6th lapkričio 2021

Kokainas

Naudojantys magiškus grybus ar kanapes dažnai kreivai žiūri į kitų narkotikų, pavyzdžiui, kokaino megėjus. Galbūt žmogaus prigimčiai būdinga norėti drausti kitiems tai, ko nemėgsti pats. Tai sėkmingai įrodė Lietuvos seimo nariai, 2021 lapkričio 11 d. nubalsavę prieš nedidelio kiekio narkotikų turėjimo savo reikmėms dekriminalizavimą. Daugelis jų mėgsta alkoholį, tabaką, kavą, tačiau nemėgsta tų, kurie naudoja kažką kitą. Kadangi kokainas dažnai pasitelkiamas kaip draudžiamų narkotikų pavyzdys, neskatindami jo išbandyti ar vartoti, aptarsime būtent šiuos baltus miltelius. Bandydami išvengti psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemos redukavimo į baltus miltelius spąstų, tekste šiek tiek pabėgsime nuo paties kokaino.

Kas yra koka?

Kokamedis yra augalas, turintis didelį pluoštą maistingų medžiagų, eterinių aliejų ir farmakologiniu poveikiu pasižyminčių junginių, tarp kurių yra ir alkaloidas kokainas, kuris išgrynintas ir koncentruotas pasižymi stimuliuojančiu ir priklausomybe galinčiu sukelti poveikiu.

Kokos lapai per amžius, laikantis tradicijų, buvo kramtomi arba verdami Andų regione, be žalos, o gal net su nauda sveikatai.

Tradicinis kokaino lapų kramtymo būdas, vadinamas acullico, – burnoje laikomas, seilėse išmirkytas kokaino lapų rutuliukas kartu su šarmine medžiaga, kurios dėka iš lapų išsiskiria kokainas.

Kramtant lapus, koka veikia kaip švelnus stimuliantas, slopinantis troškulį, alkį, skausmą ir nuovargį. Lapai padeda įveikti ir deguonies trūkumą esant labai aukštai. Kokos lapus be žalos sveikatai naudoja milijonai žmonių ir jie yra labai vertinami tarp Andų čiabuvių kaip naudingas sveikatai augalas. Kokos lapai populiarūs net už Andų regiono. Dviejose Argentinos šiaurinėse provincijose jie paplitę tarp skirtingų visuomenės klasių. Kokos lapų miltai populiarėja ir kaip maisto papildas.

Kokos arbata

Kokmedžio augintojas

Kokos lapai

Kaip susiję kokamedis ir kokainas

Europos keliautojai ir kolonistai pastebėjo, kad Andų čiabuviai retai kada neturėdavo kokos lapų burnoje, o gandai apie sveikatai naudingą jų poveikį netruko pasklisti tarp IXX a. vakariečių.

Nors kokos lapai savo natūralioje formoje yra nekaltas ir švelnus stimuliantas (net palyginus su kava), nėra jokių abejonių, kad iš jų galima išgauti kokainą. Kokainas iš kokos lapų buvo išskirtas apie 1860-uosius ir buvo naudojamas gaminant patentuotus vaistus, gėrimus ir tonikus iki pat XX a.

Kokaino savybės pritraukė austrų oftolmalogo dėmesį ir jis panaudojo alkaloidą kaip vietinį anestetiką akių operacijoje. Šis pasiekimas susilaukė daug atgarsio Europoje. Iki to laiko akių operacijos buvo neįmanomos dėl akių obuolio refleksinio judėjimo. Kokainas pakliuvo į įvairių sričių gydytojų, taip pat ir dantistų akiratį.

Plintant medicininei kokaino šlovei, jo rekreacinės savybės irgi neliko nepastebėtos. Prancūzų chemikas Angelo Mariani sumaišė alkaloidą su vynu ir pavadino kūrinį Vin Mariani. Viename butelyje vyno buvo apie 200 miligramų kokaino. Vyną pamėgo garsios to meto asmenybės: Tomas Edisonas, Ulisas S. Grantas bei du popiežiai.

Europos susidomėjimą kokainu pastebėjo du amerikiečiai, tarp kurių buvo chirurgijos pionierius William’as Stewart’as Halsted’as. Jį taip pat sudomino idėja naudoti narkotiką kaip nuskausminamąjį vaistą. Netrukus jis pradėjo su junginiu eksperimentuoti pats, dalinosi juo su draugais ir kolegomis. Labai greitai gydytojas papuolė į priklausomybės pinkles. Jungtinėse valstijose kokainas pasidarė toks populiarus, kad neigiamas jo poveikis buvo ignoruojamas ir slepiamas.

