansų Hopkinso klinikoje jai buvo duota viena tabletė, su 30-čia miligramų psilocibino – palyginti didelė dozė. Prarijusi tabletę, ji užsidėjo akių kaukę, atsigulė ant sofos ir su dviem šalia esančiais slaugytojais, kurių priežiūroje leidosi į penkių valandų psichodelinę kelionę.

Kai kelionė baigėsi, ji atsisėdo ir pažvelgė į terapeutus. “Dabar suprantu, kodėl rūkiau, – pasakė ji, – man daugiau nebereikia to daryti.”

Per kitus porą mėnesių M. Jamison dalyvavo dar keliuose terapijos seansuose, tačiau daugiau psilocibino nevartojo. Nuo to laiko ji nebesurūkė nė vienos cigaretės. 2014 m. paskelbtame ankstyvajame šio tyrimo variante (kai dalyviai dalyvavo dviejuose arba trijuose psilocibino seansuose) buvo pranešta apie 80 proc. sėkmės rodiklį tarp 15 rūkalių, palyginti su 35 proc. rodikliu, kuris paprastai būdingas pacientams, vartojantiems pagrindinį įprastinį vaistą nuo rūkymo “Chantix”.

Po tokių teigiamų rezultatų, į Hopkinso tyrimus buvo įtraukta daugiau dalyvių, o praėjusiais metais komanda gavo 4 milijonų JAV dolerių dotaciją iš Nacionalinio sveikatos instituto.

Vis dar neaišku, kiek veiksmingas psilocibino vartojimas priklausomybei gydyti ilguoju laikotarpiu ir ar vieniems asmenims jis gali būti naudingesnis nei kitiems. Kai kurie tyrimų dalyviai kelionių metu patyrė nerimą keliančių išgyvenimų, o ekspertai teigia, kad žmonės neturėtų vartoti šios medžiagos už teisėtų mokslinių tyrimų ribų arba be priežiūros.

Be to, penkių valandų trukmės patirtis sveikatos priežiūros įstaigose kainuos brangiai, o tai gali apriboti paslaugos prieinamumą mažesnes pajamas gaunančiose bendruomenėse, kurios neproporcingai kenčia nuo piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu. Vis dėlto daugelis ekspertų, trokštančių naujų priklausomybės gydymo būdų, teigia, kad psilocibinas yra naujas ir potencialiai įdomus gydymo būdas žmonėms, sergantiems sunkiai įveikiama liga.

Viena iš priežasčių, kodėl priklausomybes taip sunku gydyti, yra ta, kad tai nėra tik cheminė problema. Dar ilgai po to, kai trumpalaikė abstinencijos reakcija išnyksta, nuo priklausomybės kenčiantys žmonės dažnai susiduria su nepakeliamu gyvenimu be stresą atpalaiduojančio vožtuvo, kurį jiems suteikė jų įprotis. Norintieji mesti rūkyti gali atkakliai dirbti kelias savaites ar mėnesius, tačiau, kai patiria stresą ar yra nusiminę, jų smegenys dažnai nukreipia juos atgal į gerai pažįstamą priklausomybės teritoriją.

Kai kurie ekspertai teigia, kad psilocibinas patenkina šį psichologinį poreikį. Kartu su LSD ir meskalinu jis vadinamas “klasikiniu psichodeliku”, kuris suaktyvina smegenų žievėje esančius jungiklius – serotonino 5-HT2A receptorius, sukeliančius haliucinacijas. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, psichodelikos klestėjimo laikais, šie vaistai buvo vertinami gydant depresiją ir priklausomybę, tačiau rezultatai buvo nevienareikšmiai.

XX a. septintajame dešimtmetyje, priėmus Kontroliuojamų medžiagų įstatymą, kuriuo LSD ir psilocibinas buvo įtraukti į griežčiausią teisinę kategoriją, vadinamą 1 sąrašu, mokslinis darbas buvo sustabdytas.

Po trisdešimties metų, 2000 m., Johnso Hopkinso universiteto psichofarmakologas Rolandas Griffithsas gavo Maisto ir vaistų administracijos leidimą ištirti psichologinį psilocibino poveikį su 30-čia savanorių. Praėjus dviem mėnesiams po seanso, dalyviams pateiktoje apklausoje daugiau nei pusė jų nurodė, kad tai buvo viena reikšmingiausių patirčių jų gyvenime.

Nuo to laiko psichodelikos tyrimai suklestėjo. Šių metų pradžioje Didžiojoje Britanijoje paskelbtame tyrime nustatyta, kad žmonės, turintys sunkių piktnaudžiavimo alkoholiu sutrikimų, kuriems buvo taikoma ketamino terapija, per šešis mėnesius susilaikė nuo alkoholio vartojimo 10 proc. daugiau nei tie, kurie kartu su terapija ar švietimu gavo tik placebą.

Tačiau kai kurie ketamino ir priklausomybės tyrimai rodo, kad jo antidepresinis poveikis laikui bėgant išnyksta ir dalyviams gali prireikti pakartotinių infuzijų. Tai yra potenciali problema, nes pats vaistas gali tapti narkotiku, kuriuo piktnaudžiaujama, o perdozavimas retais atvejais gali būti mirtinas.

