Karas ir psichonautai
Vienas senstantis, kompleksuotas, botulinu impregnuotoje fizionomijoje apsiblausiusias akis vartantis kagėbistas vardu Vova, atsisegęs klyną sugalvojo pamojuoti abejotinos vertės turiniu savo kaimynams pro langus. Inteligentiški, išsimokslinę, kultūringi kaimynai vienas po kito beldė į problematiško rezidento duris, ir nepavaišinti nei vodke nei arbata valandų valandas sedėjo prie keistai ilgo virtuvės stalo.
“Mesjė Vova pardon mua, kalbu visos mūsų daugiabučio bendruomenės vardu. Ar malonėtumėte nekaišioti savo… eee iskanderio naktimis mums pro fortkes? Mūsų žmonos nerimauja, vaikai košmarus sapnuoja, tėvai validolį geria. Mesjė, mes gi galim visi laisvėj, lygybėj, brolybėj gyventi, jei turite problemų su eee… iskanderiu, galim rekomenduoti puikų urologą ar net seksologą, tame nėra nieko gėdingo, tik būkite maloningas, na nerodykite jo mūsų komunalinei bendruomenei naktimis.”: kalbėjo kultūringas prancūzas.
Vienas po kito kaimynai sėdosi prie Vovos stalo, visaip kalbėjo, tarėsi, protino seną kagėbistą. Vos atėjus vidurnakčiui, šviečiant pilnačiai, Vovos aprūdijęs kelnių užtrauktukas vistiek nutraukdavo tylą. Vieną naktį Vova išdaužė langą ir išprievartavo gretimo buto gyventojus. Prievartaudamas kažką nerišliai šaukė apie denacifikaciją ir neturėjimą teisės į skaistybę.
Apie paslaptingą ryšį tarp vyriškų lytinių organų ir raketų kalbėjo ir amžinatilsi JAV išminčius George Carlin. Pasak jo, nereikia būti istoriku ar politikos mokslininku, kad įžvelgtum Didelio b*bio užsienio politikos teoriją. Ji skamba paprastai: tuos, kurie turi didesnius b*bius reikia bombarduoti. Kulkos ir raketos net atkartoja penio formą. Tai yra pasąmonės noras kišti savo penį į kitos tautos reikalus. Carlin’as, aišku, kalbėjo apie Persijos įlankos karą ir už juodą humorą niekas Jungtinėse Valstijose jo į cypę nesodino.
Karas (rus. спецоперация) ir taika yra labiau susiję su psichoaktyvių medžiagų vartojimu, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žurnale “Journal of Psychopharmacology” paskelbtame naujame tyrime UBC Okanagano miestelio mokslininkai nustatė, kad vyrai, kurie praeityje vartojo psichodelinius narkotikus, turi mažesnę tikimybę smurtauti prieš savo intymias partneres. “Nors tam tikrų narkotikų, pavyzdžiui, alkoholio, metamfetamino ar kokaino, vartojimas yra susijęs su padidėjusia agresija ir smurtu prieš partnerius, atrodo, kad psichodelikų vartojimas turi priešingą poveikį”, – sako klinikinės psichologijos magistrantė ir pagrindinė tyrimo autorė Michelle Thiessen. “Nustatėme, kad tarp vyrų, kurie psichodelikus vartojo vieną ar daugiau kartų, smurto prieš partnerę tikimybė sumažėjo maždaug perpus. Tai reikšminga.”
Istorikas Martinas McKee žurnale “Oxford Journals” parašė straipsnį pavadinimu “Alkoholis Rusijoje”, kuriame teigiama, kad dėl Sovietų Sąjungos kultūros nebuvo daug stresą malšinančių priemonių, išskyrus gėrimą ir rūkymą. Žmonės paprasčiausiai neturėjo nei laiko, nei energijos užsiimti kuo nors kitu, ir tai vėlgi lėmė intensyvus darbas, su kuriuo susidurdavo dauguma piliečių. Sovietų Sąjungos ir kitų XX a. komunizmo valdomų šalių piliečiams buvo taip išplautos smegenys, kad galėjai jiems pasakyti, jog Egipte sniegas yra geltonas, ir jie tikriausiai patikėtų, jei tai būtų pasakyta iš tinkamų lūpų.