Vienas iš pasipelniusių kokaino šlovės dėka Jungtinėse Valstijose buvo Johnas Pemberton’as. Įkvėptas Vine Mariani komercinės sėkmės, jis nusprendė sukurti savo kokaino gėrimą. Patyręs sužeidimų pilietiniame kare ir priklausomas nuo morfino, Pemberton’as bandė naudoti kokainą gydymuisi. Sukūręs Pembertono Prancūzišką Kokos vyną, ji ėmė jį reklamuoti kaip vaistą nuo visos eilės ligų ir puikų afrodiziaką.

Kai gimtoji Džordžijos valstija uždraudė alkoholio prekybą, Pembertonas vyną pakeitė cukrumi ir pradėjo siūlyti naują produktą, pavirtusį žinomiausiu gazuotu gėrimu pasaulyje.

Dėl savo stimuliuojančio poveikio, kokos lapai buvo naudojami ir Coca Cola gėrime iki 1903-iųjų. Nuo tada kokainas iš kokos lapų yra šalinamas. Šiuo metu tik viena JAV bendrovė turi licenziją importuoti ir perdirbti kokamedžio lapus. Apdorojusi kokos lapus savo gamykloje, jų ekstraktą ji siunčia Coca Cola kompanijai, o kokainas keliauja farmacijos įmonei.

Mariani vynas

Pembertono kokos vynas

Kola su kokainu

Kodėl draudžiami kokos lapai?

Susirūpinimas dėl kokaino naudojimo atsirado 1910-aisias, dėl jo sukeliamos priklausomybės ir “moralinio žlugimo”, ypač tarp jaunų vartotojų. Uždraudus kokainą, jo vartojimas sumažėjo daugumoje stebimų šalių iki pat 1960-ųjų.

Kai pradėjo aiškėti varginančios priklausomybės atvejai ir problemos su psichine sveikata, JAV visuomenė nustojo žavėtis kokainu. Zigmundas Froidas, kuris viešai gyrė kokaino efektyvumą gydant nerimą ir depresiją, taip pat pakliuvo į junginio žabangas ir prasidėjus kraujavimui iš nosies bei širdies ritmo sutrikimams viešai atsižadėjo kokaino propagavimo.

Amerikos visuomenė atsisakė kokaino ir dėl negro – kokaino nevidono mito. Ši frazė buvo panaudota 1914 New York Times antraštėje. Taip gydytojas Edwardas Huntingtonas Williamsas apibūdino kokaino poveikį afroamerikiečiams. Buvo pasakojama apie garsines haliucinacijas, paranoją, žiaurų – žudikišką įtūžį, taip pat išaugusį afroamerikiečių atsparumą kulkoms.

Pasakos apie negrus – nevidonus sutapo su diskusijomis kongrese apie Harrisono narkotikų mokesčių aktą. Savam laikui beprecedentinis įstatymas turėjo sureguliuoti opiatų ir kokos lapų importą, gamybą ir prekybą, bandant sumažinti nelegalią prekybą opiumu, kad sutvarkyti santykius su Kinija. 1914-aisiais priimtas įstatymas uždraudė kokainą ir jis kuriam laikui dingo iš JAV visuomenės įpročių.

1961 m. kokamedžio lapai buvo įtraukti į Jungtinių Tautų Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos I sąrašą kartu su kokainu ir heroinu, o jų naudojimas medicinoje ir moksle tapo griežtai kontroliuojamu. Buvo siekiama dvejopo tikslo: palaipsniui sustabdyti kokos lapų kramtymą ir užkirsti kelią kokaino gamybai. Konvencijos tekste buvo parašyta, kad kokos lapų kramtymas turi išnykti per 25-erius metus (iki 1989-ųjų), o visi neteisėtai auginami kokamedžiai sunaikinti.

Pagrindas įtraukti kokamedžio lapus į 1961 m. Bendrąją konvenciją iš esmės atsirado dėl 1950 m. ECOSOC kokamedžio lapų tyrimo komisijos ataskaitos, parengtos po trumpo vizito Bolivijoje ir Peru 1949 m.