Psilocibinu besidžiaugiantys mokslininkai teigia, kad dėl ilgesnio ir intensyvesnio psichodelinio patyrimo psilocibinas yra ilgalaikė terapinė priemonė. Paprastai jos veiksmingumui pasiekti užtenka vieno seanso, o kartais ir kelių seansų, jei ji integruojama su psichoterapija ar kita konsultavimo forma.

“Po psilocibino žmonės tampa lankstesni”, – sakė Johnso Hopkinso universiteto psichologas Matthew Johnsonas, kuris vadovauja rūkymo tyrimui. “Šis padidėjęs atvirumas gali būti nuolatinis pokytis, galintis padėti įveikti priklausomybę.”

Nors pagal federalinius narkotikų įstatymus psilocibinas tebėra nelegalus, kai kuriuose JAV miestuose, įskaitant Denverį ir Santa Krusą (Kalifornijos valstija), jis dekriminalizuotas. Oregonas 2020 m. lapkritį balsavo už tai, kad taptų pirmąja valstija, legalizavusia psichodelinius grybus medicininiam vartojimui.

Psilocibinas laikomas saugesniu už ketaminą nes nesukelia priklausomybės, tačiau turi ir trūkumų. Didžiausią riziką kyla asmenims, kurie vartoja narkotiką vienai ir apsvaigęs nuklysta į automobilių eismą ar kitas pavojingas situacijas. Net ir prižiūrimoje mokslinių tyrimų laboratorijos aplinkoje vartotojai dažnai patiria šalutinį poveikį, pavyzdžiui, vėmimą ar koordinacijos sutrikimą, o pati kelionė gali sukelti nerimą, skausmą ar net psichozės priepuolį.

“Vienas iš didžiausių šių gydymo metodų iššūkių yra tas, kad jų poveikis yra šiek tiek nenuspėjamas”, – sakė daktaras Bogenschutzas.

Kalifornijos integralių studijų institutas yra viena iš geriausiai žinomų organizacijų, siūlančių sertifikatų programą, skirtą būsimiems terapeutams, dirbantiems su psichodelinėmis medžiagomis, rengti, tačiau, kadangi gydymas psilocibinu tebėra nelegalus, visoje šalyje atsirado pogrindinė gydymo rinka.

Jon Kostakopoulos, buvęs alkoholikas, įkūręs ne pelno siekiančią organizaciją “Apollo Pact”, kuri pasisako už didesnį federalinį psilocibino tyrimų finansavimą, teigė, kad žmonėms gali būti sunku susigaudyti psichodelinėje medicinoje. Jis sakė, kad yra bendravęs su keliais žmonėmis, kurie patyrė savižudiškų minčių po to, kai psichodelikų gidai liepė jiems nustoti vartoti įprastinius antidepresantus ruošiantis psilocibino terapijai. P. Kostakopulas stengiasi nukreipti žmones į teisėtus klinikinius tyrimus, pavyzdžiui, bandomąjį tyrimą, kuriame jis dalyvavo Niujorko universitete ir kuris, jo manymu, padėjo jam atsisakyti alkoholio.

“Manau, kad tai turi daryti tinkamai apmokyti specialistai”, – sakė jis. “Rinkoje yra neaiškių veikėjų.” Kai kurie taip pat nerimauja, kad psilocibinas nėra vertinamas skurdesnėse bendruomenėse, kuriose priklausomybė sukelia didžiausią žalą. “Turime sukurti gydymą, kuris padėtų visiems”, – sakė psichologas Piteris Hendriksas (Peter Hendricks), Alabamos universiteto Birmingeme psichologas, tyrinėjantis psilocibiną ir priklausomybę.

Jis baigia daugiau nei penkerius metus trukusį klinikinį tyrimą, kurio tikslas – įvertinti psilocibino, kaip gydymo nuo piktnaudžiavimo kokainu, galimybes. Mokslininkas stengėsi į tyrimą įtraukti dalyvius iš mažas pajamas gaunančių Birmingemo bendruomenių, įskaitant benamius, kur paplitusi priklausomybė.

Vien psichoterapija paprastai nėra veiksmingas kokaino vartojimo gydymo būdas. Daktaro Hendrikso tyrimo metu atlikta preliminari pirmųjų 10 dalyvių analizė parodė, kad tie, kurie kartu su terapija gavo psilocibino, per kitus šešis mėnesius kokainą vartojo mažiau dienų nei tie, kurie kartu su terapija gavo placebo. Jie taip pat pranešė, kad jiems buvo daug lengviau susilaikyti nuo kokaino ir buvo labiau patenkinti gyvenimu.

Tačiau daktaras Hendriksas įspėja, kad žmonės neturėtų dėti pernelyg didelių vilčių. “Esami gydymo būdai yra labai neveiksmingi”, – sakė jis. “Aš tikiuosi, kad nuo velniškai neveiksmingo gydymo pereisime prie neblogo ar nors padoraus”.