Alkoholis gali skatinti agresiją ar smurtą, nes sutrikdo normalią smegenų veiklą. Pavyzdžiui, remiantis disinhibicijos hipoteze, alkoholis susilpnina smegenų mechanizmus, kurie paprastai sulaiko impulsyvų elgesį, įskaitant agresiją. Smurto aukos dažnai linkusios smurtauti. Ar nesibaigiantį rusų polinkį į smurtą galėjo remti istorinis psichoaktyvių medžiagų pasirinkimas? Kodėl rusų – fundamentalistų literatūros atstovai tyčiojasi iš grybų valgytojų?
Drop acid, not bombs
1965 m. kovo 8 d. du JAV jūrų pėstininkų batalionai išsilaipino Da Nango paplūdimiuose – tai buvo pirmasis oficialus amerikiečių karių įsitraukimas į Vietnamo karą. Per kelerius ateinančius metus, kai Jungtinės Valstijos vis labiau lindo į šį nelemtą konfliktą, šimtai tūkstančių amerikiečių dalyvavo masiniuose protestuose visoje šalyje, atstumti ir pasipiktinę siaubingu kraujo praliejimu Pietryčių Azijoje. Nors antikarinis judėjimas prasidėjo koledžų miesteliuose septintojo dešimtmečio pradžioje, antroje dešimtmečio pusėje vis daugiau žmonių prisijungė prie pasipriešinimo karui, nes televizija amerikiečiams pirmą kartą leido pamatyti sukrečiantį karo baisumą.
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje atsiradusi hipių kontrkultūra, įtraukusi šimtus tūkstančių jaunų amerikiečių visoje šalyje, pasiekė savo klestėjimą tada, kai JAV įsitraukė į Vietnamo karą, o šiam konfliktui artėjant į pabaigą – nurimo. Tačiau hipių pasipriešinimas vyraujančiai Amerikos kultūrai ir jų savitas maišto stilius, įskaitant ilgus plaukus ir barzdas, spalvingą stilių, psichodelinių medžiagų vartojimą, meilę roko muzikai ir ekologinį gyvenimo būdą, paliko ilgalaikį poveikį tautai ateinantiems dešimtmečiams.
Daugeliu atžvilgių septintojo dešimtmečio hipiai kilo iš ankstesnės Amerikos kontrkultūros – bitų kartos. Ši jaunų bohemos atstovų grupė, kurią labiausiai išpupuliarino Jackas Kerouacas, Allenas Ginsbergas ir Williamas S. Burroughsas, išgarsėjo XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, atmesdama vyraujančias socialines normas, įskaitant kapitalizmą, vartotojiškumą ir materializmą. Susitelkę bohemos prieglobstyje San Franciske ir Niujorko East Village, bitnikai puoselėjo rytų religijas, eksperimentavo su psichoaktyviomis medžiagomis ir laisvesne seksualumo forma.
“Svarbiausia, kad bitnikų judėjimas buvo labai mažas ir literatūriškas, todėl jis pasižymėjo klaustrofobiškumu”, – aiškina Vašingtono universiteto istorijos profesorius Williamas Rorabaughas, knygos “Amerikos hipiai” (2015) autorius. “Nebuvo leidžiama prisijungti prie grupės, nebent būtum poeto draugas arba poetas.”
XX a. šeštajame dešimtmetyje bitnikai palaipsniui užleido vietą naujai kontrkultūros rūšiai – hipiams, kurie iš tikrųjų mieliau save vadino frykais arba meilės vaikais. Hipiai buvo daug jaunesni už bitnikus (jie netgi galėjo būti bitnikų vaikai) ir pasižymėjo kitokiu stiliumi. Jie klausėsi ne džiazo, o folkloro ir roko muzikos; rengėsi ryškiai, ryškiomis spalvomis, o bitnikai pirmenybę teikė juodiems ir pilkiems atspalviams. Suplyšę džinsai, batika marginti drabužiai ir gėlės plaukuose – visa tai buvo svarbi hipių stiliaus dalis.