Komisija padarė išvadą, kad kokamedžio lapų kramtymas yra kenksmingas, nors “šiuo metu neatrodo, kad tai gali būti laikoma narkomanija medicinine prasme”. Vėliau pasaulinės sveikatos organizacijos priklausomybės nuo narkotikų komitetas atšaukė šį argumentą įvardinant kokos lapų naudojimą kokainizmo forma.

ECOSOC komisijos ataskaita buvo smarkiai kritikuojama dėl sudėties, prastos metodologijos, tikslumo stokos ir rasistinių užuominų. Panaši ataskaita šiais laikais neatlaikytų patikrinimo ir kritiško požiūrio, kuriuo vertinami šiuolaikiniai moksliniai tyrimai.

Tokios galingos medžiagos kaip kokainas, paprastai nepasitraukia. 1960-aisiais prasidėjęs hipių judėjimas eksperimentavo su sąmonę keičiančiomis medžiagomis, iš pradžių rinkdamasis santykinai nekaltą narkotiką – kanapes. Po jų sekė smarkiau sąmonė veikiančios medžiagos – LSD, DMT ir psilocibinas. Nors įžengus į aštuntą dešimtmetį gėlių vaikų judėjimas pasitraukė, kultūrinis pėdsakas liko. Kokainas sugrįžo ir liko pas turtingus ir privilegijuotus.

Kokainas susigrąžino šlovę pasibaigus 1970-iesiems, o gėlių vaikai užleido sceną seksui narkotikams ir rokenrolui. 1980-aisias žurnalas Rolling Stone pastebėjo, kad praėjęs dešimtmetis pasižymėjo ekstremaliu seksualiniu aktyvumu, narkotikų naudojimu ir roko muzika. Žurnalo atlikta apklausa parodė, kad net 20% respondentų buvo išbandę kokaino. Narkotikas tapo roko žvaigždžių gyvenimo būdo dalimi, socialiniu lubrikantu ir statuso simboliu. Ekonomika kilo, jauni ir energingi prasimušėliai turėjo aibę pinigų, šniaukštimui pro nosį. Tuos laikus taikliai atspindi filmas Wallstreeto vilkas.

Vargšų kokainas

Kokainas 1980-ųjų pabaigoje tapo toks populiarus socialinio elito tarpe, kad tiekėjai nespėjo suktis. Teko rasti būdų patenkinti paklausą. Pardavėjai pradėjo kokainą maišyti su valgomąja soda, jį atpigindami. Nauja, purvinesnė kokaino forma galėjo būti įkandama ir neturtingiems. Tokia kokaino forma rūkoma spragsi, todėl buvo pavadinta kreku (crack cocaine – spragsintis kokainas). Kokainas iš įžymybių problemos tapo gąsdinančiu reiškiniu.

Pradėjo gimti kreko vaikai – kreką rūkydavo ir nėščiosios. Kūdikiai dažnai turėdavo rimtų sveikatos problemų arba gimdavo per anksti. 42% amerikiečių manė, kad krekas yra viena svarbiausių JAV visuomenės problemų, nors alkoholikų buvo gerokai daugiau, nei nuo kreko priklausomų asmenų.

Statistiškai dėl kreko suimti žmonės Jungtinėse Valstijose susilaukia daug griežtesnių bausmių nei kokaino vartotojai.

Laikraštis Washington Post atskleidė, kad minimali bausmė už 5 gramus kreko yra 5 metai kalėjime, tačiau tokią pačią bausmę galima gauti net už 500 g gryno kokaino. Galima būtų pagalvoti, kad grynas kokainas yra daug kartų stipresnis, tačiau tai nėra tiesa. Tiesa tai, kad kreką naudoja mažiau pasiturintys, dažnai spalvotieji amerikiečiai, todėl neproporcingos bausmės dažnai pateikiamos kaip sisteminio rasizmo pavyzdys.

Kreko vartojimas

Ar kokos lapai turėtų būti išimti iš draudžiamų medžiagų sąrašo?

Be kokos lapų mes neturėtumėme ir kokaino. Galimybė iš augalo išgauti kokainą yra pagrindinis argumentas, kodėl šie lapai draudžiami nuo 1961-ųjų metų Vieningosios konvencijos. Alkaloido kiekis viename kokos lape gali būti tarp 0,5 ir 1 procento.

Bandydamos teisiškai įtvirtinti tradicinį kokos lapų vartojimą, Peru ir Bolovija derėjosi dėl 1988-ųjų metų konvencijos, teigdamos, kad medžiagų draudimo priemonės turėtų atsižvelgti į istorinį ir kultūrinį kontekstą.

