Psilocibinas gali pataisyti alkoholio sukeltą žalą smegenims
Magiškų grybų veiklioji medžiaga gali atkurti alkoholio pažeistus receptorius ir padėti atsikratyti kompulsyvaus įpročio išgerinėti
Po pusės amžiaus galiojusio psichodelikų tyrimų draudimo, mokslininkai pagaliau bando pasivyti ledus pralaužusių savo pirmtakų įdirbį, tiriant šių medžiagų efektyvumą priklausomybės nuo alkoholio gydyme. Naujame moksliniame bandyme tyrėjai pademonstravo, kad psilocibinas pataiso smegenų dalį, atsakingą už alkoholio troškimą, o tai suteikia rimtų užuominų apie naujo tipo gydymą nuo alkoholizmo.
Žurnale “Science Advances” paskelbtame tyrime remiamasi XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėtu darbu, kuriame mokslininkai Humphry Osmondas ir Abramas Hofferis davė LSD alkoholikams ir nustatė, kad po metų 40-45 proc. pacientų išliko blaivūs: tai buvo įspūdingas pasiekimas, turint omenyje alkoholizmo atkryčio dažnį.
Alkoholinių gėrimų vartojimas kasmet pasaulyje sukelia 5,3 proc. mirčių, todėl labai reikalingos efektyvios priemonės priklausomybei sumažinti arba pašalinti.
Naujame tyrime mokslininkai išsiaiškino, kaip šie narkotikai veikia neurobiologiniu lygmeniu, ir nustatė konkretų glutamato receptorių smegenų ląstelėse, kurį paveikia alkoholio vartojimas – kai šis receptorius pažeidžiamas, patiriama žala smegenų funkcijoms. Psilocibinu gydant peles, kurios patyrė alkoholio vartojimo sutrikimą, pažeistas glutamato receptorius atsistatė. Be to, atlikdami tyrimą mokslininkai nustatė biožymenį, kuris galiausiai gali padėti gydytojams nustatyti, kuriam pacientui gydymas psilocibinu gali būti naudingiausias.
Kad suprastume naujojo tyrimo rezultatus, turime truputį susipažinti su neurobiologija, kuriai čia skiriamas pagrindinis dėmesys. Smegenų sritis vadinama prefrontaline žieve, yra atsakinga už tokias pažintines funkcijas kaip dėmesys, impulsų kontrolė ir kognityvinis lankstumas. Ankstesni tyrimai rodo, kad prefrontalinės žievės neuronai yra ypač jautrūs neigiamam lėtinio, nereguliaraus alkoholio vartojimo poveikiui.
Naujojo tyrimo bendraautorius Marcusas Meinhardtas sako, kad anksčiau jo komanda nustatė specifinį glutamato receptorių, kuriuos veikia grynas alkoholis tipą. Šis receptorius vadinamas 2-ojo potipio metabotropiniu glutamato receptoriumi, sutrumpintai – mGluR2.
Glutamatas atlieka esminį vaidmenį palaikant smegenų funkciją, todėl, kai glutamato receptoriai pažeidžiami, šio neurotransmiterio veikla sutrinka. Dar blogiau, kad alkoholis slopina glutamato gamybą, todėl jo ir lieka mažiau. Meinhardtas sako, kad tai rodo, jog mGluR2 praradimas “gali būti pagrindinė priklausomybės nuo alkoholio pasekmė ir pagrindinis patofiziologinis mechanizmas, lemiantis padidėjusį polinkį į atkrytį”.
Nors LSD ir psilocibinas yra skirtingi narkotikai, jie smegenyse veikia labai panašiai: abu yra serotonerginiai psichodelikai, o tai reiškia, kad jie veikia tam tikrą serotonino receptorių smegenyse. Ankstesni tyrimai parodė, kad šis serotonino receptorius ir mGluR2 gali moduliuoti vienas kito funkcijas, todėl mokslininkai iškėlė hipotezę, kad psilocibinas gali veikti mGluR2 raišką.
Atlikdami naująjį tyrimą Meinhardtas su kolegomis septynias savaites nuodijo peles alkoholio garais, kad jos būtų paveiktos panašiai, kaip lėtiniu alkoholio vartojimo sutrikimu sergantys žmonės. Mokslininkai stebėjo pelių elgesį ir molekulinius pokyčius jų smegenyse.
Tada jie suskirstė nuo alkoholio priklausomas peles į tris grupes ir dviems iš jų davė psilocibino: mažesnę, didesnę ir nulinę dozę (kontrolinei grupei). Kaip ir buvo spėjama, nuo alkoholio priklausomų pelių smegenyse sumažėjo mGluR2 raiška. Šis pokytis sutapo su prastesnėmis smegenų funkcijomis ir didesniu potraukiu alkoholiui. Kitaip tariant, atsiradus priklausomybei nuo alkoholio, pelių smegenyse įvyko pokyčiai, susiję su tuo pačiu glutamato receptoriumi, dėl kurių pelės norėjo daugiau alkoholio ir mažiau galėjo jam atsispirti (be to, susilpnėjo kitos vykdomosios funkcijos).
Priklausomybę nuo alkoholio tyrinėjantys žmonės dažnai ją vadina progresuojančia; nesiimant intervencijos, alkoholio vartojimo sutrikimas laikui bėgant gali stiprėti. Šių nuo alkoholio priklausomų pelių smegenys gali tiksliai parodyti, kodėl taip yra, atskleisdamos, kaip vykdomosios funkcijos; tokios kaip savikontrolė, emocijų reguliavimas, atmintis, sprendimų priėmimas ir kognityvinis lankstumas, silpnėja dėl chroniško piktnaudžiavimo alkoholiu.
Pasak Meinhardto, tai sutampa su būdingais alkoholio vartojimo sutrikimo požymiais: kompulsyviu – gausiu alkoholio vartojimu ir alkoholio vartojimo kontrolės praradimu, taip pat smegenų vykdomųjų funkcijų sutrikimu.
Tačiau ir čia sužibo jaudinanti viltis: abiejų grupių pelėms, gavusioms psilocibino, mGluR2 raiška buvo atkurta. Šis pokytis buvo akivaizdus ir pelių elgesyje: psilocibino grupės pelės, palyginti su kontrolinėmis pelėmis, maždaug 45 proc. rečiau atkrisdavo vartoti alkoholį.
Šie rezultatai atspindi tai, ką XX a. šeštajame dešimtmetyje nustatė LSD tyrėjai. Po LSD – struktūriškai ir funkciškai labai panašaus junginio į psilocibiną – dozės 40-45 proc. alkoholikų po metų vis dar buvo abstinentai.
Tyrimus su pelėmis visada reikia vertinti atsargiai. Dauguma mūsų esame žmonės, todėl tyrimai su graužikais gali suklaidinti. Tačiau žinome, kad žmonėms, turintiems alkoholio vartojimo sutrikimų, yra sumažėjusi mGluR2 raiška ir kad psilocibinas ir LSD yra perspektyvūs alkoholio vartojimo sutrikimų gydymo būdai tiek graužikų, tiek žmonių bandymuose, nors pastarųjų vis dar nedaug.
Meinhardtas sako, kad, jei šie rezultatai pasitvirtins, galima bus nustatyti pacientus, kurių mGluR2 receptorių kiekis yra sumažėjęs ir kuriems gydymas psilocibinu bus efektyvesnis”. Kitaip tariant, tai gali būti ne tik nauja gydymo strategija, bet puikus būdas nustatyti, kam toks gydymas gali būti naudingiausias, dar prieš jį pradedant.