Didžiausias skirtumas tarp hipių ir bitlų? “Scenoje atsirado LSD, – sako Rorabaugh. “Hipių kontrkultūra labiau nei bet kas kitas buvo susijusi su LSD vartojimu. Dvasinio tobulumo ieškojimas per psichoaktyvias medžiagas, o ypač per psichodelikus.”
Didžioji dauguma hipių buvo jauni, baltaodžiai viduriniosios klasės vyrai ir moterys, kurie jautėsi atstumti nuo pagrindinės viduriniosios klasės visuomenės ir piktinosi spaudimu atitikti “normalius” išvaizdos, darbo ar gyvenimo būdo standartus. Nešiodami ilgus plaukus ir augindami barzdas, vartodami narkotikus ir tyrinėdami dvasingumą už judėjų-krikščionių tradicijos ribų, hipiai siekė atrasti daugiau gyvenimo prasmės arba bent jau gerai praleisti laiką.
Nors Haight-Ashbury rajonas San Franciske ir Niujorko East Village buvo garsūs hipių centrai, judėjimas klestėjo visoje šalyje. 1967 m. liepą, “Meilės vasaros” metu, žurnalo “Time” viršelio straipsnyje buvo rašoma, kad hipių judėjimas “klestėjo visuose didžiuosiuose JAV miestuose nuo Bostono iki Sietlo, nuo Detroito iki Naujojo Orleano” ir apėmė apie 300 000 žmonių. Daugelis hipių galiausiai nusprendė persikelti už miesto, kur pragyvenimo išlaidos buvo mažesnės. Vis daugiau hipių kartu su nepatenkintais politiniais radikalais ir Vietnamo šaukimo į kariuomenę vengiančiais asmenimis gyveno kaime, praktikavo laisvą meilę, ekologinį ūkininkavimą, vegetarizmą, holistinę mediciną ir daug marihuanos.
Tarp įvairių grupių, kurios sudarė gyvybingą 60-ųjų metų kontrkultūrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, įskaitant pilietinių teisių judėjimą, Juodąsias panteras, gėjų teisių ir moterų išsilaisvinimo aktyvistus, anarchistus ir kitus politinius radikalus, hipiai išsiskyrė tuo, kad neturėjo aiškios politinės ideologijos. Rorabaugh sako, kad hipių politika buvo “politika be politikos”. “Vienas iš hipių teiginių buvo: “Turite daryti tai, kas jums patinka, daryti viską, ką jaučiate, kad norite daryti”.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusio hipių judėjimo kelias labai artimai sutapo su Amerikos dalyvavimo Vietname trajektorija. Hipiai pagrindinę valdžią laikė visų visuomenės blogybių, tarp jų ir karo, priežastimi. Rorabaugh teigimu, meilės vaikai kartu su politiniais radikalais palaikė pilietinių teisių judėjimą ir priešinosi Vietnamo karui. “Hipiai sutiktų, bet neprotestuotų”, – pabrėžia jis. “Tai ir buvo skirtumas – hipiai nebuvo protestuotojai.”
Labiausiai politizuota hipių grupė buvo 1966 m. San Franciske susikūrusi anarchistinė organizacija “Diggers” (Kasėjai). Jie garsėjo tuo, kad nemokamai dalijo maistą Auksinių vartų parke valkataujantiems hipiams ir valdė nemokamą parduotuvę (aprūpintą vogtomis prekėmis), kurioje drabužiais aprūpindavo šaukimo į kariuomenę vengiančius ir į atsargą pasitraukusius kareivius, norinčius išlikti inkognito. Kaip ir “Diggers”, 1968 m. pradžioje įkurta “Yippies”, arba Tarptautinė jaunimo partija, taip pat nesėkmingai bandė įtraukti hipius į politiką.