1994 m. Tarptautinė narkotikų kontrolės valdyba (INCB) – JT tarptautinių narkotikų kontrolės konvencijų įgyvendinimo stebėsenos institucija – paminėjo, kad kokos arbatos gėrimas, “kuris keliose Pietų Amerikos šalyse laikomas nekenksmingu ir teisėtu, pagal 1961 m. ir 1988 m. konvencijų nuostatas yra neteisėta veikla, nors šias konvencijas priėmusios įgaliotosios konferencijos to nesiekė”. Vis dėlto 2007 m. metinėje ataskaitoje INCB atsisakė savo ankstesnės pozicijos ir paragino šalis “panaikinti arba uždrausti kokaino lapų kramtymą ir kokaino arbatos gamybą”.

Kokaino poveikis

Smegenų mezolimbinę dopamino sistemą, t. y. atlygio ir motyvacijos infrastruktūrą, stimuliuoja visų rūšių skatinantys dirgikliai, pavyzdžiui, maistas, socialiniai tinklai, seksas ir daugelis narkotikų, kuriais piktnaudžiaujama, įskaitant kokainą. Dopamino grandinė prasideda vidurinėje smegenų srityje, vadinamoje ventraline tegmentine sritimi, ir tęsiasi iki nucleus accumbens, vienos iš pagrindinių smegenų atlygio sričių. Be to, ši grandinė taip pat reguliuoja emocijas ir motyvaciją.

Įprastos komunikacijos metu neuronas dopaminą išskiria į sinapsę (nedidelį tarpą tarp dviejų neuronų), kur jis prisijungia prie gretimo neurono specializuotų baltymų, vadinamų dopamino receptoriais. Šio proceso metu dopaminas veikia kaip cheminis pasiuntinys, perduodantis signalą iš neurono į neuroną. Kitas specializuotas baltymas, vadinamas transporteriu, pašalina dopaminą iš sinapsės, kad jis būtų pakartotinai panaudotas tolesniam naudojimui.

Kokainas gali sutrikdyti šį įprastą neuronų bendravimo procesą. Jis veikia prisijungdamas prie dopamino pernešėjo taip blokuodamas dopamino pašalinimą iš sinapsės. Tuomet dopaminas kaupiasi sinapsėje ir sustiprina signalą priimantiems neuronams. Būtent šis procesas sukelia euforiją, kuri paprastai patiriama iškart po narkotiko suvartojimo.

Kokaino, arba bet kokios priklausomybę keliančios veiklos spąstus galima suvokti suprantant, kad dopaminas yra atsakingas už motyvaciją. Kad norėtumėm kažką daryti, veikla turi suteikti malonumo, o kai mes jos nevykdome, turime pajusti nors truputį skausmo. Kuo daugiau malonumo, tuo daugiau skausmo, o malonumo siekiant liguistai, jo kiekis mažėja, kai tuo tarpu skausmo – auga.

Piktnaudžiavimo kokainu padariniai

Kokainas sugriauna pusiausvyrą smegenyse. Įprastai, dopaminas smegenyse išsiskiria kai mes sportuojame, medituojame, mylimės, valgome gerą maistą, esame masažuojami, klausomės geros muzikos. Kai užsiimame panašia veikla, nedidelės dopamino dozės siunčia mūsų smegenyse pasitenkinimo, džiaugsmo, susijaudinimo signalus.

Naudojant kokainą, smegenys paskęsta dopamine. Mūsų smegenys mėgsta pusiausvyrą, todėl jos greitai prisitaiko prie neįprasto dopamino kiekio. Didelis dopamino kiekis kaupiasi ir pernelyg suaktyvina smegenų ląsteles. Kai taip atsitinka, normalaus dopamino kiekio nepakanka, kad būtų sukeltas toks pat malonus poveikis. Kokainas taip pat sutrikdo smegenų pusiausvyrą slopindamas kitus neuromediatorius, pvz: noradrenaliną, dėl kurio gali sutrikti atmintis; ir serotoniną kurio trūkumas gali sukelti įkyrias mintis ir kompulsyvų elgesį.

Kokainas pažeidžia smegenų struktūrą

Kokainas silpnina orbitofrontalinės žievės (OFC) funkciją. Orbitofrontalinė žievė yra smegenų dalis, susijusi su sprendimų priėmimu. Iš esmės ši smegenų dalis padeda jums nuspręsti, kas jums labiausiai patinka iš įvairių galimybių. Kokainas slopina OFC veiklą, todėl negalite priimti racionalių sprendimų. Kuo ilgiau vartojate kokainą, tuo sunkiau jums gali būti logiškai mąstyti ir priimti tinkamus sprendimus.

Smegenų ląstelių žūtis

Džono Hopkinso universitete atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dėl kokaino gali žūti smegenų ląstelės. Tyrimo metu kokainas paskatino neuronus suvalgyti save iš vidaus. Autofagija tai procesas, kurio metu tai vyksta, šiaip yra naudingas, tačiau kokainas jį pagrobia. “Ląstelė yra tarsi namų ūkis, kuris nuolat gamina šiukšles, – aiškina daktaras Prasunas Guha. “Autofagija yra namų tvarkytoja, kuri išneša šiukšles – paprastai tai yra gerai. Tačiau kokainas verčia namų tvarkytoją išmesti tikrai svarbius dalykus, pavyzdžiui, mitochondrijas, kurios gamina ląstelės energiją.” Kai ląstelės negauna reikiamos energijos, jos pažeidžiamos ir gali žūti.

Ilgalaikiai kokaino vartojimo padariniai

Naudojant kokainą ilgą laiką, gali tekti susidurti su šiomis pasekmėmis:

Sunki depresija
Nuotaikos svyravimai
Paranoja
Padidėjusi šizofrenijos, bipolinio sutrikimo, Parkinsono ligos rizika.
Delyras arba psichozė
Garsinės haliucinacijos
Traukuliai ir kitos neurologinės problemos
Negrįžtamas kraujagyslių pažeidimas
Kognityvinės funkcijos susilpnėjimas

Narkotikų legalizacija

Po dešimtmečius trukusių bandymų – klaidų maratono darosi vis aiškiau, kad draudimai paverčia rizikingus narkotikus dar rizikingesniais, atėjo metas pradėti reguliuoti visų narkotikų, o ne kelių, mėgstamų valdžios, rinką. Vadinamieji sunkieji narkotikai, tokie kaip kokainas ar metaamfetaminas, neturėtų būti išimtimi. Šiuo metu kažkas, galvojantis kad psilocibino grybai turėtų būti leidžiami naudoti terapijoje, ar kanapės pardavinėjamos laisvai kaip alus, dažnu atveju netaikytų tokių standartų kokainui.

Būtent tam tikro narkotiko pavojus ir yra didžiausia priežastis jį reguliuoti, o ne bėgti nuo jo. Nelabai svarbu, koks pavojingas yra narkotikas, jeigu žmonės jį naudoja, mes turime suvokti, kad draudimas jį pavers pavojingesniu, o reguliacija – saugesniu. Šis požiūris yra efektyvus ir pragmatiškas.

Nelegalų ir pavojingą kokainą paprastą įsigyti visame pasaulyje, jis jau naudojamas dešimtmečius nepaisant visų draudimų ar karo prieš narkotikus, tačiau reguliuojamas jis taptų saugesniu. Karas prieš narkotikus atsiguls istorijoje kaip vienas didžiausių nusikaltimų prieš žmogaus teises. Jis sukūrė mafiją, tarptautinius narko kartelius, politinę korupciją ir pasiglemžė šimtus tūkstančių gyvybių. Visuotinai pripažįstama, kad jis pralaimėtas ir atėjo laikas taikai.

Žinomas priklausomybių specialistas, profesorius Carl Hart parašė knygą Narkotikų naudojimas suaugusiems. Kolumbijos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius užsispyręs teigia, kad narkotikų vartojimas turėtų būti asmeninio pasirinkimo reikalas – ir kad daugeliu atvejų asmeninis pasirinkimas gali duoti teigiamų rezultatų. Kai kam jo pozicija gali atrodyti radikali ir nesuprantama, tačiau iš esmės ji yra labai prasminga nes pagrįsta gausiais moksliniais tyrimais.

Hartas, remdamasis moksliniais įrodymais, teigia, kad priklausomybę gali lemti jau egzistuojantis asmeninis pažeidžiamumas, kuris atsiranda anksčiau nei patys narkotikai. Jis teigia, kad:

“Įrodymai byloja, kad, bandydami padėti priklausomybę nuo narkotikų turintiems žmonėms, turime žvelgti ne tik į patį narkotiką. Iš tikrųjų, kalbant apie palyginti nedidelę dalį asmenų, kurie iš tiesų tampa priklausomi, didelę šių priklausomybių dalį lemia gretutiniai psichikos sutrikimai – tokie kaip pernelyg didelis nerimas, depresija ir šizofrenija – bei socialiniai bei ekonominiai veiksniai, tokie kaip bendruomenės, kuriose trūksta išteklių, ir nedarbas bei nepakankamas užimtumas.”