Be “Meilės vasaros” – 1967 m. hipių klestėjimo, kai apie 100 000 žmonių iš visos šalies susirinko į Haight-Ashbury, garsiausia hipių kontrkultūros šventė įvyko 1969 m. rugpjūtį Vudstoko muzikos festivalyje. Reklamuojamas kaip “trys taikos, muzikos ir meilės dienos”, Vudstokas suvienijo ir politikus, ir kontrkultūros žmones. Iš tiesų į Niujorko valstiją pasiklausyti tokių atlikėjų kaip Joan Baez, The Grateful Dead, Jimi Hendrix, Janis Joplin, Jefferson Airplane, The Who, Crosby, Stills, Nash & Young ir Creedence Clearwater Revival, grojančių muziką, paskatinusią hipių judėjimą, suplūdo net apie 300-400 tūkstančių žmonių.
Tam tikra prasme “Meilės vasara” taip pat reiškė hipių judėjimo pabaigos pradžią, nes narkotikai, benamiai ir nusikalstamumas užplūdo Haight-Ashbury ir išstūmė daugelį vietinių rajono gyventojų. 1967 m. spalį “Diggers” San Franciske surengė žygį, kuriuo buvo smerkiamas hipių kultūros komercializavimas. Eitynės baigėsi prie garsiosios “Psichodelinės parduotuvės” – ankstyvosios hipių užeigos, kuri buvo uždaryta. Eitynių dalyviai palaidojo parduotuvės iškabas, taip simboliškai pažymėdami hipių klestėjimo laikotarpio mirtį.
1969 m. lapkričio 15 d., praėjus keliems mėnesiams po Vudstoko, augantis pasipriešinimas Vietnamo karui pasiekė kulminaciją – įvyko didžiausia antikarinė demonstracija JAV istorijoje, kurioje dalyvavo pusė milijono žmonių, protestavusių Vašingtone, be mažesnių protestų visoje šalyje. Po mėnesio kitame hipių susibūrime, Altamonto muzikos festivalyje, kilo smurto protrūkis, kurio metu žuvo penki žmonės. Kartu su kitais smurto aktais, įskaitant šiurpias Mansono žudynes 1969 m. ir Nacionalinės gvardijos studentų šaudymą Kento valstijoje 1970 m., festivalis sugriovė “meilės kartos” laisvą požiūrį į šiurpią tikrovę.
Iki 1973 m., kai baigėsi JAV dalyvavimas Vietnamo kare, žiniasklaida iš esmės nustojo domėtis hipių judėjimu, nors daugelis anksčiau radikalių hipių stiliaus sprendimų (pavyzdžiui, barzdos, skustagalviai ir ilgi vyrų plaukai) buvo perimti į pagrindinę Amerikos kultūrą. Tačiau komunos, kurios gyvavo iki septintojo dešimtmečio vidurio, o kai kuriais atvejais ir dar ilgiau, tapo ilgalaikiu hipių palikimu.
Sovietų hipiai
1968 m. Akselis Lampmannas buvo paauglys, augęs sovietinėje Estijoje. Tą vasarą jis išvyko į tarptautinę stovyklą, kur susipažino su studentais iš Čekoslovakijos ir pradėjo klausytis “The Beatles”. Jis nesuprato dainų tekstų, bet patiko skambesys. “Neturėjome jokio supratimo, apie ką jie dainuoja. Kokia keistas vibracija!” Jis išmoko groti gitara ir užsiaugino plaukus. 1969 m. Lampmanas tapo sovietiniu hipiu. Dėl geležinės uždangos kelionė į JAV buvo neįmanoma, todėl jis keliavo autostopu iš savo namų Estijoje į Krymą. “Mūsų gyvenimas buvo spalvingesnis, gyvesnis”, – sako jis. “Kiti žmonės nepatyrė tokių susitikimų ar emocijų”. Lampmannas yra viena iš estų rašytojo ir režisieriaus Terje Toomistu filmo “Sovietiniai hipiai”, pasakojančio apie prarastą sovietinės istorijos laikotarpį, žvaigždžių. Dokumentiniame filme tyrinėjama Vakarų įkvėpta, tačiau savotiškai vietinė subkultūra, egzistavusi komunizmo suformuotoje ir KGB terorizuojamoje visuomenėje.