O jei priklausomybė atsiranda, turėtų būti saugios erdvės, kuriose žmonės galėtų gauti pagalbą, sako jis. Harto mėgstamas gydymo modelis yra Šveicarijos klinika, apie kurią jis pirmą kartą sužinojo 2014 m. lankydamasis Ženevoje, kur skaitė pranešimą. Klinikoje priklausomiems nuo heroino asmenims buvo skiriamos kasdienės dozės, panašiai kaip ir žmonėms, sergantiems hipertenzija ar diabetu, skiriami beta adrenoblokatoriai ar insulinas.

Ar kokainas gali sukelti priklausomybę? Be abejonės. JAV Vyriausybės 2016 metų duomenimis, nors 14,4 proc. (beveik 39 mln. žmonių) 12 metų ir vyresnių JAV gyventojų buvo vartoję kokaino, tik 0,7 proc. (beveik 1,9 mln. žmonių) tyrimo metu vartojo šį narkotiką, t. y. vartojo jį per paskutinį mėnesį.

Vartai į narkotikus

Vartų į narkotikus teorija skelbia, kad kažkurios malonumą keliančios psichoaktyvios medžiagos vartojimas sukelia vartotojui riziką pradėti naudoti kitas, daug žalingesnes medžiagas. Ši idėja buvo ypač populiari 1970-aisiais ir 1980-aisiais, kai reikėjo visuomenę įtikinti karo prieš narkotikus reikalingumu. Kanapės legalizuojamos vis daugiau pasaulio šalių, todėl ši, kadaise ypač populiari teorija naudojama kaip narkotikų legalizacijos arba dekriminalizacijos kontraargumentas.

Vartų į narkotikus hipotezės šalininkai nurodo iš esmės dvi pagrindines sąlygas, dėl kurių tam tikros rūšies medžiagos gali padidinti asmenų polinkį piktnaudžiauti kitomis medžiagomis:

Vartų narkotikas keičia smegenų neuro jungtis. Gyvūnų priklausomybės modeliai rodo, kad gyvūnai, kurie anksti pradeda vartoti tam tikrų rūšių medžiagas, patiria didesnę riziką. kad išsivystys priklausomybė nuo kitų medžiagų. Tiriant šiuos gyvūnus, pomirtiniai radiniai rodo, kad tam tikros jų smegenų sritys (pvz., vadinamoji atlygio sistema) yra pakitusios, palyginti su įprastais gyvūnais. Taigi daroma išvada, kad dėl ankstyvo tam tikrų narkotikų vartojimo gyvūnai tampa labiau pažeidžiami ir jiems gali išsivystyti piktnaudžiavimo kitais narkotikais problemos. Šie eksperimentiniai modeliai atrodo panašūs į žmonių stebėjimo duomenis, kurie rodo, kad asmenys, anksti pradėję vartoti tam tikrus narkotikus, vėliau yra labiau linkę vartoti kitus, dažnai pavojingesnius narkotikus.
Tai susiję su genų ir aplinkos sąveika. Žmonių dvynių tyrimai rodo, kad piktnaudžiavimui narkotikais būdingas reikšmingas genetinis komponentas, kuris būdingas asmenims, piktnaudžiaujantiems daugiau nei viena medžiaga. Taigi, tam tikri įgimti veiksniai gali prisidėti prie individų neuroplastiškų pokyčių ir paaiškinti vartų hipotezę. Piktnaudžiavimą narkotikais tiriantys mokslininkai pastebėjo, kad su piktnaudžiavimu keliomis medžiagomis susiję įvairūs aplinkos ir net asmeniniai veiksniai. Taigi, vartų hipotezėje daroma prielaida, kad įgimtų veiksnių sąveika su aplinka (socialinis gyvenimas, šeima, ekonominė padėtis) gali sukurti situacijas, kuriose lengvesni narkotikai suveikia kaip vartai į sunkesnius.