“Vakaruose niekas nebuvo suimamas vien už ilgus plaukus ar keistus drabužius”, – aiškina Toomistu. SSRS, priešingai, visiškai kontroliavo savo piliečių gyvenimą: kaip žmonės dirbo, rengėsi ar net šoko. Kiekvienas, kuris nesutiko su sovietiniu modeliu, galėjo turėti didelių bėdų, įskaitant prievartinį plaukų kirpimą.
Sovietinis hipių judėjimas atsirado Maskvoje ir Leningrade apie 1966-1967 m., pirmaisiais Leonido Brežnevo valdymo metais. Pirmieji raudonieji hipiai buvo privilegijuotos sovietinės nomenklatūros sūnūs ar dukros – gerai besielgiantys vaikai iš elitinių šeimų. Jiems buvolengviau prieinama kapitalistinio pasaulio muzika ir džinsai. Septintojo dešimtmečio pradžioje judėjimas tapo pakankamai didelis ir nepaklusnus, kad sukeltų nerimą valdžiai, nors, pasak Toomistu, jų greičiausiai buvo tik keli tūkstančiai. Slaptoji policija ėmė sekti ilgaplaukius. 1971 m. birželį sovietų hipiai gavo leidimą surengti demonstraciją prieš karą Vietname šalia JAV ambasados Maskvoje.
Tai buvo spąstai. KGB apsupo ir areštavo demonstrantus, siekdama sunaikinti hipių kultūrą. Kai kurie suimtieji buvo išsiųsti į psichiatrijos įstaigas kur gavo insulino, kiti išsiųsti į kariuomenę ir stovyklas prie Kinijos sienos.
Pasak Lampmanno, policijos ir KGB persekiojimas buvo įprastas reiškinys. “Vienas iš mano artimų draugų atsidūrė kalėjime”, – sako jis. Hipiai buvo persekiojami pagal baudžiamąją, o ne politinę teisę. Jie galėjo atsidurti vienoje kameroje su gangsteriais ir žudikais. Kad išvengtų arešto, Lampmanas visada tvarkingai saugojo savo dokumentus.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje hipiai sukūrė kontrkultūrą su rusišku žargonu ir muzikos scena. Buvo ir tai, ką Toomistu vadina “analoginiu Facebook’u” – užrašų knygelės, kuriose buvo surašyti kontaktų visoje SSRS vardai, pavardės ir numeriai, kuriais naudojosi keliautojai, ieškantys, kur pernakvoti. Pasak rašytojo Vladimiro Wiedemanno, pogrindinė subkultūra jungė skirtingų socialinių sluoksnių žmones. Jai priklausė hipiai, disidentai, mistikai, religiniai aktyvistai ir žmogaus teisių gynėjai. Vieni iš jų puoselėjo dvasingumą, kiti – jogą ir veganizmą. Visi jie priešinosi sovietiniam režimui ir taip prisidėjo prie jo žlugimo.
Dauguma sovietinio hipių judėjimo lyderių yra mirę, į ana pasaulį neretai juos nusiųsdavo alkoholis ir kiti narkotikai. Komunizmo laikais jie buvo prieinami. Sovietų hipiai, kuriems buvo uždrausta fiziškai keliauti už Rytų bloko ribų, tapo “psichonautais”, sako Toomistu. Jie vartojo žolę iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo, opiumą ir aguonų arbatą. Kai kurie gėrė sovietinį ploviklį “Sopals”, kurio sudėtyje buvo eterio.
Sovietiniai hipiai nekėlė iššūkio Marksui ir Leninui. Jie metė iššūkį sovietiniam laisvės ir linksmybių supratimui. Sovietų stileivos nebuvo nusiteikę prieš Staliną, tačiau pirmenybę teikė stiliui, o ne materijai. Tik dabar, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos žlugimo, galime pamatyti, kaip giliai šie iššūkiai siekė. Hipiai kvestionavo prielaidą, kad individo savęs tobulinimas matuojamas kolektyvine nauda ir kad individuali laisvė bei malonumas yra antraeiliai dalykai, palyginti su kolektyviniais pasiekimais. Šiandien matome, kiek daug sovietinių vertybių liko nepaneigtos. Šiomis dienomis daugelis buvusių hipių (bet ne visi) palaiko Putino politiką, ypač Krymo aneksiją ir jo griežtą poziciją Vakarų atžvilgiu. Daugelis sovietinių hipių padarė karjerą tuometinėje sistemoje, nusikirpę kirpčiukus ir Tarzano plaukus.
Rusijos karas Ukrainoje ir 2014 m. įvykdyta Krymo aneksija suskaldė pasenusių sovietinių hipių bendruomenę. Kai kurie jų palaiko Vladimirą Putiną ir jo kliedesius apie didžiąją dvasinę Rusiją. Iš kur tie kliedesiai paimti?
Putino “filosofas” Aleksandras Duginas
Imperialistiško judėjimo populiarumo rusų literatūroje ištakos taip pat glūdi vidiniame literatūros lauke, ypač visuotiniame nuovargyje nuo ironijos, pašaipos ir pretenzingų intelektualinių žaidimų, kurie taip paplito postmodernioje dešimtojo dešimtmečio kultūroje. Pavyzdžiui, per pirmąjį kolektyvinį pasirodymą 2001 m. Peterburgo fundamentalistai savo fanatizmą pristatė kaip priešnuodį “Лoжa Гpибoeдoв” (grybų valgytojų ložės) principams, kuriems atstovavo Viktoras Pelevinas ir Vladimiras Sorokinas. Šių populiarių, neįpareigojančių postmodernistų literatūroje dažnai pasitaiko psichodelinių medžiagų ar sektantiškų sekso ritualų, kurie turėjo užleisti vietą naujam literatūriniam veržlumui ir radikalumui.
Aleksandras Gelejevičius Duginas yra Rusijos politikos teoretikas, pasižymėjęs egzotiškomis idėjomis. Jis yra Katehono analitinio centro, kurį “New York Times” kaltina Rusijos propagandos skleidimu per netikrų naujienų žiniasklaidos svetaines, autorius. Dugino interneto svetainė veikia 38 kalbomis ir joje skelbiamos kraštutinių dešiniųjų idėjos, atpažįstamos Rusijos politikoje ir Putino pasisakymuose. A. Duginas yra parengęs kursus Rusijos kariuomenės Generalinio štabo akademijai, vadovavo katedrai Maskvos valstybiniame universitete ir buvo plačiai pristatomas tiek Rusijos valstybinėje, tiek konservatyvioje žiniasklaidoje, glaudžiai susijusioje su Rusijos vyriausybe. Vakarų žurnalistai jį vadino “Putino smegenimis” ir “mėgstamiausiu Putino filosofu”.
Aleksandras Duginas nėra gerai žinomas vakaruose. Pasirodžius straipsniui “Amerikos imperija turėtų būti sunaikinta”: Džeimsas Heiseris parašė knygą “Aleksandras Duginas ir neišvengiamos eschatologijos pavojai”. Heiseris yra liuteronų bažnyčios vyskupas, nagrinėjantis politinius, ir teologinius tariamai konservatyvios, bet iš tikrųjų neopagoniškos “eurazijinės” Dugino ideologijos aspektus.
Heizeris seka Dugino karjerą nuo jo pašalinimo iš Maskvos aviacijos instituto už dalyvavimą protonacistiniuose mistiniuose sluoksniuose aštuntojo dešimtmečio pradžioje iki jo tolesnio tobulėjimo, susijusio su įvairiomis į Thule draugiją panašiomis organizacijomis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, jo ryšių su antidemokratine Europos Nouvelle Droite, Nacionalbolševikų partijos įkūrimu ir karjera joje dešimtajame dešimtmetyje bei vėlesniu perėjimu į pagrindinį Rusijos politinį judėjimą po to, kai suprato, kad gali įgyti daug daugiau įtakos kaip valdančiųjų patarėjas, nei vadovaudamas mažai partijai.