Nepaisant daugybės įrodymų, kad gyvūnai ir net žmonės, vartojantys tam tikrus narkotikus, pavyzdžiui, alkoholį, tabaką ar marihuaną, vėliau piktnaudžiauja ir kitais narkotikais, mokslininkai ir gydytojai karštai prieštarauja šiai teorijai. Remiantis daugeliu šaltinių, įskaitant “The Everything Guide to the Human Brain” (liet. “Viskas apie žmogaus smegenis”), daugelis problemų, susijusių su “vartų” teorija, yra susijusios su tam tikrais ją pagrindžiančių tyrimų metodologiniais trūkumais.

Su gyvūnų elgesio modeliais yra problemų: pirma, gyvūnų elgesio modeliai dažnai nėra tinkami žmonėms. Narvuose laikomi gyvūnai, kurie patys vartoja medžiagas, toli gražu neatitinka sąlygų, kuriomis gyvena dauguma gyvūnų, ar žmonių. Pavyzdžiui, gyvūnai, gyvenantys turtingoje aplinkoje, nėra linkę savarankiškai vartoti narkotikus. Nors gyvūnų modeliai gali padėti sukurti pagrindą hipotezėms apie tai, kaip konkretus elgesys gali pasireikšti žmonėms, jie nepadeda iki galo paaiškinti sudėtingo, žmonėms būdingo elgesio.
Koreliacija dar nereiškia priežastinio ryšio: viena iš dažniausiai pamirštamų mokslinių tyrimų taisyklių yra ta, kad tyrimais, kuriuose nagrinėjamos sąsajos (koreliacijos), negalima remtis kaip priežastinio ryšio įrodymais. Visi tyrimai, kuriais siekiama įrodyti ryšį tarp psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir (arba) piktnaudžiavimo žmonėmis, yra vadinamieji koreliaciniai tyrimai. Šiuose tyrimuose analizuojamos sąsajos, tačiau nenagrinėjamos priežastys ir pasekmės. Tyrėjai gali kelti hipotezes apie tyrimų kintamųjų sąsajas, tačiau šios sąsajos nereiškia, kad ankstyvas marihuanos vartojimas iš tikrųjų lemia vėlesnį kokaino vartojimą.
Ryšiai tarp gretutinių psichikos sveikatos sutrikimų yra labai sudėtingi ir juos sunku nustatyti. Pavyzdžiui, gali būti, kad bet kurios potencialiai draudžiamos medžiagos vartojimas ankstyvame amžiuje rodo bendresnius polinkius į asocialų elgesį, dėl kurių padidėja galimybė vartoti kitas medžiagas, arba tokia situacija gali būti paprasto asociatyvaus mokymosi rezultatas. Pavyzdžiui, asmenys, vartojantys draudžiamus narkotikus, užmezga santykius su bendraamžiais, kurie yra labiau linkę vartoti šias medžiagas. Vien buvimas aplinkoje, kurioje asmenys piktnaudžiauja neteisėtais narkotikais, didina tikimybę, kad asmuo bandys ir pakartotinai vartos šiuos ar kitus narkotikus.
Yra problemų, susijusių su biologiniais ar medicininiais elgesio modeliais: nors gyvūnų modeliai ir žmonių smegenų fotografavimo tyrimai rodo, kad tam tikrus narkotikus vartojančių asmenų smegenų vidiniai ryšiai smarkiai pakinta, tai nereiškia, kad šie asmenys neturi pasirinkimo galimybių. Dalis problemų, susijusių su medicininiais elgesio modeliais, kyla dėl to, kad šie modeliai linkę propaguoti idėją, jog asmenys, kurie chroniškai piktnaudžiauja narkotikais, yra praradę gebėjimą rinktis, ar jie gali vartoti narkotikus, ar ne. Jei tai būtų tiesa, tuomet jokia psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų gydymo programa nepadėtų šiems asmenims, nes nėra medicininių gydymo būdų, galinčių pakeisti smegenis taip, kad jos grįžtų į būseną, buvusią prieš pradedant piktnaudžiauti narkotikais, arba į tokią būseną, kurioje smegenys taptų atsparios piktnaudžiavimui narkotikais ateityje. Kognityvinė elgesio terapija gali padėti pertvarkyti smegenis taip, kad jos priimtų geresnius sprendimus.

Savo labai vertinamoje knygoje apie neuroplastiškumą “Save keičiančios smegenys” (The Brain That Changes Itself) Normanas Doidge’as, apibendrinęs priklausomybės ir atlygio sistemos tyrimus teigė, kad nuolatinis dopamino išsiskyrimas į atlygio sistemą, kai žmogus įkyriai ir nuolat žiūri internetinę pornografiją, skatina neuroplastiškus pokyčius. Doidge’as toliau aiškino, kaip šie pakitimai kuria smegenų žemėlapius seksualiniam susijaudinimui. Atsiranda papildomas tolerancijos komponentas, nes anksčiau sukurti “natūralaus” seksualumo smegenų žemėlapiai negali prilygti naujai sukurtiems ir nuolat stiprinamiems žemėlapiams, kuriuos sukuria pornografijos žiūrėjimas, todėl priklausomas asmuo, norėdamas išlaikyti aukštesnį susijaudinimo lygį, pereina prie atviresnės ir vaizdingesnės interneto pornografijos.

Daugėja mokslinių įrodymų, kad mūsų kasdienis elgesys, kuriuo bando manipuliuoti įvairios pelno siekiančios organizacijos, menkai skiriasi nuo dopamino sistemos narkotikų, tokių kaip kokainas. Galima daryti išvadą, kad būdų pagrobti smegenų atlygio sistemą yra labai daug, todėl primityvus narkotikų problemos sprendimas, tiesiog juos draudžiant arba baudžiant už vartojimą, niekada neatnešė norimų rezultatų. Problema glūdi ne molekulėse o mūsų elgesyje, o vartais į narkotikus gali tapti mūsų pačių kuriama socialinė aplinka ir kultūriniai įpročiai. Kokainas, alkoholis, tabakas ir ar pornografija nėra vieninteliai narkotikai, galintys sukelti priklausomybę. Psichinė higiena yra daug sunkesnis klausimas, nei balti milteliai, todėl mūsų išrinkta valdžia retai kada jį aptarinėja.

Dopamino detoksikacija, arba kaip nebaigti gyvenimo badantis purvinomis adatomis

Dopamino detoksikacijos metu žmogus tam tikrą laiką – nuo valandos iki kelių dienų – vengia dopaminą sukeliančių dalykų. Tokios programos metu reikia vengti bet kokio susijaudinimo, ypač dėl malonumą sukeliančių veiksnių. Detoksikacijos metu draudžiama viskas, kas skatina dopamino gamybą. Idealiu atveju detoksikacijos pabaigoje žmogus jausis labiau susikaupęs, subalansuotas ir mažiau veikiamas įprastų dopamino dirgiklių.

Tačiau reikia suprasti, kad tikra dopamino detoksikacija, kai žmogus sėkmingai sustabdo visą dopamino veiklą smegenyse, neįmanoma. Žmogaus organizmas natūraliai gamina dopaminą, net jei jo neveikia tam tikri dirgikliai. Dopaminas yra svarbus ir reikalingas. Tikslesnis dopamino detoksikacijos apibūdinimas yra susilaikymo arba “atsijungimo” nuo pasaulio laikotarpis. Terminas “dopamino detoksikacija” dėl savo prigimties yra problemiškas ir moksliškai netikslus.

Vis dėlto sprendimas atsijungti ir atsisakyti tam tikro impulsyvaus elgesio gali būti naudingas sveikatai, o galima nauda – padidėjęs dėmesio sutelkimas ir aiškesnis protas. Dopaminas dažnai išblaško dėmesį ir kai kuriems žmonėms gali trukdyti siekti užsibrėžtų tikslų. Būtent jis skatina pernelyg dažnai kartoti tam tikrus veiksmus, trumpuoju laikotarpuu gerinančius savijautą, todėl žmonės beprasmiškai slankioja socialinėje žiniasklaidoje, žiūri pornografiją, deda savo nuotraukas į Instagram, laukdami patiktukų. Šios menkai naudingos veiklos trukdo produktyviau leisti laiką darbui, siekti sveikatos tikslų, tvarkyti namus ir kt. Kai žmonės aktyviai vengia šių trikdžių, jie gali atlaisvinti daugiau laiko dalykams, kurie jiems svarbūs ilguoju laikotarpiu.

Nors dopamino detoksikacija techniškai neįmanoma, vengdami tam tikros elgsenos, pavyzdžiui, valandų valandas praleisti slankiojant išmaniuoju telefonu ir socialinės žiniasklaidos svetainėse, žmonės gali pasiekti didesnę sąmoningumo būseną. Tai susiję su streso sumažėjimu, mažesniu kraujospūdžiu ir geresniu miegu. Tiems, kurie kovoja su tam tikromis priklausomybėmis, meditacija gali būti puikus būdas tapti sąmoningesniais.