Duginas tiki, kad “liberalizmas” (Duginas turi omeny tiesiog Vakarus) yra išpuolis prieš tradicinę hierarchinę pasaulio tvarką. Kartodamas nacių teoretikų Karlo Haushoferio, Rudolfo Hesso, Carlo Schmitto ir Arthuro Moellerio van den Brucko idėjas, Duginas teigia, kad ši liberali grėsmė nėra nauja, o yra jūrinės-kosmopolitinės “Atlantidos” ideologija, kuri nuo seniausių laikų rengė sąmokslą, bandydama pakirsti konservatyvesnes sausumos visuomenes.
Duginas parašė knygų, kuriose visą pasaulio istoriją rekonstravo kaip nuolatinę kovą tarp šių dviejų grupuočių – nuo Romos ir Kartaginos iki dabartinės Rusijos ir anglosaksų “Atlanto tvarkos”. Norėdama laimėti kovą prieš ardomąsias užjūrines tokių “rasistinių” idėjų, kaip žmogaus teisės, nešėjas, Rusija turi aplink save suvienyti visas žemynines valstybes, įskaitant Vokietiją, Vidurio ir Rytų Europą, buvusias sovietines respublikas, Turkiją, Iraną ir Korėją, į didžiąją Eurazijos sąjungą, pakankamai stiprią nugalėti Vakarus.
Kad ši Eurazijos sąjunga būtų vieninga “nuo Lisabonos iki Vladivostoko”, jai reikės apibrėžiančios ideologijos, todėl Duginas sukūrė naują “ketvirtąją politinę teoriją”, sujungiančią visas stipriausias komunizmo, nacizmo, ekologizmo ir tradicionalizmo puses, kad būtų patraukli antiliberalių tikėjimų šalininkams. Duginas perimtų komunizmo pasipriešinimą laisvam verslui bet atsisakytų marksistinio įsipareigojimo siekti technologinės pažangos, kuri yra iš liberalų kildinamas idealas. Jis pasirinktų ekologizmo raginimą sustabdyti pramonės ir modernybės pažangą. Iš tradicionalizmo Duginas kildina laisvos minties gniaužimo pateisinimą. Visa kita ideologija – tiesiai iš nacizmo: nuo teisinių teorijų, pateisinančių neribotą valstybės valdžią ir asmens teisių panaikinimo, iki gyventojų, “įsišaknijusių” dirvoje poreikio bei keistų gnostinių idėjų apie slaptą arijų rasės kilmę Šiaurės ašigalyje.
Rusijai reikia “tikro, tikro, radikaliai revoliucinio ir nuoseklaus fašistinio fašizmo”, sako Duginas. “Liberalizmas yra absoliutus blogis”. . . Tik visuotinis kryžiaus žygis prieš JAV, Vakarus, globalizaciją ir jų politinę-ideologinę išraišką – liberalizmą – gali tapti adekvačiu atsaku. . . . Amerikos imperija turi būti sunaikinta.”
Ukraina
Be Ukrainos Dugino fašistinės Eurazijos sąjungos projektas neįmanomas, o pati Rusija anksčiau ar vėliau prisijungtų prie Vakarų ir taptų laisva, palikdama tik kelias paniekintas ir pasmerktas tironijos salas visame pasaulyje. Tačiau su Ukraina po kojomis Eurazijos programa gali būti ir bus tęsiama, o nauja geležinė uždanga įkalins didelę dalį žmonijos monstriškos totalitarinės valdžios gniaužtuose, kurie taps blogio arsenalu visame pasaulyje ateinantiems dešimtmečiams. Tai reiškia dar vieną šaltąjį karą, trilijonus dolerių, išleistų ginklams, spartesnį nacionalinio saugumo valstybės augimą šalyje, pasikartojančius milijonus gyvybių kainuojančius tarpinius konfliktus užsienyje ir grėsmę pačiai civilizacijai, jei vienintelis klaidingas žingsnis nesibaigiančiame beprotiškame didžiųjų galių žaidime išprovokuotų termobranduolinį susidūrimą.
